JI, JOS paslaptys, dar Monika ir šiaip nuotykiai

JI mano gyvenime išdygo tada, kai atsirado proga atsikratyti nepageidaujamo sugyventinio. Persivilkau savo daiktus ir atsidūriau lyg kitame pasaulyje. Švaru, blizga, basom galima po kambarius vaikščiot, kambarys ne neišdžiovinama drėgme, o parfumais kvepia.

Pirmasis mūsų pklabis jos iniciatyva buvo apie šefą. Taip taip, apie tą patį, kuris neva mane turėjo išgelbėti nuo rankų mirkymo chloruotame vandenyje ir pakviseti į kitą - gražiai apsirengusių, manipedikiūruotų pardavimo vadybininkų pasaulį.

- Baisesnio šefo nesu turėjusi, - staiga visas mano iliuzijas nušluoja JI, - Aš per tuos porą mėnesių taip pasenau, kad man gėda savo nuotraukas FB postint, - dar prideda. Ir, kad mažiau nepasirodytų, dar drėbteli: - O kiek aš svorio per jį numečiau, vos 48 kg sveriu, nors atvažiavau 52-iejų.

Tuos keturi kilogramus numetusi persona manęs pradėjo teirautis, iš kur aš sužinojau apie galimybę čia dirbti, na, kaip apskritai čia atsidūriau. Papasakojau viską ir dar daugiau. Na, susipažinome mes, kai aš dirbau gide ir pati vežiojau pas jį turistus, na, mačiau, kad jis myli gražias moteris (greičiau merginas, nes labai jau jaunos), mačiau ir tai, kad jų jis toli nesižvalgo - visos jos būdavo jo darbuotojos. Tą patį papasakoja JAI, pridurdama, kad šiuo klausimu turiu savo nuomonė, bet neskleidžiu jos pernelyg plačiai, jei tai nėra visuotinas reikalas.

Štai šį epizodą apie moteris JI išklausė itin įdėmiai, pritarė, kad kai kurie dalykai ne mano reikalas. Bet tada aš dar nesupratau, prie ko tai prives.

- Jei rašysi apie mane, tai neminėk mano vardo", - pasakė man JI. Tiesa, jau po to, kai jos vardas buvo paminėtas :) JI tiesiog nujautė, kad netrukus čia rasis nekasdieniškos istorijos, kurių pagrindinė herojė bus JI. O tokius įvykius sunku nutylėti.

JI nenakvodavo kambary, nakčiai kažkur nepastebėta išeidavo ir parslinkdavo paryčiais ant pirštų galiukų, naiviai tikėdamasi, kad nepajusiu, jog jos nebuvo. O aš neapsimetinėjau, kad nieko nematau, tad tiesiai šviesiai paklausiau - kur tu duodiesi naktimis.

JI sukūrė istoriją apie mylimąjį iš Antalijos, kuris kartais atvažiuoja jos aplankyti. Kadangi šefas irgi ant jos padėjęs akį, tad ji turinti iš namų išsliūkinti vėlai naktį ir grįžti paryčiais, kad jis nepastebėtų.

Tikėjau šia istorija tol, kol tas mylimasis, išvykęs į Antaliją, vėl Bodrume atsidūrė taip greitai, jog realiai sulakstyt pirmyn-atgal net laiko neužtektų. Neklausiau, kodėl ji meluoja. O kam? Meluodami mes kartais patys tiesą paduodame ant padėklo, patys to nesuprasdami.

Ir JI man padavė. Tiesa, ne iškart, o pamažėl, dozuodama. Jausdama, kad per daug padavė, tuoj į dialogą primaišydavo neapykantos prieskonių, kad tos tiesos skonio pajusčiau kuo mažiau.

- Kaip aš jo nekenčiu, - kalbėjo JI apie šefą. - Įsivaizduoji, jis man pinigų neduoda, kuriuos uždirbau. Žadėjo, kad uždirbsiu pusantro tūkstančio dolerių per mėnesį, o tik 800 uždirbau ir tuos pačius reikia kaulyti. Su draugais negaliu susitikti, kas vakarą stebi kiekvieną mano žingsnį.

Iš tiesų šefas kiekvieną vakarą priešais parduotuvę pasistatydavo staliuką ir liuobdavo rakę su draugais, vaisiais užkąsdamas. Tai be galo siutino jo darbuotojus, nes iš tiesų bosas vėluodavo su jais atsiskaityti. Todėl prasidėjo keisti dalykai.

Vieną rytą į darbą neatėjo Džengizas. Respektabilios išvaizdos, talentingas, keliomis kalbomis kalbantis pardavėjas. Naktį susipakavo lagaminą ir kol niekas dar nepabudo, išsliūkino kaip vagis. Po kelių dienų lygiai tokiomis pat aplinkybėmis neliko ir Zekio, kuris pabėgo net ne visus daiktus susirinkęs. Dar vėliau po vieną nubyrėjo modeliai, kol iš penkių liko du, o vėliau ir tie išsinešdino.

Likom tik aš, JI, mano buvęs sugyventinis Čača, kas vakarą po litrą vyno susikratantis Ibo, mano jaunikis Uguras (apie jį vėliau), dėdė Lioša ir mūsų šeimininkė Idžlal. Per mažai, kad būtų galima efektyviai dirbti.

Tad plevendama geltonais plaukais, elegantiškai siūbuodama klubais, pasibalnojusi stilingus akinius ant nosies į mūsų ir šiaip įvairiaspalvę kasdienybę įžengė lenkė Monika. Tada dar nežinojome, kokių vėjų ji įpūs į mūsų gyvenimą. Ne vėjai, o uraganas tai bus 

- Kelkis, šiandien važiuosi su manimi į Green beach viešbutį", - vieną rytą pasakė JI.

Nei ji, nei aš nebuvome pardavėjos. Mes buvome informatorės, dirbančios ne parduotuvėje, o viešbučiuose. Mūsų darbas buvo suteikti informacijos apie odos prekių parduotuvę, pakelti poilsiautojus nuo gultų, ištraukti iš jūros ir išsiųsti į prekybos centrą. Kaip tai padaryti, niekas nemokė, niekam nebuvo svarbios tavo metodikos, tik rezultatas - privalai kasdien išsiųsti po kelis turistus ir taškas. Jei nori, plaukiok aplink juos, rėkdama "koža koža", jei patinka, gulkis šalia prieš saulę. Ką nori ir kaip nori daryk, bet jie turi išvažiuoti ir grįžti ne tuščiomis, nes kitaip nieko neuždirbsi. Algos mums nemokėjo, tik procentus nuo pardavimų.

