"Pimpalinis" islamas

Atsiprašau visų, kurie laukė straipsnio apie maistą, o gavo va, ką gavo.

Turkijos žiniasklaida mirga marga nuo straipsnių apie lietuvaitę, kuri ką tik priėmė islamą.

Va, prašau. Na, kadangi tai yra turkų kalba, tai privalau pateikti esmę.

Kadangi nėra pagrindo slėpti jokių tapatybės reikalų, nes jie konkrečiai nurodyti straipsnyje, tai žemiau pateiktoje nuotraukoje yra 28-erių lietuvaitė Jurgita Kerbelytė

Kas ten žino jos asmeninį gyvenimą. Bet straipsnyje pateikiama, kad išsilavinusi, inžinierės - projektuotojos profesiją turinti moteris prieš metus ištekėjo už muitinės specialisto Omero Javuzo.

Ir užsiverskite jūs gulsčiai, jei šiuo metu nesėdite - vos tik ji ištekėjo, tuoj pamatė vyro ir jo šeimos gyvenimo būdą ir nusprendė tapti musulmone - taip gi rašo, nu. Žodžiu, buvo arba netikinti, arba nuožmi katalikė ir staga jai akys atsivėrė, tipo ne ten iki šiol žiūrėjo.

Tai va, įvyko ceremonija, kurioje dalyvavo Jurgitos vyras ir jo artimieji (apie JOS artimuosius neužsimenama, tai jie greičiausiai ir nedalyvavo), imamas patvirtino jos žodžius, kurie paprastai ištariami priimant islamą: aš liudju, kad nėra jokio kito dievo, išskyrus, Alachą ir liudiju, kad Muchamedas yra jo pranašas. Viskas - tu jau mulumonas.

Žinot, mūsų gyvenime yra galybės sukrėtimų, kurių purtomi mes ieškome savęs kažkur kitur, nei mūsų protėviai nurodė. Vieni tampa budistais, kiti "hare krišnomis", treti - va, matote, musulmonais.

Aš visiškai suprantu tų žmonių ieškojimus ir į juos nesikišu (nes šiaip, nors ir krikštyta, pasirinkau būt laisvamane). Bet savo nuomonę turiu.

Kažkodėl moterys, priimančios islamą, būna ištekėjusios ne už krikščionių, žydų, budistų ar dar kažkokių ten religinių bendruomenių atstovų, kurių ir pavadinimų aš nežinau... o būtent už musulmono. Čia šuo ir pakastas.

Kiekvieno teisė pasirinkti, kuo tikėti. Bet tuos atvejus, kai religija keičiama dėl vyro ir giminės įtakos, aš vadinu "pimpaliniu islamu". Taškas. Kažkada, kai vienas turkas aplink mane vizgino uodegą ir paklausė, ar dėl mylimo vyro aš galėčiau pakeisti religiją, tai aš atsakiau, kad greičiau pakeisčiau mylimą vyrą, nei religiją. Visų pirma, aš apskritai nesu religinga, antra - net jei tokia ir būčiau, tai mane žaibas turėtų trenkti su amnezijos pasekmėmis, kad išduočiau savo protėvių religiją. Tad iki amžiaus galo būsiu arba laisvamanė, arba, jei jau labai reikės dievo - katalikė. Amen. Beje, teisybės dėlei turėčiau pridurti, kad vis tik yra viena lietuvaitė, kuri kažkaip sugebėjo musulmoną priversti patapti kataliku. Arba jis katalikas ir bus vestuvės, arba kitaip - ir nebus vestuvių. Kažkaip taip sąlyga nuskambėjo, todėl jis patapo kataliku. Pasiaukojo dėl mylimos moters, nors abejoju, ar toks jau doras pagal visus kanonus katalikas ir yra.

O mano patirtis rodo, kad tos moterys, kurios priėmė islamą, staiga patampa tokiomis pamaldžiomis musulmonėmis, kad Jėzus net verkia, prikaltas prie kryžiaus

Nagi, pavalgom turkiško maisto. Kebabai

Esu apie tai rašiusi savo FB puslapyje. O bet tačiau, kadangi pastaruoju metu prisijungė daug naujokų, tai jie greičiausiai nerado to "skanaus" įrašo.

Turkiška virtuvė - labai įvairi, tad be jokios abejonės, kažkuriuos patiekalus "nuskriausiu" juos tiesiog pamiršdama. Bet siekdama išlikti kuo objektyvesnė, pabandysiu juos suskirstyti į kelias kategorijas.

Šis įrašas skirtas Jo Didenybei Kebabams.

Tai va, dažnas lietuvis, išgirdęs ar perskaitęs žodį "kebabas" mintyse jau raito gaminį, kurio sudėtyje lavašas, kažkokios mėsos nuopjovos, daržovės ir pikantiškas, aštrus, česnakinis ar visų šių padažų miksas, kuris, atsikandus kebabo, būtinai nuvarvės per barzdą, smakrą, krūtinės ląstą vis žemiau ir žemiau.

Turkijoje tokio kebabo negausite. Patys turkai Lietuvoje pardavinėjamus kebabus vadina "fake kebab" (netikras kebabas).

Iš tiesų su kebabais reikalas yra toks, kad Turkijoje "kebabu" vadinamas bet koks mėsos gaminys, pagamintas ant iešmo. Tas, kuris įvyniotas į lavašą yra vadinamas "doner" kebabu. Skirtingai nei Lietuvoje, Turkijoje į lavašą sukami tik "tavuk et" (vištiena) arba "dana et" (jautiena), dar, būna ir "kuzu et" (ėriena). Ir jokių padažų - lavašas turi sudrėkti nuo pačios natūralios mėsos sulčių. Lietuvoje kiaulienos kebabe yra mėsos tiek, kiek mokyklos valgyklos kotlete. Jei mokyklos virėjos kotletą formuoja su dalimi mėsos ir dalimi batono, tai "kebabistai" į kiaulienos faršą primaišo dar manų kruopų ir velniai žino ko, sušaldo į ožio ragą, po to kaitindami suraiko kaip tikrą mėsą, o jūs, naivuoliai, kramtote pasičepsėdami, nes tikros mėsos skonį mirkstantys padažai užmuša.

Štai kodėl kokio "Yammy" nuolatinio kliento lūpomis Turkijoje paragauti kebabai pasirodo sausi ir sprangūs.

Kita kebabų rūšis - ant iešmo kepamas faršas. Susipažinkite - Adana kebabas. Asmeniškai mano mėgstamiausias. Nė vienos mano atostogos Turkijoje nepraeina šios rūšies kababo nesuvirškinus.

Tai yra malta avienos ar ėrienos mėsa, aplipdyta ant iešmo ir iškepta ant grotelių, mėsai paruošti naudojama daug prieskonių, tarp jų - gana aštrių. Patiekiama su lavašu, daržovėmis, ryžiais  arba bulguru ir/ar bulvytėmis fri. Beje, tas pats "Adana" kebabas gali virsti ir "durum Adana" kebabu, jei tas maltos mėsos gabalas bus įsuktas į lavašą

Adana lėkštėj

Durum Adana

O dabar perikime prie kiek "švelnesnės" Adanos kebabo rūšies - tai Urfa kebabas. Jis nuo Adanos skiriasi tik švelnesniu savo skoniu - jo paruošimui nenaudojami aštrūs prieskoniai. Tačiau išvaizda bemaž identiška - ant iešmo keptas maltos mėsos gabalas. Tiesa, prie Urfa kebabo dažniau garnyrui gausite bulguro kruopų.

Patlican (patlidžan arba baklažanų) kebab reiškia, kad ant iešmo bus sumauti maltos mėsos šmotai, pakaitomis su baklažanais. Šios rūšies kebabai irgi dažniausiai būna iš ėrienos ar avienos (bent jau vištienos niekada nemačiau)

Dar yra "domates kebab". Bemaž tas pats, kas baklažanų kebabas, tik čia tarpuose - pomidorai

Na, ir galų gale šašlykai. Kadangi jie gaminami ant iešmo, tai irgi vadinami kebabais. Jei višienos - tai "tavuk šiš kebab", jei ėrienos - tai "kuzu šiš kebab", jei jautienos - tai "dana šiš kebab". 

Na, o dabar pereikime prie kiek ekstrealesnių skonių. Yra dar toks "čop šis kebab". Šiaip iš turkų kalbos išvertus žodį "čop" reikštų šiukšlę. Bet tos rūšies kebabas - jokia šiukšlė, o labai skaniai žiaunose suvartomas kepenėlių šašlykas. 

Taigi, paskanavome kebabų. Jei kokią rūšį praleidau, tepapildo žinovai komentaruose. 

Tęsinys bus apie užkandžius, saldumynus ir visa kita. Jei nenorite praleisti, tai prenumeruokite mano puslapį FB 

Vieni maloniai sako "tiū-tiū", kiti pasibaisėję "feee"

O pratęsiant temos pavadinimą dar pridursiu, kad niekam net neįdomi jūsų nuomonė, nesvarbu, kokia ji būtų, ar su tuo "tiūtiū" ar su tuo "fe". Nes taip Turkijoje buvo, yra ir bus. Per amžių amžius. Amen.

Gyviai. Šiame įraše kalbėsiu apie kai kuriuos gyvus padarus, kuriuos galite sutikti Turkijoje. Ir nors kai kuriuos žmones gal kartais ir norisi pavadinti tų gyvių pavadinimu, tačiau pačių gyvių niekaip neišeis pavadinti žmonėmis.

Pradėkime nuo šunų. Šunys gi pas mus - pats geriausias žmogaus draugas. O islamo religijoje leidžiama šunį laikyti tik medžioklės ar ūkininkavimo tikslais. Užtat šį padarą veislės ar dvorterjero pavidale laiko tik pažangioji visuomenės dalis. Užtat toks vaizdelis daugelį turistų nuteikia nei šiaip, nei taip

Jei atostogavote Turkijoje ir nepamatėte gaujomis vaikščiojančių didelių šunų, tai vadinasi, nebuvote Turkijoje. Jūs lankėtės tik Turkijos teritorijoje esančiame rezervate, dar kitaip viešbučiu vadinamame.

Bet tie, kurie vaikščiojo už "rezervato" teritorijos, juos tikrai sutiko. Kai kurie gal net išsigando. O be reikalo. Tie šunys nuo karščio truputėlį "kuoktelėję", tad agresijos pas juos nulis, o jei ausyje pamatysite "auskarą", tai reiškia, kad jis paskiepytas ir kastruotas/steriziluotas. Žodžiu, tie galingi šunys neagresyvūs.

Tačiau yra veislė, kuri priskiriama aviganiams. Jų gatvėje nesutiksite, nes ta veislė griežtai saugoma, išvežti ją iš Turkijos gana sudėtinga. Be to, Lietuvoje ta veislė laikoma viena pavojingiausių šunų veislių. Tai - Turkijos kangalai

O su katinais jau kita giesmė :) Juos galima laikyti namuose kokių tik nori ir kiek tik nori. Bet niekas tiek nelaiko. Jei Turkijos populiacija šiuo metu net viršijusi 80 tūkstančių, tai katinų ko gero tiek pat ir antra tiek - niekas nežino.

Užtat vargu ar kam atostogų metu net viešbučiuose tų katinų pavyks išvengti. Jie irgi susisikirtę į socialines klases. Vieni yra naminiai, kiti viešbutiniai ir gyvena pagal "žvaigždutes" - t.y. yra "neklasifikuotos", 1, 2, 3, 4, 5 ir premium klasės žvaigždučių kačių rūšys.

Mano praktikoje yra buvęs atvejis, kai net vienos labai aukštos klasės viešbučio administracija paskojo įrengusi katėms aptvarą, kad jos būtų sočios ir laimingos, bet jos vis tiek rasdavo landų iš ten pabėgti ir sukiodavosi aplink klientus.

Kitas atvejis buvo iš 2* viešbučio, kai turistai tiesiog piktinosi nevadomomis katėmis, kurios vos ne ant stalo ropšdavosi paėsti su turistais. Bet nieko čia nepadarysi, katės pačios sprendžia, kur joms gaspadinauti.

Aš pati, gyvendama bendrabutyje, irgi turėjau "kaimynių" kačių. Kartą gavau siuntinį iš Lietuvos - naminės duonos, Palikau ją ant gretimos tuščios lovos, atvėriau nakčiai balkoną ir užmigau. Naktį mane pažadino čiužesys. Radau porą katinų, bešlamščiančių mano duoną. Buvo ir pikta, ir keista - Lietuvoje turėjau katę, kurią nežinau kiek būčiau turėjusi badu marinti, kad ji pradėtų ėsti duoną. O turkiški kašarai neišrankūs - jiems nesvarbu ką, bile tik ėdesys.

Bet Turkijoje turime ir ypatingą - Vano katę. Tai balto kailio, skirtingų akių spalvos katės, be kita ko, labai mėgstančios nardyti

Na, o toliau gyviai, kurių niekas nemėgsta, bet Turkijoje jų galima sutikti.

Hypertarakonai. Tai ne tie tarakonai, kuriuos jums per kažkokias namo jungiamąsias priemones atsiunčia kaimynai. Jei savo viešbutyje jų aptikote, tai kaltinkite ne viešbutį ar jo personalą, o prieš tai buvusius turistus. Ne veltui sakoma, kad DRAUDŽIAMA į kambarius įsinešti maisto. Bet tie, kurie ilsisi su AI ar UAI sistema, įsivaizduoja, kad jiems viskas galima, tad draudimų nepaiso. Bet draudžiama ne dėl to, kad gaila, o dėl to, kad pAskui maistą neateitų JIE. Tie tarakonai tikrai nelietuviško dydžio - jie hyperdupermaksimalūs, jūs gal tokių iki tol net nematėte ir po to dar gal ilgai nematysite. Bet jie buvo prieš jus, tai vadinasi, bus ir po jūsų. Nes masiškai išauklėti turistų, kad jie nevilktų ėdesio į kambarius, neįmanoma.

Tai va, gal kažkas augina tarakašas kaip mielą vabaliuką. Na, tokį, kuris gal kada nors sudalyvaus tarakašų lenktynėse. Bet sutikti poilsio metu vargu kas ar norėtų

Dar itin mielų gyvūnėlių kategorija - tai skorpai. Na, literatūriškai - skorpionai. Va, prašom, jei taip norisi

Na, jei jau visai atvirai, tai aš jų net akies krašteliu nesu mačiusi. Išsigąsčiau, turbūt, ne mažiau, nei kokios gyvatės. Bet niekada nepamiršiu, kaip mano kolegė po kambarį su šlepete skorioną gainiojosi, taikydamasi jį elementariai pritrėkšti lyg vabalpalaikį kokį.

Kita kolegė - Odilė - laikinai buvo išprašyta iš savo gyvenamosios vietos, nes pas ją kambaryje skorpai marširavo dušo kambario sienomis lyg kokioj diskotekoj. Tai juos  sanitariškai ištručyjo.

Tai va. Jei pamatysite gaujomis vaikščiojančius šunis - neišsigąskite, jei kates šalia pamatysite - nepykite.

O jei pamatysite tarakonus ar skorpus - liekite emocijas kaip galite, bet apie šių gyvių egzistenciją būtinai praneškite jei ne viešbučio adminams, tai bent savo gidui.

Maitinimo tipai. Ką duos pagal užsakyme nurodytas raides?

Temą vėlgi padiktavo atostogų Turkijoje mylėtojai. Diskusijose pastebėjau, kad daug kas klaidingai įsivaizduoja tų užsakyme nurodytų didžiųjų raidžių tikrąją reikšmę.

Aišku, apie tai informacijos internete sočiai, bet gal ne visi ieško. Tad aš, pasinaudodama tuo, kad turiu kažkiek Turkija besidominčių sekėjų, pabandysiu juos atvesti į "doros kelią" :D Juolab kad mano aprašymas bus gerokai išsamesnis, nei jūs iki šiol radote internete. Ir įdomiau aprašytas (nuo kuklumo tikrai nemirsiu, bet paprieštaraukite kas nors argumentuotai, jei galite 😋).

Pradėkime nuo "žemiausios" kategorijos, kuri nebūtinai gali būti mažiausiai žvaigždučių turinčiame viešbutyje. Tokios kategorijos aptarnavimą siūlo net lux stiliumi garsėjantys Rixos tinklo viešbučiai kai kuriuose regionuose.

RO - vien tik kambarys ir basta. Tai reiškia, kad mokate tik už nakvynę ir bet kurios kitos paslaugos bei maitinimas - už papildomą kainą. Labiausiai tinka žmonėms, kurie atvyksta ne pasyviam, o aktyviam poilsiui (daug keliauja, užsiima jėgos aitvarais arba sklandymu) ir į viešbutį grįžta tik nakvynei. Kokios nakvynės nori - kušetėje ar prabangioje king size lovoje - čia jau jų poreikių ir piniginės reikalas. Kaip sakiau, tokio tipo aptarnavimas teikiamas tiek neklasifikuotuose (t.y. be žvaigždžių), tiek  premium klasės viešbučiuose. Jei vienas ir tas pats viešbutis dirba pagal kelis tipus, tada išduodamos skirtingos spalvos apyrankės, pagal kurias aptarnaujantis personalas susigaudo, kas tam turistui priklauso, o kas ne.

Mini baras numeryje - mokamas.

BB - tai reiškia, kad gausite nakvynę, o išsmiegoję dar ir ir užkrimst prieš dienos nuotykius už viešbučio ribų. Bet jei niekur nevažiuosite - tai už visa kita ir mokėsite. Beje, dėl pusryčių labai įdomus momentas. Turkijoje nėra pusryčių patiekalų (blyneliai, varškės patiekalai, košės ir t.t., visa tai neegzistuoja jų sampratoje), yra tiesiog pusryčiai (kahvaltı) ir baigta. Tai reiškia, kad kiekvieną rytą yra kiaušinis, o skiriasi tik jo pagaminimo būdas (gali būti virtas kietai, minkštai, keptas su skystu tryniu, kietu tryniu, omletas ar dar visokie kitokie pribumbasai, kurie įmanomi su kiaušiniu). Prie to kiaušinio dar bus kažkokio sūrio, pjaustyto agurko, pomidoro, alyvuogių, uogienių arba medaus ir daug batono. Toks meniu yra pas kiekvieną turką ant pusryčių stalo, jis toks buvo ir bus ko gero per amžių amžius. Sakyčiau amen, bet čia dar ne pabaiga. Toks meniu greičiausiai bus pasiūlytas žemesnės, iki 3* kategorijos viešbučiuose. Tuo metu kylant aukščiau gali atsirasti cornų su pienu, sintetinių dešrelių, kuriose mėsos tik vienu procentu daugiau nei kokiame raugintame agurke, kokia nors pliurza, vadinama koše... Na, o 5* viešbučiuose maisto kokybė ir pasirinkimas jau auga - atsiranda blynų, blynelių su įdarais ir dar kokių nors mums įprastų patiekalų. Nepaisant to, net ir pačios aukščiausios kategorijos viešbučio direktorius, vadybininkas ar eilinis personalo darbuotojas kas rytą valgo tai ir tik tai, kas įeina į kahvaltı meniu (kaip minėjau - įvairiais būdais paruoštas kiaušis, pjaustytos daržovės, alyvuogės visokios, medus ar uogienė, sūris, kartais sintetiniai dešrigaliai ir daug batono - viskas)

