Paprastai ir aiškiai - lauktuvės iš Turkijos

Kuo kvepia Turkija? Nuo jūros skleidžiamu sūrumu vos atvykus, prieskoniu mišiniu turguje, parfumais parduotuvių gatvėje, plaukų žele, žiūrint į turkų vyrus... Tų kvapų milijonas, jie visi skirtingai ir savotiškai mieli.

Dar grįžus po atostogų į Lietuvą tie kvapai ir juos lydintys vaizdai kurį laiką neapleidžia. Kad jie išsilaikytų dar ilgiau, svarbu pasirūpinti lauktuvėmis. Ne tik sau, bet ir šeimai, artimiesiems, draugams, bendradarbiams, kad ir juos lydėtų tie matytos ar dar nėkart nelankytos Turkijos vizija.

Todėl noriu pasidalinti savo patirtimi, kuri pravers ir jums. Nes klausimas, ką par(si)vežti iš Turkijos, lydi, manau, ne vieną.

Pradėkim nuo prieskonių. Aišku, šiais laikais, kai klesti importas-eksportas ir internetinės parduotuvės, tų prieskonių, kokių tik reikia gali įsigyti net kojos iš namų neiškėlęs. Bet šiuolaikinės technolgijos iekada nepalenks to tikro pasirinkimo, kai lopetėle pasėmusi prieskonių gali juos pauostyti, o piršto galu palietusi dar ir paragauti. Todėl niekam nesiūlysiu priskonių pirkti ne tik internetu, bet ir supakuotų tiesiai iš pardavėjų - neatmestina prielaida, kad į išvaidžias dėžutes supakuojami “išsibezdėję” ir jau galiojimo laiką bebaigią prieskoniai. Juos rekomenduoju pirkti tik sveriamus ir tik prieš tai pauosčius ir paragavus.

XXI amžius, tad pasirinkimu irgi nebenustebinsiu

Turkijoje galite rasti bemaž visų rūšių prieskonių, kokių tik galite gauti ir Lietuvoje. Įvairių rūšių džiovintų pipirų, kuminų, raudonėlių, bazilikų, brangiausiojo šafrano, net  drožlėmis pasmulkintų džiovintų pomidorų ar baklažanų. Tačiau aš į Lietuvą beveik niekada negrįžtu be, turkiškai tariant, “isoto” arba kitaip - Urfos pipirų. Universalus prieskonis, tinkamas gardinti bet kokį patiekalą, kvapnus ir rekomenduojamas tiems, kurie mėgsta šiek tiek aštrų, bet ne per daug aitrų skonį. 

Turkija be saldumynų? Gal juokaujate? Net jei esate pats didžiausias smalyžius, šioje šalyje susidursite su iššūkiu, kaip kuo daugiau saldėsių išragauti, kad širdis neapsaltų. Kol dar viešite šalyje, nepraleiskite progos kurioje vietos (ne viešbučio) kavinaitėje paskanauti “kiunefe” - karštu pyragaičiu su sūrio įdaru, gausiai aplietu medaus sirupu. Tikrai pažadu, kad net ir ypatingiems saldėsių mėgėjams sušvesti vienu ypu šį skanėstą gali būti iš pirmo karto neįveikiama užduotis. Bet “kiunefe” į Lietuvą neparsivešite, nes, kaip rašiau, jis turi būti valgomas karštas. Tad lauktuves pradėkime ruošti nuo lokumo. Tai iš vandens ir miltų gaminamas gardėsis, paskanintas medumi ir melasa, rožių vandeniu, citrinų aromatu, apibarstyti cukraus pudra arba kokosų drožlėmis. Į masę dažnai (bet ne visada) būna įmaišyta įvairių rūšių riešutų. Pirmas ir pats svarbiausias patarimas, renkantis šį saldumyną lauktuvėms - jokiu būdu nepirkti jo dėžutėse. Vėlgi dėl tos pačios priežasties - pakuojami jau “pridvėsę” ar nelabai kokybiški “fabrikiniai” gaminiai. Vertingiausi rankų darbo, specializuotose parduotuvėse parduodami lokumai. Pardavėjas visada jums duos pauostyti, paragauti gaminį, pakonsultuos ir padės išsrinkti jums labiausiai patikusį

Iš kepinių vežuosi tik baklavą. Tai ir brangus, ir sunkus kepinys, tad daug jo tikrai neprisikrausi. Beje, vienu ypu daug irgi nesuvalgysi, nes per saldu. Tai ir guodžia, nes šviežio gaminio galiojimo laikas tęsiasi apie mėnesį. Kodėl jis brangus? Ogi dėl sudėtingos gaminimo technologijos. Tai yra daugiasluoknės tešlos, iškočiotos iki poperiaus plonumo gaminys. Tie sluoksniai pertepami sviestu, paklojami smulkintais riešutais. Visa tai sudedama į skardą, supjastoma smulkiais rombo formos (galimi ir kiti formos variantai) gabalėliais, o iškepę gausiai apliejami medaus sirupu, kuris padeda išlaikyti gaminį drėgną gana ilgą laiką.

 Na, nežinau, ar verta dalintis dar vienu kulinariniu paveldu, kurį aš parsivežu iš Turkijos, nes jį reikia greitai suvartoti. Bet tiek to, pasidalinsiu. Tai - “yufka”, vėlgi iki popieriaus plonumo iškočiota tešla. Turkijoje ji naudojama “biorekams” kepti - susuktos arba pyrago formos kepiniams su sūrio ir/ar špinatų įdaru. Kartais namo grįžusi aš ką nors panašaus sumeistraukus arba tą “yufką” sunaudoju lietuviams įprastiems blyneliams su varške, sūriu ar mėsa. “Yufką’ turguose parduoda apvalios arba keturkampės formos.

Na, jei nieko nepamiršau iš kulinarinės pusės (dar būtų galima kalbėti apie alyvuoges, sūrius ir t.t.), tai metas būtų pereiti prie kosmetikos ir higienos priemonių.

Muilas. Va, tokių aš niekada neperku

Kodėl neperku? Tai yra subjektyvi nuomonė, bet, akivaizdu, kad tai yra fabrikinė prekė, todėl galimai joje pridėta dirbtinų priemonių ir kvapų. O Turkijoje įmanoma rasti ir rankų darbo, be jokių pridėtinių medžiagų, alyvų aliejaus pagrindu pagamintų muilų. Tad ir savo turistams sakydavau - kuo bjauresnės prekinės išvaizdos, tuo tikresnis. 

Na, jei jau yra muilas, tai turi būti ir kūno šveitimo priemonė. Kas jau buvo Turkijoje, tas jau žino apie turkiškos pirties privalumus. Sauna, kūno šveitimas, muilinis ir aliejinis masažas...mmmm.

Tai va, tos “hamamo pirštinaitės” vėl pas mane pirkiniuose būna. 

Na, o po to jau smulkmenos. Kartais perku veido ir kūno priežiūros kosmetines priemones alyvuogių ar rožių aliejaus pagrindu. Visada vežuosi tyro alyvuogių aliejaus, kurį perku tik iš turgaus bobučių ir yra buvę, kad prašoviau (vandeniu skiedę buvo, padlos).

Gali būti, kad kai ką svarbaus praleidau. Jei ką, tai papildysiu. Apie tekstilę ir juvelyriką nerašiau sąmoningai.

Papildyta

Aha, vis tik praleidau. Granatų sirupą. Jis būna dvejopų rūšių: saldesnis ir rūgštokas. Aš vežuosi abu. Saldesnis tinka bet kur, kur ir bet koks sirupas (mano sūnus jį tiesiog "sugeria", t.y. atskiedžia vandeniu ir geria lyg kokią gaivą), o rūgštesnis yra superinis šašlykui raugti. Abiejų rūšių sirupai tinka jogurtui, varškei, salotoms pagardinti

Ir kaip aš galėjau pamiršti "ožio kaklą" ar kailį? :) Ant medžio auga tokio juodos a la pupos

O iš tų a la pupų gaminamas pekmez sirupas, kuris yra toks saldus, kad net jį spaudžiant nebepridemas cukrus. Šis siruapas labai vertingas imuninei sistemai stiprinti ir potencijai palaikyti