Iki tol aš dirbau kitame viešbutyje - Petunya. 80-90 procentų jo kontingento sudarė patys turkai, į Bodrumą atvykę iš Stambulo ar Ankaros. Jei buvo užsieniečių, tai daugiausiai iš Jungtinės Karalystės, kurie šlamšdavo mėsainius pasičepsėdami ir užsigerdami alumi, kad greičiau nuslįstų, bet jokiu būdu nperkantys odod gaminių "because of animal rights". Žodžiu, gyvūnas, pavirtęs į kotletą, anot jų, teisių neturi, o pasiūtas į švarkelį ar "dublionkę" jau turi būti ginamas. Todėl mano darbo diena praeidavo be rezultatų, nes patys turkai, jei jau perka kokį odinį gaminį, tai tikrai ne Bodrume.

Tuo metu Green beach viešbutyje turkų irgi užteko, bet ten buvo daug turstų iš Ukrainos ir Azerbaidžano. Todėl, kaip mane iš anksto nuteikė "sugyventinis", geresnio viešbučio darbui už šį nėra.

Tai ir išdardėjome ten abi. Bet pamačiusi, kaip JI dirba supratau, kad kai kurie dalykai yra neišmokstami.

- Laba diena. O, kokios akys, eik tu sauuu, viskas, vyrukų neatsiginsit čia Turkijoje... Iš kur jūs? Iš Chabarovsko? Buvau ten, vienas giminaitis ukrainietę vedė... Kokie jūs laimingi atrodote, gal povstuvinė kelionė..., - suokė ji, po kiekvieno daugtaškio užmegzdama dialogą ta tema, o po to jau siūlydama "nemokamą" išvyką į Bodrumą, lyg tarp kitko užsukant į odos prekių parduotuvę. Iš pradžių maniau, kad čia gerai atkalta vaidyba, o paskui pamačiau, kad viskas vyksta natūraliai. Ir net jeigu jai ir nepavykdavo ko nors išsiųsti į tą "nemokamą" išvyką, vis tiek atostogų pabaigoje ji su jais atsisveikindavo bučiuodamasi ir glėbesčiuodamasi, o jos FB profilis po kiekvienos turistų pamainos pasipildydavo naujais draugais.

Bandžiau ir aš taip, kaip JI, bet man nepavyko. Na, tik su kai kuriais.

Tada prisiminiau Ravilį, savo buvusį kolegą iš gidavimo laikų. Gyvenome bendrabutyje, turėjome puikų kiemą su staliukais, kur po darbų visi susirinkdavome pabendrauti. Pamenu, sėdžiu viena ir matau prie gretimo stalo jauną simpatišką vyrą. Žiūri į mane ir šypsosi, bet šypsosi taip, lyg mane pažinotų. Kai atsistojo ir pradėjo eiti link manęs, jau pradėjau sukti galvą, kur aš galėjau jį anksčiau sutikti.

- Labas, aš Ravilis, - vis dar šypsodamasis prisistatė ir aš supratau, kad anksčiau mes nebuvome susitikę. Vėliau, stebėdama jį pamačiau, kad taip jis bendrauja su visais, ne tik su kolegomis, bet ir su turistais.

Jis, kaip ir JI buvo turkas meschetinas. Tai etninė grupė, pasklidusi po buvusias sovietų šalis, daugiausiai Gruziją, Kazachiją, Uzbekistaną. Pietietiško temperamento, bet sumišusio mentaliteto. Todėl jei Turkijoje susipažinote su puikiai rusiškai kalbančiu turku, jis greičiausiai ne vietinis, o iš tų kraštų.

Daugelis jų tiesiog genetiškai apdovanoti puikia komunikavimo dovana ir dar galimybe užuosti pinigus. Šalia jų gali stovėti turistas, apsirengęs vien palmėmis padabintais maudymosi šortais, bet jie jau jaučia nuo jo sklindantį pinigų kvapą.

- Klausyk, reikalas yra, - kartą prie Ravilio priėjo turistas, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiraintis iš šimtų. - Esu vedęs, atvažiavau su meiluže ir pamiršau gumytėm apsirūpinti. Gal gali padėt?

Ravilis tik įkvėpė ir užuodė :D
- Į aukso parduotuvę reikia važiuot, - sako. Kol turistas purtėsi nuo tokio pasiūlymo, nes neketina nieko pirkti, Ravilis toliau šypsodamasis įtikinėjo: - Tai jūs ir nepirkite, jei nieko nereikia, bet grįžtant paprašykite vairuotojo pakeliui sustoti prie vaistinės.

Turistas grįžo ir su prezervatyvais, ir su aukso gaminiais už kelis tūkstančius dolerių.

Todėl ir sakau, kad kai kurie dalykai ne išmokstami, o įgimti.

Vakarojom kartą mes su Monika kieme ir iš savo gūžtos išlindo mano buvęs sugyventinis. Tiesiai iš dušo, net neapsirengęs, tik rankšluosčiu apsijuosęs. Vyno pasiūlė, mes atsisakėm. Monika ruošėsi į trasą po naktinį Bodrumą, o aš buvau suplanavusi naktinėti prie kompiuterio.

O naktis man jau ruošė nemalonų siurprizą. Prieš miegą dar nusprendžiau palįsti po dušu. Paslydau ir griuvau aukštielninka. Jei kaire ranka nebūčiau atsirėmusi, tikriausiai taip ryte mane ir būtų radę. Skausmas nežmoniškas, o suvokimas, kad ranka tikrai lūžo, o ir aš neturiu draudimo man nakčiai garantavo dar ir galvosopį. JI jau miegojo, Monika, kaip įprasta, iš "tusovkių" grįžta tik paryčiais, kaimynystėje gyvenančių bendradarbių languose irgi nė žiburio, pasiguosti nėra kam.

Toks tad ir miegas buvo. Bet rytas irgi jau buvo paruošęs siurprizą. Na, visų pirma visi atsiėmėme nuo šefo. Visi už tai, kad naktį manimi nepasirūpino, o vėliau ir aš, už tai, kad niekam nieko nepasakiusi lūžusia ranka nuėjau miegoti. Lyg tos kelios valandos ką nors būtų pakeitusios, gipsas vis tiek garantuotas.

Mano sugyventinis būtų buvęs įpareigotas nuvežti mane pas gydytoją. Būtų buvęs, jei ryte būtų pasirodęs. Bet jis dingo. Pabėgo naktį, palikęs tuščią kambarį, lygiai taip pat, kaip prieš jį jau padarė Džengizas ir Zekis ir kaip po jo dar padarys modeliai bei šeimininkė Idžlal.

Pasijutau kaip skęstančio laivo žiurkė, iš kurio uodegas neša gentainiai ir mane pradėjo kamuoti nerimas. Visų pirma, kad reikia pas gydytoją, o aš neturiu draudimo, antra - kad šiaip sau žmonės nebėga. Vadinasi, kažkas čia negerai, o kas negerai, niekas nedrįsta tiesiai šviesiai pasakyti.

Dėl draudimo šefas pasakė "bošver" (niekis) ir aš po kelių valandų jau sėdėjau su gispu - antru gyvenime, bet ir vėl turkišku.

Tądien dirbti nereikėjo, o kitą dieną šefas mane paliko parduotuvėje, į viešbutį neišsiuntė. Pasikvietė mane ir kolegą Ugurą pokalbiui ir paklausė:
- Kokie tavo planai? Nori likti Turkijoje?.
Paklausė labai rimta veido išraiška, kad aš net mažumėlę sunerimau - negi dabar mane visą "sukaliečintą" išmes kaip ne vietoje nutūpusią musę? Kol kas iš Turkijos niekur nesiruošiau išvažiuoti, taip jam ir pranešiau.
- Vadinasi, tau reikia susituokti, - pasakė. O aš neturiu nei noro, nei kandidato. Apie nenorą nutylėjau, o dėl kandidato jis buvo nusprendęs pagelbėti.
- Va, Uguras vienišas.

Sėdi abu rimtu veidu, o aš nežinau, kaip reaguoti.

Tas vienišas Uguras buvo labai nenusakomo amžiaus. Jam galėjo būti ir 55, bet nenustebčiau, jei ir visi 65 -eri. Pirmą kartą susitikome dar tada, kai aš pas sugyventinį buvau įsikūrusi. Jis, nežinojęs, kad Čača nebe vienas, kažkaip drąsiai užėjo į kambarį ir tuoj atatupstas atsitraukė, mane išvydęs. Pagalvojo, kad Čačos žmona :)

Šiaip jis nebuvo blogas žmogus, bet visi jo žiauriai nemėgo. Ypatingų simpatijų ir aš jam nejaučiau, nes buvo labai įkyrus ir plepus. Ir štai, dabar jis man į vyrus siūlomas :) Šefas paliko mus pamąstyti, o Uguras pasakė:
- Juokauja jis, nekreipk dėmesio. Bet, kita vertus, kodėl gi ne?

Ši tema ties tuo pokalbiu nesibaigė. Dar laukė vakaras. Šefas visiems pranešė, kad po darbo vidiniame kieme jo sąskaita vyks kepsnių vakarėlis.
- Mane ištekinti nusprendė, - pranešiau dėdei Liošai vakarėlio priežastį.
- O tai nėra blogai, - pasakė jis. - Ir kas tas laimingasis jaunikis?
- Uguras.
- Nu i nx.

Kad ištekinimas už Uguro yra visiškas pokštas, supratau praėjus pusvalandžiui nuo kepsnių vakarėlio pradžios. Na, įžangoje darsyk teko visiems išklausyt jau ryte girdėto moralo - visiems už tai, kad nepajuto, jog man blogai, o man už tai, kad nieko iš lovų neišverčiau su savo drama. Ayip sana, ayip, vis kartojo - gėda neva.

- Ne paslaptis, ko mes šiandien susirinkome, - tarė dėdė Lioša, tas pats, kuris necenzūriška emocija sutiko žinią apie man peršamą jaunikį. - Ogi kiz istemek (merginos pageidavimo) vakarėlis.

Dėdė Lioša šypsojosi ir buvo vienintelis, parodęs aiškiai išreikštą emociją, bet to man pakako, kad suprasčiau, jog visa tai, kas čia vyksta, neturi jokio rimto pagrindo, viskas tik juokas ir nieko daugiau.

Tad įkvėpiau giliai ir pasakiau:
- O kur auksas???

Pokštas vykęs, nes nusikvatojo ne tik dėdė Lioša, nepaisant to, kad jo juokas buvo garsiausias.

Turkijoje visada jaunosios šeimai atitenka suderėta aukso dalis, tą aš žinojau labai gerai. Dar gidaudama bendraudavau su kolegomis vairuotojais ir vienas jų kartą paprašė manęs pagalbos. na, kad žmoną padėčiau surast. Turkės jam neįtiko dėl godumo, jei nori gaut ją už žmoną, turi auksu apkarstyt jos kaklą ir rankas iki alkūnių - būtent taip jis man ne tik žodžiais, bet ir gestais išaiškino. ar vėliau išgirdau terminą "bedava gelin" - nemokama nuotaka. Taip kalbama apie užsienietes, nežinančias tradicijų ir tekančias už turkų.

Pareikalavau mamos deryboms. Už ją buvo nusamdyta lenkė Monika, parsiradusi tiesiai į vakarėlio kulminaciją. paprašiau, kad pusvelčiui manęs neparduotų, o ji tai moka, kraujyje lenkiškame visa tai.

Pareikalavus aukso, šefas Monikai atidavė savo (tipo) Rolex laikrodį, o dėl 10 tūkstančių dolerių grynais, nusprendė derėtis - neįgali, su gipsu ir panašiai.

Na, kiz istemek vakarėlis nepavyko, bet vakarėlis iš esmės buvo nieko sau :)

Labiausiai į akį krito litrobolistas Ibo, stengęsis išlaikyti šaltą emociją. Jis man visada atrodė keistas, bet po tuo keistumu slėpėsi jo superduperhyperdramatiška gyvenimo istorija.

Kiekvieną kartą man atvykus į Turkiją, nesvarbu, po kelių mėnesių ar po metų, alkoholio ir cigarečių kainos būna šoktelėjusios. Monika pastebėjo, kad alus parduotuvėje kainuoja tiek pat, kiek ji mokėtų bare Varšuvos centre.

Alaus skardinė - 6-8 liros (liros vertė buvo bemaž tokia pat, kaip a.a. lito), litras rakės, kurį šefas su draugeliais patvarkydavo kas vakarą - apie 100 lirų.

O Ibo kas vakarą vienas pats susiversdavo du litrus balto sauso vyno, jei neužtekdavo, tai nusibaigdavo dar kokia skardine kita alaus. Niekada nemačiau jo valgančio, tik gliaudantį saulėgrąžas, todėl atrodė jis taip, lyg užvakar būtų išleistas iš koncentracijos stovyklos - vieni kaulai ir oda. Buvo toks atsiskyrėlis, su niekuo nebendravo, tik spjaudydavo saulėgrąžų lukštus ir gurkšnodavo vynelį iš stiklinės nebyliai žvelgdamas į tolį.

Taip buvo tol, kol nepasirodžiau aš. Ėmė tam žmogeliui ir susišvietė, kad tarp mūsų kažkas gali užsimegzti. Tad baigėsi jo tylos periodas, pasakodavo jis man visokias istorijas, dažniausiai susijusias su moterimis. Kalbėdamas vis slinkdavosi kėde arčiau manęs, stengdamasis sumažinti mus skiriantį atstumą, o aš traukdavausi, kad per daug nepriartėtų.

- Tai sakyk, ką norėtum apie mane sužinoti, gi ne veltui čia su manimi sėdi? - paklausė kartą, sužinoję, kodėl aš kiekvieną vakarą vis barškinu kompiuterio klaviatūra. Jam greičiausiai susidarė įspūdis, kad kažką apie jį žinau, tik noriu patvirtinimo iš jo lūpų. Nors tada nieko nežinojau ir nemaniau, kad iš tokio tylenio galėčiau ką įdomaus ir išgirsti, išskyrus tai, kas jau buvo akivaizdu - kiekvieną vakarą du litrai vyno vienumoje ir tyloje. tad klausimas buvo tik vienas - iš kur tiek pinigų, kad galėtų kas vakarą gerti?

Nepaisant to, kad Ibo buvo akivaizdus alkoholikas, jis nė karto nepramiegojo į darbą - devintą ryto jau sėdėdavo prie parduotuvės visas nusiprausęs, tvarkingai apsirengęs ir visada baltas kojines apsimovęs. Ir vis tiek atrodė baisiai - perkaręs, didžiuliai maišai po akimis, ant galvos styrojo smarkiai išretėję ir labai žirklių besiprašantys plaukai.

Neįsivaizduoju, kokioj beviltiškoj padėty turi būti atsidūrusi moteris, kad bent svarstytų jo kandidatūrą į romantiškus santykius. Bet jis savęs dar nebuvo nurašęs, juolab kad akivaizdu - aš nebuvau beviltiškoj padėty, gi kandidatas į jaunikius vos už kelių metrų gyveno :) Todėl kas vakarą manęs siekė, iš pradžių "per aplinkui", o paskui jau ir tiesiai šviesiai. Sakė, nugirdys mane. Bet aš tiek nesugebėčiau išgerti :D

- Kada atsipalaiduosim? - sykį ėmė ir paklausė, kai iki tol išbandytos priemonės nesuveikė.
-Aš atsipalaidavusi, - sakau.
- Ne, aš klausiu, kada mes dviese atsipalaiduosim, negi tai nereikia?

Po tokio klausimo pasigailėjau, kad sočiai vakarieniavau. Dar blogiau pasidarė, kai jis pabandė fiziškai prie manęs lįsti. Tada teko jį griežtai atstumti ir pasakyti, kad niekada daugiau su manimi taip nebendrautų. Pasakiau tai be isterijų ar įžeidinėjimų ir jau kitą dieną dėkojau visiems aukščiausiesiems, kurie suteikė man jėgų nepratrūkti. Nes net ir tada, kai Ibo, visas šnopuodamas pradėjo masturbuotis mano akivaizdoje, aš nepradėjau koliotis, tik su šiokia tokia emocija paklausiau:
- Ką tu čia dabar darai? Tu iškrypėlis ar ką?

Jis atsistojo ir nuėjo.

Kitą dieną Monika man papasakojo tai, ko aš nežinojau. Pasirodo litrobolistas Ibo turi juodą penkiolikos metų skylę savo biografijoje.

Kadaise jis buvo jaunas, gal net ir visai simpatiškas. Turėjo verslą Izmyre, buvo vedęs. Tik tas vedybinis gyvenimas tikriausiai klostėsi nekaip, kitaip jis bebūtų užtikęs savo žmonos meilužio glėbyje. Neištikimybė buvo rimtas pagrindas skyryboms, tad jis ir išsiskyrė. Tik ne teismo keliu - jis savo žmoną paprasčiausiai papjovė. Peilį keliskart, kad nebeatsikeltų, brūkštelėjo ir per meilužio kūną. Ir taip du žmones pasiuntęs į aną pasaulį pats pateko į pragarą žemėje - 15 metų praleido už grotų.

JI tuoj išvažiuos. Viza baigiasi, o ją prasitęst galima tik Antalijoj - kažkur už 800 suvirš kilometrų. Mano ranka sugipsuota, tad aš, su nerimu priimu šią žinią - niekas man nepadės nusipraust, apsirengt...

Aha, lenkė Monika lieka. Bet ji net pati sau negali padėt, ką kalbėt apie mane

JOS ir Monikos nebylus konfliktas prasidėjo jau antrą dieną. Jei JI mokėtų angliškai ar lenkiškai, pati Monikai drėbtų viską, ką apie ją galvoja, O aš gi taiki, todėl ji man paliepia:
-Klausyk, tu jau si visu savo spyk ingliš paaiškink, kad aš taip negaliu.
O negali ji matyt netvarkos. Nuo tos dienos ,kai Monika atsikraustė, ji spintoje neišsidėliojo savo daiktų, visas jos dėvėtas ir nedėvėtas kraitis kaupėsi ant lovos. Aš savęs irgi nelaikau tvarkinga, bet tai, ką mačiau pas ją, net man buvo kraupu.

Monika turėjo draugų Bodrume. Kurgi neturės - jauna, graži, iškalbinga. tad grįždavo tik paryčiais. Iš vakaro labai išsiprausdavo, gerą makiažą pasidarydavo, o palei rytą griūdavo lovon, tokion, kokią ją matote nuotraukoje (švarūs rūbai sumišę su dėvėtais) ir po poros-trejeto valandų, vos prasikrapščiusi akis, kildavo darban.

- Stopudovai trachinsis šiąnakt, - pasakė Litrobolistas, kai eilinį vakarą pamatė gerai apsimakijažinusiią Moniką, išsiruošusią pasibastyti. Ir pasakė tokia veido išraiška (akys išsprogo, lūpos prasivėrė, liežuvis vos vos prasmuko) lyg pats toje orgijoje tuoj tuoj dalyvaus. Fu.

Tarp JOS ir Monikos tvyrojo kažkoks keistas santykis. Monika, aišku, buvo abejinga JAI, kiek tai įmanoma būti, kai gyveni kartu viename kambaryje. Tuo tarpu JĄ Monikos atžvilgiu kamavo milijonas įvairiausių plačios amplitudės emocijų.

Ten, kur pasirodydavo Monika, vyrai prarasdavo sveikatą. Jiems susisukdavo galvos ir padažnėdavo kvėpavimas, pulsas, sutrikdavo regėjimas, pasikeisdavo kalbos dovanos (pagerėdavo ar pablogėdavo - priklauso nuo prieš tai buvusios situacijos ramybės būsenoje)...

Ji iš tiesų turėjo "bombinį" derinį. 31-erių, nors atrodė mažiausiai penkeriais metais jaunesnė. Liekna ilgaplaukė blondinė, savo mėlynomis akimis į pasaulį kartais žvelgdavo pro akinius dideliais juodais rėmeliais. Jei ją kas aprengtų baltais marškinėliais, trumpu klostuotu sijonu, kojinėmis iki kelių - tai ji pavirstų elitine pornožvaigžde ir ne kitaip. Prie viso to ji dar buvo išsilavinusi ir velniškai komunikabili.

Ten, kur pasirodydavo Monika, abejingų nelikdavo. Vyrai šiaušdavo plunksnas ir skiauteres dėl jos dėmesio, o moterys arba stengdavosi susidraugauti, idant irgi koks vyriškoje kompanijoje ne blogiausias variantas (kaip draugei) atskiltų, arba nekęsdavo iki panagių, nes įžvelgdavo grėsmes, kad nusižiūrėti ar jau net santykiuose esantys vyrukai netrukus gali pakeisti kursą.

Jai net šefas buvo atlaidus. Grįždavo ji, kaip jau pasakojau, paryčiais, tad dažniausiai pramiegodavo į darbą. Ir ką? Ir nieko. Kitas jau seniai būtų buvęs išsviestas, tik ne Monika.

Ir vieną dieną pasirodė Muratas. 47 metų šiek tiek žilstelėjęs vyras pusilgiais plaukais. Vaikščiojo visas kaip povas, pats savimi patenkintas ir vis kartojo:
- Aš čia ne "para ičin" (ne dėl pinigų), o tik tam, kad padėčiau Kemal bėjui (šefui), nes mes seni draugai.

Ir stengėsi tai įrodyti ne kalbomis, o darbais - kas vakarą organizuodavo kepsnių vakarėlius, kurie jam atsieidavo mažiausiai pusantro šimto lirų (panašiai tiek, kiek ta pati suma litais).

Atrodė jis labai pasitikintis savimi. Laikė save ereliu. Ir kiti jį tokiu laikytų, jei tikėtų jo sekamomis pasakomis - šis žmogus savivertę bandė palaikyti tik savo paties neįtikinamais pasakojimais.

Bet jis visiškai pasikeitė pradėjęs bendrauti su Monika. Visas savo blakstienas ant jos pakabino, akių vyzdžius į ją nukreipė, uodega greičiausiai nuo jos nesiblaškė nei į kairę, nei į dešinę - tik į jos, tik į Monikos pusę. Ir?

Šefas veltui laiko neleido. Be bandymų kasdien gaivinti dūstantį verslą, jis dar imdavosi ir piršlio vaidmens. Keista, nes man kaip tik atrodo, kad artimi santykiai tame pačiame darbe maišo, bet jis, greičiausiai, turėjo kitokios patirties. Todėl visaip stengėsi, kad jo vadovaujamame kolektyve vienišų žmonių nebūtų, o jei jau yra, tai juos vienus su kitais akimirksniu reik sukergti.

Niekaip negalėjo suprast, kuo man jo pasiūlytas jaunikis neįtinka ir progai pasitaikius vis paklausdavo - nu, Ugur nasil (kaip, Uguras?)?

Nuo šių klausimų gavau progą pailsėti, kai į mūsų kolektyvą įsijungė Muratas, kuris, kaip minėjau, vis kukuodavo, kad ne dėl babkių čia atsikėlė, o tam, kad padėtų savo bičiuliui Kemaliui (šefui mūsų) verslą pakelt. Bo jis, supraskite, esąs toks pardavėjas, kokių ant visos Turkijos - tik ant vienos rankos pirštų suskaičiuot.

Klausydavausi aš jo tokių pasakėčių ir viduje šypsodavausi. Gi mano sugyventinis Čača buvo lygiai toks pat nepamainomas :) Jei per mėnesį užkaldavo tik tris tūkstančius baksų, tai laikydavo ypatingai nepavykusiu mėnesiu. Dėl jo kandidatūros esą varžėsi ne viena parduotuvė, sezonui artėjant skambindavo, pas save kviesdavo, o jam tik rinktis belikdavę - eidavo pas tą, kuris geriausias sąlygas pasiūlydavo.
- O šiemet žinai, kiek sulaukiau skambučių? Nė vieno. Nulis! - prasitarė man Čača. Todėl ir Murato paistalai apie tai, kad jam ne uždarbis, o "pagalba draugui" rūpi, manęs neįtikino. Šis sezonas buvo visiška šikna. Nebuvo turistų ne tik iš Rusijos, kurių Putinėlis iš šalies niekur neišleido, sumažėjo jų gerokai ir iš kitų šalių.

Užtat atvykus Muratui prasidėjo vakarėliai. Kasdien po darbo būdavau primygtinai kviečiama valgyti kepsnių ir gerti tai rakės, tai vyno ar alaus. Brangūs turėjo būt vakarėliai, nes vien kotletukų (kiofte) kilogramas kainuodavo apie 50 lirų, be jų dar būdavo ir vištienos įvairūs galai, o rakės litras - 100 lirų. Alus mažosiose parduotuvėse kainuodavo nuo 6 lirų, o kiek kainuodavo vynas, aš net nežinau. Vadinasi, mažiausiai vakarėlis atsieidavo 150 lirų, bet čia gi tik mėsa ir rakė - ne, neužtekdavo tiek.

Tai va, kaip minėjau, JI buvo išvykusi į Antaliją vizos prasitęsti, tad moteriškąją kolektyvo pusę atstovaudavome tik aš ir Monika. Aš būdavau tik statistinis vienetas, o Monika - žvaigždė.

Tad Kemal bėjaus (pono Kemalio) sumanymu, tų vakarėlių metu turėjo įvykti žaviosios Monikos ir mecenato Murato susijungimas.

Jis galėjo sumanyt ką tik nori, tuo tarpu lenkė Monika nebūtų tikra lenkė, jei neturėtų savų planų. Jos planas buvo gana primityvus - padaryt pradžią, užsikabinimą "korporatyve", o po to šokt į išeigines klumpes ir nešt mėsas į naktinius Bodrumo klubus.

Muratas visomis išgalėmis bandydavo Moniką sulaikyti. Kedendavo savo pusilgius beveik pražilusius plaukus, suokdavo panegirines melodijas apie save.... Kol Monika neištvėrė ir tarė:
- Tu man per senas!
Monikai 31, Muratui 47-eri. Ji dar atsisukusi mane pakartojo:
- Ką tas senis sau galvoja? Kad aš labai jau jam tinku?

Šitiek alkoholio prisrėbęs savimyla Muratas, mano manymu, turėjo gaut širdies smūgį. Bet jis tėškė kontrargumentą, neva turintį padėt Monikai susimąstyt.
- Tu žinai, kokių aš moterų turėjęs? Supermodelis buvo mano mergina, serialų žvaigždę esu turėjęs, - maigydamas google ir rodydamas merginas, apie kurias kalba, tarškėjo jis.
Monikai dzin. Pareiškusi, kad jai visiškai tas pats, ką jis turi, turėjo, turi ar turės, nuėjo pasikedenti plunksnų ir, kaip ir kasnakt, išsiruošė šturmuot Bodrumo naktinių klubų.

Kaip aš JOS pasiilgau, nebegaliu. Kadangi esu pusiau neįgali, tai neišeina viena ranka imtis tvarkos. Šiaip neplaunu grindų kas dieną, bet vasarą Bodrume, kai tokie karščiai ir skruzdėlės tuoj pat užuodžia, kad čia kažkas kažką valgė, plauti grindis kasdien būtina.

Bet Monika neplovė, tad faktiškai mes gyvenome skruzdėlyne. Ant stalo stovėjusi pakuotė dar nesuvalgytų sausainių iškeliavo į šiukšlyną - nesinori kramtyti tų vabzdžių išmatomis ir šlapimu pažymėto produkto.

Monikos ne prašiau, o paliepiau išplaut kambarį, kol JI, negalinti pakęst nė dulkės, grįš.

O ji, kaip sakant, pažadėjo - patiešyjo, netesėjo - negriešyjo. Neišplovė ir tiek žinių. Pati viena ranka pramozojau, kiek sugebėjau.

JOS tą vakarą laukėme eiliniame Murato organizuojamame vakarėlyje už minimum 150 lirų (kepsniai+alkoholis). Bet JI jame taip ir neapsirodė, nors dar visai neseniai man skambino ir pasakė, kad jau yra šalia Bodrumo.

Tačiau įvyko kai kas Kaip tik tuo metu, kai JI jau turėjo būt Bodrume, šefas sulaukė skambučio ir visas įkalęs šoko mašinon ir kažkur išrūko. Muratas, pamatęs mano išsprogusias iš nuostabos akis ir dar išgirdęs komentarą, kad kaip taip galima girtam sėst už vairo, atsakė:
- Problem yok (nėr problemų), jis visus policininkus pažįsta.
Į tolesnes diskusijas, kad ne policininkuose čia esmė, o tame, kad girtas gali nugalabyt ką, Muratas nesileido. Tiesiog nesuprato, apie ką aš čia bliuzinu Mulkis.

Monika, išgręžusi visus balto vyno butelius iki lašo, išėjo ruoštis eiliniam naktiniam žygiui per barus. Muratas, supratęs, kad ši moteris nebus lengvai pasiekiama, o urologai sandėlius išsituštint rekomenduoja mažiausiai dukart per savaitę, ėmėsi manęs. Negi imsis žmogus "rankdarbių", kai gyvas šulinys prieš jį.
- Tu prie manęs net nelįsk, aš lesbietė, - sakau jam.
- Po manęs tau nebereikės moterų, - žada Muratas.

Pamatęs mano šūdo kandusio veido išraišką pats šią temą užraukė. Bet man kilo klausimas, o kurgi JI?
- Merak etme, bebek yapiyor (nesirūpink, vaiką daro), - atsakė jis.

Tai buvo paskutinis lašas, kuomet mano įtarimai, besilaikę ant siūlo galo, pasitvirtino. JI ir šefas - pora.

Nuėjau gult skaudančia galva. Joje niekaip netilpo mintis, kaip gali meilė ir neapykanta žmogui stovėti šalia viena kitos lygia dalimi.

Tai negali baigtis geruoju. Ir nesibaigė.

Tas rytas buvo kaip ir visi rytai - lauke nė debesėlio, lietaus be rugsėjo antrosios pusės nė nesitikėk. Danguje nuobodžiai ritinėjasi seniai pakilusi saulė, o mes prieš devynias jau turime būt kieme - tuoj mus išvežios po viešbučius.

Ta monotonija slegia. Kasdien prieš devynias kieme, po devynių - jau viešbuty, po dvylikos valandų, praleistame jame - atgal į bendrabutį. Išeiginių jokių. Jų negaudavo net JI, kuri, mano įsitikinimu, šefui dažną naktį šildydavo lovą. Nors, žinau, prašė ir ne kartą. Prašė ne tik sau, bet ir MUMS, na, jei ne visą dieną, tai bent kelias valandas nusiplaut nuo darbo ir nueit savo reikalais - ar į grožio saloną, ar į paplūdimį.

O čia kai vyko tai įvyko. Dienos vidury pas mane į viešbutį atsibeldžia šefas. Bet ne jį pirmąjį pamačiau, o Moniką. Įsispyrusi į gumines šlepetes, apsirengusi šortais ir palaidine ant petnešų - ryškiai ne darbui pasiruošusi. Paskui ją gėlėtomis trumpikėmis dėvintis išlenda save įsimylėjęs Muratas, o tada jau ir šefas visas poilsiui pasirengęs. Jie atvyko - DĖMESIO - PA-IL-SĖ-TI. Tai yra pasideginti, pasimaudyti, prie viso to dar pavalgyt ir pagert.

Nesu ypatingai pavydi, bet tąsyk jau ir man šis ne itin taurus jausmas sukilo. Tad nieko nedelsdama skambinu JAI ir pranešu - netvarka čia vyksta, mes dirbam, o kai kam atostogos. JAI buvo dzin, kad prie šefo yra savimyla Muratas, JĄ labiausiai sujaudino tai, už kokius nuopelnus MONIKAI yra skiriamas poilsio pusiaudienis. Tai, kad šefas bando Moniką sukergti su Muratu, jos neįtikina, ji išsikelia sau savo versiją - šefas turi užslėptų minčių dėl lenkės, o ta net nesigėdija.

- Viskas, vakare aš išvažiuoju, - pasakė JI, - o Monika lai džiaugiasi jai palikta proga.

Bandžiau ją perkalbėt, įtikint, kad Monika viso labo tik gudri lenkė, visų pirma žiūrinti naudos sau su mažiausiom sąnaudom. Nepadėjo. JOS akyse Monika - kekšė, siekianti naudos sau per vyrus ir ne kitaip.

Blogiausia buvo tai, kad ta trijulė iki vakaro tiek prisirakino, prisivynino ir prisikokteilino, kad net prisiėdimas jų girtumo neprigesino. Iškilo klausimas - o kas mane veš namo, jei visi girti kaip tapkės.
- Aš, - atsako Monika, kuri buvo mažiausiai girta, bet girta akivaizdžiai, net alkotesterio nereiktų.

Atsisakiau su jais važiuot, paprašiau, kad mane į Bodrumą parvežtų buvusi kolegė iš turizmo laikų.

Parvežė. Bet mažumėlę per anksti. Ji išvažiuoja, o mane meta lauk.

Iš viešbučio manęs atvažiavo pasiimti buvusi kolegė. Važiavau namo klegėdama, oi, bus nuotykių, šypsojausi. JI paskambinusi pareiškė, kad jau susikrovė daiktus, nusipirko bilietą į Antaliją ir jau kai rūks tai rūks, su vėjeliu ir dulkėm, niekam nieko, išskyrus mane, nepasisakiusi.

Grįžusi radau kieme Muratą ir Moniką, jau visiškai knapsinčius prie dar neišgerto litro vyno. Kambaryje - JI prie sukrautų lagaminų, vis laukianti progos kaip nepastebėtai išsmukti.
- Išvažiuosiu ir galės Monika su Kemaliu duotis, - sako JI.

Na, nei ta Monika su kuo ten duosis, nei ką, per gudri ji, kad taip pigiai suktųsi. Tik aš jau tiesiai šviesiai JOS paklausiau to, ką maniau žinanti
- Ko tau dėl to Kemalio taip galvą skauda, meilė ten pas jus kosminė ar ką?
- Taip, meilė.
- Nujaučiau. Ko tada man melavai apie kažkokį meilužį iš Antalijos?
- Nes jis man neleisdavo niekam pasakoti apie mūsų santykius, - atsakė JI.

Aš ir šiaip neketinau jos sulaikyti, nes JOS ir šefo santykiai man neatrodė nuoširdūs. Bet po tokio pareiškimo aš net buvau už tai, kad ji kuo greičiau nešdintųsi nuo to išnaudotojo.

Šefą Kemalį aš pažinojau dar nuo gidavimo laikų. Beveik pusamžis, gana simpatiškas diedas, nė karto nevedęs, bevaikis, bet visada šalia savęs turintis neblogą merginą. Tik tos merginos jis niekada niekur toli neieškojo - iš kolektyvo susimeškeriodavo. Niekada nė vienos jo divos nepažinojau iš arti, bet įtariu, kad tik į tokias a la monikas jis žvelgdavo pagarbiai, kitas vertindavo tik kaip darbinius arklius, o vieną iš tų darbinių išsirinkdavo būti dar ir namų tvarkytoja, skalbėja bei seksualinių poreikių tenkintoja. Na, bent jau JI neturėjo JOKIŲ privilegijų, tik pareigas ir jokios laisvės.

Tai va, JI jau stovi su lagaminais, o tie du kieme priešais duris vis dar knapsi prie gerokai nugerto butelio vyno. Reikia išeiti, autobusas nelaukia, o nepastebėtai niekaip neišeis. Tad padavusi man vieną krepšį ir paprašiusi ją palydėti iki gatvės, JI vis tik ryžosi.

Muratas, net ir žvelgdamas pro minimaliai susiaurėjusį akių plyšį į pasaulį, nepraleido žvilgsnio į pro jį pradardančius lagamino ratukus. Paklausė, kas čia vyksta, atsakymo negavo.

Kaip ir reikėjo tikėtis, iki gatvės mes nenuėjome. Muratas paskambino Kemaliui ir šis, pagautas isterijos, JĄ su visais čiumodanais įsivilko pas save į apartamentus.

Aš grįžau į kiemą, o čia jau netrukus Muratui skambučiu buvo pranešta, ne, ne pranešta, o išklykta, kad aš turiu nedelsiant palikti patalpas, darbą ir viską, kas susiję su šia įstaiga. Buvo jau po devintos vakaro.

Aš niekam nieko blogo nebuvau padariusi, su visais kolektyvo nariais palaikiau gana draugiškus santykius. Tačiau tą akimirką supratau, kad vienintelė pagalba, kokios galiu iš jų sulaukti - tai pagalba susikrauti lagaminus. Niekas net kūšplaukio nesiruošė pajudinti, kad pakalbėtų su įsiūčio pagauti šefu ir pabandytų jį įtikinti, kad aš čia niekuo dėta.

Tad iki Kemalio apartamentų durų nužingsniavau pati. Tiesiog pasikalbėt, kuo gi aš čia dėta, o dėta kaip tik mažiausiai, tiksliau - visiškai niekuo.

Dar tiesdama ranką beldimuisi girdėjau tokius klyksmus, kokių gyvenime nebuvau girdėjusi ir tikiuosi nebeišgirsti. Tuos klyksmus lydėjo grumtynių garsai. Pasidarė neramu, tad net šiek tiek nudžiugau pamačiusi prieinantį Muratą, nors ir silpnai koordinuotą.

Durys atsidarė. Šefas klykia, varo mane po velnių, o JI verkdama prašo Muratui perduot, kad jis "pydaras" esąs. Taip ir perdaviau. Ir ant savo galvos vos ne mirtį užsitraukiau. Gi šita fanaberikas, išgirdęs ir supratęs to žodžio reikšmę, visiškai nebesiaiškino, kas tai pasakė, Kadangi tai nuskambėjo iš mano lūpų, pradėjo mane su buteliu gainiotis, taikydamas juo užvožt per galvą. Čia jau pats Kemalis sulaikė jo ranką, nors viduje irgi norėjo mane užmušti, nes taip pat manė, kad čia mano žodžiai.

