Dievas. Jis yra dievas ir nebandykite Turkijoje įsivaizduoti kitaip

Na ir kas, kad Turkijoje gyvena bemaž vien musulmonai ir jų dievas yra Alachas (kas irgi reiškia - dievas), o vienintelis jo pasiuntinys žemėje - Muhametas Ali. Bet yra dar vienas. Na, jis nepripažintas dievu, bet jei apdergsite jo atminimą, kentėsite ne mažiau, nei paniekinę dievą.

Be abejo, tai yra Mustafa Kemalis Atatiurkas - pirmasis Turkijos respublikos prezidentas. Dar pamenantys sovietmetį pirmosiomis akimirkomis Turkijoje įsivaizduoja, kad Turkija turi savo Leniną - Atatiurko paminklai stovi kiekviename mieste ir miestelyje, net po kelis, o visų biurų sienas puošia jo portretas. Skirtumas tik tas, kad meilė Leninui mums buvo primestinė, o meilė Atatiurkui - tikra ir nuoširdi.

Bet kai šalyje apie 80 milijonų gyventojų, visko gali nutikti.

Ir nutiko.

Na, nuotrauka daryta greičiausiai mobiliuoju, tad ne itin ryški. Bet kairėje suimtas vyras yra vedamas lynčo teismui už Atatiurko paminklo išniekinmą. Vyrukas sumanė apipilti Turkijos dievuko paminklą benzinu ir jį padegti, prieš tai dar trinktelėjęs per marmurinę makaulę. Sakarijoje tai vyko, Turkijos šiaurės vakarinėje dalyje - pagal mus tai būtų Kurdistane (tik turkams to, ginkdie nesakykite, perdėtai jautriai reaguos).

Na, kad turkai nuo savęs nusilpalutų savojo dievuko išniekinimo gėdą, tai pranešama, kad incidentą vykdė arabiškai kalbantis žmogus. Jis atsinešė sulankstomas kopėčias ir turkišką vėliavą - va, galvojo, čia tai bus šou. Bet šou papildė vietos gyventojai, kurie sulaikė niekadėją ir net kėsinosi jį nudėti už tokį niekingą poelgį.

Laimei, įsimašė policijos pareigūnai.

Tad būdami Turkijoje nepamiškite ir jūs, kad visiškai nesvarbu, kas jūs, iš kur jūs ir ką veikiate bei kiek čia užtruksite. Jei įžeidėt Atatiurką, savo viešnagės trukmę jau spręsite nebe jūs

P.S. Jei norite matyti blogo atnaujinimus, siūlau dešinėje pusėje viršuje paspausti ikonėlę "sekti". 

Siaubas!!! Sofijos soborą kėsinasi vėl paversti mečete

Nė vienas kelionių mėgėjas nepasigailės keletą dienų skyręs Stambului. Be galo myliu šį miestą, pergyvenusį visas tris didžiausias imperijas ir dėl to turtingą istoriniais, kultūriniais objektais, skalaujamą Marmuro ir Juodosios jūrų, įsikūrusį dviejuose - Europos ir Azijos žemynuose, kuriuos skiria Bosforo sąsiauris. Šis miestas gyvas 24 valandas per parą ir todėl jame visada galima rasti ką veikti.

Be abejo, kai teroristai pabombina vieną kitą labiausiai lankomą vietą, šiuo metu ten vykt gali būti kiek baisoka. Bet aš fatalistė, todėl esu įsitikinusi, kad jei jau lemta nuskęsti, tai tikrai nesudegsi ir atvirkščiai. Todėl palankiai susiklosčius aplinkybėms vėl važiuosčiau į Stambulą net nesukdama galvos. Net nepamenu, kiek kartų ten esu buvusi - keliolika, o gal dvidešimt kelis? Ir vis negana :)

Be abejo, daugelis keliautojų visų pirma skuba aplankyti Sultanachmeto įžymybių - Mėlynosios mečetės ir priešais ją stovinčio Sofijos soboro.

Sofijos soboras mena dar Bizantijos laikus, Nuo 537 iki 1453 metų jis tarnavo provoslavams ir buvo Konstantinopolio patriarcho bazilika. Osmanų imperijai užkariavus miestą, šie krikščioniškieji maldos namai buvo paversti mečete.

Bet 1923 metais įkurta Turkijos respublika tapo sekuliaria valstybe, kai religija tapo laisvai išpažįstamu dalyku, tačiau nedalyvauja šalies valdyme. Štai tada krikščionys pradėjo reikalauti grąžinti Sofijos soborą provoslavams, o musulmonai tam priešintis. Pirmasis šalies prezidentas Mustafa Kemalis Atatiurkas tada pasakė, kad šis pastatas nebus nei mūsų, nei jūsų, jis bus visų. Ir 1935 metais Sofijos soboras buvo paverstas muziejumi, kuriame galima rasti ir kirkščioniškojo ir musulmoniško palikimo. Pasivaikščioti po šį galingą pastatą yra labai įdomu.

Tai jei planuojate artimiausiu metu apsilankyti Stambule, suskubkite aplankyti Sofijos soborą, kol ten dar muziejus. Mat jau ne tik pasigirsta kalbų, bet ir pamažu imamasi veiksmų, kad jis vėl taptų musulmonų maldos namais. "Mes dar sulauksim, kai Sofijos soborą pavers mečete, paminėsit mano žodį", - kartą pasakė viena mano bičiulė ir jos žodžiai tampa pranašiškais, nes štai šitaip atrodė aikštė priešais soborą praėjusį savaitgalį. 

Visi šie žmonės šeštadienį apie ketvirtą valandą ryto priešais soborą susirinko atšvęsti jo užkariavimo metines, kuomet Osmanų imperijai užėmus miestą, provoslavų maldos namai buvo paversti į musulmonų. Jie meldėsi  tikėdamiesi, kad Alachas išgirs jų maldas ir valdžia uždarys muziejų. Stebint politinę situaciją Turkijoje, jų maldos atrodo labai realios.

O kol vis dar yra kaip yra, Sofijos soboras išlieka privalomų Stambule aplankyti objektų sąraše. Todėl artimiausiu metu parengsiu įrašą, ką dar šiame didingame mieste aplankyti.

Jei norite matyti blogo atnaujinimus, siūlau dešinėje pusėje viršuje paspausti ikonėlę "sekti". 

Apipylė vaiką verdančiu vandeniu ir nieko?

Turkai labai myli vaikus Tą pastebėjo visi, kurie bent sykį lankėsi šioje šalyje. Nė trupučio nenoriu šio fakto paneigti, tačiau ir slėpti, kad dalies Turkijos vaikų gyvenimas nė nekvepia laiminga, nerūpestinga vaikyste irgi negaliu.

Oficiali statistka teigia, kad apie 17 procentų Turkijos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Gimti tokioje šeimoje - tikra Alacho bausmė, nes augsi beteisis, visų stumdomas ir niekieno neginamas.

Kartą teko su vienu bičiuliu važinėtis po Stambulą. Judrioje gatvėje nardė keletas nepraustaburnių, kokių 7-10 metų vaikų ir pravažiuojančių mašinų vairuotojams siųlė įsigyti įvairių smulkmenų - vandens, servetėlių, tušinukų... Laikas buvo toks, kad tie vaikai turėjo ne gatvėmis lakstyti ir gyvybe rizikuoti, o sėdėti mokyklos suole ir semtis žinių. "Toks jųs gyvenimas", - atsiduso mano bičiulis. Na, lyg čia viskas taip ir turėtų būti - vieni turtingi, kiti vargšai, kaip ir visame pasaulyje.

Turkijoje veikia Socialinių paslaugų ir vaiko teisių apsaugos agentūra, bet kaip ji konkrečiai tas vaikų teises gina, neteko girdėti, reikės kada išsamiau pasidomėti. Nes plika akimi žiūrint atrodo, kad jų funkcijos tik formalios.

Tai, ką aš perskaičiau šiandien turkų spaudoje, man protu nesuvokiama. Stambulo Nišantaši rajonas, kuriame gyvena aukštesnio socialinio sluoksnio gyventojai ne veltui yra vadinamas prestižiniu. Nežinia ko ten atsibeldė septynerių metų berniukas Polatas iš Šišli lūšnynų rajono, bet šiandien jis atrodo štai taip.

Tvarsčiais uždengtos žaizdos, kurios atsirado po to, kai viename greitojo maisto restorane jį verdančiu vandeniu apipylė padavėja. Restorano pavadinimas neskelbiamas, o štai padavėjos vardas ir pavardė - prašom - Mutlu Haceroglu (tokiu pat vardu ir pavarde Turkijoje gyvena dar tūkstančiai moterų). Moteris aiškina, kad berniukas trukdė klientams (greičiausiai jis, vargšas, ko nors kaulyjo).

Tačiau klientai, nors ir turtingi, bet ne beširdžiai. Vienas jų iškvietė policiją ir greitąją pagalbą, mat vaikui buvo stipriai nutvilkytas kaklas ir dalis nugaros. Ligoninėje vaikui buvo nustatytas pirmojo laipsnio nudegimas. Sutvarkius žiazdas jis buvo grąžintas tėvams.

Berniukas pasakojo, kad ta padavalka iš pradžių jį dar ir sumušė. "Abla (turkiškai - sesė, jie visi taip vieni kitus vadina, bloliais ir sesėm) priėjo prie manęs ir trenkė. Aš išėjau į gatvę, o ji man išeinančiam dar šliūkštelėjo vandens. Kol verkiau, ji ir toliau mane mušė", pasakojo nuskriaustas vaikas.

O ką tėvai? Nieko. Jie net nesiruošia rašyti pareiškimo policijai dėl incidento. Tėvas tik pasakojo, kad nuėjo į tą restoraną, kad tiesiog pamatytų tą moterį, nudeginusią jo vaiką, bet jo jau buvusi atleista. Pareiškimo jis esą nerašo tik dėl to, kad nėra tikras, ar ta padavėja verdančiu vandeniu laistėsi sąmoningai ar netyčia.

Tuo tarpu pati padavėja tyrėjams aiškino, kad ją supykdė prie klientų lendantys vaikai ir ji vandeniu norėjusi juos tik pagąsdinti, bet "netyčia išliejo" ant vieno iš jų.

Moteris buvo sulaikyta dėl sunkaus kūno sužalojimo, bet po apklausos paleista. Kadangi tėvai pretenzijų jai reikšti neketina, pasekmė ko gero jai bus tik viena - teks ieškotis kito darbo.

Apvynios, išmes, vaikus atims?

Pamenu, kai pirmą kartą ruošiausi važiuoti į Turkiją, šefas, sužinojęs mano atsostojų kryptį, pasakė: psio, amen, nebesulauksim.

Nei aš ten kažkokia graibstoma gražuolė, nei ką, bet stereotipai valdo - jei jau jauna blondinė (tąsyk man buvo 31-eri) varo "ten", tai faktas, kad bus apvyniota aplink pirštą, užliūliuota komplimentais ir apsvaigusi nuo dėmesio pamirš viską, ką paliko savo gimtojoje šalyje.

Na, bet aš sau buvau pasakiusi, kad laikysiu save ant trumpo pavadžio ir jokiems žodžiams, apibarstytiems cukrumi, nepasiduosiu. Kad tokių žodžių girdėsiu buvau įsitikinusi iš anksto, nes kelionei ruošiausi ir daug skaičiau ten buvusių žmonių (ypač moterų) atsiliepimus.

Aišku, kad ne viską perskaičiau. Net jei ir būčiau, tai vis tiek ko gero daug būčiau "sužinojusi" stereotipų, kuriuos neva ir taip visi "žino".

Jei į šalį važiuoji ne vien pagulėti prie jūros, tai be abejo, kad norisi sužinoti apie jos istoriją, kultūrą, tradicijas, papročius, kasdienį socialinį gyvenimą. Tai va, man tas kasdienis socialinis gyvenimas ir yra įdomiausias.

Visada iki tol maniau, kad Turkijoje moterys beteisės. Todėl ir neleidau sau pamesti galvos, nes buvau įsistikinusi, kad po vestuvių tuoj būsiu įvystyta į hidžabą ir figūrą slepiančius drabužius, perėsiu vaikus, tiek, kiek Alachas siunčia, o jei vyrui pasirodysiu netinkama žmona ar vaikų motina, ištėkš mane kaip parazituojančią musę iš naudingo srėbalo ir paleis laukais tokią pat be nieko, kokią ir pasiėmė.

Kadangi po pirmosios kelionės baisiai užsikrėčiau šia šalimi, tai vos tik grįžusi pradėjau ieškoti kontaktų su ten gyvenančiais žmonėmis. Skype tuo metu buvo tokia funkcija "skype me", kai galėjai be atskiro leidimo jungtis ir bendrauti su tokią funkciją nusistačiusiais žmonėmis. Aš pirmiausia ieškojau moterų, būtinai ne iš kurortinės zonos.

Radau. Viena panašaus amžiaus moteris iš pietryčių Turkijos pasakojo jau septynerius metus nemačiusi savo vaikų, nes po skyrybų juos pasiėmė vyras. Į mano nuostabą ji atsakė tik tiek, kad apskritai džiaugiasi likusi gyva po skyrybų. Čia reiktų spėti, kad ta moteris greičiausiai buvo net ne turkė, o kurdė, nes pas juos visai kitos tradicijos ir papročiai.

Kita moteris puikiai kalbėjo rusiškai. Bet ji buvo kazachė. Savo santuoka be galo džiaugėsi, sakė, vyras dėmėsingas, be žalingų įpročių, kartu dukrelę mažą augina. Kai paklausiau, kas būtų su vaiku, jei netyčia tektų skirtis, ji pasakė, kad vaikas liktų su ja, o vyras privalėtų išlaikyti ne tik jų bendrą meilės vaisių, bet ir ją. Meluoja, pamaniau.

Na, ir po to vyras man "užkibo". Iš Adanos, tokio didmiesčio pietryčiuose, garsėjančiame kriminaliniais ir visokio kitokio plauko nusikaltimais. Išsiskyręs dviejų vaikų tėvas, po skyrybų visiškai atskyręs vaikus nuo motinos. "Mano mama jiems atstos motiną",-  atsakė, kai paklausiau, ar nesijaučia kaltas, kad neleidžia vaikams matytis su mama. Skyrybų priežastį jis nurodė abstrakčią - bloga žmona ir mama, o kas slepiasi po tuo blogiu, nekonkretizavo.

Jo paties gyvenimo istorija įdomi. Būdamas 14 metų išvažiavo laimės ieškoti į Stambulą, dirbdavo įvairiose dirbtuvėse pameistriu, miegodavo gatvėse ant suoliukų, nors tėvai turėjo gana didelį sodą prie Adanos, kuriame sezoninių darbų tiek, kad net pagalbininkų reikia samdytis. Bet išvyko jis po tėvo mirties. "Neatlaikė, nes dvi žmonas turėjo", - paaiškino mirties priežastį (lyg tos moterys būtų kokios gyvybės siurbėlės).

"Neturėjo jis dviejų žmonų", - pasakiau. "Turėjo", - ginčyjasi jis. "Neturėjo. Nes viena moteris buvo jam žmona, o kita tik meilužė", - vėl pareiškiau. Ir mirtinai jį įžeidžiau.

Kai pirmasisi šalies prezidentas, iki šiol faktiškai sudievintas Mustafa Kemalis Atatiurkas įkūrė Turkijos respubiką, jis naujus įstatymus rašė remdamasis vakarietiška patirtimi. Vienas iš jų - daugpatystė DRAUDŽIAMA. Todėl valstybė pripažįsta tik vieną žmoną, o kai kurie šios valstybės žmonės tvarkosi taip, kaip nuo seno įpratę, jei jau yra noras ir galimybės, ima į pačias ir antrą (pagal islamą, keturias galima, jei atitinki reikalavimus).

Pagal valstybės politiką, mirus vyrui, teisę į pašalpas, netekus maitintojo gauna tik ta žmona, kuri nurodyta oficiliuose dokumentuose. "O kas su kitomis moterimis nutinka?", - klausiu sertifikuoto Turkijos gido Aftandilio, "Kurdai niekada nepaliks moters, ja rūpinasi mirusio vyro broliai". Kadangi jų šeimos gausios, tai tų brolių greičiausiai yra ir ne vienas.

Na, ir dar vienas žmogus jau buvo sutiktas gyvai. Jis buvo vedęs savo antros eilės pusseserę. '"Mūsų seneliai buvo broliai"- didžiuodamasisi pasakė jis, o pamatęs mano iš siaubo išsiplėtusias akis patikslino: "Blogai yra pirmos eilės pusbroliai ir pusseserės, po to jau nieko tokio".

Labai pagarbiai atsiliepdavo apie savo žmoną, trijų bendrų vaikų motiną. Tačau nuo manęs nenuspėlė, kad daugybę kartų buvo jai neištikimas. "Ji man sakė, kad jei sužinotų, jog mano meilužė gražesnė už ją, mane nužudytų. Jei ne - tada išsiskirtų". "O kur vaikai po skyrybų, jei jau "baisi" meilužė?", - pasiteiravau. "Vaikai liktų su ja, o aš mokėčiau ne tik alimentus, bet ir išlaikymą savo buvusiai žmonai".

Čia dar ne visos istorijos, jų, panašia tema, mano girdėtų, yra daugiau.

Bet šia tema, kaip daugeliu kitų, negalima daryti vienos išvados. Po skyrybų vaikas Turkijoje dažniausiai vis tik lieka su mama

Vai vai, kokia graži idėja

Tikėdamiesi sutikti TĄ, tūkstančiai neįsipareigojusių vyrų ir moterų, praėjusį savaitgalį vaikščiojo pusantro kilometro ilgio Čanakalės "Įsimylėjėlių alėja".

Ši tradicija atsirado ne vakar ir net ne pernai, ji tęsiasi jau net 73 metus.

"Šį renginį mes organizuojame kasmet. Pagrindinis jo tikslas - pagerbti fermerius. Renginyje dalyvavo per 5 tūkstančiai žmonių, tačiau kol vyresnieji meldėsi ar gamino valgį, apie tūkstantis jaunų žmonių vaikščiojo "Įsimylėjėlių alėja". Kasmet šioje gatvėje susipažįsta apie 15-20 porų, kurių santykiai baigiasi vestuvėmis. Tai ne koks televizijos pažinčių šou", - iš peties rėžė Iša Korkmaz, netoliese esančio Muratlaro kaimo "bosas".

Tą televizijos šou jis paminėjo ne šiaip sau. Jau eilę metų per Turkijos TV buvo rodomas komercinis projektas, kuriame neva tai sutuokiamos šou metu susipažinusios poros. Visai neseniai tas šou buvo uždraustas ir nepasirodys tol, kol gyvas "sultonas" prezidentas Erdoganas. Kadangi jis dar gana jaunas, tai nepasirodys ilgai.

Bet mes čia ne apie TV, o apie reality šou. Tai va, kad "pakabintų" ką nors, jauni vyrai ir moterys apsirengia ir išsičiusto lyg į kokį festivalį. Gi savo likimą turi sutikti būdama(-as) geriausios išvaizdos.

Poros, kurios susituokė po pernykšio pasivaikščiojimo, šiemet irgi pasirodė alėjoje. Kad įrodytų, jog pasivaikščiojimas gali būti net labai "vaisingas".

Šiaip man ši idėja labai patiko. Galvoju, kad gal kažką panašaus reiktų išbandyt ir Lietuvoje? Ką manot?

Žinia mėgstantiems išgerti: Antalijoje įvestas pusiau sausas įstatymas

Tai va, mieli pijokai, situacija tokia: jei nori išgerti, bet labai mėgsti vairuoti, tai padaryk taip, kad proceso metu automobilio rakteliai būtų nepasiekiami. O jei atostogų neįsivaizduoji be alaus bokalo, vyno taurės ar kitų tauriųjų gėrimų, tai poilsiui Turkijoje geriau jau rinkis ne Antaliją, o Marmario ar Bodrumo regioną.

Antalijos valdžia suko suko galvą, kaip čia padarius, kad ir turistų neatbaidytų, ir vietos musulmonų jausmų neįžeistų. Šį kurortą, kaip žinia, daugiausiai renkasi turistai iš Rusijos ir buvusių sovietinių kraštų. Bet ne tame esmė, nes iš patirties galiu pasakyti, kad ir vokiečiai turistaudami jau nuo ryto alų kvasina, ir anglai girti ant stalų šokinėja. Girtas jis ir Afrikoje girtas, ir visai nesvarbu, iš kur atvyko. Todėl Antalijos valdžia nusprendė iš turistų alkoholio visiškai neatimti, bet gerti leido tik užsidarius viešbučio teritorijoje. O iš ten girtam - nė krust, nes jei jau trauks link nuotykių į miestą, tai įsidėkite lyšnų 100 lirų (pagal šios dienos kursą - apie 26 eu) baudai susimokėti.

Nuo šiol draudžiama gerti parkuose, soduose, skveruose, atvirose aikštėse, gyvenamuosiuose kvartaluose, keliuose ir visose transporto priemonėse, piknikų zonose, istoriniuose objektuose, geležinkelio ir autobusų stotyse, gatvėse ir skersgatviuose, kultūros renginiuose ir objektuose, apleistuose statiniuose, statybvietėse, po tiltais, promenadose, municipaliteto zonoje.

Kai kuriuose baruose ir restoranuose leidžiama prekiauti alkoholiu, bet nepamirškite, kad išgerti ten galėsite tik tiek, kad jūsų koordinacija nesukeltų jokių įtarimų, kitaip vėl gali tekti pakloti 100 lirų.

Iki šiol į išgerinėjimus viešosiose vietose būdavo žiūrima atlaidžiai, alkoholio buvo galima įsigyti kiekviename žingsnyje, o iki 2013 metų - net visą parą. Dabar juo leidžiama prekiauti tik iki 22 valandos, tačiau jei kokio mažo marketo savininkui patiksite, jis šio draudimo nepaisys.

Tokios tad šio jau prasidėjusio sezono naujienos. Geros jos ar blogos - spręskite patys, aš tik informuoju :)