Ko nedaryti Turkijoje

Kapadokija, 2006-ųjų ruduo. Ten tiek daug kosminių vaizdų, kad net galva sukasi, jų nei pėsčias apeisi, nei "dolmušu" apvažiuosi. Mano kompanjonė pasiūlė išsinuomot "motobirkas" ir dalį regiono apžiūrėti savarankiškai, be jokių ten vietinių agentūrų pagalbos.
Mano "motobirbinimo" patirtis - 0, pasitikėjimo savimi - visi 100 procentų. Kai vienos nuomos agentūriūkštės darbuotojas, be galo norėjęs, kad aš tą dviratę transporto priemonę bet kokia kaina (iš tiesų tai suderėta, bet ir tai pinigas) išsinuomočiau, mane pamokė kaip reikia "motobirbinti" ir po kelių apsuktų ratų aplink Gioreme kaimą pareiškė, kad aš jau vairuoju geriau už jį, mano pasitikėjimas savimi išaugo dar 20 procentų :)

Pasirašėm sutartį. Nei aš ten ypatingai gilinausi, nei kas mane vertė tai daryti (atvirkščiai, nevertė, nes laikas - pinigai), bet parašą suraičiau vis tik žinodama, kad "motobirka" nedrausta. Apdrausta tik tuo atveju, jei avarija įvyktų ne dėl mano kaltės. Bet argi aš, jau vairuojanti geriau už savo pačios mokytoją, galiu padaryt avariją? Baikit juokus :D

Užstatu palikau savo pasą ir su kompanjone pasileidom į kelionę. Vaizdai keitė vaizdus, vietovės keitė vietoves, viena už kitą įspūdingesnės, vis labiau kvapą gniaužiančios - tokį stebuklą sukūrė gamta ir juo naudojosi žmogus.

Stotelė gal jau kokia trečia. Pasistatėm "motobirkas" aikštelėje, aplink daug žmonių, tarp jų ir vietos prekeivių, siūlančių savo suvenyrus, rankdarbius. Apžiūrėjusios vietovę vėl ketiname pajudėti. Užsivedu, nuspaudžiu sankabą, paduodu "gazą". Priešais tik kelias, už kurio - skardis, tad vairą reikėjo iškart pasukt dešinėn. Bet man sankaba išsprūdo, o "gazas" liko ant maksimumo. Ir aš visu greičiu lėkiau skardžio link. Iš gerklės į orą pasklido ilgas ir garsus "aaaaa", o mintyse trumpas ir aiškus "amen".

Bet mane dievulis ir visi kiti švenčiausieji myli ir tai puikiai įrodė. Aš su savo "motobirka" įvairavau į vieną vienintelį, vienišą ir nepakartojamą krūmą, galiniu ratu užsikabinau už jo šaknų ir pakibau virš skardžio. Krūtine užspaudžiau signalą, pasigirdo nepertraukiamas "pyyyyyyyp", o prieš mano akis - skardžio apačia. Graži, kad ją kur devynios. Neypatingai gili, gal tik koks 20 metrų, bet jų būtų užtekę užsilenkti.

Gerai, kad incidentas įvyko gausioje žmonių vietoje. Tuoj supuolė turgaus prekeiviai, į pagalbą stojo du greičiausiai sureagavę vyrai - vienas laikė už "motobirkos", kad neatsikabinčiau, kitas padėjo man užsiropšt ant kelio. O ten manęs laukė "žvaigždžių valanda" grin emoticon Tokios gausybės žmonių dėmesio centre dar nebuvau buvusi. Moterys man ant kojų pylė vandenį ir viena paskui kitą kartojo "mashallah", delnais glostė sau veidą, o akis kreipė į dangų. Nelabai tąsyk susigaudžiau, ką tai reiškia. Po to turkės manęs dar nepaleido, nusivedė prie savo lavačkų, pasodino ant kėdės, užsirūkyt davė, toliau kojas plovė ir Alachą šlovino. Praėjus kelioms minutėms, liepė atsistot ir galūnes judint, nes šokas jau turėjo praeit, tad reikėjo pasitikrinti, ar visi kaulai vietoje.

Kaulai buvo vietoje, tad buvau pasirengusi kelionę tęsti. Bet paaiškėjo, kad negaliu. Priekinis ratas nebestovi tiesiai, vis suka kairėn. Atvažiavo nuomotojai, supakavo "motobirką" ir mane kartu su ja, parvežė atgal į Gioreme kaimą.

Mano pasas agentūroj, "motobirka" sugadinta. Pasakė - dokumentą atgausi, kai sumokėsi, dabar gerai nepamenu, bet lyg 800 lirų (kas tuo metu sudarė 1600 litų, o už tokią sumą buvo galima įsigyt labai gerai veikiančią padėvėtą analogišką transporto priemonę). Tokio papildomos išlaidos mano biudžete nebuvo numatytos net ir pačiam kritiškiausiam atvejui.
Prasidėjo derybos. O deruosi tik aš, jie net nesirengia. O kam jiems derėtis, jei mano pasas pas juos, be jo aš niekas... Nepadėjo nei raudos, nei maldos, nei pareiškimai, kad tiek neturiu. Paprašyk tėvų, kad atsiųstų - sako. O jei nepatinka, kreipkis į policiją. Net adresą nurodė ir paaiškino, kaip rast. Supratau, kad tai nepadėtų, nes tai gi Gioreme - kaimas, kuriame visi vieni kitus pažįsta ar net yra giminaičiai.

Po trijų ar keturių dienų pasą atgavau. Tiesa, sumokėt reikėjo 400 lirų (apie 800 litų). Tai buvo mano paskutinis žodis, nes pasakiau, kad jei dabar paso neatiduos, galės jį įsirėmint ir pasikabint ant sienos, nes aš varau į Ankarą, į ambasadą pranešt, kad dokumentą pamečiau. Suveikė.

Tad remdamasi savo patirtimi, turiu du patarimus:
1. Geriau daugiau sumokėt už nuomą, bet pasiimt transporto priemonę su pilnu draudimu.
2. NIEKADA, jokiomis aplinkybėmis kaip užstato nepalikinėt savo asmens dokumento. Visų pirma - Turkijoje (kaip ir bet kurioj kitoj civilizuotoj šaly) tai draudžiama. Antra - asmens dokumentas VISADA turi būti šalia jūsų. Jus bet kada, bet kurioj vietoj gali sustabdyt pareigūnai ir pareikalaut paso. Be jo neturite teisės apsilankyt net viešajame tualete - ir ten gali pareikalaut.Jei paso su savimi neturėsite, pareigūnai turi teisę jus sulaikyt,kol išsiaiškins, kas ir kaip.

Štai toks mano ilgos istorijos moralas