Kadangi niekas su manimi į jokias kalbas nėjo, užduotis buvo aiški - nešdintis, tai pradėjau skambinėt visiems pažįstamiems iš eilės. Kol jie mąstė kaip man padėti, JI prisipažino, kad "pydaras" išplasnojo iš jos lūpų. Tai jai padėjo nepavėluoti į naktinį autobusą, nes buvo tiesiog išstumta iš kiemo.

Tuo tarpu šefas, įkvėpęs kelis gurkšnius gryno oro po isterijos priepuolio suprato, kad be JOS nebebus kam dirbti.

Taip aš likau neišmesta.

Atsikėlusi ryte jaučiausi taip, lyg viskas, kas įvyko vakar, buvo susapnuota. Tik pamačiusi, kad drabužių reikia ieškoti nebe spintoje, o lagamine, kurį buvau susikrovusi, supratau, kad tas košmaras buvo realus. Jį dar patvirtino tuščia JOS lova.

Bet į darbą išėjau aukšta pakelta galva. Gi ne aš vakar girta sklaidžiausi, ne aš kažką su buteliu gainiojausi, kėsindamasi užvožt juo per galvą ir apskritai gi niekam nieko blogo nepasakiau ir nepadariau.
- Gunaydin (labas rytas), - labai energingai ir šypsodamasi ištariau šefui, vos jį pamačiusi. Ir jis pasisveikino galvą į pečius įtraukęs, net akių į mano pusę nepakėldamas. Ką gi, gėda tikrai jo, o ne mano, paguoda ta, kad bent ją jaučia :)

JAI išvažiavus įvyko ir šioks toks perskirstymas, aš išsiunčiama į Green beach viešbutį. Dėdė Lioša vakar vakare buvo kažkur mieste, su bičiuliais vakarojo, tad grįžo jau po visos tragikomedijos ir tik ryte sužinojo, kad JOS nebėra. Lioša - Bulgarijos turkas, choleriško temperamento, tiesmukas, jokios emocijos nė sekundei neuždarantis savyje. Tad energingai sukiodamas vairą jis savo nuomonę ištaškė bet kokiais ant seilės užlipusiais žodžiais:
- Nužno dumat' golovoi a ne pi*doi (reikia galva galvot, o ne pi*da - iš rusų), - drėbtelėjo.

Dėdė Lioša JĄ globėjiškai mylėjo. Bet lygiai taip pat, kaip ir aš, negalėjo suprasti, kam JAI tas bemaž į tėvus tinkantis šefas, kuris tik reikalauja, bet pats nieko (išskyrus seksualinį pasitenkinimą) neduoda. Bet ir to kokybiško intymumo aš nelabai įsivaizduoju. Koks čia gali būt seksas su bemaž kas vakarą girtu diedu? Moteriai, kuri alkoholio beveik nevartoja.

Įdomiausia tai, kad JI irgi žodžių užanty nelaiko, ant galvos niekam lipt neleidžia, lengvai nepastumiama. Bet prieš mylimą vyrą stovi tarnaujančio šunyčio pozoje.

Paskambino JI man, vos tik atvažiavau į viešbutį. Skambino ir naktį, autobusu važiuodama. Verkė, sakė esanti sumušta, visą kūną gelia, o ryte jau "pridavė" man po vakarykščio apsistumdymo suskaičiuotas mėlynes. Sakė, eis į policiją rašyt pareiškimą, išsiims abdukciją ir viso to geruoju tikrai nepaliks.

Kelios dienos slinko panašiai. Šefas vis dar nedrįso pažvelgt į akis, JI kasdien vis skambindavo pasišnekėt, aš vis dar sugipsuota, o Monika, net ir prašoma neplovė grindų. Kad būtų dar smagiau, aukštakulniu bateliu pritėškė iš kažkur į kambarį atsivilkusį gigantišką tarakoną mutantą ir paliko pareikšdama, kad skruzdės jį vis tiek suės.

Nusivyniojau gipsą pati, gerokai anksčiau laiko. Bet ranka jautėsi taip, lyg kūdikis iš įsčių išlindęs į pasaulį - bejėgė. matydama, kad pačiai susitvarkyt nepavyks, Monikos jau ne prašiau, o pareikalavau išplaut grindis. Eilinį sykį.

O ji, eilinį sykį pažadėjus tai padaryti, vėl eilinį sykį pasikedeno plunksnas ir išėjo į naktinį žygį. Grįžo apie šeštą ryto, sunkiai besiorientuojanti aplinkoje. Dar ir vyrą parsivedė. Šito man jau buvo per daug.

Iššokau iš lovos kaip kulka. Būčiau pradėjusi tuoj pat šaudyt emocijomis, bet prasikrapščiusi akis pamačiau, kad tas vyras - Muratas, mūsų vairuotojas, jaunas, labai simpatiškas vaikinukas. Sako, sutikęs mieste Moniką visai be koordinacijos, tad po kokių poros valandų įkalbinėjimų sugriebęs ir partempęs namo. Tąsyk tos lenkės paklausiau, kaip ji jaučiasi pasikvietusi svečią į pritryptą sruzdėlyną? Piktai paklausiau. Vakare grįžusi iš darbo radau grindis išplautas.

Tai buvo vienintelis jos darbas tądien, nes pardavėjos pareigoms ji, atgulusi šeštą ryto, nebeprabudo :) Ir ką? Ir nieko. Jai nieko.

Per tas kelias dienas įvyko ir kiti pasikeitimai kolektyve. Vieną dieną iš darbo pabėgo Ibo Litrobolistas, o paskui jį ir "ne dėl pinigų" atvykęs Muratas. Nieko neuždirbęs, tik labai daug santaupų vakarėliams ištaškęs.

O JI nerimo. Skambinėdavo kasdien. Pyktis jau buvo atlėgęs, paaiškėjo, kad į jokią policiją ji nesikreipė, nes "Alachas jam atlygins". Blogiausia buvo tai, kad tam pykčiui nuslūgus, ji vėl pradėjo dėl jo dūsauti, ilgėtis. Liepiau jai laikytis. Stengėsi...

O Kemal bėjus, likęs vienas, net gert nustojo kieme. Gal buitiniu alkoholizmu užsiiminėjo, bet stalelio priešais parduotuvę ar kieme su kepsnine, nebeliko.

Ir to kolektyvo beveik nebeliko. Tik aš, dėdė Lioša, jaunikis mano ir nepatikimoji Monika. Per tą laiką dar spėjome išgyventi nepavykusį perversmą, o tai reiškė, kad turistų srautas dar labiau sumenks, o kartu su juo ir pajamos verslui...

Bet čia dar ne pabaiga

:)