Keistai užsimezgusi pažintis...

...dar pridėsiu - su žiauriai keistu tipu. Ko jis ten buvo sumanęs aplink mane pasisukinėti, taip ir nesupratau iki šiol. Bet apie viską nuo pradžių :)

Į Kosą iš Bodrumo plaukdavau kiekvieną penktadienį. pati jau buvau išnaršiusi miestelį skersai ir išilgai, tad paleidusi turistus ganytis, pati eidavau porai valandų į pliažą arba, jei pasiimdavau kompiuterį, kur nors sėdėdavau susiradusi ramią vietelę pavėsyje (Kose wifi yra visur ir nemokamas).

Ta diena, kai atsirado JIS, buvo diena su kompiuteriu. Sėdžiu, atsidariusi programėlę "Bearshare" (nežinau, ar ji dar veikia, seniai nebenaudoju, nes labai daug iškrypėlių ten) ir ieškau, kokios čia muzikos parsisiuntus. Be dalybų įvairiais failais, ten buvo galima užmegzti ir pažintis. Taip mane ir užkalbino Mustafa, aštuoneriais metais už mane jaunesnis turkas iš Ankaros.

Bendravimo pradžia buvo tokia, kaip įprasta - kas tu, iš kur tu, kur gyveni, iš ko gyveni, ką veiki laisvalaikiu. Po to dar keli sakiniai apie orą ir bites. Žodžiu, nieko ypatingo.

Kai man jau atėjo laikas raukti pokalbį ir keliauti link uosto, Mustafa paprašė manęs telefono numerio, mat rytoj tokiu pat metu jis ketino jau stovėti prie mano namo vartų :) Nedaviau. Nes nežinau, kas tu toks - pasakiau.

"Aš - Mustafa Kemal Yldirim, aktorius ir šokėjas, pagūglink, jei netiki", - neatstoja vis. "O tu gali man prisitatyti ir Mustafa Kemaliu Atatiurku, pagūglinus gi irgi rasčiau informacijos", - nepasiduodu. "Gerai, nesakyk, aš pats tave susirasiu", - pažada.

Netikėjau nė vienu jo žodžiu, Tos pasakėlės apie tai, kad iš minimalios informacijos apie mane vis tiek susiras ir dar stovės prie mano namo vartų man jau nebedarė jokio įspūdžio, daug visokių pasakų buvau prisiklausiusi. Tai jau tikrai, gražuolis aktorius, šokėjas, kuriam ir taip greičiausiai netrūksta dėmesio, gainiosis po Bodrumą įmitusią gerokai vyresnę blondinę - ar matėte kur nors tai? :D Juolab kad atrodė jis taip, jog paimk jo galvą, užmauk ant pagaliuko, apvyniok traškiu popieriumi ir užrašyk "chupa-chups" :D

Žodžiu, pamiršau aš tą trumpą virtualią pažintį vos žengusi koją ant Turkijos žemės. Neprisiminiau ir kitą dieną, kai jis neva turėjo stovėti prie mano namo vartų. Nes (koks siurprizas, vaje vaje :D) ir nestovėjo.

Praėjo savaitė. Aš vėl išplaukiau į Kosą. Tąsyk be kompiuterio. Bet vos tik parplaukus į Bodrumą sulaukiau skambučio. Skambino tas pats Mustafa, gražuolis aktorius ir šokėjas, kuriam aš net savo telefono numerio nedaviau. Atsiprašė, kad tk po savaitės apsireiškė, nes kitą dieną, kaip buvo žadėjęs, neišėjo.

Kurį laiką likau be amo. Šiokį tokį įspūdį jo atkaklumas padarė.

Tai va, taip trumpam į mano gyvenimą užsuko Mustafa, prisitatęs aktoriumi ir šokėju. Nestovėjo prie mano namo vartų kitą dieną, kaip buvo žadėjęs, bet paskambino po savaitės, nors savo telefono numerio ir nedaviau.

"Iš kur gavai mano telefono numerį?", - paklausiau, kai jau atsipeikėjau po patirto netikėtumo. "Nesvarbu, gavau ir tiek", - atsakė. Be abejo, jis iš karto puolė tartis, kur ir kada galėtume susitikti. Nebūčiau prieštaravusi jokiam susitikimui, nes man jau ir pačiai buvo įdomu, kaip realybėje atrodo atkaklus jaunuolis, kuris pasirengęs po Bodrumą gainiotis gerokai vyresnę įmitusią blondinę :) Tačiau tą dieną atrodžiau taip, lyg išvakarėse mano galvą kas nors būtų sumaišęs su bokso kriauše - akis nežinia dėl ko buvo ištinusi taip, kad aiškiau atsakyti galėjo tik gydytojas, o aš į viešumą be akinių tamsintais stiklais - nė žingsnio. Buvau vakare užsirašiusi vizitui pas akių daktarą.

Daktaras nustatė kažkokią į akį papuolusią infekciją, prirašė vaistų ir pasiuntė namo ilsėtis. Ir atsitik tu man taip, kad tuo metu kaip tik prasidėjo ramazan bayram (po ramadano pasninko tris dienas trunkanti šventė), tad visi, kas tik gali, meta darbus ir išvažiuoja lankyti giminių arba kur nors ilsėtis. Vaistininkai irgi nusprendė, kad jiems dirbti nereikia, tad mane paliko ne tik be antbiotikų (kurių aš ir taip nebūčiau pirkusi), bet ir be tepalo.

Tad sėdžiu aš sau namie su siaubą išgyvenančia akimi, viduje audros siaučia, o šiknoj motoras, kaip kokiam Karlsonui - traukia prie nuotykių, kokių namie nepatirsi, nors tu ką :)

Bet iš pradžių prie kompiuterio. Nutariau vis tik pagūglinti, kas tas Mustafa Kemal Yldirim. Ir randu - aktorius (kad šokėjas, nerandu), su visom tom nuotraukos, kurias jis laikė ir toje programėlėje. Kita vertus, kas man, pavyzdžiui, draustų susikurti profilį, į jį susikaruti kokios Inetos Stasiulytės fotkes ir kabinti diedus, prisistatinėjant Lithuanian superstar? Tad surizikavau ir jam paskambinau.

Pasakiau, kad nepaisant to, jog mano akis nenori rodytis niekam, bet visa kita mano esybės dalis nori į trasą, būčiau visai nieko prieš susitikti. Su sąlyga, kad jis kentės mane "be akių" - t.y su akiniais nuo saulės. jis sutiko su viskuo, bile tik man būtų gerai. Tik įspėjo, kad nesitikėjęs su manimi susitikimo šį vakarą ateis su bemaž "pliažine" apranga - t.y su šortais.

Adreso nesakiau. O kam? Gi vis tiek žino. Tik buvau iš anksto numačiusi - jei jis bent blakstienos dalimi man sukels abejonių, kad yra tas pats Mustafa Kemal Yildirim, kurį aš mačiau gūglėje, tai išdidžiai iškelsiu kumščio ir piršto kombinaciją, apsisuksiu ant kulno devyniasdešimties laipsnių kampu ir nieko nesakiusi, išdidžiai pakelta galva nužingsniuosiu link savo "buto".

Jis buvo tas pats. Šukuosena kiek kita, bet visai kita - neabejotina. Stovėjo keistoj pozoj, šikną padėjęs ant prie mano namo vartų stovėjusios mašinos kapoto. Pamatęs mane, tą šikną pakėlė, atsitiesė.

Ir aš prieš savo akis pamačiau jauną vyrą, apie 1,90 (vėliau paaiškėjo, kad visi 1,92) ūgio, liekną (kaip ir priklauso balerūnui), su atgal atversta banguotų plaukų kupeta. Visiškai ne mano skonio, nors visuotine prasme, tokie baisiai "einami". Aukštas (super), lieknas (ne, man tokie nepatinka), "saldžių" veido bruožų (čia iš viso fu)- toks tad buvo tas Mustafa Kemal Yldirim.

Kažkada man vienas bičiulis yra pasakojęs, kad skaitė (aš to niekada niekur taip ir neperskaičiau), jog vyrai, pamatę moterį, ją nužiūrinėja pamažu - na, krūtinė, po to klubai, paskui akys ir pan.), o moterys juo tiesiog "fotkina" visu ūgiu.

Aha, nufotkinau ir aš :) Bet akcentas toje "fotkėje" vis tiek buvo ten, kur labiausiai "akcentavosi" 

Tik pirmas dalykas, man kritęs į akis buvo tas, kad jo "pliažiniai" šortai per siūles bemaž plyšo nuo prisirpusio vyriškumo :D ne pamažu, ne iš lėto, o jie tokie jau buvo, kai aš atėjau.

Apsimečiau, kad nieko nemačiau... Nuėjome į netoliese esantį restoraną, kuriame lankydavausi ir anksčiau, bet tik tąsyk pirmą kartą sužinojau, kad jie turi ir turkišką meniu. Turkiškas meniu reiškia, kad yra atskiras valgiaraštis nuo turistinio, kuriame kainos gerokai žemesnės. Tai yra įprasta praktika Turkijoje, todėl, jei gyveni TR ilgiau, nei tris mėnesius ir lankaisi toje vietoje daugiau nei du kartus, jau turi teisę pareikalauti Turkiško meniu (galima net ir pirmą kartą lankantis, bet teks meniu pareikalaut turkiškai, kad šefas nesuabejotų).

vNa, prisėdom mes, jūros gėrybių užsisakėm, gėrimų ir vakarieniaudami kalbėjomės taip, lyg jau seniai vienas kitą pažinotume - tai yra be barjerų, be nepatogių klausimų ir panašiai. Kad mes tik mezgame pažintį rodė tik elementarūs "biografiniai" klausimai.

Iš to pokalbio paaiškėjo, kad po Bodrumą vaikščiosim ramiai, nes jokie gerbėjai mums kelio nepastos ir autografų neprašinės. Todė, kad jis vidutiniokas. Visom prasmėm. Balete užima penktos gulbės poziciją antroje eilėje iš dešinės, o serialuose yra tik epizodinis veikėjas, nors ir gaunantis progą ištarti kelis sakinius. Tčiau vis tiek diplomuotas choreografas O man labai patinka mokantys šokt vyrai. O dar kai prasitarė lankantis salsos ir bačatos pamokas...mmmm... nesusiturėjau ir sakau:

- Ko mes čia sėdim, a? Kitoj gatvės pusėj klubas, tu mane salsos žingsnelių pamokysi.
-Negaliu, - atsako. Ir tyli.
O aš tyliu iškalbingai. Na ir kas, kad žodžiai nesiskverbia iš mano lūpų, bet ir iš tylos kartais klausimai išplaukia. Ne išgirsti, bet suprasti be žodžių.
-Negaliu atsistot, nes man nuolat stovi, - galų gale, jau net nebesidrovėdamas pasakė.
-Vis dar?
- O tu ką, pastebėjai?
- Iš karto!

Va taip ir susitiko du "kaliekos". Viena su ištinusia akimi, lyg ją kas būtų sumaišę su bokso kriauše, o kitas - su nuolat išdykaujančiu "draugeliu", lyg nuo akių niekas nenuleistų nuogos moters plakato.

Vakaro pratęsimas su šokiais vis tik buvo. Bet mūsų bendravimas tęsėsi ir po to vakaro, nes prasidėjo Europos kašio čempionatas, kuriame dalyvavo ir TR, ir LT. Kadangi abi komandos mažiausiai kartą (o iš tiesų net visus du) turėjo susitikti aikštelėje, mes susilažinome, kas laimės. Kiekvieno favoritai buvo aiškūs. Jis pralaimėjusiam siūlė statyti "drinką", o aš nesupratau, kodėl turėčiau su tuo sutikti, nes ar šiaip ar taip piniginės, būdama su juo neišsitraukiu. Todėl išstačiau sąlygą, kad jam prakišus jis turės mane mokyti salsos ir bačatos žingsnių.

Ir mokė. Nes turkai prakišo. Tad iš tos pažinties man tiek ir liko - basic salsa and bachata steps (nemokantiems anglų - pagrindiniai salsos ir bačatos žingsniai). Jis dingo taip pat netikėtai, kaip ir atsirado.