Gaivieji gėrimai ( arbata ir birzgalas, kava vadinamas, į BB įskaičiuoti. Dar galėsite atsigerti vandens ir sintetinių sulčių (iš pačkių)

Dėl vandens. Jei jis ne buteliukuose (kurie užsukti), o "bačkose" ar šiaip biesas žino iš kur pilstomas - tai gal geriau negerti. Turkijoje vandentiekio vanduo dažniausiai chloruotas, todėl visi vietinai geriamąjį vandenį nuolat perka plastikinėse "bačkose".

Mini baras numeryje - mokamas.

HB - kai pirmąjį kartą atvažiavau į Turkiją ir apsistojau 2*  viešbutyje, man šis tipas buvo pats tas. Tai yra pusryčiai ir vakarienė. Pavalgai pusryčius pagal BB aprašytą variantą, tada - į trasą susipažint su Turkijos istorinėm ir pramoginėm vietom, vakare grįžti - vakarienę gauni, ant švediško stalo išrikiuotą. Beje, žemesnės kategorijos viešbučiuose mėsa dažniausiai nėra mėsa, o sojos patiekalai, primenantys mėsą, tad vegetarams ten neturėtų spurdėti širdis iš baimės, kad tik neapsigautų. Tiesa, galimi ir tikros mėsos gaminiai, bet ta tikra galima tik vieno tipo - hormonais prišerta, paskersta ir paruošta višta. Viskas. Aišku, kuo viešbučio kategorija aukštyn, tuo maisto kokybė ir pasirinkimas - geryn. Beje, jei pusryčių metu gėrimai nemokami, tai vakarienės metu net už vandenį greičiausiai teks susimokėti - čia jau teks pasidomėti apie konkrečią pasirinkto viešbučio koncepciją

FB - va, nuo čia prasideda kažkoks, bent minimalus gėris :) Viešbučiai, siūlantys tokį tipą ypač parankūs tiems, kurie nepakantūs alkoholiui. Na, būna, kad žmonės mėgsta pasyvų poilsį, bet negeria iš principo, negeria dėl sveikatos problemų ar priklausomybių. Jie gaus viešbutyje pilną maitinimą - t.y pusryčius, pietus ir vakarienę, bet nereiškia, kad už gėrimus (gaiviuosius) pietų ir vakarienės metu nereikės susimokėti. Už alkoholinius gėrimus reikės mokėti bet kuriuo atveju.

AI - na, čia, kaip jau visi žinote, "viskas įskaičiuota". Nors įskaičiuota ne viskas. Reiškia, kad valgyti, gerti gaiviuosius ir vietinės gamybos alkoholinius gėrimus galite TIK  viešbučio koncepcijoje nurodytu laiku. Maitinimas galioja tik konkrečiomis valandomis, o gėrimų pilstymas pasibaigia 22, kartais 24 valandą - reikia domėtis. Jei AI su pliuso ženklu, tada vėlgi reikia pasidomėti, ką tas pliusas jums prideda. Greičiausiai maitinimą ir gėrimą visą parą - bet čia jau reikia domėtis konkrečiai.

