Nepilnametės nuotakos ir jų grobimai

Prieš kelerius metus perskaičiau knygą "Mano vardas Nudžud. Man 10 metų, Aš išsiskyrusi". Knyga paliko didelį įspūdį, juolab kad tai ne romanas, o tarsi vienos mergaitės nedidelio gyvenimo tarpsnio dienoraštis. Trumpai: mergaitei buvo ar tai 9 , o gal jau ir 10 metų, kai jos tėvai nusprendė ją ištekinti už jau gerai įmitusio senbernio, perkopusio 30 metų. Kaip nuotraukos byloja - baisuokio visiško. Kadangi tokio amžiaus mergaitė yra jokia ne mergina ir juo labiau ne moteris, o dar visiškas vaikas, šeimos, sudarė sandorį. Nežinia, žodžiu sutarė, rašalu ar krauju pasirašė, o gal šakėm ant vandens suraizgė  - ištekėt vaikas tai išteka, bet santuokinę pareigą iš jos bus reikalaujama atlikti tik po pirmųjų menstruacijų.

Tačiau vos tik mergaitė buvo po santuokos atskirta nuo tėvų, visos sutartys nujojo šuniui ant uodegos. Jau pirmąją naktį, anot mergaitės, jai buvo "išdraskyti viduriai", o ryte jos senbezdos jaunikio artimieji džiaugėsi kruvina paklode, vis kartodami "mashallah, mashallah" (dievas davė).

Tie nemalonūs "vidurių draskymai" periodiškai kartojosi, todėl mergaitė išdrįso kreiptis į teismą dėl skyrybų ir taip išgarsėjo visame pasaulyje. Atrodė, kad ši istorija padės pakeisti tūkstančių kitų panašaus likimo mergaičių gyvenimus. Bet ne...

Vakar dailymail svetainėje vėl perskaičiau širdį veriančią žinią - aštuonerių metų nuotaka mirė nuo vidinio kraujavimo pirmąją povestuvinę naktį. Jaunikiui buvo 40 (kad jį kur vilkai vakarienei sušveistų).

Bet čia viskas vyksta Jemene. Ne Turkijoje.

Aš ir vėl grįžtu prie savo begalinės meilės deklaracijos Turkijai. Ir vėl aiškinu, kad šią šalį myliu už kontrastus Kai būdama joje gali jaustis lyg ir svetur, bet tuo pat lyg ir namie. Kai matai daugybę savaime suprantamų, šiuolaikinio gyvenimo būdo padiktuotų dalykų, bet tuo pačiu išvysti ir kitokią - stebinančią ar net šokiruojančią pusę.

Turkija - pasaulietiška valstybė ir visi įstatymai parengti remianti sveiku protu pagrįsta Kinstitucija. Todėl oficialiai tuoktis čia galima tik asmenims, sulaukusiems pilnametystės (18). Ne veltui pabrėžiau žodį oficialiai, nes pasitaiko, kad tradicijos (religinės ar kultūrinės) kartais būna viršesnės už įstatymus.

Bent jau man neteko nei girdėti, nei skaityti, kad Turkijoje būtų praktikuojamas mažamečių mergaičių ištekinimas. Tačiau sulaukusi 15 metų mergina jau bet kurią dieną gali tikėtis sulaukti iš tėvų pareiškimo, kad jai surastas jaunikis ir ji netrukus taps žmona. Tiesa, santuoka tokiu atveju negali būti civilinė, tik religinė.

Bet ne visada jos nuotakomis tampa šeimų susitarimu.

Štai visai neseniai paaiškėjo, kad Kiraz miestelyje Izmyro provincijoje masiškai dingdavo nepilnametės mergaitės nuo 12 metų amžiaus. Tačiau artimieji būdavo tildomi šlamančiaisiais. Vis tik ši problema pasiekė miestelio merą ir jis ėmėsi veiksmų, kad daugiau panašūs atvejai nebesikartotų.

Nepilnametės būdavo grobiamos ir verčiamos ištekėti, o jų šeimos nariams mokami pinigai už tylą. Tačiau ne visi ją išsaugojo ir informaciją pasiekė vietinę valdžią. Kiraz miestelio meras stengiasi, kad ši tradicija būtų išgyvendinta.

Pagrobėjai taikosi į 12-21 metų mergaites. Šeimai užčiaupti taikom skirtingi įkainiai: jei virš 15 metų - 20 tūkstančių lirų (žiūrėt pagal kursą, kiek eurais). jei 14- 30, jei 12- 40 tūkstančių lirų išpirka.

