Turkijos žiniasklaida mirga marga nuo straipsnių apie lietuvaitę, kuri ką tik priėmė islamą.
Va, prašau. Na, kadangi tai yra turkų kalba, tai privalau pateikti esmę.
Kadangi nėra pagrindo slėpti jokių tapatybės reikalų, nes jie konkrečiai nurodyti straipsnyje, tai žemiau pateiktoje nuotraukoje yra 28-erių lietuvaitė Jurgita Kerbelytė
Ir užsiverskite jūs gulsčiai, jei šiuo metu nesėdite - vos tik ji ištekėjo, tuoj pamatė vyro ir jo šeimos gyvenimo būdą ir nusprendė tapti musulmone - taip gi rašo, nu. Žodžiu, buvo arba netikinti, arba nuožmi katalikė ir staga jai akys atsivėrė, tipo ne ten iki šiol žiūrėjo.
Tai va, įvyko ceremonija, kurioje dalyvavo Jurgitos vyras ir jo artimieji (apie JOS artimuosius neužsimenama, tai jie greičiausiai ir nedalyvavo), imamas patvirtino jos žodžius, kurie paprastai ištariami priimant islamą: aš liudju, kad nėra jokio kito dievo, išskyrus, Alachą ir liudiju, kad Muchamedas yra jo pranašas. Viskas - tu jau mulumonas.
Žinot, mūsų gyvenime yra galybės sukrėtimų, kurių purtomi mes ieškome savęs kažkur kitur, nei mūsų protėviai nurodė. Vieni tampa budistais, kiti "hare krišnomis", treti - va, matote, musulmonais.
Aš visiškai suprantu tų žmonių ieškojimus ir į juos nesikišu (nes šiaip, nors ir krikštyta, pasirinkau būt laisvamane). Bet savo nuomonę turiu.
Kažkodėl moterys, priimančios islamą, būna ištekėjusios ne už krikščionių, žydų, budistų ar dar kažkokių ten religinių bendruomenių atstovų, kurių ir pavadinimų aš nežinau... o būtent už musulmono. Čia šuo ir pakastas.
Kiekvieno teisė pasirinkti, kuo tikėti. Bet tuos atvejus, kai religija keičiama dėl vyro ir giminės įtakos, aš vadinu "pimpaliniu islamu". Taškas. Kažkada, kai vienas turkas aplink mane vizgino uodegą ir paklausė, ar dėl mylimo vyro aš galėčiau pakeisti religiją, tai aš atsakiau, kad greičiau pakeisčiau mylimą vyrą, nei religiją. Visų pirma, aš apskritai nesu religinga, antra - net jei tokia ir būčiau, tai mane žaibas turėtų trenkti su amnezijos pasekmėmis, kad išduočiau savo protėvių religiją. Tad iki amžiaus galo būsiu arba laisvamanė, arba, jei jau labai reikės dievo - katalikė. Amen. Beje, teisybės dėlei turėčiau pridurti, kad vis tik yra viena lietuvaitė, kuri kažkaip sugebėjo musulmoną priversti patapti kataliku. Arba jis katalikas ir bus vestuvės, arba kitaip - ir nebus vestuvių. Kažkaip taip sąlyga nuskambėjo, todėl jis patapo kataliku. Pasiaukojo dėl mylimos moters, nors abejoju, ar toks jau doras pagal visus kanonus katalikas ir yra.
O mano patirtis rodo, kad tos moterys, kurios priėmė islamą, staiga patampa tokiomis pamaldžiomis musulmonėmis, kad Jėzus net verkia, prikaltas prie kryžiaus
Tai jau taip... Panašu į kažką pigiai perkamo/parduodamo. Iš serijos - reikia, bus. Šiandien katalikė, nes babytė liepė, ryt musulmonė, nes vyras liepė, poryt vyras pasikeitė - ir tikėjimas pasikeitė dar į kokį nors, nes čia ne tikėjimas esmė...
AtsakytiPanaikinti