Nemruto kalnas ir diedas nuo jo papėdės

Aš žinau, kad mažiausiai viena mano "blogo" skaitytoja nori kuo daugiau informacijos apie lankytinas vietas Turkijoje, o kita (irgi mažiausiai viena) - kuo daugiau pikantiškų istorijų apie diedus. Todėl nusprendžiau viename įraše patenkinti abiejų pageidavimus.

Nemruto kalnas, kaip lankytinas objektas, yra įtraukiamas į dažno "kuprinnešio" (dar kitaip - "backpackerio"), nusprendusio išmaišyti Turkiją skersai ir išilgai, maršrutą. Daugiau informacijos apie šį objektą rasite gūglindami, bet tingintiems tai daryti aš trumpai išdėstysiu esmę.

Taigi, Nemruto kalnas įsikūręs Pietryčių Turkijos Adijanmano provincijoje, jo aukštis siekia 2134 metrus. Tai ne šiaip sau kalnas - jo viršūnėje yra karaliaus Antiocho mauzoliejus, pastatytas (DĖMESIO) - 62-aisiais metais prieš mūsų erą. Šis mauzoliejus buvo išpuoštas 8-9 metrų aukščio akulptūromis: liūtų, erelių. įvairiausių dievų atvaizdais. Daugelis šių skulptūrų išlikusios iki mūsų laikų - jos labiausiai ir traukia turistus, kurių vien per šių metų devynis mėnesius apsilankė virš 50 tūkstančių. Nuo 1987 metų šis objektas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Visa tai iliustruoja nuotraukos:

Aš, prisipažinsiu, Nemruto (vis dar) neaplankiau, nors šio kalno vaizdai man prieš nosį kapsnojo tiek internete, tiek informacinėse brošiūrose, tiek kelionių vadovuose. Bet visada žinojau, kad jei jau atsidursiu Adijanmane, tai Nemruto kalną būtinai aplankysiu. Adijanmanas - nežinau prieš kiek metų šio regiono pavadinimą išgirdau pirmąsyk, bet jau daugelį iš jų man nebereikia klausti - kur tai yra. Kaip tai kur? Ten, kur Nemruto kalnas :)

Tad vieną eilinį kartą, tiesa, dar tada, kai buvau šiek tiek jaunesnė ir mane domino pažintys su užsieniečais (dabar, jei kartais ir sudomina, tai tik su lietuviais - bet ne esmė), internete pagavau tokį Ali. Ir kaip tik iš Adijanmano. Nereikėjo man klausti, kur jis yra nes žinojau, jis ten - kur ir Nemruto kalnas. Be to dar žinojau, kad didžiąją gyventojų dalį šiame regione sudaro kurdai - etninė mažuma, kurios turkai nemėgsta. Tas Ali buvo kurdas.

Sekdama dar vieno savo kelyje sutikto jaunuolio (apie jį gal kiek vėliau, progai pasitaikius) nurodymais, aš, vien sužinojusi jo kilmę , turėjau nutraukt dialogą. Dar kito jaunuolio teigimu, kurdai - greitai besidauginantys, auginantys šeimoje po keliolika nuskurdusių, tad būtinai ir neišsilavinusių vaikų būrį. Todėl irgi su jais neverta leistis į jokius dialogus, nes jų "pasakėčios" gali iškreipti tikrąją padėtį Turkijoje. Vėliau įsitikinau, kad tikrai gali. Nes, tarkime, nors valstybiniu lygmeniu daugpatystė Turkijoje uždrausta, tačiau kurdai religiniu pagrindu, pasitaiko, turi daugiau nei vieną žmoną.

Ali irgi buvo iš daugiavaikės šeimos. Berods, aštuoniese augo. Na, palyginus su šeimomis, kur auga po keliolika, tai, sakyčiau, mažoka. Bet iš esmės vis tiek daug, juolab kad Turkijoje valstybiniu lygmeniu dauginimasis nėra kažkaip ypatingai finansiškai skatinamas.

Bet aš esu linkusi informaciją tikrinti savo kailiu, o ne rekomendacijomis ar prirodymais. Todėl internetu užsimezgusią pažintį su Ali palaikiau, juolab kad jo kurdiška kilmė pokalbiuose išaiškėjo tikrai ne pirmąją dieną.

Ir labai gerai, kad nepatikėjau rekomendacijomis, todėl šiandien galiu drąsiai teigti, kad net ir daugiavaikės kurdų šeimos sugeba išauginti ir išleisti į mokslus bent po vieną, o kartais ir daugiau berniukų (būna ir išimčių, apie jas būtinai rasime laiko pakalbėti).

Ali turėjo du aukštuosius išsilavinimus ir iš Adijanmano jau seniai išnešęs sermėgas bei įsikūręs Stambule. Visas jo gyvenimo modelis buvo sumodeliuotas taip, kaip aš skaičiau knygoje "Mano gyvenimo istorija. Kazanova". Kazanova gi medžiojo moteris, pasitelkęs iš karto tris ginklus: puikią išvaizdą, nepriekaištingą fizinį pasirengimą ir gerą išprusimą daugelyje gyvenimo sričių.

Tai va, visa tai jis turėjo. Na, gal dėl išvaizdos kiek suabejočiau, bet čia jau skonio reikalas - man norėjosi, kad jis būtų bent keliais cm aukštesnis ir keliais kg sunkesnis. Fizinis pasirengimas man kalė į tą vietą, kur paprastai drugeliai skraido, sakau jums tiesiai - šis žmogus puikiai buvo įvaldęs Lotynų Amerikos šokius, ypač salsą. Jo išprusimas irgi abejonių nekėlė - jei kalbame apie šiandienos įvykius, tai jo nuomonė neapsiriboja vien Turkijos žiniasklaidos informacijos interpretacijomis (istorinių žinių irgi turi, diskutavom).

Tačiau išsyk buvo matyti - turkiškasis kazanovnikas ir nieko daugiau. Jį visada traukė kardinaliai priešingos turkiškai ar kurdiškai išvaizdai moterys. Dėl to jis gana netrumpą laiką bendravo su visiška  nevietinės kilmės juodaode, o kai santykiai su ja nutrūko, švytuokle driokstelėjosi į kitą pusę - tai yra, persimetė prie manęs (nu blandzynka nesusvienta :D). Žavėjo mane viskuo, išskyrus savo seksualine vaizduote, kuri tiesėsi gerokai toliau, nei monogaminiai santykiai.

Kazanovos tokia paskirtis - tyliai atsirasti ir dar tyliau dingti. Juolab kad ir interesai šioj srity prasilenkė. Tad Lotynų Amerikos šokių žingsneliu mano gyvenime nebeliko ir Ali :) Amen :)

Ultramaratono Kapadokijoje laimėtojas - lietuvis

Visų pirma gal reiktų paaiškinti, kas tas ultramaratonas, nes ir pati nežinau :) Na, Vikipedija skelbia, kad tai yra bėgimo plentu arba bekele varžybos, kurios trasa yra ilgesnė už tradicinį maratoną.

hurrietdailynews.com nuotr.

Į tokias varžybas Kapadokijoje ir susiruošė ultramaratonininkas iš Lietuvos Gediminas Grinius. Jis dalyvauja daugelyje tarptautinių varžybų pačiose įvairiausiose pasaulio šalyse, tad kaip atsidūrė Turkijos Kapadokijoje net nereikia klausti. Norėjo, tai ir atsidūrė :)

Tai va, kuo baigėsi tas jo noras - "Salomon Cappadocia Ultra Trail" trofėjus dabar jo rankose.

38-erių bėgikas nugalėjo net 240 varžovų 114 kilometrų distancijoje (nesuvokiami man šie skaičiai). Ir tai jis padarė viso labo tik per 10 valandų ir 56 minutes. Bėgimo distancijos aukštis kai kuriose vietose siekė net 3 km 350 m

Kapadokijoje iki tol jis triskart lankėsi kaip turistas ir todėl visiems, planuojantiems bent kažkokias atostogas Turkijoje jis pataria ten bent sykį apsilankyti, o aš jam pritariu net nemirksėdama. Jis teigia, kad aplankyti šį kraštą būtina dėl išskirtinio kraštovaizdžio, kurio niekur daugiau nerasite. O ultramaratono entuziastams tai būtų nepakartojama trasa naujiems išbandymams.

Ketvirtus metus organizuojamas ultramaratonas turi keturias trasas: 110, 60 ir 30 km ilgio. Šiais metais važybose dalyvavo 1684 bėgikai iš 64 pasaulio šalių

Dievas. Jis yra dievas ir nebandykite Turkijoje įsivaizduoti kitaip

Na ir kas, kad Turkijoje gyvena bemaž vien musulmonai ir jų dievas yra Alachas (kas irgi reiškia - dievas), o vienintelis jo pasiuntinys žemėje - Muhametas Ali. Bet yra dar vienas. Na, jis nepripažintas dievu, bet jei apdergsite jo atminimą, kentėsite ne mažiau, nei paniekinę dievą.

Be abejo, tai yra Mustafa Kemalis Atatiurkas - pirmasis Turkijos respublikos prezidentas. Dar pamenantys sovietmetį pirmosiomis akimirkomis Turkijoje įsivaizduoja, kad Turkija turi savo Leniną - Atatiurko paminklai stovi kiekviename mieste ir miestelyje, net po kelis, o visų biurų sienas puošia jo portretas. Skirtumas tik tas, kad meilė Leninui mums buvo primestinė, o meilė Atatiurkui - tikra ir nuoširdi.

Bet kai šalyje apie 80 milijonų gyventojų, visko gali nutikti.

Ir nutiko.

Na, nuotrauka daryta greičiausiai mobiliuoju, tad ne itin ryški. Bet kairėje suimtas vyras yra vedamas lynčo teismui už Atatiurko paminklo išniekinmą. Vyrukas sumanė apipilti Turkijos dievuko paminklą benzinu ir jį padegti, prieš tai dar trinktelėjęs per marmurinę makaulę. Sakarijoje tai vyko, Turkijos šiaurės vakarinėje dalyje - pagal mus tai būtų Kurdistane (tik turkams to, ginkdie nesakykite, perdėtai jautriai reaguos).

Na, kad turkai nuo savęs nusilpalutų savojo dievuko išniekinimo gėdą, tai pranešama, kad incidentą vykdė arabiškai kalbantis žmogus. Jis atsinešė sulankstomas kopėčias ir turkišką vėliavą - va, galvojo, čia tai bus šou. Bet šou papildė vietos gyventojai, kurie sulaikė niekadėją ir net kėsinosi jį nudėti už tokį niekingą poelgį.

Laimei, įsimašė policijos pareigūnai.

Tad būdami Turkijoje nepamiškite ir jūs, kad visiškai nesvarbu, kas jūs, iš kur jūs ir ką veikiate bei kiek čia užtruksite. Jei įžeidėt Atatiurką, savo viešnagės trukmę jau spręsite nebe jūs

P.S. Jei norite matyti blogo atnaujinimus, siūlau dešinėje pusėje viršuje paspausti ikonėlę "sekti". 

Siaubas!!! Sofijos soborą kėsinasi vėl paversti mečete

Nė vienas kelionių mėgėjas nepasigailės keletą dienų skyręs Stambului. Be galo myliu šį miestą, pergyvenusį visas tris didžiausias imperijas ir dėl to turtingą istoriniais, kultūriniais objektais, skalaujamą Marmuro ir Juodosios jūrų, įsikūrusį dviejuose - Europos ir Azijos žemynuose, kuriuos skiria Bosforo sąsiauris. Šis miestas gyvas 24 valandas per parą ir todėl jame visada galima rasti ką veikti.

Be abejo, kai teroristai pabombina vieną kitą labiausiai lankomą vietą, šiuo metu ten vykt gali būti kiek baisoka. Bet aš fatalistė, todėl esu įsitikinusi, kad jei jau lemta nuskęsti, tai tikrai nesudegsi ir atvirkščiai. Todėl palankiai susiklosčius aplinkybėms vėl važiuosčiau į Stambulą net nesukdama galvos. Net nepamenu, kiek kartų ten esu buvusi - keliolika, o gal dvidešimt kelis? Ir vis negana :)

Be abejo, daugelis keliautojų visų pirma skuba aplankyti Sultanachmeto įžymybių - Mėlynosios mečetės ir priešais ją stovinčio Sofijos soboro.

Sofijos soboras mena dar Bizantijos laikus, Nuo 537 iki 1453 metų jis tarnavo provoslavams ir buvo Konstantinopolio patriarcho bazilika. Osmanų imperijai užkariavus miestą, šie krikščioniškieji maldos namai buvo paversti mečete.

Bet 1923 metais įkurta Turkijos respublika tapo sekuliaria valstybe, kai religija tapo laisvai išpažįstamu dalyku, tačiau nedalyvauja šalies valdyme. Štai tada krikščionys pradėjo reikalauti grąžinti Sofijos soborą provoslavams, o musulmonai tam priešintis. Pirmasis šalies prezidentas Mustafa Kemalis Atatiurkas tada pasakė, kad šis pastatas nebus nei mūsų, nei jūsų, jis bus visų. Ir 1935 metais Sofijos soboras buvo paverstas muziejumi, kuriame galima rasti ir kirkščioniškojo ir musulmoniško palikimo. Pasivaikščioti po šį galingą pastatą yra labai įdomu.

Tai jei planuojate artimiausiu metu apsilankyti Stambule, suskubkite aplankyti Sofijos soborą, kol ten dar muziejus. Mat jau ne tik pasigirsta kalbų, bet ir pamažu imamasi veiksmų, kad jis vėl taptų musulmonų maldos namais. "Mes dar sulauksim, kai Sofijos soborą pavers mečete, paminėsit mano žodį", - kartą pasakė viena mano bičiulė ir jos žodžiai tampa pranašiškais, nes štai šitaip atrodė aikštė priešais soborą praėjusį savaitgalį. 

Visi šie žmonės šeštadienį apie ketvirtą valandą ryto priešais soborą susirinko atšvęsti jo užkariavimo metines, kuomet Osmanų imperijai užėmus miestą, provoslavų maldos namai buvo paversti į musulmonų. Jie meldėsi  tikėdamiesi, kad Alachas išgirs jų maldas ir valdžia uždarys muziejų. Stebint politinę situaciją Turkijoje, jų maldos atrodo labai realios.

O kol vis dar yra kaip yra, Sofijos soboras išlieka privalomų Stambule aplankyti objektų sąraše. Todėl artimiausiu metu parengsiu įrašą, ką dar šiame didingame mieste aplankyti.

Jei norite matyti blogo atnaujinimus, siūlau dešinėje pusėje viršuje paspausti ikonėlę "sekti". 

Apipylė vaiką verdančiu vandeniu ir nieko?

Turkai labai myli vaikus Tą pastebėjo visi, kurie bent sykį lankėsi šioje šalyje. Nė trupučio nenoriu šio fakto paneigti, tačiau ir slėpti, kad dalies Turkijos vaikų gyvenimas nė nekvepia laiminga, nerūpestinga vaikyste irgi negaliu.

Oficiali statistka teigia, kad apie 17 procentų Turkijos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Gimti tokioje šeimoje - tikra Alacho bausmė, nes augsi beteisis, visų stumdomas ir niekieno neginamas.

Kartą teko su vienu bičiuliu važinėtis po Stambulą. Judrioje gatvėje nardė keletas nepraustaburnių, kokių 7-10 metų vaikų ir pravažiuojančių mašinų vairuotojams siųlė įsigyti įvairių smulkmenų - vandens, servetėlių, tušinukų... Laikas buvo toks, kad tie vaikai turėjo ne gatvėmis lakstyti ir gyvybe rizikuoti, o sėdėti mokyklos suole ir semtis žinių. "Toks jųs gyvenimas", - atsiduso mano bičiulis. Na, lyg čia viskas taip ir turėtų būti - vieni turtingi, kiti vargšai, kaip ir visame pasaulyje.

Turkijoje veikia Socialinių paslaugų ir vaiko teisių apsaugos agentūra, bet kaip ji konkrečiai tas vaikų teises gina, neteko girdėti, reikės kada išsamiau pasidomėti. Nes plika akimi žiūrint atrodo, kad jų funkcijos tik formalios.

Tai, ką aš perskaičiau šiandien turkų spaudoje, man protu nesuvokiama. Stambulo Nišantaši rajonas, kuriame gyvena aukštesnio socialinio sluoksnio gyventojai ne veltui yra vadinamas prestižiniu. Nežinia ko ten atsibeldė septynerių metų berniukas Polatas iš Šišli lūšnynų rajono, bet šiandien jis atrodo štai taip.

Tvarsčiais uždengtos žaizdos, kurios atsirado po to, kai viename greitojo maisto restorane jį verdančiu vandeniu apipylė padavėja. Restorano pavadinimas neskelbiamas, o štai padavėjos vardas ir pavardė - prašom - Mutlu Haceroglu (tokiu pat vardu ir pavarde Turkijoje gyvena dar tūkstančiai moterų). Moteris aiškina, kad berniukas trukdė klientams (greičiausiai jis, vargšas, ko nors kaulyjo).

Tačiau klientai, nors ir turtingi, bet ne beširdžiai. Vienas jų iškvietė policiją ir greitąją pagalbą, mat vaikui buvo stipriai nutvilkytas kaklas ir dalis nugaros. Ligoninėje vaikui buvo nustatytas pirmojo laipsnio nudegimas. Sutvarkius žiazdas jis buvo grąžintas tėvams.

Berniukas pasakojo, kad ta padavalka iš pradžių jį dar ir sumušė. "Abla (turkiškai - sesė, jie visi taip vieni kitus vadina, bloliais ir sesėm) priėjo prie manęs ir trenkė. Aš išėjau į gatvę, o ji man išeinančiam dar šliūkštelėjo vandens. Kol verkiau, ji ir toliau mane mušė", pasakojo nuskriaustas vaikas.

O ką tėvai? Nieko. Jie net nesiruošia rašyti pareiškimo policijai dėl incidento. Tėvas tik pasakojo, kad nuėjo į tą restoraną, kad tiesiog pamatytų tą moterį, nudeginusią jo vaiką, bet jo jau buvusi atleista. Pareiškimo jis esą nerašo tik dėl to, kad nėra tikras, ar ta padavėja verdančiu vandeniu laistėsi sąmoningai ar netyčia.

Tuo tarpu pati padavėja tyrėjams aiškino, kad ją supykdė prie klientų lendantys vaikai ir ji vandeniu norėjusi juos tik pagąsdinti, bet "netyčia išliejo" ant vieno iš jų.

Moteris buvo sulaikyta dėl sunkaus kūno sužalojimo, bet po apklausos paleista. Kadangi tėvai pretenzijų jai reikšti neketina, pasekmė ko gero jai bus tik viena - teks ieškotis kito darbo.

Apvynios, išmes, vaikus atims?

Pamenu, kai pirmą kartą ruošiausi važiuoti į Turkiją, šefas, sužinojęs mano atsostojų kryptį, pasakė: psio, amen, nebesulauksim.

Nei aš ten kažkokia graibstoma gražuolė, nei ką, bet stereotipai valdo - jei jau jauna blondinė (tąsyk man buvo 31-eri) varo "ten", tai faktas, kad bus apvyniota aplink pirštą, užliūliuota komplimentais ir apsvaigusi nuo dėmesio pamirš viską, ką paliko savo gimtojoje šalyje.

Na, bet aš sau buvau pasakiusi, kad laikysiu save ant trumpo pavadžio ir jokiems žodžiams, apibarstytiems cukrumi, nepasiduosiu. Kad tokių žodžių girdėsiu buvau įsitikinusi iš anksto, nes kelionei ruošiausi ir daug skaičiau ten buvusių žmonių (ypač moterų) atsiliepimus.

Aišku, kad ne viską perskaičiau. Net jei ir būčiau, tai vis tiek ko gero daug būčiau "sužinojusi" stereotipų, kuriuos neva ir taip visi "žino".

Jei į šalį važiuoji ne vien pagulėti prie jūros, tai be abejo, kad norisi sužinoti apie jos istoriją, kultūrą, tradicijas, papročius, kasdienį socialinį gyvenimą. Tai va, man tas kasdienis socialinis gyvenimas ir yra įdomiausias.

Visada iki tol maniau, kad Turkijoje moterys beteisės. Todėl ir neleidau sau pamesti galvos, nes buvau įsistikinusi, kad po vestuvių tuoj būsiu įvystyta į hidžabą ir figūrą slepiančius drabužius, perėsiu vaikus, tiek, kiek Alachas siunčia, o jei vyrui pasirodysiu netinkama žmona ar vaikų motina, ištėkš mane kaip parazituojančią musę iš naudingo srėbalo ir paleis laukais tokią pat be nieko, kokią ir pasiėmė.

Kadangi po pirmosios kelionės baisiai užsikrėčiau šia šalimi, tai vos tik grįžusi pradėjau ieškoti kontaktų su ten gyvenančiais žmonėmis. Skype tuo metu buvo tokia funkcija "skype me", kai galėjai be atskiro leidimo jungtis ir bendrauti su tokią funkciją nusistačiusiais žmonėmis. Aš pirmiausia ieškojau moterų, būtinai ne iš kurortinės zonos.

Radau. Viena panašaus amžiaus moteris iš pietryčių Turkijos pasakojo jau septynerius metus nemačiusi savo vaikų, nes po skyrybų juos pasiėmė vyras. Į mano nuostabą ji atsakė tik tiek, kad apskritai džiaugiasi likusi gyva po skyrybų. Čia reiktų spėti, kad ta moteris greičiausiai buvo net ne turkė, o kurdė, nes pas juos visai kitos tradicijos ir papročiai.

Kita moteris puikiai kalbėjo rusiškai. Bet ji buvo kazachė. Savo santuoka be galo džiaugėsi, sakė, vyras dėmėsingas, be žalingų įpročių, kartu dukrelę mažą augina. Kai paklausiau, kas būtų su vaiku, jei netyčia tektų skirtis, ji pasakė, kad vaikas liktų su ja, o vyras privalėtų išlaikyti ne tik jų bendrą meilės vaisių, bet ir ją. Meluoja, pamaniau.

Na, ir po to vyras man "užkibo". Iš Adanos, tokio didmiesčio pietryčiuose, garsėjančiame kriminaliniais ir visokio kitokio plauko nusikaltimais. Išsiskyręs dviejų vaikų tėvas, po skyrybų visiškai atskyręs vaikus nuo motinos. "Mano mama jiems atstos motiną",-  atsakė, kai paklausiau, ar nesijaučia kaltas, kad neleidžia vaikams matytis su mama. Skyrybų priežastį jis nurodė abstrakčią - bloga žmona ir mama, o kas slepiasi po tuo blogiu, nekonkretizavo.

Jo paties gyvenimo istorija įdomi. Būdamas 14 metų išvažiavo laimės ieškoti į Stambulą, dirbdavo įvairiose dirbtuvėse pameistriu, miegodavo gatvėse ant suoliukų, nors tėvai turėjo gana didelį sodą prie Adanos, kuriame sezoninių darbų tiek, kad net pagalbininkų reikia samdytis. Bet išvyko jis po tėvo mirties. "Neatlaikė, nes dvi žmonas turėjo", - paaiškino mirties priežastį (lyg tos moterys būtų kokios gyvybės siurbėlės).

"Neturėjo jis dviejų žmonų", - pasakiau. "Turėjo", - ginčyjasi jis. "Neturėjo. Nes viena moteris buvo jam žmona, o kita tik meilužė", - vėl pareiškiau. Ir mirtinai jį įžeidžiau.

Kai pirmasisi šalies prezidentas, iki šiol faktiškai sudievintas Mustafa Kemalis Atatiurkas įkūrė Turkijos respubiką, jis naujus įstatymus rašė remdamasis vakarietiška patirtimi. Vienas iš jų - daugpatystė DRAUDŽIAMA. Todėl valstybė pripažįsta tik vieną žmoną, o kai kurie šios valstybės žmonės tvarkosi taip, kaip nuo seno įpratę, jei jau yra noras ir galimybės, ima į pačias ir antrą (pagal islamą, keturias galima, jei atitinki reikalavimus).

Pagal valstybės politiką, mirus vyrui, teisę į pašalpas, netekus maitintojo gauna tik ta žmona, kuri nurodyta oficiliuose dokumentuose. "O kas su kitomis moterimis nutinka?", - klausiu sertifikuoto Turkijos gido Aftandilio, "Kurdai niekada nepaliks moters, ja rūpinasi mirusio vyro broliai". Kadangi jų šeimos gausios, tai tų brolių greičiausiai yra ir ne vienas.

Na, ir dar vienas žmogus jau buvo sutiktas gyvai. Jis buvo vedęs savo antros eilės pusseserę. '"Mūsų seneliai buvo broliai"- didžiuodamasisi pasakė jis, o pamatęs mano iš siaubo išsiplėtusias akis patikslino: "Blogai yra pirmos eilės pusbroliai ir pusseserės, po to jau nieko tokio".

Labai pagarbiai atsiliepdavo apie savo žmoną, trijų bendrų vaikų motiną. Tačau nuo manęs nenuspėlė, kad daugybę kartų buvo jai neištikimas. "Ji man sakė, kad jei sužinotų, jog mano meilužė gražesnė už ją, mane nužudytų. Jei ne - tada išsiskirtų". "O kur vaikai po skyrybų, jei jau "baisi" meilužė?", - pasiteiravau. "Vaikai liktų su ja, o aš mokėčiau ne tik alimentus, bet ir išlaikymą savo buvusiai žmonai".

Čia dar ne visos istorijos, jų, panašia tema, mano girdėtų, yra daugiau.

Bet šia tema, kaip daugeliu kitų, negalima daryti vienos išvados. Po skyrybų vaikas Turkijoje dažniausiai vis tik lieka su mama

Vai vai, kokia graži idėja

Tikėdamiesi sutikti TĄ, tūkstančiai neįsipareigojusių vyrų ir moterų, praėjusį savaitgalį vaikščiojo pusantro kilometro ilgio Čanakalės "Įsimylėjėlių alėja".

Ši tradicija atsirado ne vakar ir net ne pernai, ji tęsiasi jau net 73 metus.

"Šį renginį mes organizuojame kasmet. Pagrindinis jo tikslas - pagerbti fermerius. Renginyje dalyvavo per 5 tūkstančiai žmonių, tačiau kol vyresnieji meldėsi ar gamino valgį, apie tūkstantis jaunų žmonių vaikščiojo "Įsimylėjėlių alėja". Kasmet šioje gatvėje susipažįsta apie 15-20 porų, kurių santykiai baigiasi vestuvėmis. Tai ne koks televizijos pažinčių šou", - iš peties rėžė Iša Korkmaz, netoliese esančio Muratlaro kaimo "bosas".

Tą televizijos šou jis paminėjo ne šiaip sau. Jau eilę metų per Turkijos TV buvo rodomas komercinis projektas, kuriame neva tai sutuokiamos šou metu susipažinusios poros. Visai neseniai tas šou buvo uždraustas ir nepasirodys tol, kol gyvas "sultonas" prezidentas Erdoganas. Kadangi jis dar gana jaunas, tai nepasirodys ilgai.

Bet mes čia ne apie TV, o apie reality šou. Tai va, kad "pakabintų" ką nors, jauni vyrai ir moterys apsirengia ir išsičiusto lyg į kokį festivalį. Gi savo likimą turi sutikti būdama(-as) geriausios išvaizdos.

Poros, kurios susituokė po pernykšio pasivaikščiojimo, šiemet irgi pasirodė alėjoje. Kad įrodytų, jog pasivaikščiojimas gali būti net labai "vaisingas".

Šiaip man ši idėja labai patiko. Galvoju, kad gal kažką panašaus reiktų išbandyt ir Lietuvoje? Ką manot?

Žinia mėgstantiems išgerti: Antalijoje įvestas pusiau sausas įstatymas

Tai va, mieli pijokai, situacija tokia: jei nori išgerti, bet labai mėgsti vairuoti, tai padaryk taip, kad proceso metu automobilio rakteliai būtų nepasiekiami. O jei atostogų neįsivaizduoji be alaus bokalo, vyno taurės ar kitų tauriųjų gėrimų, tai poilsiui Turkijoje geriau jau rinkis ne Antaliją, o Marmario ar Bodrumo regioną.

Antalijos valdžia suko suko galvą, kaip čia padarius, kad ir turistų neatbaidytų, ir vietos musulmonų jausmų neįžeistų. Šį kurortą, kaip žinia, daugiausiai renkasi turistai iš Rusijos ir buvusių sovietinių kraštų. Bet ne tame esmė, nes iš patirties galiu pasakyti, kad ir vokiečiai turistaudami jau nuo ryto alų kvasina, ir anglai girti ant stalų šokinėja. Girtas jis ir Afrikoje girtas, ir visai nesvarbu, iš kur atvyko. Todėl Antalijos valdžia nusprendė iš turistų alkoholio visiškai neatimti, bet gerti leido tik užsidarius viešbučio teritorijoje. O iš ten girtam - nė krust, nes jei jau trauks link nuotykių į miestą, tai įsidėkite lyšnų 100 lirų (pagal šios dienos kursą - apie 26 eu) baudai susimokėti.

Nuo šiol draudžiama gerti parkuose, soduose, skveruose, atvirose aikštėse, gyvenamuosiuose kvartaluose, keliuose ir visose transporto priemonėse, piknikų zonose, istoriniuose objektuose, geležinkelio ir autobusų stotyse, gatvėse ir skersgatviuose, kultūros renginiuose ir objektuose, apleistuose statiniuose, statybvietėse, po tiltais, promenadose, municipaliteto zonoje.

Kai kuriuose baruose ir restoranuose leidžiama prekiauti alkoholiu, bet nepamirškite, kad išgerti ten galėsite tik tiek, kad jūsų koordinacija nesukeltų jokių įtarimų, kitaip vėl gali tekti pakloti 100 lirų.

Iki šiol į išgerinėjimus viešosiose vietose būdavo žiūrima atlaidžiai, alkoholio buvo galima įsigyti kiekviename žingsnyje, o iki 2013 metų - net visą parą. Dabar juo leidžiama prekiauti tik iki 22 valandos, tačiau jei kokio mažo marketo savininkui patiksite, jis šio draudimo nepaisys.

Tokios tad šio jau prasidėjusio sezono naujienos. Geros jos ar blogos - spręskite patys, aš tik informuoju :)

Paprastai ir aiškiai - lauktuvės iš Turkijos

Kuo kvepia Turkija? Nuo jūros skleidžiamu sūrumu vos atvykus, prieskoniu mišiniu turguje, parfumais parduotuvių gatvėje, plaukų žele, žiūrint į turkų vyrus... Tų kvapų milijonas, jie visi skirtingai ir savotiškai mieli.

Dar grįžus po atostogų į Lietuvą tie kvapai ir juos lydintys vaizdai kurį laiką neapleidžia. Kad jie išsilaikytų dar ilgiau, svarbu pasirūpinti lauktuvėmis. Ne tik sau, bet ir šeimai, artimiesiems, draugams, bendradarbiams, kad ir juos lydėtų tie matytos ar dar nėkart nelankytos Turkijos vizija.

Todėl noriu pasidalinti savo patirtimi, kuri pravers ir jums. Nes klausimas, ką par(si)vežti iš Turkijos, lydi, manau, ne vieną.

Pradėkim nuo prieskonių. Aišku, šiais laikais, kai klesti importas-eksportas ir internetinės parduotuvės, tų prieskonių, kokių tik reikia gali įsigyti net kojos iš namų neiškėlęs. Bet šiuolaikinės technolgijos iekada nepalenks to tikro pasirinkimo, kai lopetėle pasėmusi prieskonių gali juos pauostyti, o piršto galu palietusi dar ir paragauti. Todėl niekam nesiūlysiu priskonių pirkti ne tik internetu, bet ir supakuotų tiesiai iš pardavėjų - neatmestina prielaida, kad į išvaidžias dėžutes supakuojami “išsibezdėję” ir jau galiojimo laiką bebaigią prieskoniai. Juos rekomenduoju pirkti tik sveriamus ir tik prieš tai pauosčius ir paragavus.

XXI amžius, tad pasirinkimu irgi nebenustebinsiu

Turkijoje galite rasti bemaž visų rūšių prieskonių, kokių tik galite gauti ir Lietuvoje. Įvairių rūšių džiovintų pipirų, kuminų, raudonėlių, bazilikų, brangiausiojo šafrano, net  drožlėmis pasmulkintų džiovintų pomidorų ar baklažanų. Tačiau aš į Lietuvą beveik niekada negrįžtu be, turkiškai tariant, “isoto” arba kitaip - Urfos pipirų. Universalus prieskonis, tinkamas gardinti bet kokį patiekalą, kvapnus ir rekomenduojamas tiems, kurie mėgsta šiek tiek aštrų, bet ne per daug aitrų skonį. 

Turkija be saldumynų? Gal juokaujate? Net jei esate pats didžiausias smalyžius, šioje šalyje susidursite su iššūkiu, kaip kuo daugiau saldėsių išragauti, kad širdis neapsaltų. Kol dar viešite šalyje, nepraleiskite progos kurioje vietos (ne viešbučio) kavinaitėje paskanauti “kiunefe” - karštu pyragaičiu su sūrio įdaru, gausiai aplietu medaus sirupu. Tikrai pažadu, kad net ir ypatingiems saldėsių mėgėjams sušvesti vienu ypu šį skanėstą gali būti iš pirmo karto neįveikiama užduotis. Bet “kiunefe” į Lietuvą neparsivešite, nes, kaip rašiau, jis turi būti valgomas karštas. Tad lauktuves pradėkime ruošti nuo lokumo. Tai iš vandens ir miltų gaminamas gardėsis, paskanintas medumi ir melasa, rožių vandeniu, citrinų aromatu, apibarstyti cukraus pudra arba kokosų drožlėmis. Į masę dažnai (bet ne visada) būna įmaišyta įvairių rūšių riešutų. Pirmas ir pats svarbiausias patarimas, renkantis šį saldumyną lauktuvėms - jokiu būdu nepirkti jo dėžutėse. Vėlgi dėl tos pačios priežasties - pakuojami jau “pridvėsę” ar nelabai kokybiški “fabrikiniai” gaminiai. Vertingiausi rankų darbo, specializuotose parduotuvėse parduodami lokumai. Pardavėjas visada jums duos pauostyti, paragauti gaminį, pakonsultuos ir padės išsrinkti jums labiausiai patikusį

Iš kepinių vežuosi tik baklavą. Tai ir brangus, ir sunkus kepinys, tad daug jo tikrai neprisikrausi. Beje, vienu ypu daug irgi nesuvalgysi, nes per saldu. Tai ir guodžia, nes šviežio gaminio galiojimo laikas tęsiasi apie mėnesį. Kodėl jis brangus? Ogi dėl sudėtingos gaminimo technologijos. Tai yra daugiasluoknės tešlos, iškočiotos iki poperiaus plonumo gaminys. Tie sluoksniai pertepami sviestu, paklojami smulkintais riešutais. Visa tai sudedama į skardą, supjastoma smulkiais rombo formos (galimi ir kiti formos variantai) gabalėliais, o iškepę gausiai apliejami medaus sirupu, kuris padeda išlaikyti gaminį drėgną gana ilgą laiką.