Dažniausiai grobiamos mergaitės iki savo 18-ojo gimtadienio.

Jas grobia išėjusias net į lauko tualetą. O kaimynai apsimeta nieko nematantys. Būtent taip ir papasakojo viena iš pagrobtųjų. "Jie paslėpė mane už tvarto, kai žandarai vykdė reidą. Kaimynai matė kaip aš bandžiau pabėgti, bet pareigūnams nieko nepranešė", - pasakojo viena iš pagrobtųjų. Ji "santuokoje" prabuvo du mėnesius, paskui jai pavyko pabėgti.

Tačiau kartais pagrobimas turi ir kilnių tikslų, jei būtų galima taip išsireikšti. Jei vaikinas ir mergina myli vienas kutą, o šeima prieštarauja jų santuokai, tada vaikinas merginą pagrobia ir šeimai pristato jau "po reikalo". Kadangi nekaltybės kultas kai kuriuose regionuose dar gajus, tad merginos artimiesiems nebelieka nieko kito kaip tik pripažinti santuoką.

Liuks tas tavo pimpaliuks

"Liuks liuks liuks, liuks tas tavo pimpaliuks, jei ne pimpė nebūt baliaus, nei krikštynų, nei veselės", - kažkokia vestuvių dainuška nežinia iš kur ir kada girdėta vis dar išliko mano galvoje. Bet šiame vestuviniame "folklore" nebuvo nė užuominos apie to pimpaliuko ... na, žalojimą.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šie puošniais sultono rūbais aprengti berniukai ruošiasi dramos vaidinimui. Tačiau jų veiduose atsispindinti nesuvaidinta baimė priverčia tuo suabejoti.

Nuotr. iš chinadaily.com

O renginys iš tiesų šventinis - kitaip kam gi šitaip išsipustyti. Bet šiuo atveju šventė be didesnio ar mažesnio fizinio skausmo niekaip neišvengiama.

Apie tai, kad berniukai Turkijoje patiria pimpaliuko apipjaustymus, žinojau seniai, daug seniau, nei pati pirmą kartą aplankiau šią šalį. Tai yra sena ir nė vienos musulmoniškos (ir ne tik) šalies neaplenkianti tradicija. Tačiau Turkijoje, skirtingai nei ne vienoje Afrikos valstybėje, apipjaustymai atliekami išskirtinai tik berniukams, mergaitės šio "malonumo" čia nepatiria.

Apipjaustymas Turkijoje (kaip ir kitose musulmoniškose šalyse, bet aš šiuo atveju tik apie Turkiją) yra tokia pat šventė, kaip mums, krikščionims, krikštynos. Na, mes skiriamės bent jau tuo, kad šios per amžius nusistovėjusios tradicijos metu nesikėsinama į svarbiausią vyrišką organą (tiksliau tik į jį juosiančią odelę - apyvarpę). O Turkijoje tos "krikštynos" įgauna kitą prasmę - po procedūros berniukas tam tikra prasme įšventinamas į vyrus. Būtent tai berniukui iš dalies ir padeda psichologiškai nusiteikti būsimai procedūrai - nagi vyras jis jau bus :)

Nors pati procedūra susijusi su pačia intymiausia berniuko kūno vieta, apipjaustymo (sünnet) šventės privačia niekaip nepavadinsi. Jau nuo pat ryto pradeda rinktis svečiai: šeimos nariai, artimiausi ir ne tokie artimi giminės, draugai, kaimynai... Toks jų būrys sukviečiamas ne veltui - svečiai pas būsimąjį tikrą vyrą ateina su dovanomis, kurios prasideda nuo saldumynų ir baigiasi aukso monetomis. Tai, kad gaus dovanų, padeda berniukui psichologiškai pasiruošti ne itin maloniai, bet neišvengiamai procedūrai. Kieme sustatomi stalai su vaišėmis, padaroma aikštelė šokiams, būna ir fejerverkų. Štai viena mano bičiulė sutiko pasidalinti trumpu vaizdo įrašu iš šventės, kurioje jai pačiai teko sudalyvauti pas kaimynus.

Man didžiausią nuostabą paliko tai, kad ši procedūra visiškai neprivati. Nors niekada nesu dalyvavusi apipjaustymo šventėje, bet netiesiogiai teko susidurti. Vienas mano pažįstamas didžiuodamasis rodė savo devynerių metų sūnaus nuotraukas su apibintuotu pimpiu. Gerai, kad ligoninėje.

Bet ne visiems berniukams taip sėkmingai susiklosto aplinkybės, kad procedūra būtų atlikta ligoninėje profesionalių medikų. Lazerinis apipjaustymas iš viso laikomas aukštuoju pilotažu, prieinamu tik turtingiesiems. Didižiuosiose miestuose daromos akcijos dėl medicininės procedūros nemokamai.

Bet Turkija per didelė, kad visi pakliūtų ant šiuolaikinių procedūrų. Todėl rytuose galioja senovinės apipjaustymo tradicijos. Jas atlieka "atkalęs" ranką žmogus,  kuris po procedūros berniukui tampa tokiu artimu žmogumi, kaip pas mus krikštatėvis. dar įdomus dalykas yra tas, kad apipjaustymą atlikęs žmogus nebegali tam berniukui ateityje atiduoti savo dukros už žmoną net ir tada, kai jų nesija jokie giminystės ryšiai.

Jei kyla klausimų dėl sekso kokybės , tai iš karto pasakysiu, kad apipjaustymas šiam reikalui jokių esminių pokyčių nepriduoda. Tiesa, dėl apyvarpės nebuvimo organas praranda šiokį tokį jautrumą, todėl apipjaustyti vyrai dievina analinį seksą (religija tai draudžia). Už musulmonų ištekėjusios moterys pabrėžia, kad bent jau oralinis seksas tikrai yra malonesnis (nes nieko nereikia smaukyti, o atsmaukus rasti "siurprizų")

Esminis dalykas, dėl kurio būtent musulmoniškose šalyse (nors ne tik) paplitęs berniukų apipjaustymas yra tas, kad būtent tose šalyse yra karštas klimatas. Būtent dėl oro sąlygų berniukams apyvar;ėje susikaupia daugybė visokių  mikrobų, net smėlio ir panašiai.

Žodžiu, apipjaustymas - pirmasis įšventinimas į vyrus. Antrasis - grįžimas iš armijos- šis jau visiškai tikras

Mirk, nusidėjusi paleistuve!

Liko šešeri metai ir Turkija švęs valstybės įkūrimo šimtmetį. Pasaulietiškos valstybės, turinčios Konstituciją ir įstatymus. Tuose įstatymuose nuo pat jų atsiradimo nebuvo vietos paprotinėms ir garbės žmogžudystėms, kurios iki šiol gajos musulmoniškuose kraštuose.

Tačiau per beveik šimtą metų Turkija nesugebėjo su visomis šaknimis išrauti šios piktžolės - beveik 200 merginų ir moterų per metus šioje šalyje vis dar yra nužudoma dėl garbės.
Už tai, kad turėjo nesantuokinių ryšių.
Net už tai, kad buvo išprievartautos.
Kad nepakluso šeimos valiai tekėti už parinkto jaunikio.
Kad apskritai žvalgėsi į berniukus ir su jais bendravo tik platoniškai...

Ne visas kaimas tokias mergaites ir moteris užmėto akmenimis. Jas nužudo tie, kuriems jos tą garbę ir "nuplėšė" - artimiausi šeimos nariai: senelis, tėvas, broliai.

http://cdn.inquisitr.com/ nuotr.

Jos pasmaugiamos, nušaunamos, mirtinai subadomos peiliais ar net PALAIDOJAMOS GYVOS.

Dažniausiai tokios žmogžudystės įvykdomos rytinėje Turkijos dalyje, kurioje gyvena daugiausiai kurdų - būtent jiems sunkiausiai sekasi vytis laiką ir išjudinti iš pamatų fundamentaliai įsistovėjusias tradicijas, sunkiai šiais laikais protu suvokiamas.

Savarankiški keliautojai, mėgstantys lankyti istorines, kultūrines vietas, Turkijoje dažnai į savo maršrutą įtraukia Adiyamano provinciją - ten yra garsusis Nemruto kalnas. Tačiau skurdus ir lėtai besivystantis regionas prieš kelerius metus pagarsėjo ir "garbės žmogžudyste", įvykdyta Kahto mieste. Artimieji policijai pranešė, kad dingo jų 16-metė dukra. Įsitraukę į paieškas pareigūnai netrukus gavo anoniminį pranešimą, kad mergina jau negyva ir palaidota netoli namų. Iškasus kūną ir atlikus autopsiją, mergaitės skrandyje ir plaučiuose buvo rasta žemių - tai reiškė, kad auka buvo palaidota gyva. Ant jos kūno nebuvo rasta jokių mėlynių, o kraujyje - jokių nuodų ar narkotinių medžiagų. Ar gali būti dar žiauresnė mirtis, kai po žemėmis tave kiša visiškai sveiką ir sąmoningą ir tai daro patys artimiausi ir mylimiausi žmonės??? Tiriant įvykio aplinkybes paaiškėjo, kad jau prieš porą mėnesių mergaitė svetimiems žmonėms skundėsi gaunanti pylos nuo senelio už tai, kad kalbasi su berniukais. Kai kalbos nebepadėjo, diedukas sušaukė šeimos tarybą, kuri ir priėmė sprendimą nerašyto garbės kodekso nepaisančią merginą nužudyti. 

Iš rytinės Turkijos dalies dėl sotesnio gyvenimo į didžiuosius šalies miestus persikėlusios šeimos atsiveža ir visas savo šimtmečiais nepakitusias tradicijas. Jie nesugeba prisitaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo ritmo. Taip ir Kina (turkiškas vyro vardas), Stambule teisiamas už 13 metų dukters nužudymą, nejautė jokios gėdos ir neatgailavo. "Per 13 metų dukra šeimai nedavė nieko, tik gėdą - kalbėdavosi su berniukais, lakstydavo iš namų, buvo kaimynų apkalbų objektu", - pasakojo jis. Tad vieną kartą, kai mergaitė vėl neklausė tėvo ir ketino sprukti iš namų, tėvas griebėsi peilio ir kirvio ir badė, kapojo savo atžalą tol, kol ji be gyvybės ženklų liko gulėti kraujo klane. Tada kitai savo dukteriai paliepė sutvarkyti kraujyje paskendusius namus, o iš darbo grįžusiems vyresniesiems sūnums - suvynioti sudarkytą kūną į kilimą ir išmesti. "Aš vykdžiau pareigą", - taip Kina pasiteisino pareigūnams, kai buvo suimtas.

Išaiškėjus žmogžudystėms dėl garbės, visi jų vykdytojai keliauja į teismą, o paskui ilgiems metams į kalėjimą - įstatymai sukurti vadovaujantis logika, o ne papročiais. Todėl pastaruoju metu pastebima tendencija, kad "garbės žmogžudystės" keičiasi į "garbės nusižudymus".

Kai Elifės tėvas pareikalavo jos nusižudyti, kad apsaugotų jį nuo kalėjimo už "garbės žmogžudystę", mergina dar svarstė. "Aš taip mylėjau savo tėvą, kad net buvau pasirengusi paklusti ir nusižudyti, kad tik jam nieko blogo nenutiktų. tačiau nepajėgiau to padaryti, nes gyvenimą mylėjau dar labiau", -pasakojo 18 metų Elifė, pridūrusi, kad galutinį sprendimą gyventi priėmė, nes nesijautė kalta. Priežastis, kuri šeimai užtraukė gėdą buvo ta, kad mergina atsisakė tekėti už gerokai vyresnio vyro, parinkto šeimos. Ji tėvams pareiškė dar nepasirengusi santuokai, nes nori tęsti mokslus. Šis nepaklusnumo aktas buvo įvertintas kaip šeimos paniekinimas, už kurį pasigailėjimo nėra - tik mirtis. "Man pavyko pabėgti. Kai mokiausi mokykloje, žinojau, kad keletas merginų buvo nužudytos jų artimųjų, viena tiesiog už tai, kad gavo SMS žinutę nuo berniuko", - pasakojo mergina.

Kita 13 metų mergaitė iš Vano pati neraginama apsaugojo šeimą nuo sprendimo ją nužudyti. Gal jos niekas ir nebūtų žudęs, bet ji jautėsi padariusi nusižengimą, dėl kurio gali netekti gyvybės nuo savo tėvo ir/ar brolių rankos. Nusižengimas toks, kurį daugelis iš mūsų esame padarę, būdami jos amžiaus. Ji pamokos metu tiesiog susirašinėjo rašteliais su berniuku. Tol, kol tas raštelis nepakliuvo į mokytojo rankas. Mokytojas, susipažinęs su turiniu (jis neatskleidžiamas), iš karto pasakė, kad praneš tėvams. Mergaitė grįžo namo ir nusišovė namuose tėvo laikytu šautuvu.