Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šie puošniais sultono rūbais aprengti berniukai ruošiasi dramos vaidinimui. Tačiau jų veiduose atsispindinti nesuvaidinta baimė priverčia tuo suabejoti.
Nuotr. iš chinadaily.com
O renginys iš tiesų šventinis - kitaip kam gi šitaip išsipustyti. Bet šiuo atveju šventė be didesnio ar mažesnio fizinio skausmo niekaip neišvengiama.
Apie tai, kad berniukai Turkijoje patiria pimpaliuko apipjaustymus, žinojau seniai, daug seniau, nei pati pirmą kartą aplankiau šią šalį. Tai yra sena ir nė vienos musulmoniškos (ir ne tik) šalies neaplenkianti tradicija. Tačiau Turkijoje, skirtingai nei ne vienoje Afrikos valstybėje, apipjaustymai atliekami išskirtinai tik berniukams, mergaitės šio "malonumo" čia nepatiria.
Apipjaustymas Turkijoje (kaip ir kitose musulmoniškose šalyse, bet aš šiuo atveju tik apie Turkiją) yra tokia pat šventė, kaip mums, krikščionims, krikštynos. Na, mes skiriamės bent jau tuo, kad šios per amžius nusistovėjusios tradicijos metu nesikėsinama į svarbiausią vyrišką organą (tiksliau tik į jį juosiančią odelę - apyvarpę). O Turkijoje tos "krikštynos" įgauna kitą prasmę - po procedūros berniukas tam tikra prasme įšventinamas į vyrus. Būtent tai berniukui iš dalies ir padeda psichologiškai nusiteikti būsimai procedūrai - nagi vyras jis jau bus :)
Nors pati procedūra susijusi su pačia intymiausia berniuko kūno vieta, apipjaustymo (sünnet) šventės privačia niekaip nepavadinsi. Jau nuo pat ryto pradeda rinktis svečiai: šeimos nariai, artimiausi ir ne tokie artimi giminės, draugai, kaimynai... Toks jų būrys sukviečiamas ne veltui - svečiai pas būsimąjį tikrą vyrą ateina su dovanomis, kurios prasideda nuo saldumynų ir baigiasi aukso monetomis. Tai, kad gaus dovanų, padeda berniukui psichologiškai pasiruošti ne itin maloniai, bet neišvengiamai procedūrai. Kieme sustatomi stalai su vaišėmis, padaroma aikštelė šokiams, būna ir fejerverkų. Štai viena mano bičiulė sutiko pasidalinti trumpu vaizdo įrašu iš šventės, kurioje jai pačiai teko sudalyvauti pas kaimynus.
Man didžiausią nuostabą paliko tai, kad ši procedūra visiškai neprivati. Nors niekada nesu dalyvavusi apipjaustymo šventėje, bet netiesiogiai teko susidurti. Vienas mano pažįstamas didžiuodamasis rodė savo devynerių metų sūnaus nuotraukas su apibintuotu pimpiu. Gerai, kad ligoninėje.
Bet ne visiems berniukams taip sėkmingai susiklosto aplinkybės, kad procedūra būtų atlikta ligoninėje profesionalių medikų. Lazerinis apipjaustymas iš viso laikomas aukštuoju pilotažu, prieinamu tik turtingiesiems. Didižiuosiose miestuose daromos akcijos dėl medicininės procedūros nemokamai.
Bet Turkija per didelė, kad visi pakliūtų ant šiuolaikinių procedūrų. Todėl rytuose galioja senovinės apipjaustymo tradicijos. Jas atlieka "atkalęs" ranką žmogus, kuris po procedūros berniukui tampa tokiu artimu žmogumi, kaip pas mus krikštatėvis. dar įdomus dalykas yra tas, kad apipjaustymą atlikęs žmogus nebegali tam berniukui ateityje atiduoti savo dukros už žmoną net ir tada, kai jų nesija jokie giminystės ryšiai.
Jei kyla klausimų dėl sekso kokybės , tai iš karto pasakysiu, kad apipjaustymas šiam reikalui jokių esminių pokyčių nepriduoda. Tiesa, dėl apyvarpės nebuvimo organas praranda šiokį tokį jautrumą, todėl apipjaustyti vyrai dievina analinį seksą (religija tai draudžia). Už musulmonų ištekėjusios moterys pabrėžia, kad bent jau oralinis seksas tikrai yra malonesnis (nes nieko nereikia smaukyti, o atsmaukus rasti "siurprizų")
Esminis dalykas, dėl kurio būtent musulmoniškose šalyse (nors ne tik) paplitęs berniukų apipjaustymas yra tas, kad būtent tose šalyse yra karštas klimatas. Būtent dėl oro sąlygų berniukams apyvar;ėje susikaupia daugybė visokių mikrobų, net smėlio ir panašiai.
