Nei aš ten kažkokia graibstoma gražuolė, nei ką, bet stereotipai valdo - jei jau jauna blondinė (tąsyk man buvo 31-eri) varo "ten", tai faktas, kad bus apvyniota aplink pirštą, užliūliuota komplimentais ir apsvaigusi nuo dėmesio pamirš viską, ką paliko savo gimtojoje šalyje.
Na, bet aš sau buvau pasakiusi, kad laikysiu save ant trumpo pavadžio ir jokiems žodžiams, apibarstytiems cukrumi, nepasiduosiu. Kad tokių žodžių girdėsiu buvau įsitikinusi iš anksto, nes kelionei ruošiausi ir daug skaičiau ten buvusių žmonių (ypač moterų) atsiliepimus.
Aišku, kad ne viską perskaičiau. Net jei ir būčiau, tai vis tiek ko gero daug būčiau "sužinojusi" stereotipų, kuriuos neva ir taip visi "žino".
Jei į šalį važiuoji ne vien pagulėti prie jūros, tai be abejo, kad norisi sužinoti apie jos istoriją, kultūrą, tradicijas, papročius, kasdienį socialinį gyvenimą. Tai va, man tas kasdienis socialinis gyvenimas ir yra įdomiausias.
Visada iki tol maniau, kad Turkijoje moterys beteisės. Todėl ir neleidau sau pamesti galvos, nes buvau įsistikinusi, kad po vestuvių tuoj būsiu įvystyta į hidžabą ir figūrą slepiančius drabužius, perėsiu vaikus, tiek, kiek Alachas siunčia, o jei vyrui pasirodysiu netinkama žmona ar vaikų motina, ištėkš mane kaip parazituojančią musę iš naudingo srėbalo ir paleis laukais tokią pat be nieko, kokią ir pasiėmė.
Kadangi po pirmosios kelionės baisiai užsikrėčiau šia šalimi, tai vos tik grįžusi pradėjau ieškoti kontaktų su ten gyvenančiais žmonėmis. Skype tuo metu buvo tokia funkcija "skype me", kai galėjai be atskiro leidimo jungtis ir bendrauti su tokią funkciją nusistačiusiais žmonėmis. Aš pirmiausia ieškojau moterų, būtinai ne iš kurortinės zonos.
Radau. Viena panašaus amžiaus moteris iš pietryčių Turkijos pasakojo jau septynerius metus nemačiusi savo vaikų, nes po skyrybų juos pasiėmė vyras. Į mano nuostabą ji atsakė tik tiek, kad apskritai džiaugiasi likusi gyva po skyrybų. Čia reiktų spėti, kad ta moteris greičiausiai buvo net ne turkė, o kurdė, nes pas juos visai kitos tradicijos ir papročiai.
Kita moteris puikiai kalbėjo rusiškai. Bet ji buvo kazachė. Savo santuoka be galo džiaugėsi, sakė, vyras dėmėsingas, be žalingų įpročių, kartu dukrelę mažą augina. Kai paklausiau, kas būtų su vaiku, jei netyčia tektų skirtis, ji pasakė, kad vaikas liktų su ja, o vyras privalėtų išlaikyti ne tik jų bendrą meilės vaisių, bet ir ją. Meluoja, pamaniau.
Na, ir po to vyras man "užkibo". Iš Adanos, tokio didmiesčio pietryčiuose, garsėjančiame kriminaliniais ir visokio kitokio plauko nusikaltimais. Išsiskyręs dviejų vaikų tėvas, po skyrybų visiškai atskyręs vaikus nuo motinos. "Mano mama jiems atstos motiną",- atsakė, kai paklausiau, ar nesijaučia kaltas, kad neleidžia vaikams matytis su mama. Skyrybų priežastį jis nurodė abstrakčią - bloga žmona ir mama, o kas slepiasi po tuo blogiu, nekonkretizavo.
Jo paties gyvenimo istorija įdomi. Būdamas 14 metų išvažiavo laimės ieškoti į Stambulą, dirbdavo įvairiose dirbtuvėse pameistriu, miegodavo gatvėse ant suoliukų, nors tėvai turėjo gana didelį sodą prie Adanos, kuriame sezoninių darbų tiek, kad net pagalbininkų reikia samdytis. Bet išvyko jis po tėvo mirties. "Neatlaikė, nes dvi žmonas turėjo", - paaiškino mirties priežastį (lyg tos moterys būtų kokios gyvybės siurbėlės).
"Neturėjo jis dviejų žmonų", - pasakiau. "Turėjo", - ginčyjasi jis. "Neturėjo. Nes viena moteris buvo jam žmona, o kita tik meilužė", - vėl pareiškiau. Ir mirtinai jį įžeidžiau.
Kai pirmasisi šalies prezidentas, iki šiol faktiškai sudievintas Mustafa Kemalis Atatiurkas įkūrė Turkijos respubiką, jis naujus įstatymus rašė remdamasis vakarietiška patirtimi. Vienas iš jų - daugpatystė DRAUDŽIAMA. Todėl valstybė pripažįsta tik vieną žmoną, o kai kurie šios valstybės žmonės tvarkosi taip, kaip nuo seno įpratę, jei jau yra noras ir galimybės, ima į pačias ir antrą (pagal islamą, keturias galima, jei atitinki reikalavimus).
Pagal valstybės politiką, mirus vyrui, teisę į pašalpas, netekus maitintojo gauna tik ta žmona, kuri nurodyta oficiliuose dokumentuose. "O kas su kitomis moterimis nutinka?", - klausiu sertifikuoto Turkijos gido Aftandilio, "Kurdai niekada nepaliks moters, ja rūpinasi mirusio vyro broliai". Kadangi jų šeimos gausios, tai tų brolių greičiausiai yra ir ne vienas.
Na, ir dar vienas žmogus jau buvo sutiktas gyvai. Jis buvo vedęs savo antros eilės pusseserę. '"Mūsų seneliai buvo broliai"- didžiuodamasisi pasakė jis, o pamatęs mano iš siaubo išsiplėtusias akis patikslino: "Blogai yra pirmos eilės pusbroliai ir pusseserės, po to jau nieko tokio".
Labai pagarbiai atsiliepdavo apie savo žmoną, trijų bendrų vaikų motiną. Tačau nuo manęs nenuspėlė, kad daugybę kartų buvo jai neištikimas. "Ji man sakė, kad jei sužinotų, jog mano meilužė gražesnė už ją, mane nužudytų. Jei ne - tada išsiskirtų". "O kur vaikai po skyrybų, jei jau "baisi" meilužė?", - pasiteiravau. "Vaikai liktų su ja, o aš mokėčiau ne tik alimentus, bet ir išlaikymą savo buvusiai žmonai".
Čia dar ne visos istorijos, jų, panašia tema, mano girdėtų, yra daugiau.
Bet šia tema, kaip daugeliu kitų, negalima daryti vienos išvados. Po skyrybų vaikas Turkijoje dažniausiai vis tik lieka su mama
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą