Šiaip mano patirtis su Turkiją prasidėjo nuo pirmų trijų poilsinių kelionių. Irgi pigiai, nes mano prioritetas - ne vartytis kaip šašlui ant iešmo paplūdimyje, bet kuo daugiau pamatyti bei patirti. Todėl (kadangi keliavau be vaikų) pirkdavau ne daugiau, nei 3* viebučius. Kainos buvo labai žemos, bet tai buvo dar lito laikais, labai seniai, tad neverta apie jas daugiau plėstis.
Bet vos tik paragavau pirmosios neagentūrinės kelionės į tuos kraštus, kur "lituano touristo" retai koją įkelia - "pagavau kablį". Tad nuo 2006 iki 2010 metų (kai pradėjau dirbti gide) lietuvių "drožiamose" turistinėse vietovėse mano nė kojos nago juodymo nebuvo, nors į šią šalį keliaudavau kasmet ir net po kelis kartus (kartais taip pigiai, kad man pigiau atsieidavo praleist crazy savaitgalį Stambulo naktiniuose klubuose, nei viską kartu sudėjus Vilniuje (šlovė jums, turkai :D).
2008-ieji. Turiu didelių problemų dėl paauglio sūnaus (kažkokiu skinheadu, apsaugok tu viešpatie aukštielninkas, patapo). Mano mylimiausią Turkiją vadino - jūs tik paklausykite - Čičmekija. Ir vis klausdavo, ko aš į ją taip veržiuosi. Tai aš, suradusi itin pigius bilietus, nutariau jam tą šalį parodyti.
Bilietai, jei neklystu (Vilnius-Ryga-Stambulas-Adana) trims asmenims (vienas visai suaugęs, kitas 15, trečia 5 metų) kainavo vos per 500 litų. Skliausteliuose išdėliotas maršrutas truko nuo 6 ryto iki vidurnakčio (su keturių valandų sustojimu Rygos oro uoste ir Stambule apie 8 valandas).
Adana, kaip pirminis mūsų kelionės taškas buvo pasirinkta neatsitiktinai. Man tai nebuvo naujas miestas - jame lankiausi 2006-aisiais. Ten mane pasikvietė paviešėti į šį miestą nutelėjusi lietuvaitė, kuri iki tol man buvo pažįstama tik virtualiai - iš turkaičių bendruomenės supermamų puslapyje. Tik vėliau susivokiau, kad gerai, jog aš ne Norvegijoje - už tokį rizikingą kelionės planą iš manęs mygom būtų išlupę mano vaikus.
Bet aš pataikiau ten, kur reikia ir lietuvaitė manimi rūpnosi, kaip sava. Prabuvau ten tris ar keturias dienas (aplankant Karatašą - to regiono kurortinį miestelį) ir, kaip priklauso pagal turkišką vaišingumą, iš manęs nepaėmė nė cento (nors siūliau, pasiūlymas buvo atmestas)
Dukra Karatašo jachtų prieplaukoje (dabar jai bemaž 15)
Adanoje mes dar aplankėme vieną man iš anksčiau pažįstamą turkų šeimą ir aš savo vaikus užfiksavau su turkų bendraamžiais
Paviešėję Adanoje, mes autobusu pasileidome link Anamūro - Alanijos regione esančio nedidelio kurortinio miestelio, dar kitaip visiška bananų sostine tituluojamo. Ten apsitojome pas "hospitality club" (pagūglinkite) narį, jauną studentą Hasaną. Iš jo mes gavome nakvynę ir pusryčius, o visa kita (apylinkių lankymas su jo mašina, bet mano užpiltu benzu, vakarojimai pakrantės kavinėse, apsilankymai istorinėse vietose, pietūs ir vakarienės) jau buvo finansuojama iš mano kišenės. Kiek ten palikau, nepamenu, bet pamatėme išties daug, mano paauglys sūnus susipažino su turkais, kurie jam paliko puikų įspūdį, ir pamažu keitė savo paauglišką nacistinį požiūrį.
Vėlgi kelias dienas paviešėję Anamūre, išsiruošėme į Antaliją, o iš ten - lėktuvu į Stambulą.
O Stambule mūsų laukė vienos mano labai geros draugės internetinis pažįstamas (tiems, kas seka mane nuo pradžių, tai čia tas ). Ir vėl kelių dienų trukmės viešnagės metu neleido piniginės išsitraukt, net ir tada, kai pirkau vaikams drabužius ir net nepatogu būdavo, kai jis sumoka (juolab, prisiekiu, jokių "atgalinių" pareikalavimų nebuvo, ir labai gerai. nes apsivėmus būčiau).
Štai taip ir baigėsi mano pirmoji dviejų savaičių trukmės kelionė su abiem vaikais į Turkiją, kuri pagal šių dienų biudžetą ir 900 eu nebūtų kainavusi.
Tiesa, ta lietuvaitė-turkaitė mane kažkuriuo meu iš FB draugų iššveitė. Priežasties nežinau, lyg ir viskas gerai buvo. Bet gaila, kad jai pasirodė, jog mūsų biolaukai nesueina
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą