Tais laikais, kai rūkydavau

Neypatingai tolimi tie laikai, ale vis tiek jie buvo ir niekaip jų iš savo biografijos neišbrauksi. Juolab kad Turkijoje šiuo žalingu įpročiu neypatingai ką nustebinsi/papiktinsi/sujaudinsi. Ir būtent dėl to niekada šioje šalyje dėl savo žalingo išsidirbinėjimo neturėjau problemų: neturi ugnies - pridegs, neturi cigaretės - paduos ir pridegs.

Buvo laikai (visai netolimi), kai net ir pasų kontrolės poste jus galėdavo pasitikti pareigūnas (-ė) su cigarete dantyse, energingu rankos mostu įkalt antspaudą į pasą, o grąžint jį kartų su pro langelį virstančiu dūmų kamuoliu. Visai nereikėdavo stebėtis, kai kokio viešbučio (na, ne aukštos kategorijos, aišku) registratūroje darbuotoja pasitikdavo elegantiškai laikydama cigaretę rankoje, lyg bordelyje kokiame.

Jie rūkė visur - baruose, parduotuvėse, oro uostuose, namuose (net ir tada, kai juose šliaužioja vaikai). O iki 197kažkelintųjų dūmą pešdavo net viešajame transporte.

Užtat, kai valdžia 2009 metais uždraudė rūkyti viešose vietose, man atrodė neįgyvendinama. Taip, va, vieną dieną pyst ir uždrausti turkui rūkyti? :DAtrodė utopija. Draudimas nepraėjo be pasekmių - viename mieste Turkijos Rytuose buvo nušautas baro darbuotojas, kuris pareikalavo klientų laikytis įstatymo.

Bet jau praėjo šiek tiek metų, tad turkai įprato, kad rūkyt gali ne bet kur, o nemaža dalis įsijungė ir į nerūkančiųjų gretas (juolab kad akcizai rūkalams kasmet rūgsta kaip ant mielių)

Tačiau istorija iš tų laikų, kai aš dar rūkiau ir turkai rūkė kur norėjo, liko. Tai yra istorija, parodanti, kad buvo laikai, kai rūkančiųjų teisės buvo viršesnės už nerūkančiųjų.

Izmyras. 2007 kažkur.

Atsitiko taip, kad tąsyk dar gyvos flylal avialinijos išmetė bilietus į Stambulą už 240 LT (69,50 eu) iš Vilniaus į abi puses. Griebiau iškart, mąstyt ėmiau tik po to, kai pagriebiau.

Po ilgų kelionių per Turkiją tąsyk atsidūriau turkų šeimoje (suplanuota buvo dar iš LT jei kam baisiai pasirodė). Izmyre. Svečiavausi šeimoje, gyvenusioje per du aukštus. Iš visų keturių šeimos gyventojų vienintelis mokėjo angliškai, o ir tas pats dieną išvairuodavo darban ir palikdavo mane savo vienakalbei (tik turkiškai) seseriai. Kadangi aš tąsyk mokėjau turkiškai kelis šimtus žodžių (nesvarbu, kad jų nepakako susišnekėjimui) ir turėjau be galo didelį talentą vizualiai, gestais išreikšti emocijas bei pageidavimus, mudvi neprapuldavom per dienas, visai smagiai bendraudavom ir suprasdavom, kas ko nori.

Lygiai taip pat ji suprato gestais išaiškintą mano norą parūkyt (jau grįžus namo). Ir visom įmanomo priemonėm išaiškina, kad rūkyt galėsiu tik balkone, nes tėvas neseniai metė šį įprotį, tad jo erzinti nevalia. Kadangi man ir nebuvo kilusi mintis rūkyt kur nors kitur kaip tik balkone (juolab kad lauke ar tik ne +17 buvo), manęs tai neišgąsdino.

Į balkoną patekt reikėjo pro svetainę.. O ten sėdi šeimos galva, po darbo dienos ir sočios vakarienės prie TV drybso ir rakę gurkšnoja. Aš - į balkoną, o jis nuo sofkės kad pašoks... Išsigandau mažulėlę. Bet išsigąst turėjo jo dukra. Nes gavo kaip reikiant velnių, kad SVEČIĄ per tokį ŠALTĮ (primenu, lauke apie 17), varo rūkyt į balkoną. Nesvarbu, kad aš pati į jį veržiausi, nes man pačiai taip įprasta ir patogu, manęs niekas ten neišleido, ant sofkės nubloškė ir dar pasakė - jei kada norėsiu rūkyt, tai otur ve ič (sėsk ir rūkyk).

Tai buvo mane šokiravęs požiūris į svečią - daryk, ką nori, net ir tai, ko mes nedarome. Bet tai dar nebuvo aukščiausias svetingumo pavyzdys.