 Na, nežinau, ar verta dalintis dar vienu kulinariniu paveldu, kurį aš parsivežu iš Turkijos, nes jį reikia greitai suvartoti. Bet tiek to, pasidalinsiu. Tai - “yufka”, vėlgi iki popieriaus plonumo iškočiota tešla. Turkijoje ji naudojama “biorekams” kepti - susuktos arba pyrago formos kepiniams su sūrio ir/ar špinatų įdaru. Kartais namo grįžusi aš ką nors panašaus sumeistraukus arba tą “yufką” sunaudoju lietuviams įprastiems blyneliams su varške, sūriu ar mėsa. “Yufką’ turguose parduoda apvalios arba keturkampės formos.

Na, jei nieko nepamiršau iš kulinarinės pusės (dar būtų galima kalbėti apie alyvuoges, sūrius ir t.t.), tai metas būtų pereiti prie kosmetikos ir higienos priemonių.

Muilas. Va, tokių aš niekada neperku

Kodėl neperku? Tai yra subjektyvi nuomonė, bet, akivaizdu, kad tai yra fabrikinė prekė, todėl galimai joje pridėta dirbtinų priemonių ir kvapų. O Turkijoje įmanoma rasti ir rankų darbo, be jokių pridėtinių medžiagų, alyvų aliejaus pagrindu pagamintų muilų. Tad ir savo turistams sakydavau - kuo bjauresnės prekinės išvaizdos, tuo tikresnis. 

Na, jei jau yra muilas, tai turi būti ir kūno šveitimo priemonė. Kas jau buvo Turkijoje, tas jau žino apie turkiškos pirties privalumus. Sauna, kūno šveitimas, muilinis ir aliejinis masažas...mmmm.

Tai va, tos “hamamo pirštinaitės” vėl pas mane pirkiniuose būna. 

Na, o po to jau smulkmenos. Kartais perku veido ir kūno priežiūros kosmetines priemones alyvuogių ar rožių aliejaus pagrindu. Visada vežuosi tyro alyvuogių aliejaus, kurį perku tik iš turgaus bobučių ir yra buvę, kad prašoviau (vandeniu skiedę buvo, padlos).

Gali būti, kad kai ką svarbaus praleidau. Jei ką, tai papildysiu. Apie tekstilę ir juvelyriką nerašiau sąmoningai.

Papildyta

Aha, vis tik praleidau. Granatų sirupą. Jis būna dvejopų rūšių: saldesnis ir rūgštokas. Aš vežuosi abu. Saldesnis tinka bet kur, kur ir bet koks sirupas (mano sūnus jį tiesiog "sugeria", t.y. atskiedžia vandeniu ir geria lyg kokią gaivą), o rūgštesnis yra superinis šašlykui raugti. Abiejų rūšių sirupai tinka jogurtui, varškei, salotoms pagardinti

Ir kaip aš galėjau pamiršti "ožio kaklą" ar kailį? :) Ant medžio auga tokio juodos a la pupos

O iš tų a la pupų gaminamas pekmez sirupas, kuris yra toks saldus, kad net jį spaudžiant nebepridemas cukrus. Šis siruapas labai vertingas imuninei sistemai stiprinti ir potencijai palaikyti

Olios pasąmonės galia. Arba kaip sau įmanoma vyrą užsiprogramuoti

Jei paklaustumėte, kokia buvo diena, kai aš susipažinau su Olia, aš neatsakyčiau. Todėl, kad dienos vasarą Turkijos pajūryje visos vienodos: karštos, sausos, be debesėlio, Matyt, tokia buvo ir tądien. Bet jei paklaustumėte, kaip slinko mano dienos, kai aš susipažinau su Olia, tai vienu sakiniu neatsakyčiau, nes jos visos buvo skirtingos ir viena į kitą nepanašios.

Olia buvo panašaus amžiaus kaip ir aš. Na, pora metų jaunesnė, bet kai tau bemaž 40, tie dveji metai visiškai nieko nereiškia. Aš buvau išsiskyrusi, o Olia - našlė. Ištekėjo ji 19-os, kaip ir aš - vėl mus bendras vienijantis bruožas. Tik aš už savo tautiečio, o ji (rusė, masvietė), už čečėno.  Aš - iš reikalo, o ji iš meilės. Ir nekaltybę prarado taip, kaip priimta pas čečėnus - pirmąją naktį, o po jos paklodė buvo pakabinta ant pakazūchos, kad tikrai nekalta buvusi. Net aiktelėjau.
- Negudravote? - paklausiau.
- Ne, tu ką? Jokiu būdu. Aišku, prieš vestuves buvo šis bei tas, kas petingu vadinama, bet ne daugiau.

Po metų jiems gimė dukra, o nepraėjus ir dešimčiai - išsiskyrimas. Bet ne tas, kurį mes vadiname išsivaikščiojimu į šonus nesutapus charakteriams, o tas, kai vienas iš sutuoktinių paleidžia kitą, nes mirtis juos išskyrė. Jaunas vyras mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis dėl kraujospūdžio sukeltų komplikacijų.

Atgedėjo Olia su juoda skara ant galvos kaip ir priklauso pagal tradicijas. Bet jai gyvent tai reikia, vaiką aprengt, išmaitint, į mokslus išleist irgi. O vyro, kuris tuo turėjo rūpintis, jau nebeprisišauksi nei balsu, nei raudomis, nei per teismą. Amen.

Tad būdama vos trisdešimties, jau našlė, bet ir motina tuo pačiu, ji, niekada nedirbusi, atsidūrė Turkijoje. Kažkokiu būdu laimėjo kelionių agentūros skelbtą konkursą ir pradėjo dirbti kelionių vadove. Vasarą Turkijoje, o žiemą Egipte, Tailande ar dar kurioje kitoje šalyje. Tačiau tarp visų tų ne tik aplankytų bet ir "pagyventų" šalių pirmąją vietą jos širdyje laimėjo Turkija.

Todėl ji mintyse jau pradėjo sau kurti patogų gyvenimą: namas, vyras, galų gale dukra su ja (nes kol ji trankėsi po užsienius, vaiką augino močiutė, jos mama), o ji - patogiai įsitaisiusi ir visapusiškai buitimi besirūpinanti namų šeimininkė.

Vyras turėjo būt jei ne milijonierius, tai bent uždirbantis tiek, kad jai nors nerūpėtų, iš kur tie pinigai ateina.

Bet tuo metu, kai mes susipažinome, ji nebuvo vieniša. Ji turėjo jūreivį kapitoną, kurį mylėjo besąlygiškai, tačiau jis visiškai nebuvo panašus į tą vyrą, kurį ji savo vaizduotėje piešė kaip šeimos galvą. Tačiau tą sezoną, kai mes susipažinome, Ollia nebedirbo kelionių vadove, ji po kondicionieriumi sėdėjo kilimų parduotuvėje ir juos gana sėkmingai iškišinėjo turtingiems tautiečiams ir ne tik. Tad ir darbo vizos, savaime suprantama, neturėjo, Jai ilgalaikę vizą parūpino tas kapitonas, nurodęs, kad Olia yra jo sužadėtinė ir jis prisiima visą atsakomybę už ją visą jos buvimo šalyje laikotarpiu.

Išnuomojo jis "šeimai" butą su dviem miegamaisiais ir svetaine prie istorinių Myndoso vartų. Kadangi pats grįždavo tik kartą per mėnesį, vieną miegamąjį subnuomos principu suteikė savo kolegai atsiskyrėliui Jusufui. Jusufas irgi kapitonas, bet tuo metu dirbo krante, ruošė jachtą kažkokiam turtingam klientui. 38-erių metų vyras buvo viengungis ir, atrodė, visiškai nesidomėjo nei moterimis, nei vyrais. Buvo toks iš pažiūros vyras, bet be lyties.

Tai va, taip jiedu ir gyvendavo - Olia ir Jusufas. Labai įdomiai, nes jei pirmą kartą užklystum į jų gyvenamą būstą, tai iš pirmo žvilgsnio susidarytų įspūdis, kad jiedu yra pora - Olia jį pasitikdavo su vakariene, prieš tai būtinai išvaliusi namus. Maža to, jinai netgi rūpinosi jo skalbiniais, kuriuos grąžindavo ne tik švarius, bet ir išlygintus!!!

Bet, kaip minėjau, kartą į mėnesį grįždavo josios tas suskis, kurio net vardo nebepamenu, ir sugriaudavo visą rutiną. Tiesiog kartą jo grįžimo dieną aš viešėjau pas Olią. Girdėjau kažkokius isteriškus riksmus jos adresu, kurie buvo tokie, kad net aš, išmokusi visus matperemat turkiškai, nieko nesupratau.

Išlindo tąsyk jis į svetainę, pamatė mano paklaikusias akis (nes ir dulkei buvo aišku, kad aš viską girdėjau) ir pasakė:
- Taip, aš blogas, labai blogas.

Aš jam norėjau pasakyt gerokai daugiau ir baisiau, nei jis pats save įvardijo. Bet buvau svečiuose, tad save šiek tiek varžiau. Tačiau įkvėpusi giliai daug gryno oro, buvau pasirengusi pasikalbėti su Olia apie jos padėtį.

Po to, kai josios kuilys vėl išplaukė į jūrą, Olia man prisipažino, kad aš tapau švelniojo jų santykių varianto liudininke. Yra buvę atvejų, kad ji gaudavo į snarglį taip, kad tas belytis Jusufas jai duše padėdavo kraują nusiplaut. Jis plėšėsi į dvi dalis - ir tas suskis jo draugas, ir Olia jo draugė. Todėl jis pasirinko poziciją - nesikišti (nesutinku, bet čia jau kita tema)

Kai to suskio nebūdavo namie, mes su Olia labai smagiai leidome laiką. Ji, neperžengdama ribų, sau leisdavo paflirtuoti ir su kitais vyrais. Lakstydavome mudvi su ja po restoranus, naktinius klubus ir panašiai.

Vieną kartą josios suskis grįžo netikėtai, o mes tuo metu tąsėmės po Bodrumo centrą. Vos sulaukusi liudininko (galbūt belyčio Jusufo) skambučio, kad jis parvažiavo, Olia pakilo nuo stalo, pasakė, kad paskaičiuočiau kiek ji išleido už maistą ir gėrimus, vėliau grąžins. Nes turi grįžt. Ir nubėgo. Bėgo greit, o kelias tai ne 100 metrų, toli taip bėgdama nenubėgtų. Tik aš žiūrėjau jai pavymui ir niekaip nesupratau, kodėl ši, tokia simpatiška ir šeimyniška moteris turi taip save žeminti.

Na, po to dar buvo keletą kartų į snarglį faktiškai už nieką (na, nuomonių nesutapimas ir tiek) gavusi, bet po kažkelinto karto nusprendė - viskas. Turėjo ji dar savo draugių slavių, kurios, tam suskiui nesant namuose, padėjo jai susirinkt daiktus ir išsinešdint iš to pseudo šeimos lizdo. Gyvenimo ironija - kaip tik tuo metu paaiškėjo, kad belytis Jusufas pasirodo esąs tikras vyras - pradėjo labai rimtai asistuot vienai rusaitei, su kuria gerokai vėliau sukūrė šeimą ir susilaukė dukters ir iki šiol laimingai gyvena.

O chata tai liko tuščia. grįžta suskis, o ten nei jo sugyventinės, nei subnuomininko, Uoj, kokis tai buvo skandalas, net iki manęs jis atšuoliavo. Bo draskėsi tas meitėlis visom priemonėm savo Olios beieškodamas. Trumpametražio filmo scenarijus baigėsi tuo, kad ji vėl atsikraustė pas suskį. Priežastis paprasta - jo rankose buvo koziris, kad tai jis ją į Turkiją ilgalaikiam pragyvenimui atsikvietė. Jei jis būtų nušuoliavęs į policiją, Olia būtų buvusi deportuota ko gero.

Bet jis vėl išplaukė, o Olia baigė ištikimai laukiančiosios dalią.

Kokius mes tūsus paskui darydavome :) Na, iš vienos pusės tvarkingus, nes nieks nešliaužiodavo ir nevemdavo, bet jei žiūrėsime iš pozicijos, kad šeimininkė tipo pusiau ištekėjusi - tai jau nebepadoru ir taškas, Juolab tokiai personai kaip Olia, kuri labai mėgsta taisykles ir jų laikosi.

Baigėsi sezonas ir mes išvykome. Aš į Vilnių, ji į Maskvą.

Po pusmečio aš ją vėl sutikau. Visiškai kitokią moterį, nei atsisveikinau - optimistišką, degančiom akim. Ir jau be suskio - vos tik sezonui pasibaigus jinai abiem rankom jam suraizgė kumščio ir piršto kombinaciją ir pasiuntė į visas įmanomas puses tiesiai, skersai ir išilgai.

Tiesa, per sezoną jos iš kilimų prekybos uždirbti pinigai greitai ištirpo, tad susiradusi naują darbą kelionių agentūroje, aptarnaujančioje tik VIP klientus, ji nebeturėjo pinigų atvykti į Turkiją. Tad labai greit internetu susižvejojo bodrumietį, kuris jai tuos bilietus nupirko ir sezoną pradėjo su nauja "meile". Bet vėl sugrįžo prie savo sąmonės subjekto: turtingas, galintis pasirūpinti nekilnojamuoju turtu ir apsaugoti ją nuo darbo - žodžiu įtaisyti ją kaip namų šeimininkę.

Nes tas romanas baigėsi net neprasidėjęs. Sykį jos naujasis draugas pakvietė pas save į svečius. Tai buvo kažkoks pusrūsis, aiškiai ne jo vieno gyvenamas. Tai jinai iš tos patalpos papruko net daug nesiaiškindama, pasakė, kad supranta, jog jis ten gyvena, bet į tokią skylę vestis moterį - tai tas pats, kaip jos negerbti.

Po to jau susirado artimesnį savo iš anksto sumodeliuotam paveikslui - su namu, geru darbu ir uždarbiu, bet nepakankamai kilmingu :D "Pas jį net marškinių ko gero nėra, vien "futbolkės", - pasakė. Galutinis taškas buvo padėtas tuomet, kai atvykus Olios dukrai, tarp jo ir mergaitės neužsimezgė ryšys. Joks ryšys neužsimezgė. Maža to, naujasis draugas net pradėjo pavydėt, kad Olia savo dukrai skiria daugiau dėmesio nei jam.

Ir vėl santykiuose tuštuma. Tad mes ramiai sau laiką leisdavome naktiniuose klubuose.

Kartą einame sau naktinėmis Giumbeto (Bodrumos rajonas) gatvėmis ir matome, kaip pro šalį lėtai šliaužia BMW. Nesu ypatinga auto žinovė, bet ir nereikėjo ja būti, kad suprastum, jog šis nublizgintas baltas automobilis - naujausios laidos.

- Nenorėtum su tokiu prasikatalint? - paklausė manęs Olia, žvelgdama į tą sniego spalvos BMWuškę.
- O kodėl gi ne? Mielai prasineščiau, - atsakiau.

Ir ties tais žodžiais automobilis sustoja. Kaip užsakytas :) Iš jo išlipa aukštas, simpatiškas, sveikai pasportavęs vyrukas. Ir klausia, ar nenorėtume kartu prasisukti po naktinius klubus.

- Ką darom? - klausia Olia.
- Lipam, - sakau. - O ką jie mums dar gali padaryti, ko mes nebandėme? :D

Argumentas rimtas, tad mes jau išblizgintame BMW. Salone - du vyrai. Už vairo - plikas kultūristas, nenusakomo amžiaus, bet gal jau kažkur apie 40. Šalia jo irgi pasportavęs vyrukas, bet pagal kūno sudėjimą jo kultūrstu nepavadinsi - greičiau "fitnesisitas". O mudvi su Olečka sporto salės tai jau seniausiai nemačiusios, abidvi skaniai apkūnios, bet visiškai suglebusiais raumenais.

Tai atvarėm mes į naktinį klubą. Olia liko arčiau kultūristo, aš - arčiau bodybuilderio. Bet visi prie vieno staliuko. Tačiau muzikai garsiai bumbsint visiems keturiems bendraut buvo neįmanoma. Nežinau, apie ką Olia su tuo raumenų kalnu kalbėjosi, bet man mano raumenuotas gražuolis pabodo jau po kokių dešimties minučių. Jis pradėjo per telefoną man demonstruot savo nuotraukas, įvairių raumenų įtemptumo stadijose. Tai žiūri į žmogų ir vietoj smegenų matai raumenis. Vyras buvo tikrai išvaizdus, bet po tokio savęs pristatymo tapo visiškai nebeįdomus. Tačiau netrukus draugė taria:
- Žinai, man jie jau visai nebepatinka.

Bingo! Man labai patiko tai, ką ji pasakė. O tai akimirkai buvau pamaniusi, kad ji besąlygiškai turtingo ieško. Bet, pasirodo, svarbu ir košė smegenuose.

Tas antrasis sezonas Oliai slinko su daugybe bandymų užmegzti santykius, bet šįsyk ji kandidatų atžvilgiu jau buvo ryžtingesnė. Jei susipažindavo su kokiu internetu, visada pirmajam pasimatymui siūlydavo Jacht club Marine - vieną prabangiausių restoranų Bodrume. Dar pridurdavo, kad nereikia jaudintis, jei laisvo staliuko nėra, ji turi pažįstamų, tad staliukas tikrai atsirasiąs.

Tik įdomiausia, kad vieni tiesiai šviesiai, o kiti per aplinkui nuo to restorano išsisukdavo. Tad ir pasimatymai neįvykdavo. Karts nuo karto Olia ten su dukra nueidavo. "Reikia vaiką prie gerų vietų pratint", - sakydavo.

Ir štai atėjo spalis. Mes su Olia atsisveikinome, aš išvažiavau į Antaliją. Iš karto po to ji sutiko Serdarą. Lygiai tokį, kokį piešė savo vaizduotėje. Tiesa, pažinties metu dar be namo. Bet jis šeimos vardu nupirktas vos Oliai su juo susituokus ir dar net be jokių paskolų bankui. Dukra (jau suaugusi) gavo patėvio pavardę ir iš Maskvos kokio ten instituto buvo pervesta į Kipro privatų universitetą, kur mokslas mokamas - 3 tūkstančiai USD per metus.

Praėjusią vasarą vėl sutikau Olią, paklausiau, kaip gyvena, kur dirba.
- Kokie dar dirba? Aš tiek metų dirbau, kad vaiką išlaikyčiau, gal jau gana?

Ir štai ji turi. Mylimą vyrą, namą (nu ok, butą) Bodrumo bemaž centre ir ilgai lauktą  namų šeimininkės statusą. Ji net automobikio iš vyro nepriima, sako, o kam aš ištekėjau, gi vyrą turiu, kodėl turi vairuot :)

Nepilnametės nuotakos ir jų grobimai

Prieš kelerius metus perskaičiau knygą "Mano vardas Nudžud. Man 10 metų, Aš išsiskyrusi". Knyga paliko didelį įspūdį, juolab kad tai ne romanas, o tarsi vienos mergaitės nedidelio gyvenimo tarpsnio dienoraštis. Trumpai: mergaitei buvo ar tai 9 , o gal jau ir 10 metų, kai jos tėvai nusprendė ją ištekinti už jau gerai įmitusio senbernio, perkopusio 30 metų. Kaip nuotraukos byloja - baisuokio visiško. Kadangi tokio amžiaus mergaitė yra jokia ne mergina ir juo labiau ne moteris, o dar visiškas vaikas, šeimos, sudarė sandorį. Nežinia, žodžiu sutarė, rašalu ar krauju pasirašė, o gal šakėm ant vandens suraizgė  - ištekėt vaikas tai išteka, bet santuokinę pareigą iš jos bus reikalaujama atlikti tik po pirmųjų menstruacijų.

Tačiau vos tik mergaitė buvo po santuokos atskirta nuo tėvų, visos sutartys nujojo šuniui ant uodegos. Jau pirmąją naktį, anot mergaitės, jai buvo "išdraskyti viduriai", o ryte jos senbezdos jaunikio artimieji džiaugėsi kruvina paklode, vis kartodami "mashallah, mashallah" (dievas davė).

Tie nemalonūs "vidurių draskymai" periodiškai kartojosi, todėl mergaitė išdrįso kreiptis į teismą dėl skyrybų ir taip išgarsėjo visame pasaulyje. Atrodė, kad ši istorija padės pakeisti tūkstančių kitų panašaus likimo mergaičių gyvenimus. Bet ne...

Vakar dailymail svetainėje vėl perskaičiau širdį veriančią žinią - aštuonerių metų nuotaka mirė nuo vidinio kraujavimo pirmąją povestuvinę naktį. Jaunikiui buvo 40 (kad jį kur vilkai vakarienei sušveistų).

Bet čia viskas vyksta Jemene. Ne Turkijoje.

Aš ir vėl grįžtu prie savo begalinės meilės deklaracijos Turkijai. Ir vėl aiškinu, kad šią šalį myliu už kontrastus Kai būdama joje gali jaustis lyg ir svetur, bet tuo pat lyg ir namie. Kai matai daugybę savaime suprantamų, šiuolaikinio gyvenimo būdo padiktuotų dalykų, bet tuo pačiu išvysti ir kitokią - stebinančią ar net šokiruojančią pusę.

Turkija - pasaulietiška valstybė ir visi įstatymai parengti remianti sveiku protu pagrįsta Kinstitucija. Todėl oficialiai tuoktis čia galima tik asmenims, sulaukusiems pilnametystės (18). Ne veltui pabrėžiau žodį oficialiai, nes pasitaiko, kad tradicijos (religinės ar kultūrinės) kartais būna viršesnės už įstatymus.

Bent jau man neteko nei girdėti, nei skaityti, kad Turkijoje būtų praktikuojamas mažamečių mergaičių ištekinimas. Tačiau sulaukusi 15 metų mergina jau bet kurią dieną gali tikėtis sulaukti iš tėvų pareiškimo, kad jai surastas jaunikis ir ji netrukus taps žmona. Tiesa, santuoka tokiu atveju negali būti civilinė, tik religinė.

Bet ne visada jos nuotakomis tampa šeimų susitarimu.

Štai visai neseniai paaiškėjo, kad Kiraz miestelyje Izmyro provincijoje masiškai dingdavo nepilnametės mergaitės nuo 12 metų amžiaus. Tačiau artimieji būdavo tildomi šlamančiaisiais. Vis tik ši problema pasiekė miestelio merą ir jis ėmėsi veiksmų, kad daugiau panašūs atvejai nebesikartotų.

Nepilnametės būdavo grobiamos ir verčiamos ištekėti, o jų šeimos nariams mokami pinigai už tylą. Tačiau ne visi ją išsaugojo ir informaciją pasiekė vietinę valdžią. Kiraz miestelio meras stengiasi, kad ši tradicija būtų išgyvendinta.

Pagrobėjai taikosi į 12-21 metų mergaites. Šeimai užčiaupti taikom skirtingi įkainiai: jei virš 15 metų - 20 tūkstančių lirų (žiūrėt pagal kursą, kiek eurais). jei 14- 30, jei 12- 40 tūkstančių lirų išpirka.

Dažniausiai grobiamos mergaitės iki savo 18-ojo gimtadienio.

Jas grobia išėjusias net į lauko tualetą. O kaimynai apsimeta nieko nematantys. Būtent taip ir papasakojo viena iš pagrobtųjų. "Jie paslėpė mane už tvarto, kai žandarai vykdė reidą. Kaimynai matė kaip aš bandžiau pabėgti, bet pareigūnams nieko nepranešė", - pasakojo viena iš pagrobtųjų. Ji "santuokoje" prabuvo du mėnesius, paskui jai pavyko pabėgti.

Tačiau kartais pagrobimas turi ir kilnių tikslų, jei būtų galima taip išsireikšti. Jei vaikinas ir mergina myli vienas kutą, o šeima prieštarauja jų santuokai, tada vaikinas merginą pagrobia ir šeimai pristato jau "po reikalo". Kadangi nekaltybės kultas kai kuriuose regionuose dar gajus, tad merginos artimiesiems nebelieka nieko kito kaip tik pripažinti santuoką.

Liuks tas tavo pimpaliuks

"Liuks liuks liuks, liuks tas tavo pimpaliuks, jei ne pimpė nebūt baliaus, nei krikštynų, nei veselės", - kažkokia vestuvių dainuška nežinia iš kur ir kada girdėta vis dar išliko mano galvoje. Bet šiame vestuviniame "folklore" nebuvo nė užuominos apie to pimpaliuko ... na, žalojimą.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šie puošniais sultono rūbais aprengti berniukai ruošiasi dramos vaidinimui. Tačiau jų veiduose atsispindinti nesuvaidinta baimė priverčia tuo suabejoti.

Nuotr. iš chinadaily.com

O renginys iš tiesų šventinis - kitaip kam gi šitaip išsipustyti. Bet šiuo atveju šventė be didesnio ar mažesnio fizinio skausmo niekaip neišvengiama.

Apie tai, kad berniukai Turkijoje patiria pimpaliuko apipjaustymus, žinojau seniai, daug seniau, nei pati pirmą kartą aplankiau šią šalį. Tai yra sena ir nė vienos musulmoniškos (ir ne tik) šalies neaplenkianti tradicija. Tačiau Turkijoje, skirtingai nei ne vienoje Afrikos valstybėje, apipjaustymai atliekami išskirtinai tik berniukams, mergaitės šio "malonumo" čia nepatiria.

Apipjaustymas Turkijoje (kaip ir kitose musulmoniškose šalyse, bet aš šiuo atveju tik apie Turkiją) yra tokia pat šventė, kaip mums, krikščionims, krikštynos. Na, mes skiriamės bent jau tuo, kad šios per amžius nusistovėjusios tradicijos metu nesikėsinama į svarbiausią vyrišką organą (tiksliau tik į jį juosiančią odelę - apyvarpę). O Turkijoje tos "krikštynos" įgauna kitą prasmę - po procedūros berniukas tam tikra prasme įšventinamas į vyrus. Būtent tai berniukui iš dalies ir padeda psichologiškai nusiteikti būsimai procedūrai - nagi vyras jis jau bus :)

Nors pati procedūra susijusi su pačia intymiausia berniuko kūno vieta, apipjaustymo (sünnet) šventės privačia niekaip nepavadinsi. Jau nuo pat ryto pradeda rinktis svečiai: šeimos nariai, artimiausi ir ne tokie artimi giminės, draugai, kaimynai... Toks jų būrys sukviečiamas ne veltui - svečiai pas būsimąjį tikrą vyrą ateina su dovanomis, kurios prasideda nuo saldumynų ir baigiasi aukso monetomis. Tai, kad gaus dovanų, padeda berniukui psichologiškai pasiruošti ne itin maloniai, bet neišvengiamai procedūrai. Kieme sustatomi stalai su vaišėmis, padaroma aikštelė šokiams, būna ir fejerverkų. Štai viena mano bičiulė sutiko pasidalinti trumpu vaizdo įrašu iš šventės, kurioje jai pačiai teko sudalyvauti pas kaimynus.

Man didžiausią nuostabą paliko tai, kad ši procedūra visiškai neprivati. Nors niekada nesu dalyvavusi apipjaustymo šventėje, bet netiesiogiai teko susidurti. Vienas mano pažįstamas didžiuodamasis rodė savo devynerių metų sūnaus nuotraukas su apibintuotu pimpiu. Gerai, kad ligoninėje.

Bet ne visiems berniukams taip sėkmingai susiklosto aplinkybės, kad procedūra būtų atlikta ligoninėje profesionalių medikų. Lazerinis apipjaustymas iš viso laikomas aukštuoju pilotažu, prieinamu tik turtingiesiems. Didižiuosiose miestuose daromos akcijos dėl medicininės procedūros nemokamai.

Bet Turkija per didelė, kad visi pakliūtų ant šiuolaikinių procedūrų. Todėl rytuose galioja senovinės apipjaustymo tradicijos. Jas atlieka "atkalęs" ranką žmogus,  kuris po procedūros berniukui tampa tokiu artimu žmogumi, kaip pas mus krikštatėvis. dar įdomus dalykas yra tas, kad apipjaustymą atlikęs žmogus nebegali tam berniukui ateityje atiduoti savo dukros už žmoną net ir tada, kai jų nesija jokie giminystės ryšiai.

Jei kyla klausimų dėl sekso kokybės , tai iš karto pasakysiu, kad apipjaustymas šiam reikalui jokių esminių pokyčių nepriduoda. Tiesa, dėl apyvarpės nebuvimo organas praranda šiokį tokį jautrumą, todėl apipjaustyti vyrai dievina analinį seksą (religija tai draudžia). Už musulmonų ištekėjusios moterys pabrėžia, kad bent jau oralinis seksas tikrai yra malonesnis (nes nieko nereikia smaukyti, o atsmaukus rasti "siurprizų")

Esminis dalykas, dėl kurio būtent musulmoniškose šalyse (nors ne tik) paplitęs berniukų apipjaustymas yra tas, kad būtent tose šalyse yra karštas klimatas. Būtent dėl oro sąlygų berniukams apyvar;ėje susikaupia daugybė visokių  mikrobų, net smėlio ir panašiai.

Žodžiu, apipjaustymas - pirmasis įšventinimas į vyrus. Antrasis - grįžimas iš armijos- šis jau visiškai tikras

Mirk, nusidėjusi paleistuve!

Liko šešeri metai ir Turkija švęs valstybės įkūrimo šimtmetį. Pasaulietiškos valstybės, turinčios Konstituciją ir įstatymus. Tuose įstatymuose nuo pat jų atsiradimo nebuvo vietos paprotinėms ir garbės žmogžudystėms, kurios iki šiol gajos musulmoniškuose kraštuose.

Tačiau per beveik šimtą metų Turkija nesugebėjo su visomis šaknimis išrauti šios piktžolės - beveik 200 merginų ir moterų per metus šioje šalyje vis dar yra nužudoma dėl garbės.
Už tai, kad turėjo nesantuokinių ryšių.
Net už tai, kad buvo išprievartautos.
Kad nepakluso šeimos valiai tekėti už parinkto jaunikio.
Kad apskritai žvalgėsi į berniukus ir su jais bendravo tik platoniškai...

Ne visas kaimas tokias mergaites ir moteris užmėto akmenimis. Jas nužudo tie, kuriems jos tą garbę ir "nuplėšė" - artimiausi šeimos nariai: senelis, tėvas, broliai.

http://cdn.inquisitr.com/ nuotr.

Jos pasmaugiamos, nušaunamos, mirtinai subadomos peiliais ar net PALAIDOJAMOS GYVOS.

Dažniausiai tokios žmogžudystės įvykdomos rytinėje Turkijos dalyje, kurioje gyvena daugiausiai kurdų - būtent jiems sunkiausiai sekasi vytis laiką ir išjudinti iš pamatų fundamentaliai įsistovėjusias tradicijas, sunkiai šiais laikais protu suvokiamas.

Savarankiški keliautojai, mėgstantys lankyti istorines, kultūrines vietas, Turkijoje dažnai į savo maršrutą įtraukia Adiyamano provinciją - ten yra garsusis Nemruto kalnas. Tačiau skurdus ir lėtai besivystantis regionas prieš kelerius metus pagarsėjo ir "garbės žmogžudyste", įvykdyta Kahto mieste. Artimieji policijai pranešė, kad dingo jų 16-metė dukra. Įsitraukę į paieškas pareigūnai netrukus gavo anoniminį pranešimą, kad mergina jau negyva ir palaidota netoli namų. Iškasus kūną ir atlikus autopsiją, mergaitės skrandyje ir plaučiuose buvo rasta žemių - tai reiškė, kad auka buvo palaidota gyva. Ant jos kūno nebuvo rasta jokių mėlynių, o kraujyje - jokių nuodų ar narkotinių medžiagų. Ar gali būti dar žiauresnė mirtis, kai po žemėmis tave kiša visiškai sveiką ir sąmoningą ir tai daro patys artimiausi ir mylimiausi žmonės??? Tiriant įvykio aplinkybes paaiškėjo, kad jau prieš porą mėnesių mergaitė svetimiems žmonėms skundėsi gaunanti pylos nuo senelio už tai, kad kalbasi su berniukais. Kai kalbos nebepadėjo, diedukas sušaukė šeimos tarybą, kuri ir priėmė sprendimą nerašyto garbės kodekso nepaisančią merginą nužudyti. 

Iš rytinės Turkijos dalies dėl sotesnio gyvenimo į didžiuosius šalies miestus persikėlusios šeimos atsiveža ir visas savo šimtmečiais nepakitusias tradicijas. Jie nesugeba prisitaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo ritmo. Taip ir Kina (turkiškas vyro vardas), Stambule teisiamas už 13 metų dukters nužudymą, nejautė jokios gėdos ir neatgailavo. "Per 13 metų dukra šeimai nedavė nieko, tik gėdą - kalbėdavosi su berniukais, lakstydavo iš namų, buvo kaimynų apkalbų objektu", - pasakojo jis. Tad vieną kartą, kai mergaitė vėl neklausė tėvo ir ketino sprukti iš namų, tėvas griebėsi peilio ir kirvio ir badė, kapojo savo atžalą tol, kol ji be gyvybės ženklų liko gulėti kraujo klane. Tada kitai savo dukteriai paliepė sutvarkyti kraujyje paskendusius namus, o iš darbo grįžusiems vyresniesiems sūnums - suvynioti sudarkytą kūną į kilimą ir išmesti. "Aš vykdžiau pareigą", - taip Kina pasiteisino pareigūnams, kai buvo suimtas.

Išaiškėjus žmogžudystėms dėl garbės, visi jų vykdytojai keliauja į teismą, o paskui ilgiems metams į kalėjimą - įstatymai sukurti vadovaujantis logika, o ne papročiais. Todėl pastaruoju metu pastebima tendencija, kad "garbės žmogžudystės" keičiasi į "garbės nusižudymus".

Kai Elifės tėvas pareikalavo jos nusižudyti, kad apsaugotų jį nuo kalėjimo už "garbės žmogžudystę", mergina dar svarstė. "Aš taip mylėjau savo tėvą, kad net buvau pasirengusi paklusti ir nusižudyti, kad tik jam nieko blogo nenutiktų. tačiau nepajėgiau to padaryti, nes gyvenimą mylėjau dar labiau", -pasakojo 18 metų Elifė, pridūrusi, kad galutinį sprendimą gyventi priėmė, nes nesijautė kalta. Priežastis, kuri šeimai užtraukė gėdą buvo ta, kad mergina atsisakė tekėti už gerokai vyresnio vyro, parinkto šeimos. Ji tėvams pareiškė dar nepasirengusi santuokai, nes nori tęsti mokslus. Šis nepaklusnumo aktas buvo įvertintas kaip šeimos paniekinimas, už kurį pasigailėjimo nėra - tik mirtis. "Man pavyko pabėgti. Kai mokiausi mokykloje, žinojau, kad keletas merginų buvo nužudytos jų artimųjų, viena tiesiog už tai, kad gavo SMS žinutę nuo berniuko", - pasakojo mergina.

Kita 13 metų mergaitė iš Vano pati neraginama apsaugojo šeimą nuo sprendimo ją nužudyti. Gal jos niekas ir nebūtų žudęs, bet ji jautėsi padariusi nusižengimą, dėl kurio gali netekti gyvybės nuo savo tėvo ir/ar brolių rankos. Nusižengimas toks, kurį daugelis iš mūsų esame padarę, būdami jos amžiaus. Ji pamokos metu tiesiog susirašinėjo rašteliais su berniuku. Tol, kol tas raštelis nepakliuvo į mokytojo rankas. Mokytojas, susipažinęs su turiniu (jis neatskleidžiamas), iš karto pasakė, kad praneš tėvams. Mergaitė grįžo namo ir nusišovė namuose tėvo laikytu šautuvu.

Šlykštūs iškrypėliški nusikaltimai nesirenka šalies

Kūdikis, gimęs Vano provincijoje, išgyveno vos 38 dienas. Jis gimė sveikas, jo neištiko staigios kūdikių mirties sindromas, jis neužspringo motinos pienu... bet jo nebėra.

Du vyrai ir moteris merdintį kūdikį pristatė į ligoninę prieš penkias dienas, jis kančiose ištvėrė tik parą. Vakar tie "geradariai", pristatę naujagimį, jau buvo sulaikyti kaip įtariamieji dėl jo mirties (nuotrauka iš hurriet.com.tr)

Pagal pirminius pranešimus, gydytojai, ištyrę kūdikį, aptiko kaukolės lūžį, mėlynes ant kūno ir, o siaube - seksualinės prievartos požymių.

Pagrindinė mažylio mirties priežastis - galvos trauma. Tačiau tyrėjai, vertindami visus sužalojimus, teigia, kad su tokiu žiauriu atveju dar nebuvo susidūrę.

Motina nėštumą praleido kalėjime. Dėl ko ji buvo nuteista, nepranešama. Dabar lieka tik apgailestauti, kad gimdymo dieną bausmės laikas jai  buvo jau pasibaigęs.

Ir tai įvyko Vano provincijoje, kur didžiąją dalį gyventojų sudaro kurdai, kurie laikosi senų, nepajudinamų tradicijų. Jose kūdikio dubasinimas ir seksualinis išnaudojimas tikrai nenumatytas

Seniausios profesijos grimasos Turkijoje

Ką pagalvotumėte, jei prasilenkdami gatvėje pamatytumėte štai tokią 80 metų babytę? Ko gero net dėmesio neatkreiptumėte, juk ji niekuo ypatingai nesiskiria nuo kitų garbaus amžiaus moterėlių (nuotrauka iš aydinlik.com.tr).

Tačiau pernai prieš naujuosius Izmyro valdininkai, tikrindami miesto viešnamius, be kitų prostitučių aptiko ir 80 metų senolę. Ji teigė esanti priversta parsidavinėti, kad galėtų rūpintis vaikaičiais. Už seansą neįvardytų seksualinių paslaugų babytė gauna 5 liras (pagal šios dienos kursą - 1,23 eu).

Kaip ir minėjau, Turkija yra bene vienintelė pasaulyje musulmoniška šalis, kurioje prostitucija yra legali. Norinčios šia veikla užsiimti merginos ir moterys privalo užsiregistruoti policijoje ir gauti veiklos identifikavimo kortelę, kurioje pildomi duomenys apie jų sveikatą. Užsiregistravusi prostitutė privalo reguliariai tikrintis, ar neužkibo kokia lytiniu keliu plintanti liga.  Beje, čia negalioja jokie lyčių lygybės principai - legaliai užsiimti prostitucija leidžiama tik moterims, kurios yra tik Turkijos pilietės ir deklaruoja esančios "teisingos" orientacijos.

Skelbiama, kad registruotų prostitučių Turkijoje - 15 tūkstančių. Tai yra juokingai mažas skaičius šaliai, kurioje gyvena per 78 milijonai gyventojų.  Drįsčiau spėti, kad realiai šį skaičių būtų galima drąsiai dauginti iš kelių dešimčių - verslas, duodantis milijardinį metinį pelną gali nevaržomai klestėti, juolab kad Turkijos valdininkai yra vieni korumpuočiausių pasaulyje. Nelegalioje rinkoje be abejo, sukasi ne tik moteriškos lyties "plaštakės", čia jau galima rasti ir gėjų, ir translyčių asmenų.

Sunku būtų pasakyti, kiek moterų užsiima prostitucija dėl to, kad nori, na, joms patinka toks darbas. Tokių duomenų paprasčiausiai nėra. Dažniausiai į šį verslą papuola tos, kurios neturi kitų galimybių išgyventi (neturi šeimos, yra išsiskyrusios ar našlės) arba tiesiog smurtu yra priversto tai daryti. patikrinimo metu Izmyre valdininkai aptiko prostitutę, kuri tuo užsiima verčiama vyro. Iš pradžių priešindavosi, bet gaudavo į skūrą ir pasidavė likimui. Daugiau nei 15 procentų šiame versle besisukančių moterų yra visiškai neraštingos, nemaža dalis turi tik pradinį ar pagrindinį išsilavinimą, bet beveik vienas procentas yra ir baigusių universitetą.

Apklausos metu prostitučių taip pat buvo klausiama, kada jos turėjo pirmąjį lytinį aktą. Mažiausias amžius buvo 8 (prievartos būdu), vyriausias - 23. Viena iš prostitučių nurodė pirmąją sueitį dėl pinigų turėjusi vos 11 metų ir tai darė, deja, ne savo noru.

Tikiu, kad nemažai merginų, ieškomų kaip dingusių be žinios Rusijoje, Ukrainoje, Moldovoje ar Kazachstane, galima būtų be vargo rasti Turkijos bordeliuose.

Keistas nekaltybės suvokimas

Kažkada, kai dar mėgdavau leisti laiką plepėdama per skype, užmegzdavau gana keistų virtualių pažinčių.

Sykį taip susipažinau su jaunu, kokių 25-erių metų turku iš Stambulo. Išsilavinęs, puikiai rašė angliškai, dirbo vadybininku kažkokioj kompanijoj, neblogai uždirbdavo. Žodžiu, tėvai turėjo kuo didžiuotis - vaikas išmokytas, dykas gatvėmis nesišlaisto, ant sprando nesėdi, perspektyvus.  Jis ir pats gyvenimu iš esmės nesiskundė, jei ne vienas, jo akimis gana didelis trūkumas - jis niekada neturėjo merginos. Dailioji lytis esą visiškai dėmesio į jį nekreipia, nes jis, anot jo paties, neišvaizdus ir kompleksuotas. Na, sutikti iš karto buvo galima nebent dėl to, kad kompleksuotas, nes nors ir nebuvo kažkuo ypatingos išvaizdos, bet tikrai ne baisa pabaisa.

Plepėdavom mes kartais su juo apie orą ir bites, kol vieną dieną, atsargiai paklausęs, ar neįsižeisiu dėl gana intymaus klausimo, ryžosi pereiti prie pikantiškesnės temos.
- Kokio skonio yra moters speneliai? - taip skambėjo tas klausimas.
- Nežinau, neragavau, - pasakiau nustebus, kad būtent manęs klausia.
- Vieni sako, kad sūrūs, kiti, kad saldūs O kaip yra iš tiesų?
- Turbūt yra taip, kaip jie ir sako - visaip.

Tada ji man pasisakė esąs "virgin" - na, nekaltas, niekada nesimylėjęs su moterimi. Būtų galima jau pradėti jį užjausti, nes patys aktyviausi jo seksualinės energijos metai slenka be seksualinės patirties, jei ne vienas akibrokštas - jis vaikšto pas prostitutes!!! Jau eilę metų jas reguliariai tvatina ir, matote, dar nekaltas :D Jo atsakymas į mano nuostabą buvo toks: jis ateina pas kekšę, užsimauna preziką ir visiškai jos neliesdamas, nebučiuodamas tiesiog atlieka frikcijas iki laimingos pabaigos ir viskas. Tai, anot jo, yra tik tam tikros rūšies masturbacija, bet jokiu būdu ne seksas.

Nusipirkti intymų seansą Turkijoje yra lygiai tai pat paprasta, kaip ir apsilankymą sporto klube ar baseine. Turkija yra bene vienintelė musulmoniška šalis, kurioje prostitucija legalizuota. Tai artimiausias mano įrašas ir bus apie tai, kas ir kokiomis sąlygomis gali dirbti tokį darbą, kokia amžiaus amplitudė ir kokios darbo sąlygos :)

Dainininkės Adelės tėvas turkas?

Kadangi nemažą dalį istorijų iš savo patirties palikau ateičiau ir jas pateiksiu kitame pavidale, nutariau žvilgtelėti, ką gi rašo turkų spauda.

O ji mirga no antraščių apie tai, kad 52-ejų metų folkmuzikantas Mehmetas Asaras pareiškė esąs pasaulinės žvaigždės Adelės tėvas. Na, iš šios istorijos galima daryti bent tokią išvadą, kad turkų kerams kadaise neatsispyrė ir garsiosios dainininkės mama.

Adelės biografijoje skelbiama, kad jos tėvas yra velsietis Markas Evansas, palikęs šeimą, kai mergaitei buvo vos dveji.

O ką pasakoja Mehmetas Asaras?

Jis sako susipažinęs su Adelės mama Penny Adkins Bodrume, kai tuo metu dar dirbo taksi vairuotoju. "Aš Penny Adkins ir jos draugus visas dvi savaites lydėjau į keliones po Bodrumo įlankas ir Pamukalę. Ji prisistatė dirbanti slauge. mes patikome vienas kitam ir užmezgėme ryšį. Ji tąsyk pratęsė atostogas ir į Angliją grįžo tik po mėnesio Vėliau dar du kartus mėnesiui ji buvo atvykusi į Bodrumą".

Anot "tėvelio", Penny kvietė jį važiuoti į UK drauge, bet jis Bodrumo palikti nenorėjęs. Dar kurį laiką jie bendraudavo telefonu. Interneto tuomet dar nebuvo, tad tarptautinis ryšys buvęs gana brangus malonumas, sutrukdęs ilgiau tęsti santykius per atstumą.

Ir štai vyrukui toptelėjo, kad Adelė gimė kaip tik praėjus devyniems mėnesiams po audringo romano su jos motina. Ne tik toptelėjo - jis dar rado ir šiokių tokių genetnių panašumų. Bet toptelėjo, matyt, gerokai per stipriai, nes dėl šios priežasties jis taip niekada ir nesukūręs šeimos (nors galėjo tai padaryt ne kartą, kol Adelė dar nebuvo garsi ir apie jos egzistavimą jis net neįtarė - mano past.)

Tai va, kviečia jis dabar Adelę ir jos motiną atostogoms į Bodrumą, susitikti norėtų. Yra pasirengęs net DNR testą atlikti, jei tik Adelė norėtų įsitikinti tuo, ką jis mano esant tiesa. Dar pabrėžia, kad jokiu būdu nesiekia praktinės naudos, o tiesiog nori, kad jo dukra žinotų, kas yra jos tikrasis tėvas.

Nežinia, ką tie DNR testo rezultatai atskleistų, bet kad Adelės motinėlė buvo mažumėlę padykus, tai jau galima įtarti :)

Nuotraukos iš hurriet.com.tr

Paskutiniai praėjusios vasaros potėpiai

Šefas atsigavo, vėl pradėjo rakę "ant pakazuchos" su draugeliais gerti kieme.

Išretėjusį kolektyvą papildė Ibrahimas - perdėtai savimi pasitikintis kurdas (Turkijoje užaugęs šios šalies pilietis). Ne turkas, o kurdas - tai prašydavo vertinti lygiai taip pat, kaip ir aš ne rusė, o lietuvė.

Be abejo, grįžus JAI aš vėl buvau išgrūsta iš pelningiausio viešbučio ir įtaisyta visiškame pakraštyje, tokiame užkampyje, kad jei prasidėtų karas, niekas net nesuuostų. Viešbučiai superiniai, tik man naudos iš to tik tiek, kad galiu skaniai pavalgyti, atsigerti ir vaizdais pasigrožėti - potencialių klientų beveik nulis.

Tad vieną kartą į pagalbą man ir buvo atsiųstas tas kurdas Ibrahimas. Gal ne vien tik, kad padėtų, bet ir apskritai pažvelgtų, ar aš ten nepoilsiauju. Vaikščiodavo visas savo kaulėtą krūtinę išvertęs, kabindavo klientus, kurie mano jau buvo paklibinti be rezultatų ir vis kartojo:
- Išsiųsiu aš iš to viešbučio klientų.
Neišsiųsi, sakydavau aš jam. Jei jau aš neišsiunčiau, tai ir tu neišsiųsi.
Po tokių žodžių jis kažkodėl jausdavosi taip, lyg būčiau jį apspjovusi, veidas persimainydavo, nuoširdžią jo šypseną pakeisdavo irgi šypsena, bet kitokia - dirbtinė.
Tačiau politiniai įvykiai (nepaprastoji padėtis) ir mano asmeninė situacija (vasara eina į pabaigą, tuoj mokslo metai prasidės, o namie turiu moksleivę) ra

Nei jis man procentų uždirbo, nei aš jam vakarienę stačiau.

Tačiau politiniai įvykiai (nepaprastoji padėtis) ir mano asmeninė situacija (vasara eina į pabaigą, tuoj mokslo metai prasidės, o namie turiu moksleivę) ragino mane pradėt ieškot bilietų skrydžiui namo.

Radau (ačiū Pelkutei). Skrydis - rugpjūčio 19-ąją.

Šefą apie sparnus link namų informavau likus savaitei iki skrydžio - JI taip patarė. Tčiau niekaip negarantavo, kad atgausiu savo uždirbtas babkes - gi tiek daug savanorių išnešė skūras net neatsiėmę atlygio. Juolab kad ir JAI savo uždirbtų pinigų reikėdavo reikalauti per zyzimus, reikalavimus, prakeiksmus ir panašiai.

"on men pazvanil, kurva nahui bled i ja emu atvetila bed nahui, stobi nepriezžal, nahui bled", - va kažkaip tokį telefoninį pokalbį aš išgirdau vien rytą. Skambutis buvo JAI iš Ukrainos, buvusios turistės.
Na, aš ne prieš keiksmus, be keiksmų, kaip sakė sovietinės literatūros klasikas Baltušis, ir višta nekudakuoja. Tačiau aš juo pateisinu tik kaip priemonę dialogui ar monologui paspalvinti, emocijai (greičiausiai piktai) išreikšti, bet tikrai ne ne kaip norminės leksikos priemonei.

Taip JAI ir pasakiau - keikiasi ta tavo draugė kaip padugnė.

Gavau atgal:
- Uoj, tik nereikia, pažiūrėsim, kaip tu keiksiesi, kai šefas tau babkių neatiduos.

Bet atidavė visas ir dar paklausė, ar tikrai atidavė viską, ką uždirbau.

Ir aš išskridau.....

Po kelių mėnesių...

JOS ir šefo santykiai baigėsi kartu su darbo santykiais. Nors šefas dar bandė ją prisirišti. Dar nepasibaigus sezonui, Bodrumo savivaldybė pradėjo griauti dalį parduotuvei priklausiusių pastatų. Nebeliko mūsų bendrabučių, virtuvės... Tesilsi jie mano atmintyje

JI, JOS paslaptys, dar Monika ir šiaip nuotykiai

JI mano gyvenime išdygo tada, kai atsirado proga atsikratyti nepageidaujamo sugyventinio. Persivilkau savo daiktus ir atsidūriau lyg kitame pasaulyje. Švaru, blizga, basom galima po kambarius vaikščiot, kambarys ne neišdžiovinama drėgme, o parfumais kvepia.

Pirmasis mūsų pklabis jos iniciatyva buvo apie šefą. Taip taip, apie tą patį, kuris neva mane turėjo išgelbėti nuo rankų mirkymo chloruotame vandenyje ir pakviseti į kitą - gražiai apsirengusių, manipedikiūruotų pardavimo vadybininkų pasaulį.

- Baisesnio šefo nesu turėjusi, - staiga visas mano iliuzijas nušluoja JI, - Aš per tuos porą mėnesių taip pasenau, kad man gėda savo nuotraukas FB postint, - dar prideda. Ir, kad mažiau nepasirodytų, dar drėbteli: - O kiek aš svorio per jį numečiau, vos 48 kg sveriu, nors atvažiavau 52-iejų.

Tuos keturi kilogramus numetusi persona manęs pradėjo teirautis, iš kur aš sužinojau apie galimybę čia dirbti, na, kaip apskritai čia atsidūriau. Papasakojau viską ir dar daugiau. Na, susipažinome mes, kai aš dirbau gide ir pati vežiojau pas jį turistus, na, mačiau, kad jis myli gražias moteris (greičiau merginas, nes labai jau jaunos), mačiau ir tai, kad jų jis toli nesižvalgo - visos jos būdavo jo darbuotojos. Tą patį papasakoja JAI, pridurdama, kad šiuo klausimu turiu savo nuomonė, bet neskleidžiu jos pernelyg plačiai, jei tai nėra visuotinas reikalas.

Štai šį epizodą apie moteris JI išklausė itin įdėmiai, pritarė, kad kai kurie dalykai ne mano reikalas. Bet tada aš dar nesupratau, prie ko tai prives.

- Jei rašysi apie mane, tai neminėk mano vardo", - pasakė man JI. Tiesa, jau po to, kai jos vardas buvo paminėtas :) JI tiesiog nujautė, kad netrukus čia rasis nekasdieniškos istorijos, kurių pagrindinė herojė bus JI. O tokius įvykius sunku nutylėti.

JI nenakvodavo kambary, nakčiai kažkur nepastebėta išeidavo ir parslinkdavo paryčiais ant pirštų galiukų, naiviai tikėdamasi, kad nepajusiu, jog jos nebuvo. O aš neapsimetinėjau, kad nieko nematau, tad tiesiai šviesiai paklausiau - kur tu duodiesi naktimis.

JI sukūrė istoriją apie mylimąjį iš Antalijos, kuris kartais atvažiuoja jos aplankyti. Kadangi šefas irgi ant jos padėjęs akį, tad ji turinti iš namų išsliūkinti vėlai naktį ir grįžti paryčiais, kad jis nepastebėtų.

Tikėjau šia istorija tol, kol tas mylimasis, išvykęs į Antaliją, vėl Bodrume atsidūrė taip greitai, jog realiai sulakstyt pirmyn-atgal net laiko neužtektų. Neklausiau, kodėl ji meluoja. O kam? Meluodami mes kartais patys tiesą paduodame ant padėklo, patys to nesuprasdami.

Ir JI man padavė. Tiesa, ne iškart, o pamažėl, dozuodama. Jausdama, kad per daug padavė, tuoj į dialogą primaišydavo neapykantos prieskonių, kad tos tiesos skonio pajusčiau kuo mažiau.

- Kaip aš jo nekenčiu, - kalbėjo JI apie šefą. - Įsivaizduoji, jis man pinigų neduoda, kuriuos uždirbau. Žadėjo, kad uždirbsiu pusantro tūkstančio dolerių per mėnesį, o tik 800 uždirbau ir tuos pačius reikia kaulyti. Su draugais negaliu susitikti, kas vakarą stebi kiekvieną mano žingsnį.

Iš tiesų šefas kiekvieną vakarą priešais parduotuvę pasistatydavo staliuką ir liuobdavo rakę su draugais, vaisiais užkąsdamas. Tai be galo siutino jo darbuotojus, nes iš tiesų bosas vėluodavo su jais atsiskaityti. Todėl prasidėjo keisti dalykai.

Vieną rytą į darbą neatėjo Džengizas. Respektabilios išvaizdos, talentingas, keliomis kalbomis kalbantis pardavėjas. Naktį susipakavo lagaminą ir kol niekas dar nepabudo, išsliūkino kaip vagis. Po kelių dienų lygiai tokiomis pat aplinkybėmis neliko ir Zekio, kuris pabėgo net ne visus daiktus susirinkęs. Dar vėliau po vieną nubyrėjo modeliai, kol iš penkių liko du, o vėliau ir tie išsinešdino.

Likom tik aš, JI, mano buvęs sugyventinis Čača, kas vakarą po litrą vyno susikratantis Ibo, mano jaunikis Uguras (apie jį vėliau), dėdė Lioša ir mūsų šeimininkė Idžlal. Per mažai, kad būtų galima efektyviai dirbti.

Tad plevendama geltonais plaukais, elegantiškai siūbuodama klubais, pasibalnojusi stilingus akinius ant nosies į mūsų ir šiaip įvairiaspalvę kasdienybę įžengė lenkė Monika. Tada dar nežinojome, kokių vėjų ji įpūs į mūsų gyvenimą. Ne vėjai, o uraganas tai bus 

- Kelkis, šiandien važiuosi su manimi į Green beach viešbutį", - vieną rytą pasakė JI.

Nei ji, nei aš nebuvome pardavėjos. Mes buvome informatorės, dirbančios ne parduotuvėje, o viešbučiuose. Mūsų darbas buvo suteikti informacijos apie odos prekių parduotuvę, pakelti poilsiautojus nuo gultų, ištraukti iš jūros ir išsiųsti į prekybos centrą. Kaip tai padaryti, niekas nemokė, niekam nebuvo svarbios tavo metodikos, tik rezultatas - privalai kasdien išsiųsti po kelis turistus ir taškas. Jei nori, plaukiok aplink juos, rėkdama "koža koža", jei patinka, gulkis šalia prieš saulę. Ką nori ir kaip nori daryk, bet jie turi išvažiuoti ir grįžti ne tuščiomis, nes kitaip nieko neuždirbsi. Algos mums nemokėjo, tik procentus nuo pardavimų.

Iki tol aš dirbau kitame viešbutyje - Petunya. 80-90 procentų jo kontingento sudarė patys turkai, į Bodrumą atvykę iš Stambulo ar Ankaros. Jei buvo užsieniečių, tai daugiausiai iš Jungtinės Karalystės, kurie šlamšdavo mėsainius pasičepsėdami ir užsigerdami alumi, kad greičiau nuslįstų, bet jokiu būdu nperkantys odod gaminių "because of animal rights". Žodžiu, gyvūnas, pavirtęs į kotletą, anot jų, teisių neturi, o pasiūtas į švarkelį ar "dublionkę" jau turi būti ginamas. Todėl mano darbo diena praeidavo be rezultatų, nes patys turkai, jei jau perka kokį odinį gaminį, tai tikrai ne Bodrume.

Tuo metu Green beach viešbutyje turkų irgi užteko, bet ten buvo daug turstų iš Ukrainos ir Azerbaidžano. Todėl, kaip mane iš anksto nuteikė "sugyventinis", geresnio viešbučio darbui už šį nėra.

Tai ir išdardėjome ten abi. Bet pamačiusi, kaip JI dirba supratau, kad kai kurie dalykai yra neišmokstami.

- Laba diena. O, kokios akys, eik tu sauuu, viskas, vyrukų neatsiginsit čia Turkijoje... Iš kur jūs? Iš Chabarovsko? Buvau ten, vienas giminaitis ukrainietę vedė... Kokie jūs laimingi atrodote, gal povstuvinė kelionė..., - suokė ji, po kiekvieno daugtaškio užmegzdama dialogą ta tema, o po to jau siūlydama "nemokamą" išvyką į Bodrumą, lyg tarp kitko užsukant į odos prekių parduotuvę. Iš pradžių maniau, kad čia gerai atkalta vaidyba, o paskui pamačiau, kad viskas vyksta natūraliai. Ir net jeigu jai ir nepavykdavo ko nors išsiųsti į tą "nemokamą" išvyką, vis tiek atostogų pabaigoje ji su jais atsisveikindavo bučiuodamasi ir glėbesčiuodamasi, o jos FB profilis po kiekvienos turistų pamainos pasipildydavo naujais draugais.

Bandžiau ir aš taip, kaip JI, bet man nepavyko. Na, tik su kai kuriais.

Tada prisiminiau Ravilį, savo buvusį kolegą iš gidavimo laikų. Gyvenome bendrabutyje, turėjome puikų kiemą su staliukais, kur po darbų visi susirinkdavome pabendrauti. Pamenu, sėdžiu viena ir matau prie gretimo stalo jauną simpatišką vyrą. Žiūri į mane ir šypsosi, bet šypsosi taip, lyg mane pažinotų. Kai atsistojo ir pradėjo eiti link manęs, jau pradėjau sukti galvą, kur aš galėjau jį anksčiau sutikti.

- Labas, aš Ravilis, - vis dar šypsodamasis prisistatė ir aš supratau, kad anksčiau mes nebuvome susitikę. Vėliau, stebėdama jį pamačiau, kad taip jis bendrauja su visais, ne tik su kolegomis, bet ir su turistais.

Jis, kaip ir JI buvo turkas meschetinas. Tai etninė grupė, pasklidusi po buvusias sovietų šalis, daugiausiai Gruziją, Kazachiją, Uzbekistaną. Pietietiško temperamento, bet sumišusio mentaliteto. Todėl jei Turkijoje susipažinote su puikiai rusiškai kalbančiu turku, jis greičiausiai ne vietinis, o iš tų kraštų.

Daugelis jų tiesiog genetiškai apdovanoti puikia komunikavimo dovana ir dar galimybe užuosti pinigus. Šalia jų gali stovėti turistas, apsirengęs vien palmėmis padabintais maudymosi šortais, bet jie jau jaučia nuo jo sklindantį pinigų kvapą.

- Klausyk, reikalas yra, - kartą prie Ravilio priėjo turistas, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiraintis iš šimtų. - Esu vedęs, atvažiavau su meiluže ir pamiršau gumytėm apsirūpinti. Gal gali padėt?

Ravilis tik įkvėpė ir užuodė :D
- Į aukso parduotuvę reikia važiuot, - sako. Kol turistas purtėsi nuo tokio pasiūlymo, nes neketina nieko pirkti, Ravilis toliau šypsodamasis įtikinėjo: - Tai jūs ir nepirkite, jei nieko nereikia, bet grįžtant paprašykite vairuotojo pakeliui sustoti prie vaistinės.

Turistas grįžo ir su prezervatyvais, ir su aukso gaminiais už kelis tūkstančius dolerių.

Todėl ir sakau, kad kai kurie dalykai ne išmokstami, o įgimti.

Vakarojom kartą mes su Monika kieme ir iš savo gūžtos išlindo mano buvęs sugyventinis. Tiesiai iš dušo, net neapsirengęs, tik rankšluosčiu apsijuosęs. Vyno pasiūlė, mes atsisakėm. Monika ruošėsi į trasą po naktinį Bodrumą, o aš buvau suplanavusi naktinėti prie kompiuterio.

O naktis man jau ruošė nemalonų siurprizą. Prieš miegą dar nusprendžiau palįsti po dušu. Paslydau ir griuvau aukštielninka. Jei kaire ranka nebūčiau atsirėmusi, tikriausiai taip ryte mane ir būtų radę. Skausmas nežmoniškas, o suvokimas, kad ranka tikrai lūžo, o ir aš neturiu draudimo man nakčiai garantavo dar ir galvosopį. JI jau miegojo, Monika, kaip įprasta, iš "tusovkių" grįžta tik paryčiais, kaimynystėje gyvenančių bendradarbių languose irgi nė žiburio, pasiguosti nėra kam.

Toks tad ir miegas buvo. Bet rytas irgi jau buvo paruošęs siurprizą. Na, visų pirma visi atsiėmėme nuo šefo. Visi už tai, kad naktį manimi nepasirūpino, o vėliau ir aš, už tai, kad niekam nieko nepasakiusi lūžusia ranka nuėjau miegoti. Lyg tos kelios valandos ką nors būtų pakeitusios, gipsas vis tiek garantuotas.

Mano sugyventinis būtų buvęs įpareigotas nuvežti mane pas gydytoją. Būtų buvęs, jei ryte būtų pasirodęs. Bet jis dingo. Pabėgo naktį, palikęs tuščią kambarį, lygiai taip pat, kaip prieš jį jau padarė Džengizas ir Zekis ir kaip po jo dar padarys modeliai bei šeimininkė Idžlal.

Pasijutau kaip skęstančio laivo žiurkė, iš kurio uodegas neša gentainiai ir mane pradėjo kamuoti nerimas. Visų pirma, kad reikia pas gydytoją, o aš neturiu draudimo, antra - kad šiaip sau žmonės nebėga. Vadinasi, kažkas čia negerai, o kas negerai, niekas nedrįsta tiesiai šviesiai pasakyti.

Dėl draudimo šefas pasakė "bošver" (niekis) ir aš po kelių valandų jau sėdėjau su gispu - antru gyvenime, bet ir vėl turkišku.

Tądien dirbti nereikėjo, o kitą dieną šefas mane paliko parduotuvėje, į viešbutį neišsiuntė. Pasikvietė mane ir kolegą Ugurą pokalbiui ir paklausė:
- Kokie tavo planai? Nori likti Turkijoje?.
Paklausė labai rimta veido išraiška, kad aš net mažumėlę sunerimau - negi dabar mane visą "sukaliečintą" išmes kaip ne vietoje nutūpusią musę? Kol kas iš Turkijos niekur nesiruošiau išvažiuoti, taip jam ir pranešiau.
- Vadinasi, tau reikia susituokti, - pasakė. O aš neturiu nei noro, nei kandidato. Apie nenorą nutylėjau, o dėl kandidato jis buvo nusprendęs pagelbėti.
- Va, Uguras vienišas.

Sėdi abu rimtu veidu, o aš nežinau, kaip reaguoti.

Tas vienišas Uguras buvo labai nenusakomo amžiaus. Jam galėjo būti ir 55, bet nenustebčiau, jei ir visi 65 -eri. Pirmą kartą susitikome dar tada, kai aš pas sugyventinį buvau įsikūrusi. Jis, nežinojęs, kad Čača nebe vienas, kažkaip drąsiai užėjo į kambarį ir tuoj atatupstas atsitraukė, mane išvydęs. Pagalvojo, kad Čačos žmona :)

Šiaip jis nebuvo blogas žmogus, bet visi jo žiauriai nemėgo. Ypatingų simpatijų ir aš jam nejaučiau, nes buvo labai įkyrus ir plepus. Ir štai, dabar jis man į vyrus siūlomas :) Šefas paliko mus pamąstyti, o Uguras pasakė:
- Juokauja jis, nekreipk dėmesio. Bet, kita vertus, kodėl gi ne?

Ši tema ties tuo pokalbiu nesibaigė. Dar laukė vakaras. Šefas visiems pranešė, kad po darbo vidiniame kieme jo sąskaita vyks kepsnių vakarėlis.
- Mane ištekinti nusprendė, - pranešiau dėdei Liošai vakarėlio priežastį.
- O tai nėra blogai, - pasakė jis. - Ir kas tas laimingasis jaunikis?
- Uguras.
- Nu i nx.

Kad ištekinimas už Uguro yra visiškas pokštas, supratau praėjus pusvalandžiui nuo kepsnių vakarėlio pradžios. Na, įžangoje darsyk teko visiems išklausyt jau ryte girdėto moralo - visiems už tai, kad nepajuto, jog man blogai, o man už tai, kad nieko iš lovų neišverčiau su savo drama. Ayip sana, ayip, vis kartojo - gėda neva.

- Ne paslaptis, ko mes šiandien susirinkome, - tarė dėdė Lioša, tas pats, kuris necenzūriška emocija sutiko žinią apie man peršamą jaunikį. - Ogi kiz istemek (merginos pageidavimo) vakarėlis.

Dėdė Lioša šypsojosi ir buvo vienintelis, parodęs aiškiai išreikštą emociją, bet to man pakako, kad suprasčiau, jog visa tai, kas čia vyksta, neturi jokio rimto pagrindo, viskas tik juokas ir nieko daugiau.

Tad įkvėpiau giliai ir pasakiau:
- O kur auksas???

Pokštas vykęs, nes nusikvatojo ne tik dėdė Lioša, nepaisant to, kad jo juokas buvo garsiausias.

Turkijoje visada jaunosios šeimai atitenka suderėta aukso dalis, tą aš žinojau labai gerai. Dar gidaudama bendraudavau su kolegomis vairuotojais ir vienas jų kartą paprašė manęs pagalbos. na, kad žmoną padėčiau surast. Turkės jam neįtiko dėl godumo, jei nori gaut ją už žmoną, turi auksu apkarstyt jos kaklą ir rankas iki alkūnių - būtent taip jis man ne tik žodžiais, bet ir gestais išaiškino. ar vėliau išgirdau terminą "bedava gelin" - nemokama nuotaka. Taip kalbama apie užsienietes, nežinančias tradicijų ir tekančias už turkų.

Pareikalavau mamos deryboms. Už ją buvo nusamdyta lenkė Monika, parsiradusi tiesiai į vakarėlio kulminaciją. paprašiau, kad pusvelčiui manęs neparduotų, o ji tai moka, kraujyje lenkiškame visa tai.

Pareikalavus aukso, šefas Monikai atidavė savo (tipo) Rolex laikrodį, o dėl 10 tūkstančių dolerių grynais, nusprendė derėtis - neįgali, su gipsu ir panašiai.

Na, kiz istemek vakarėlis nepavyko, bet vakarėlis iš esmės buvo nieko sau :)

Labiausiai į akį krito litrobolistas Ibo, stengęsis išlaikyti šaltą emociją. Jis man visada atrodė keistas, bet po tuo keistumu slėpėsi jo superduperhyperdramatiška gyvenimo istorija.

Kiekvieną kartą man atvykus į Turkiją, nesvarbu, po kelių mėnesių ar po metų, alkoholio ir cigarečių kainos būna šoktelėjusios. Monika pastebėjo, kad alus parduotuvėje kainuoja tiek pat, kiek ji mokėtų bare Varšuvos centre.

Alaus skardinė - 6-8 liros (liros vertė buvo bemaž tokia pat, kaip a.a. lito), litras rakės, kurį šefas su draugeliais patvarkydavo kas vakarą - apie 100 lirų.

O Ibo kas vakarą vienas pats susiversdavo du litrus balto sauso vyno, jei neužtekdavo, tai nusibaigdavo dar kokia skardine kita alaus. Niekada nemačiau jo valgančio, tik gliaudantį saulėgrąžas, todėl atrodė jis taip, lyg užvakar būtų išleistas iš koncentracijos stovyklos - vieni kaulai ir oda. Buvo toks atsiskyrėlis, su niekuo nebendravo, tik spjaudydavo saulėgrąžų lukštus ir gurkšnodavo vynelį iš stiklinės nebyliai žvelgdamas į tolį.

Taip buvo tol, kol nepasirodžiau aš. Ėmė tam žmogeliui ir susišvietė, kad tarp mūsų kažkas gali užsimegzti. Tad baigėsi jo tylos periodas, pasakodavo jis man visokias istorijas, dažniausiai susijusias su moterimis. Kalbėdamas vis slinkdavosi kėde arčiau manęs, stengdamasis sumažinti mus skiriantį atstumą, o aš traukdavausi, kad per daug nepriartėtų.

- Tai sakyk, ką norėtum apie mane sužinoti, gi ne veltui čia su manimi sėdi? - paklausė kartą, sužinoję, kodėl aš kiekvieną vakarą vis barškinu kompiuterio klaviatūra. Jam greičiausiai susidarė įspūdis, kad kažką apie jį žinau, tik noriu patvirtinimo iš jo lūpų. Nors tada nieko nežinojau ir nemaniau, kad iš tokio tylenio galėčiau ką įdomaus ir išgirsti, išskyrus tai, kas jau buvo akivaizdu - kiekvieną vakarą du litrai vyno vienumoje ir tyloje. tad klausimas buvo tik vienas - iš kur tiek pinigų, kad galėtų kas vakarą gerti?

Nepaisant to, kad Ibo buvo akivaizdus alkoholikas, jis nė karto nepramiegojo į darbą - devintą ryto jau sėdėdavo prie parduotuvės visas nusiprausęs, tvarkingai apsirengęs ir visada baltas kojines apsimovęs. Ir vis tiek atrodė baisiai - perkaręs, didžiuliai maišai po akimis, ant galvos styrojo smarkiai išretėję ir labai žirklių besiprašantys plaukai.

Neįsivaizduoju, kokioj beviltiškoj padėty turi būti atsidūrusi moteris, kad bent svarstytų jo kandidatūrą į romantiškus santykius. Bet jis savęs dar nebuvo nurašęs, juolab kad akivaizdu - aš nebuvau beviltiškoj padėty, gi kandidatas į jaunikius vos už kelių metrų gyveno :) Todėl kas vakarą manęs siekė, iš pradžių "per aplinkui", o paskui jau ir tiesiai šviesiai. Sakė, nugirdys mane. Bet aš tiek nesugebėčiau išgerti :D

- Kada atsipalaiduosim? - sykį ėmė ir paklausė, kai iki tol išbandytos priemonės nesuveikė.
-Aš atsipalaidavusi, - sakau.
- Ne, aš klausiu, kada mes dviese atsipalaiduosim, negi tai nereikia?

Po tokio klausimo pasigailėjau, kad sočiai vakarieniavau. Dar blogiau pasidarė, kai jis pabandė fiziškai prie manęs lįsti. Tada teko jį griežtai atstumti ir pasakyti, kad niekada daugiau su manimi taip nebendrautų. Pasakiau tai be isterijų ar įžeidinėjimų ir jau kitą dieną dėkojau visiems aukščiausiesiems, kurie suteikė man jėgų nepratrūkti. Nes net ir tada, kai Ibo, visas šnopuodamas pradėjo masturbuotis mano akivaizdoje, aš nepradėjau koliotis, tik su šiokia tokia emocija paklausiau:
- Ką tu čia dabar darai? Tu iškrypėlis ar ką?

Jis atsistojo ir nuėjo.

Kitą dieną Monika man papasakojo tai, ko aš nežinojau. Pasirodo litrobolistas Ibo turi juodą penkiolikos metų skylę savo biografijoje.

Kadaise jis buvo jaunas, gal net ir visai simpatiškas. Turėjo verslą Izmyre, buvo vedęs. Tik tas vedybinis gyvenimas tikriausiai klostėsi nekaip, kitaip jis bebūtų užtikęs savo žmonos meilužio glėbyje. Neištikimybė buvo rimtas pagrindas skyryboms, tad jis ir išsiskyrė. Tik ne teismo keliu - jis savo žmoną paprasčiausiai papjovė. Peilį keliskart, kad nebeatsikeltų, brūkštelėjo ir per meilužio kūną. Ir taip du žmones pasiuntęs į aną pasaulį pats pateko į pragarą žemėje - 15 metų praleido už grotų.

JI tuoj išvažiuos. Viza baigiasi, o ją prasitęst galima tik Antalijoj - kažkur už 800 suvirš kilometrų. Mano ranka sugipsuota, tad aš, su nerimu priimu šią žinią - niekas man nepadės nusipraust, apsirengt...

Aha, lenkė Monika lieka. Bet ji net pati sau negali padėt, ką kalbėt apie mane

JOS ir Monikos nebylus konfliktas prasidėjo jau antrą dieną. Jei JI mokėtų angliškai ar lenkiškai, pati Monikai drėbtų viską, ką apie ją galvoja, O aš gi taiki, todėl ji man paliepia:
-Klausyk, tu jau si visu savo spyk ingliš paaiškink, kad aš taip negaliu.
O negali ji matyt netvarkos. Nuo tos dienos ,kai Monika atsikraustė, ji spintoje neišsidėliojo savo daiktų, visas jos dėvėtas ir nedėvėtas kraitis kaupėsi ant lovos. Aš savęs irgi nelaikau tvarkinga, bet tai, ką mačiau pas ją, net man buvo kraupu.

Monika turėjo draugų Bodrume. Kurgi neturės - jauna, graži, iškalbinga. tad grįždavo tik paryčiais. Iš vakaro labai išsiprausdavo, gerą makiažą pasidarydavo, o palei rytą griūdavo lovon, tokion, kokią ją matote nuotraukoje (švarūs rūbai sumišę su dėvėtais) ir po poros-trejeto valandų, vos prasikrapščiusi akis, kildavo darban.

- Stopudovai trachinsis šiąnakt, - pasakė Litrobolistas, kai eilinį vakarą pamatė gerai apsimakijažinusiią Moniką, išsiruošusią pasibastyti. Ir pasakė tokia veido išraiška (akys išsprogo, lūpos prasivėrė, liežuvis vos vos prasmuko) lyg pats toje orgijoje tuoj tuoj dalyvaus. Fu.

Tarp JOS ir Monikos tvyrojo kažkoks keistas santykis. Monika, aišku, buvo abejinga JAI, kiek tai įmanoma būti, kai gyveni kartu viename kambaryje. Tuo tarpu JĄ Monikos atžvilgiu kamavo milijonas įvairiausių plačios amplitudės emocijų.

Ten, kur pasirodydavo Monika, vyrai prarasdavo sveikatą. Jiems susisukdavo galvos ir padažnėdavo kvėpavimas, pulsas, sutrikdavo regėjimas, pasikeisdavo kalbos dovanos (pagerėdavo ar pablogėdavo - priklauso nuo prieš tai buvusios situacijos ramybės būsenoje)...

Ji iš tiesų turėjo "bombinį" derinį. 31-erių, nors atrodė mažiausiai penkeriais metais jaunesnė. Liekna ilgaplaukė blondinė, savo mėlynomis akimis į pasaulį kartais žvelgdavo pro akinius dideliais juodais rėmeliais. Jei ją kas aprengtų baltais marškinėliais, trumpu klostuotu sijonu, kojinėmis iki kelių - tai ji pavirstų elitine pornožvaigžde ir ne kitaip. Prie viso to ji dar buvo išsilavinusi ir velniškai komunikabili.

Ten, kur pasirodydavo Monika, abejingų nelikdavo. Vyrai šiaušdavo plunksnas ir skiauteres dėl jos dėmesio, o moterys arba stengdavosi susidraugauti, idant irgi koks vyriškoje kompanijoje ne blogiausias variantas (kaip draugei) atskiltų, arba nekęsdavo iki panagių, nes įžvelgdavo grėsmes, kad nusižiūrėti ar jau net santykiuose esantys vyrukai netrukus gali pakeisti kursą.

Jai net šefas buvo atlaidus. Grįždavo ji, kaip jau pasakojau, paryčiais, tad dažniausiai pramiegodavo į darbą. Ir ką? Ir nieko. Kitas jau seniai būtų buvęs išsviestas, tik ne Monika.

Ir vieną dieną pasirodė Muratas. 47 metų šiek tiek žilstelėjęs vyras pusilgiais plaukais. Vaikščiojo visas kaip povas, pats savimi patenkintas ir vis kartojo:
- Aš čia ne "para ičin" (ne dėl pinigų), o tik tam, kad padėčiau Kemal bėjui (šefui), nes mes seni draugai.

Ir stengėsi tai įrodyti ne kalbomis, o darbais - kas vakarą organizuodavo kepsnių vakarėlius, kurie jam atsieidavo mažiausiai pusantro šimto lirų (panašiai tiek, kiek ta pati suma litais).

Atrodė jis labai pasitikintis savimi. Laikė save ereliu. Ir kiti jį tokiu laikytų, jei tikėtų jo sekamomis pasakomis - šis žmogus savivertę bandė palaikyti tik savo paties neįtikinamais pasakojimais.

Bet jis visiškai pasikeitė pradėjęs bendrauti su Monika. Visas savo blakstienas ant jos pakabino, akių vyzdžius į ją nukreipė, uodega greičiausiai nuo jos nesiblaškė nei į kairę, nei į dešinę - tik į jos, tik į Monikos pusę. Ir?

Šefas veltui laiko neleido. Be bandymų kasdien gaivinti dūstantį verslą, jis dar imdavosi ir piršlio vaidmens. Keista, nes man kaip tik atrodo, kad artimi santykiai tame pačiame darbe maišo, bet jis, greičiausiai, turėjo kitokios patirties. Todėl visaip stengėsi, kad jo vadovaujamame kolektyve vienišų žmonių nebūtų, o jei jau yra, tai juos vienus su kitais akimirksniu reik sukergti.

Niekaip negalėjo suprast, kuo man jo pasiūlytas jaunikis neįtinka ir progai pasitaikius vis paklausdavo - nu, Ugur nasil (kaip, Uguras?)?

Nuo šių klausimų gavau progą pailsėti, kai į mūsų kolektyvą įsijungė Muratas, kuris, kaip minėjau, vis kukuodavo, kad ne dėl babkių čia atsikėlė, o tam, kad padėtų savo bičiuliui Kemaliui (šefui mūsų) verslą pakelt. Bo jis, supraskite, esąs toks pardavėjas, kokių ant visos Turkijos - tik ant vienos rankos pirštų suskaičiuot.

Klausydavausi aš jo tokių pasakėčių ir viduje šypsodavausi. Gi mano sugyventinis Čača buvo lygiai toks pat nepamainomas :) Jei per mėnesį užkaldavo tik tris tūkstančius baksų, tai laikydavo ypatingai nepavykusiu mėnesiu. Dėl jo kandidatūros esą varžėsi ne viena parduotuvė, sezonui artėjant skambindavo, pas save kviesdavo, o jam tik rinktis belikdavę - eidavo pas tą, kuris geriausias sąlygas pasiūlydavo.
- O šiemet žinai, kiek sulaukiau skambučių? Nė vieno. Nulis! - prasitarė man Čača. Todėl ir Murato paistalai apie tai, kad jam ne uždarbis, o "pagalba draugui" rūpi, manęs neįtikino. Šis sezonas buvo visiška šikna. Nebuvo turistų ne tik iš Rusijos, kurių Putinėlis iš šalies niekur neišleido, sumažėjo jų gerokai ir iš kitų šalių.

Užtat atvykus Muratui prasidėjo vakarėliai. Kasdien po darbo būdavau primygtinai kviečiama valgyti kepsnių ir gerti tai rakės, tai vyno ar alaus. Brangūs turėjo būt vakarėliai, nes vien kotletukų (kiofte) kilogramas kainuodavo apie 50 lirų, be jų dar būdavo ir vištienos įvairūs galai, o rakės litras - 100 lirų. Alus mažosiose parduotuvėse kainuodavo nuo 6 lirų, o kiek kainuodavo vynas, aš net nežinau. Vadinasi, mažiausiai vakarėlis atsieidavo 150 lirų, bet čia gi tik mėsa ir rakė - ne, neužtekdavo tiek.

Tai va, kaip minėjau, JI buvo išvykusi į Antaliją vizos prasitęsti, tad moteriškąją kolektyvo pusę atstovaudavome tik aš ir Monika. Aš būdavau tik statistinis vienetas, o Monika - žvaigždė.

Tad Kemal bėjaus (pono Kemalio) sumanymu, tų vakarėlių metu turėjo įvykti žaviosios Monikos ir mecenato Murato susijungimas.

Jis galėjo sumanyt ką tik nori, tuo tarpu lenkė Monika nebūtų tikra lenkė, jei neturėtų savų planų. Jos planas buvo gana primityvus - padaryt pradžią, užsikabinimą "korporatyve", o po to šokt į išeigines klumpes ir nešt mėsas į naktinius Bodrumo klubus.

Muratas visomis išgalėmis bandydavo Moniką sulaikyti. Kedendavo savo pusilgius beveik pražilusius plaukus, suokdavo panegirines melodijas apie save.... Kol Monika neištvėrė ir tarė:
- Tu man per senas!
Monikai 31, Muratui 47-eri. Ji dar atsisukusi mane pakartojo:
- Ką tas senis sau galvoja? Kad aš labai jau jam tinku?

Šitiek alkoholio prisrėbęs savimyla Muratas, mano manymu, turėjo gaut širdies smūgį. Bet jis tėškė kontrargumentą, neva turintį padėt Monikai susimąstyt.
- Tu žinai, kokių aš moterų turėjęs? Supermodelis buvo mano mergina, serialų žvaigždę esu turėjęs, - maigydamas google ir rodydamas merginas, apie kurias kalba, tarškėjo jis.
Monikai dzin. Pareiškusi, kad jai visiškai tas pats, ką jis turi, turėjo, turi ar turės, nuėjo pasikedenti plunksnų ir, kaip ir kasnakt, išsiruošė šturmuot Bodrumo naktinių klubų.

Kaip aš JOS pasiilgau, nebegaliu. Kadangi esu pusiau neįgali, tai neišeina viena ranka imtis tvarkos. Šiaip neplaunu grindų kas dieną, bet vasarą Bodrume, kai tokie karščiai ir skruzdėlės tuoj pat užuodžia, kad čia kažkas kažką valgė, plauti grindis kasdien būtina.

Bet Monika neplovė, tad faktiškai mes gyvenome skruzdėlyne. Ant stalo stovėjusi pakuotė dar nesuvalgytų sausainių iškeliavo į šiukšlyną - nesinori kramtyti tų vabzdžių išmatomis ir šlapimu pažymėto produkto.

Monikos ne prašiau, o paliepiau išplaut kambarį, kol JI, negalinti pakęst nė dulkės, grįš.

O ji, kaip sakant, pažadėjo - patiešyjo, netesėjo - negriešyjo. Neišplovė ir tiek žinių. Pati viena ranka pramozojau, kiek sugebėjau.

JOS tą vakarą laukėme eiliniame Murato organizuojamame vakarėlyje už minimum 150 lirų (kepsniai+alkoholis). Bet JI jame taip ir neapsirodė, nors dar visai neseniai man skambino ir pasakė, kad jau yra šalia Bodrumo.

Tačiau įvyko kai kas Kaip tik tuo metu, kai JI jau turėjo būt Bodrume, šefas sulaukė skambučio ir visas įkalęs šoko mašinon ir kažkur išrūko. Muratas, pamatęs mano išsprogusias iš nuostabos akis ir dar išgirdęs komentarą, kad kaip taip galima girtam sėst už vairo, atsakė:
- Problem yok (nėr problemų), jis visus policininkus pažįsta.
Į tolesnes diskusijas, kad ne policininkuose čia esmė, o tame, kad girtas gali nugalabyt ką, Muratas nesileido. Tiesiog nesuprato, apie ką aš čia bliuzinu Mulkis.

Monika, išgręžusi visus balto vyno butelius iki lašo, išėjo ruoštis eiliniam naktiniam žygiui per barus. Muratas, supratęs, kad ši moteris nebus lengvai pasiekiama, o urologai sandėlius išsituštint rekomenduoja mažiausiai dukart per savaitę, ėmėsi manęs. Negi imsis žmogus "rankdarbių", kai gyvas šulinys prieš jį.
- Tu prie manęs net nelįsk, aš lesbietė, - sakau jam.
- Po manęs tau nebereikės moterų, - žada Muratas.

Pamatęs mano šūdo kandusio veido išraišką pats šią temą užraukė. Bet man kilo klausimas, o kurgi JI?
- Merak etme, bebek yapiyor (nesirūpink, vaiką daro), - atsakė jis.

Tai buvo paskutinis lašas, kuomet mano įtarimai, besilaikę ant siūlo galo, pasitvirtino. JI ir šefas - pora.

Nuėjau gult skaudančia galva. Joje niekaip netilpo mintis, kaip gali meilė ir neapykanta žmogui stovėti šalia viena kitos lygia dalimi.

Tai negali baigtis geruoju. Ir nesibaigė.

Tas rytas buvo kaip ir visi rytai - lauke nė debesėlio, lietaus be rugsėjo antrosios pusės nė nesitikėk. Danguje nuobodžiai ritinėjasi seniai pakilusi saulė, o mes prieš devynias jau turime būt kieme - tuoj mus išvežios po viešbučius.

Ta monotonija slegia. Kasdien prieš devynias kieme, po devynių - jau viešbuty, po dvylikos valandų, praleistame jame - atgal į bendrabutį. Išeiginių jokių. Jų negaudavo net JI, kuri, mano įsitikinimu, šefui dažną naktį šildydavo lovą. Nors, žinau, prašė ir ne kartą. Prašė ne tik sau, bet ir MUMS, na, jei ne visą dieną, tai bent kelias valandas nusiplaut nuo darbo ir nueit savo reikalais - ar į grožio saloną, ar į paplūdimį.

O čia kai vyko tai įvyko. Dienos vidury pas mane į viešbutį atsibeldžia šefas. Bet ne jį pirmąjį pamačiau, o Moniką. Įsispyrusi į gumines šlepetes, apsirengusi šortais ir palaidine ant petnešų - ryškiai ne darbui pasiruošusi. Paskui ją gėlėtomis trumpikėmis dėvintis išlenda save įsimylėjęs Muratas, o tada jau ir šefas visas poilsiui pasirengęs. Jie atvyko - DĖMESIO - PA-IL-SĖ-TI. Tai yra pasideginti, pasimaudyti, prie viso to dar pavalgyt ir pagert.

Nesu ypatingai pavydi, bet tąsyk jau ir man šis ne itin taurus jausmas sukilo. Tad nieko nedelsdama skambinu JAI ir pranešu - netvarka čia vyksta, mes dirbam, o kai kam atostogos. JAI buvo dzin, kad prie šefo yra savimyla Muratas, JĄ labiausiai sujaudino tai, už kokius nuopelnus MONIKAI yra skiriamas poilsio pusiaudienis. Tai, kad šefas bando Moniką sukergti su Muratu, jos neįtikina, ji išsikelia sau savo versiją - šefas turi užslėptų minčių dėl lenkės, o ta net nesigėdija.

- Viskas, vakare aš išvažiuoju, - pasakė JI, - o Monika lai džiaugiasi jai palikta proga.

Bandžiau ją perkalbėt, įtikint, kad Monika viso labo tik gudri lenkė, visų pirma žiūrinti naudos sau su mažiausiom sąnaudom. Nepadėjo. JOS akyse Monika - kekšė, siekianti naudos sau per vyrus ir ne kitaip.

Blogiausia buvo tai, kad ta trijulė iki vakaro tiek prisirakino, prisivynino ir prisikokteilino, kad net prisiėdimas jų girtumo neprigesino. Iškilo klausimas - o kas mane veš namo, jei visi girti kaip tapkės.
- Aš, - atsako Monika, kuri buvo mažiausiai girta, bet girta akivaizdžiai, net alkotesterio nereiktų.

Atsisakiau su jais važiuot, paprašiau, kad mane į Bodrumą parvežtų buvusi kolegė iš turizmo laikų.

Parvežė. Bet mažumėlę per anksti. Ji išvažiuoja, o mane meta lauk.

Iš viešbučio manęs atvažiavo pasiimti buvusi kolegė. Važiavau namo klegėdama, oi, bus nuotykių, šypsojausi. JI paskambinusi pareiškė, kad jau susikrovė daiktus, nusipirko bilietą į Antaliją ir jau kai rūks tai rūks, su vėjeliu ir dulkėm, niekam nieko, išskyrus mane, nepasisakiusi.

Grįžusi radau kieme Muratą ir Moniką, jau visiškai knapsinčius prie dar neišgerto litro vyno. Kambaryje - JI prie sukrautų lagaminų, vis laukianti progos kaip nepastebėtai išsmukti.
- Išvažiuosiu ir galės Monika su Kemaliu duotis, - sako JI.

Na, nei ta Monika su kuo ten duosis, nei ką, per gudri ji, kad taip pigiai suktųsi. Tik aš jau tiesiai šviesiai JOS paklausiau to, ką maniau žinanti
- Ko tau dėl to Kemalio taip galvą skauda, meilė ten pas jus kosminė ar ką?
- Taip, meilė.
- Nujaučiau. Ko tada man melavai apie kažkokį meilužį iš Antalijos?
- Nes jis man neleisdavo niekam pasakoti apie mūsų santykius, - atsakė JI.

Aš ir šiaip neketinau jos sulaikyti, nes JOS ir šefo santykiai man neatrodė nuoširdūs. Bet po tokio pareiškimo aš net buvau už tai, kad ji kuo greičiau nešdintųsi nuo to išnaudotojo.

Šefą Kemalį aš pažinojau dar nuo gidavimo laikų. Beveik pusamžis, gana simpatiškas diedas, nė karto nevedęs, bevaikis, bet visada šalia savęs turintis neblogą merginą. Tik tos merginos jis niekada niekur toli neieškojo - iš kolektyvo susimeškeriodavo. Niekada nė vienos jo divos nepažinojau iš arti, bet įtariu, kad tik į tokias a la monikas jis žvelgdavo pagarbiai, kitas vertindavo tik kaip darbinius arklius, o vieną iš tų darbinių išsirinkdavo būti dar ir namų tvarkytoja, skalbėja bei seksualinių poreikių tenkintoja. Na, bent jau JI neturėjo JOKIŲ privilegijų, tik pareigas ir jokios laisvės.

Tai va, JI jau stovi su lagaminais, o tie du kieme priešais duris vis dar knapsi prie gerokai nugerto butelio vyno. Reikia išeiti, autobusas nelaukia, o nepastebėtai niekaip neišeis. Tad padavusi man vieną krepšį ir paprašiusi ją palydėti iki gatvės, JI vis tik ryžosi.

Muratas, net ir žvelgdamas pro minimaliai susiaurėjusį akių plyšį į pasaulį, nepraleido žvilgsnio į pro jį pradardančius lagamino ratukus. Paklausė, kas čia vyksta, atsakymo negavo.

Kaip ir reikėjo tikėtis, iki gatvės mes nenuėjome. Muratas paskambino Kemaliui ir šis, pagautas isterijos, JĄ su visais čiumodanais įsivilko pas save į apartamentus.

Aš grįžau į kiemą, o čia jau netrukus Muratui skambučiu buvo pranešta, ne, ne pranešta, o išklykta, kad aš turiu nedelsiant palikti patalpas, darbą ir viską, kas susiję su šia įstaiga. Buvo jau po devintos vakaro.

Aš niekam nieko blogo nebuvau padariusi, su visais kolektyvo nariais palaikiau gana draugiškus santykius. Tačiau tą akimirką supratau, kad vienintelė pagalba, kokios galiu iš jų sulaukti - tai pagalba susikrauti lagaminus. Niekas net kūšplaukio nesiruošė pajudinti, kad pakalbėtų su įsiūčio pagauti šefu ir pabandytų jį įtikinti, kad aš čia niekuo dėta.

Tad iki Kemalio apartamentų durų nužingsniavau pati. Tiesiog pasikalbėt, kuo gi aš čia dėta, o dėta kaip tik mažiausiai, tiksliau - visiškai niekuo.

Dar tiesdama ranką beldimuisi girdėjau tokius klyksmus, kokių gyvenime nebuvau girdėjusi ir tikiuosi nebeišgirsti. Tuos klyksmus lydėjo grumtynių garsai. Pasidarė neramu, tad net šiek tiek nudžiugau pamačiusi prieinantį Muratą, nors ir silpnai koordinuotą.

Durys atsidarė. Šefas klykia, varo mane po velnių, o JI verkdama prašo Muratui perduot, kad jis "pydaras" esąs. Taip ir perdaviau. Ir ant savo galvos vos ne mirtį užsitraukiau. Gi šita fanaberikas, išgirdęs ir supratęs to žodžio reikšmę, visiškai nebesiaiškino, kas tai pasakė, Kadangi tai nuskambėjo iš mano lūpų, pradėjo mane su buteliu gainiotis, taikydamas juo užvožt per galvą. Čia jau pats Kemalis sulaikė jo ranką, nors viduje irgi norėjo mane užmušti, nes taip pat manė, kad čia mano žodžiai.

Kadangi niekas su manimi į jokias kalbas nėjo, užduotis buvo aiški - nešdintis, tai pradėjau skambinėt visiems pažįstamiems iš eilės. Kol jie mąstė kaip man padėti, JI prisipažino, kad "pydaras" išplasnojo iš jos lūpų. Tai jai padėjo nepavėluoti į naktinį autobusą, nes buvo tiesiog išstumta iš kiemo.

Tuo tarpu šefas, įkvėpęs kelis gurkšnius gryno oro po isterijos priepuolio suprato, kad be JOS nebebus kam dirbti.

Taip aš likau neišmesta.

Atsikėlusi ryte jaučiausi taip, lyg viskas, kas įvyko vakar, buvo susapnuota. Tik pamačiusi, kad drabužių reikia ieškoti nebe spintoje, o lagamine, kurį buvau susikrovusi, supratau, kad tas košmaras buvo realus. Jį dar patvirtino tuščia JOS lova.

Bet į darbą išėjau aukšta pakelta galva. Gi ne aš vakar girta sklaidžiausi, ne aš kažką su buteliu gainiojausi, kėsindamasi užvožt juo per galvą ir apskritai gi niekam nieko blogo nepasakiau ir nepadariau.
- Gunaydin (labas rytas), - labai energingai ir šypsodamasi ištariau šefui, vos jį pamačiusi. Ir jis pasisveikino galvą į pečius įtraukęs, net akių į mano pusę nepakėldamas. Ką gi, gėda tikrai jo, o ne mano, paguoda ta, kad bent ją jaučia :)

JAI išvažiavus įvyko ir šioks toks perskirstymas, aš išsiunčiama į Green beach viešbutį. Dėdė Lioša vakar vakare buvo kažkur mieste, su bičiuliais vakarojo, tad grįžo jau po visos tragikomedijos ir tik ryte sužinojo, kad JOS nebėra. Lioša - Bulgarijos turkas, choleriško temperamento, tiesmukas, jokios emocijos nė sekundei neuždarantis savyje. Tad energingai sukiodamas vairą jis savo nuomonę ištaškė bet kokiais ant seilės užlipusiais žodžiais:
- Nužno dumat' golovoi a ne pi*doi (reikia galva galvot, o ne pi*da - iš rusų), - drėbtelėjo.

Dėdė Lioša JĄ globėjiškai mylėjo. Bet lygiai taip pat, kaip ir aš, negalėjo suprasti, kam JAI tas bemaž į tėvus tinkantis šefas, kuris tik reikalauja, bet pats nieko (išskyrus seksualinį pasitenkinimą) neduoda. Bet ir to kokybiško intymumo aš nelabai įsivaizduoju. Koks čia gali būt seksas su bemaž kas vakarą girtu diedu? Moteriai, kuri alkoholio beveik nevartoja.

Įdomiausia tai, kad JI irgi žodžių užanty nelaiko, ant galvos niekam lipt neleidžia, lengvai nepastumiama. Bet prieš mylimą vyrą stovi tarnaujančio šunyčio pozoje.

Paskambino JI man, vos tik atvažiavau į viešbutį. Skambino ir naktį, autobusu važiuodama. Verkė, sakė esanti sumušta, visą kūną gelia, o ryte jau "pridavė" man po vakarykščio apsistumdymo suskaičiuotas mėlynes. Sakė, eis į policiją rašyt pareiškimą, išsiims abdukciją ir viso to geruoju tikrai nepaliks.

Kelios dienos slinko panašiai. Šefas vis dar nedrįso pažvelgt į akis, JI kasdien vis skambindavo pasišnekėt, aš vis dar sugipsuota, o Monika, net ir prašoma neplovė grindų. Kad būtų dar smagiau, aukštakulniu bateliu pritėškė iš kažkur į kambarį atsivilkusį gigantišką tarakoną mutantą ir paliko pareikšdama, kad skruzdės jį vis tiek suės.

Nusivyniojau gipsą pati, gerokai anksčiau laiko. Bet ranka jautėsi taip, lyg kūdikis iš įsčių išlindęs į pasaulį - bejėgė. matydama, kad pačiai susitvarkyt nepavyks, Monikos jau ne prašiau, o pareikalavau išplaut grindis. Eilinį sykį.

O ji, eilinį sykį pažadėjus tai padaryti, vėl eilinį sykį pasikedeno plunksnas ir išėjo į naktinį žygį. Grįžo apie šeštą ryto, sunkiai besiorientuojanti aplinkoje. Dar ir vyrą parsivedė. Šito man jau buvo per daug.

Iššokau iš lovos kaip kulka. Būčiau pradėjusi tuoj pat šaudyt emocijomis, bet prasikrapščiusi akis pamačiau, kad tas vyras - Muratas, mūsų vairuotojas, jaunas, labai simpatiškas vaikinukas. Sako, sutikęs mieste Moniką visai be koordinacijos, tad po kokių poros valandų įkalbinėjimų sugriebęs ir partempęs namo. Tąsyk tos lenkės paklausiau, kaip ji jaučiasi pasikvietusi svečią į pritryptą sruzdėlyną? Piktai paklausiau. Vakare grįžusi iš darbo radau grindis išplautas.

Tai buvo vienintelis jos darbas tądien, nes pardavėjos pareigoms ji, atgulusi šeštą ryto, nebeprabudo :) Ir ką? Ir nieko. Jai nieko.

Per tas kelias dienas įvyko ir kiti pasikeitimai kolektyve. Vieną dieną iš darbo pabėgo Ibo Litrobolistas, o paskui jį ir "ne dėl pinigų" atvykęs Muratas. Nieko neuždirbęs, tik labai daug santaupų vakarėliams ištaškęs.

O JI nerimo. Skambinėdavo kasdien. Pyktis jau buvo atlėgęs, paaiškėjo, kad į jokią policiją ji nesikreipė, nes "Alachas jam atlygins". Blogiausia buvo tai, kad tam pykčiui nuslūgus, ji vėl pradėjo dėl jo dūsauti, ilgėtis. Liepiau jai laikytis. Stengėsi...

O Kemal bėjus, likęs vienas, net gert nustojo kieme. Gal buitiniu alkoholizmu užsiiminėjo, bet stalelio priešais parduotuvę ar kieme su kepsnine, nebeliko.

Ir to kolektyvo beveik nebeliko. Tik aš, dėdė Lioša, jaunikis mano ir nepatikimoji Monika. Per tą laiką dar spėjome išgyventi nepavykusį perversmą, o tai reiškė, kad turistų srautas dar labiau sumenks, o kartu su juo ir pajamos verslui...

Bet čia dar ne pabaiga

:)