Dėl mini baro - nėra jokios taisyklės. Vienuos viešbučiuose jis pilnai mokamas, kituose - papildomas ne kasdien ir tik nealkoholiniais gėriamais, kituose - tas pats, bet kasdien, trečiuose - su gaiviaisiais ir kokiu lengvu alkoholiniu kasdiens arba kas antrą dieną... Žodžiu, pats AI nenurodo, kaip viešbutis turi elgtis dėl mini baro kambariuose

UAI - be jokios abejonės geidžiamausias turistų tipas, nes kaipgi kitaip - čia gi ne šiaip viskas, o superdupertenvisaip viskas įskaičiuota. Kaip tik internete paskaičiau nuomonę, kad jei jau UAI, tai reiškia, kad nevaržomai viskas ir visaip visą parą. Ot ie ne. Nesvarbu, kad tai pats geidžiamiausias tipas, nes to pat metu jis yra ir klastingiausias. Tai reiškia, kad jei vienais metais poilsiavote kokiame nors UAI viešbutyje ir 24 valandas galėjote viską valgyti ir gerti nevaržomai (net šviežiai spaustas sultis ar prabangius, iš importavų butelių pagamintus alkoholinius kokteilius), tai kitais metais atvykę į kitą to paties tipo paslaugas teikiantį viešbutį gausite tiek pat - klystate. Kai kurie viešbučiai sviežias sultis pardavinėja tik už papildomą kainą, lygiai taip pat, kaip ir brangesnius alkoholinius gėrimus (kai kurių rūšių išskirtinius vynus, brendi, konjaką...). Būna, kad kai kur UAI sistema nuo vidurnakčio iki 7 ryto užsidaro ir tuo metu viskas - tik už pinigus....

Žodžiu, dar galėčiau tęsti ir tęsti, bet patarčiau prieš renkantis viešbutį išsamiai pasiskaityti ir išsinagrinėti jo koncepciją. Nors čia paviršutiniškas dalykas - išsamiai retas viešbutis tai aprašo. Šiuo atveju itin padeda jau buvusių turistų komentarai, nepatingėkite jų perskaityti

Niekada visu 100 proc. nepasitikėkite jums kelionę pardavusio agento pasakojimais, nes tarp jų yra ne tik n+k metų dirbančių profesionalų (kurie paprastai būna aplankę parduodamus viešbučius), bet ir veiklos naujokų, kurie ne tik viešbučių nematę, bet ir Turkijoje nebuvę. Todėl keliones pirkite tik iš geras rekomendacijas turinčių pardavėjų.

Nuotraukų nebus, nes ir taip vaizdžiai viską aprašiau. O jei jūsų vaizduotė ribota, tai čia jau aš niekuo padėti negaliu :)

Turkija - kaip auklėjimo objektas

Trumpam atsitraukus nuo "siurbėlių" temos, norėčiau pasidalinti asmenine kelionių po Turkiją patirtimi. Temą padiktavo FB grupėje "Atostogos Turkijoje" paskelbtas įrašas su klausimu apie tai, kokią pigiausią kelionė pavyko suorganizuoti į šią nuostabią šalį.

Šiaip mano patirtis su Turkiją prasidėjo nuo pirmų trijų poilsinių kelionių. Irgi pigiai, nes mano prioritetas - ne vartytis kaip šašlui ant iešmo paplūdimyje, bet kuo daugiau pamatyti bei patirti. Todėl (kadangi keliavau be vaikų) pirkdavau ne daugiau, nei 3* viebučius. Kainos buvo labai žemos, bet tai buvo dar lito laikais, labai seniai, tad neverta apie jas daugiau plėstis.

Bet vos tik paragavau pirmosios neagentūrinės kelionės į tuos kraštus, kur "lituano touristo" retai koją įkelia - "pagavau kablį". Tad nuo 2006 iki 2010 metų (kai pradėjau dirbti gide) lietuvių "drožiamose" turistinėse vietovėse mano nė kojos nago juodymo nebuvo, nors į šią šalį keliaudavau kasmet ir net po kelis kartus (kartais taip pigiai, kad man pigiau atsieidavo praleist crazy savaitgalį Stambulo naktiniuose klubuose, nei viską kartu sudėjus Vilniuje (šlovė jums, turkai :D).

2008-ieji. Turiu didelių problemų dėl paauglio sūnaus (kažkokiu skinheadu, apsaugok tu viešpatie aukštielninkas, patapo). Mano mylimiausią Turkiją vadino - jūs tik paklausykite - Čičmekija. Ir vis klausdavo, ko aš į ją taip veržiuosi. Tai aš, suradusi itin pigius bilietus, nutariau jam tą šalį parodyti.

Bilietai, jei neklystu (Vilnius-Ryga-Stambulas-Adana) trims asmenims (vienas visai suaugęs, kitas 15, trečia 5 metų) kainavo vos per 500 litų. Skliausteliuose išdėliotas maršrutas truko nuo 6 ryto iki vidurnakčio (su keturių valandų sustojimu Rygos oro uoste ir Stambule apie 8 valandas).

Adana, kaip pirminis mūsų kelionės taškas buvo pasirinkta neatsitiktinai. Man tai nebuvo naujas miestas - jame lankiausi 2006-aisiais. Ten mane pasikvietė paviešėti į šį miestą nutelėjusi lietuvaitė, kuri iki tol man buvo pažįstama tik virtualiai - iš turkaičių bendruomenės supermamų puslapyje. Tik vėliau susivokiau, kad gerai, jog aš ne Norvegijoje - už tokį rizikingą kelionės planą iš manęs mygom būtų išlupę mano vaikus.

Bet aš pataikiau ten, kur reikia ir lietuvaitė manimi rūpnosi, kaip sava. Prabuvau ten tris ar keturias dienas (aplankant Karatašą - to regiono kurortinį miestelį) ir, kaip priklauso pagal turkišką vaišingumą, iš manęs nepaėmė nė cento (nors siūliau, pasiūlymas buvo atmestas)

Dukra Karatašo jachtų prieplaukoje (dabar jai bemaž 15) 

Adanoje mes dar aplankėme vieną man iš anksčiau pažįstamą turkų šeimą ir aš savo vaikus užfiksavau su turkų bendraamžiais

Labai gaila, kad iš to laikotarpio neišliko daugiau nuotraukų (jos dingo kartu su kompų kaita), bet galvoje likusių prisiminimų niekas ništrins.

Paviešėję Adanoje, mes autobusu pasileidome link Anamūro - Alanijos regione esančio nedidelio kurortinio miestelio, dar kitaip visiška bananų sostine tituluojamo. Ten apsitojome pas "hospitality club" (pagūglinkite) narį, jauną studentą Hasaną. Iš jo mes gavome nakvynę ir pusryčius, o visa kita (apylinkių lankymas su jo mašina, bet mano užpiltu benzu, vakarojimai pakrantės kavinėse, apsilankymai istorinėse vietose, pietūs ir vakarienės) jau buvo finansuojama iš mano kišenės. Kiek ten palikau, nepamenu, bet pamatėme išties daug, mano paauglys sūnus susipažino su turkais, kurie jam paliko puikų įspūdį, ir pamažu keitė savo paauglišką nacistinį požiūrį.

Vėlgi kelias dienas paviešėję Anamūre, išsiruošėme į Antaliją, o iš ten - lėktuvu į Stambulą.

O Stambule mūsų laukė vienos mano labai geros draugės internetinis pažįstamas (tiems, kas seka mane nuo pradžių, tai čia tas ). Ir vėl kelių dienų trukmės viešnagės metu neleido piniginės išsitraukt, net ir tada, kai pirkau vaikams drabužius ir net nepatogu būdavo, kai jis sumoka (juolab, prisiekiu, jokių "atgalinių" pareikalavimų nebuvo, ir labai gerai. nes apsivėmus būčiau).

Štai taip ir baigėsi mano pirmoji dviejų savaičių trukmės kelionė su abiem vaikais į Turkiją, kuri pagal šių dienų biudžetą ir 900 eu nebūtų kainavusi.

Tiesa, ta lietuvaitė-turkaitė mane kažkuriuo meu iš FB draugų iššveitė. Priežasties nežinau, lyg ir viskas gerai buvo. Bet gaila, kad jai pasirodė, jog mūsų biolaukai nesueina