Skaitiklis

2017 m. spalio 27 d., penktadienis

Nemruto kalnas ir diedas nuo jo papėdės

Aš žinau, kad mažiausiai viena mano "blogo" skaitytoja nori kuo daugiau informacijos apie lankytinas vietas Turkijoje, o kita (irgi mažiausiai viena) - kuo daugiau pikantiškų istorijų apie diedus. Todėl nusprendžiau viename įraše patenkinti abiejų pageidavimus.

Nemruto kalnas, kaip lankytinas objektas, yra įtraukiamas į dažno "kuprinnešio" (dar kitaip - "backpackerio"), nusprendusio išmaišyti Turkiją skersai ir išilgai, maršrutą. Daugiau informacijos apie šį objektą rasite gūglindami, bet tingintiems tai daryti aš trumpai išdėstysiu esmę.

Taigi, Nemruto kalnas įsikūręs Pietryčių Turkijos Adijanmano provincijoje, jo aukštis siekia 2134 metrus. Tai ne šiaip sau kalnas - jo viršūnėje yra karaliaus Antiocho mauzoliejus, pastatytas (DĖMESIO) - 62-aisiais metais prieš mūsų erą. Šis mauzoliejus buvo išpuoštas 8-9 metrų aukščio akulptūromis: liūtų, erelių. įvairiausių dievų atvaizdais. Daugelis šių skulptūrų išlikusios iki mūsų laikų - jos labiausiai ir traukia turistus, kurių vien per šių metų devynis mėnesius apsilankė virš 50 tūkstančių. Nuo 1987 metų šis objektas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Visa tai iliustruoja nuotraukos:


Aš, prisipažinsiu, Nemruto (vis dar) neaplankiau, nors šio kalno vaizdai man prieš nosį kapsnojo tiek internete, tiek informacinėse brošiūrose, tiek kelionių vadovuose. Bet visada žinojau, kad jei jau atsidursiu Adijanmane, tai Nemruto kalną būtinai aplankysiu. Adijanmanas - nežinau prieš kiek metų šio regiono pavadinimą išgirdau pirmąsyk, bet jau daugelį iš jų man nebereikia klausti - kur tai yra. Kaip tai kur? Ten, kur Nemruto kalnas :)

Tad vieną eilinį kartą, tiesa, dar tada, kai buvau šiek tiek jaunesnė ir mane domino pažintys su užsieniečais (dabar, jei kartais ir sudomina, tai tik su lietuviais - bet ne esmė), internete pagavau tokį Ali. Ir kaip tik iš Adijanmano. Nereikėjo man klausti, kur jis yra nes žinojau, jis ten - kur ir Nemruto kalnas. Be to dar žinojau, kad didžiąją gyventojų dalį šiame regione sudaro kurdai - etninė mažuma, kurios turkai nemėgsta. Tas Ali buvo kurdas.

Sekdama dar vieno savo kelyje sutikto jaunuolio (apie jį gal kiek vėliau, progai pasitaikius) nurodymais, aš, vien sužinojusi jo kilmę , turėjau nutraukt dialogą. Dar kito jaunuolio teigimu, kurdai - greitai besidauginantys, auginantys šeimoje po keliolika nuskurdusių, tad būtinai ir neišsilavinusių vaikų būrį. Todėl irgi su jais neverta leistis į jokius dialogus, nes jų "pasakėčios" gali iškreipti tikrąją padėtį Turkijoje. Vėliau įsitikinau, kad tikrai gali. Nes, tarkime, nors valstybiniu lygmeniu daugpatystė Turkijoje uždrausta, tačiau kurdai religiniu pagrindu, pasitaiko, turi daugiau nei vieną žmoną.

Ali irgi buvo iš daugiavaikės šeimos. Berods, aštuoniese augo. Na, palyginus su šeimomis, kur auga po keliolika, tai, sakyčiau, mažoka. Bet iš esmės vis tiek daug, juolab kad Turkijoje valstybiniu lygmeniu dauginimasis nėra kažkaip ypatingai finansiškai skatinamas.

Bet aš esu linkusi informaciją tikrinti savo kailiu, o ne rekomendacijomis ar prirodymais. Todėl internetu užsimezgusią pažintį su Ali palaikiau, juolab kad jo kurdiška kilmė pokalbiuose išaiškėjo tikrai ne pirmąją dieną.

Ir labai gerai, kad nepatikėjau rekomendacijomis, todėl šiandien galiu drąsiai teigti, kad net ir daugiavaikės kurdų šeimos sugeba išauginti ir išleisti į mokslus bent po vieną, o kartais ir daugiau berniukų (būna ir išimčių, apie jas būtinai rasime laiko pakalbėti).

Ali turėjo du aukštuosius išsilavinimus ir iš Adijanmano jau seniai išnešęs sermėgas bei įsikūręs Stambule. Visas jo gyvenimo modelis buvo sumodeliuotas taip, kaip aš skaičiau knygoje "Mano gyvenimo istorija. Kazanova". Kazanova gi medžiojo moteris, pasitelkęs iš karto tris ginklus: puikią išvaizdą, nepriekaištingą fizinį pasirengimą ir gerą išprusimą daugelyje gyvenimo sričių.

Tai va, visa tai jis turėjo. Na, gal dėl išvaizdos kiek suabejočiau, bet čia jau skonio reikalas - man norėjosi, kad jis būtų bent keliais cm aukštesnis ir keliais kg sunkesnis. Fizinis pasirengimas man kalė į tą vietą, kur paprastai drugeliai skraido, sakau jums tiesiai - šis žmogus puikiai buvo įvaldęs Lotynų Amerikos šokius, ypač salsą. Jo išprusimas irgi abejonių nekėlė - jei kalbame apie šiandienos įvykius, tai jo nuomonė neapsiriboja vien Turkijos žiniasklaidos informacijos interpretacijomis (istorinių žinių irgi turi, diskutavom).

Tačiau išsyk buvo matyti - turkiškasis kazanovnikas ir nieko daugiau. Jį visada traukė kardinaliai priešingos turkiškai ar kurdiškai išvaizdai moterys. Dėl to jis gana netrumpą laiką bendravo su visiška  nevietinės kilmės juodaode, o kai santykiai su ja nutrūko, švytuokle driokstelėjosi į kitą pusę - tai yra, persimetė prie manęs (nu blandzynka nesusvienta :D). Žavėjo mane viskuo, išskyrus savo seksualine vaizduote, kuri tiesėsi gerokai toliau, nei monogaminiai santykiai.

Kazanovos tokia paskirtis - tyliai atsirasti ir dar tyliau dingti. Juolab kad ir interesai šioj srity prasilenkė. Tad Lotynų Amerikos šokių žingsneliu mano gyvenime nebeliko ir Ali :) Amen :)

2017 m. spalio 23 d., pirmadienis

Ultramaratono Kapadokijoje laimėtojas - lietuvis

Visų pirma gal reiktų paaiškinti, kas tas ultramaratonas, nes ir pati nežinau :) Na, Vikipedija skelbia, kad tai yra bėgimo plentu arba bekele varžybos, kurios trasa yra ilgesnė už tradicinį maratoną.


hurrietdailynews.com nuotr.

Į tokias varžybas Kapadokijoje ir susiruošė ultramaratonininkas iš Lietuvos Gediminas Grinius. Jis dalyvauja daugelyje tarptautinių varžybų pačiose įvairiausiose pasaulio šalyse, tad kaip atsidūrė Turkijos Kapadokijoje net nereikia klausti. Norėjo, tai ir atsidūrė :)

Tai va, kuo baigėsi tas jo noras - "Salomon Cappadocia Ultra Trail" trofėjus dabar jo rankose.

38-erių bėgikas nugalėjo net 240 varžovų 114 kilometrų distancijoje (nesuvokiami man šie skaičiai). Ir tai jis padarė viso labo tik per 10 valandų ir 56 minutes. Bėgimo distancijos aukštis kai kuriose vietose siekė net 3 km 350 m

Kapadokijoje iki tol jis triskart lankėsi kaip turistas ir todėl visiems, planuojantiems bent kažkokias atostogas Turkijoje jis pataria ten bent sykį apsilankyti, o aš jam pritariu net nemirksėdama. Jis teigia, kad aplankyti šį kraštą būtina dėl išskirtinio kraštovaizdžio, kurio niekur daugiau nerasite. O ultramaratono entuziastams tai būtų nepakartojama trasa naujiems išbandymams.

Ketvirtus metus organizuojamas ultramaratonas turi keturias trasas: 110, 60 ir 30 km ilgio. Šiais metais važybose dalyvavo 1684 bėgikai iš 64 pasaulio šalių