Žodžiu, apipjaustymas - pirmasis įšventinimas į vyrus. Antrasis - grįžimas iš armijos- šis jau visiškai tikras
Apie tai, kad berniukai Turkijoje patiria pimpaliuko apipjaustymus, žinojau seniai, daug seniau, nei pati pirmą kartą aplankiau šią šalį. Tai yra sena ir nė vienos musulmoniškos (ir ne tik) šalies neaplenkianti tradicija. Tačiau Turkijoje, skirtingai nei ne vienoje Afrikos valstybėje, apipjaustymai atliekami išskirtinai tik berniukams, mergaitės šio "malonumo" čia nepatiria.
Apipjaustymas Turkijoje (kaip ir kitose musulmoniškose šalyse, bet aš šiuo atveju tik apie Turkiją) yra tokia pat šventė, kaip mums, krikščionims, krikštynos. Na, mes skiriamės bent jau tuo, kad šios per amžius nusistovėjusios tradicijos metu nesikėsinama į svarbiausią vyrišką organą (tiksliau tik į jį juosiančią odelę - apyvarpę). O Turkijoje tos "krikštynos" įgauna kitą prasmę - po procedūros berniukas tam tikra prasme įšventinamas į vyrus. Būtent tai berniukui iš dalies ir padeda psichologiškai nusiteikti būsimai procedūrai - nagi vyras jis jau bus :)
Nors pati procedūra susijusi su pačia intymiausia berniuko kūno vieta, apipjaustymo (sünnet) šventės privačia niekaip nepavadinsi. Jau nuo pat ryto pradeda rinktis svečiai: šeimos nariai, artimiausi ir ne tokie artimi giminės, draugai, kaimynai... Toks jų būrys sukviečiamas ne veltui - svečiai pas būsimąjį tikrą vyrą ateina su dovanomis, kurios prasideda nuo saldumynų ir baigiasi aukso monetomis. Tai, kad gaus dovanų, padeda berniukui psichologiškai pasiruošti ne itin maloniai, bet neišvengiamai procedūrai. Kieme sustatomi stalai su vaišėmis, padaroma aikštelė šokiams, būna ir fejerverkų. Štai viena mano bičiulė sutiko pasidalinti trumpu vaizdo įrašu iš šventės, kurioje jai pačiai teko sudalyvauti pas kaimynus.
Man didžiausią nuostabą paliko tai, kad ši procedūra visiškai neprivati. Nors niekada nesu dalyvavusi apipjaustymo šventėje, bet netiesiogiai teko susidurti. Vienas mano pažįstamas didžiuodamasis rodė savo devynerių metų sūnaus nuotraukas su apibintuotu pimpiu. Gerai, kad ligoninėje.
Bet ne visiems berniukams taip sėkmingai susiklosto aplinkybės, kad procedūra būtų atlikta ligoninėje profesionalių medikų. Lazerinis apipjaustymas iš viso laikomas aukštuoju pilotažu, prieinamu tik turtingiesiems. Didižiuosiose miestuose daromos akcijos dėl medicininės procedūros nemokamai.
Bet Turkija per didelė, kad visi pakliūtų ant šiuolaikinių procedūrų. Todėl rytuose galioja senovinės apipjaustymo tradicijos. Jas atlieka "atkalęs" ranką žmogus, kuris po procedūros berniukui tampa tokiu artimu žmogumi, kaip pas mus krikštatėvis. dar įdomus dalykas yra tas, kad apipjaustymą atlikęs žmogus nebegali tam berniukui ateityje atiduoti savo dukros už žmoną net ir tada, kai jų nesija jokie giminystės ryšiai.
Jei kyla klausimų dėl sekso kokybės , tai iš karto pasakysiu, kad apipjaustymas šiam reikalui jokių esminių pokyčių nepriduoda. Tiesa, dėl apyvarpės nebuvimo organas praranda šiokį tokį jautrumą, todėl apipjaustyti vyrai dievina analinį seksą (religija tai draudžia). Už musulmonų ištekėjusios moterys pabrėžia, kad bent jau oralinis seksas tikrai yra malonesnis (nes nieko nereikia smaukyti, o atsmaukus rasti "siurprizų")
Esminis dalykas, dėl kurio būtent musulmoniškose šalyse (nors ne tik) paplitęs berniukų apipjaustymas yra tas, kad būtent tose šalyse yra karštas klimatas. Būtent dėl oro sąlygų berniukams apyvar;ėje susikaupia daugybė visokių mikrobų, net smėlio ir panašiai.
Žodžiu, apipjaustymas - pirmasis įšventinimas į vyrus. Antrasis - grįžimas iš armijos- šis jau visiškai tikras
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą