Siaubai du, o trečio pasirinkimo nėra

Aš, aišku, tuos abu siaubus būčiau pasiuntus pakibienifieni, bet lengva man čia tauškėti, kai gyvenu šalyje, kurioje tradicinės liko tik Kalėdos ir Velykos.

Bet apie tuos pasirinkimus vėliau...

Ta dvi savaites trukusi kelionė man įsimintina buvo ne aplankytų geografinių taškų skaičiumi - jų kaip tik buvo nedaug (Stambulas-Bursa-Izmyras-Denizli (Pamukalė)-Stambulas) - o tuo, kad apsistojusi buvau ne viešbučiuose, o turkų šeimose. Žmonių gyvenimo būdas, papročiai, tradicijos, jų gyvenimo istorijos man visada įdomesnės net ir už tūkstantmečius atlaikiusius archeologų atradimus.

Ši istorija nutiko Denizlyje. Važiavau tąsyk pas savo internetinę bičiulę, su kuria mane supažindino toks įkyriai mane persekiojęs gerbėjas, kurį aš vadinau Svyming Tyčeriu (jis baseine dirbo). Jis virtualiai mane buvo su puse savo giminės supažindinęs, tarp jų atsirado ir vyresnioji sesuo Serpilė.

Nebendraudavome mes su ja daug, tik kelis kartus ji mane buvo užkalbinusi, dažniausiai su prašymu nesuteikti jos broliui nereikalingų vilčių, o dar geriau - sugalvoti būdą, kaip jį gražiai, net pačiam nepajuntant, atfutbolinti. Na, vilčių ar taip ar kitaip aš jam jokių neteikiau, o atfutbolint jį reikėjo daugiau pastangų, nei sulaukti, kol jis pats atsifutbolins.

Tos kelionės, kai aš atsibeldžiau į Denizlį metu, Svyming Tyčeris lakstė kažkurio Turkijos kariuomenės dalinio aptvaruose. Serpilės aš tąsyk paprašiau man surasti nebrangų ir saugų viešbutį, kuriame aš viena ramiai galėčiau apsistoti. Tačiau viešbučio ji nesurado, mane pasitikusi Denizlio autobusų stotyje pasakė, kad aš būsiu jos viešnia ir taškas.

Buvau ne tik jos viešnia. Serpilė gyveno kartu su tėvais, jaunesniais seserimi ir broliu bei seneliais iš tėčio pusės. Žmonės komunikabilūs be proto, bet jokia kita kalba nešneka, išskyrus turkų. Mano kalbos žinios tuo metu buvo gana skurdžios, visur su savimi tampydavausi ruskoturiecką razgavorniką, bet susikalbant pagelbėdavo ne tik jis, o ir kūno kalba, gestai.

Vieną dieną buvau įspėta, kad vakare manęs laukia vakarienė su Serpilės sužadėtiniu. Jos jaunesnioji sesuo, kikendama į kumštį, apie jį kalbėjo ironiškai - baisus neva, plinkantis jau. Aš bandžiau tą dar nematytą veikėją užtarti - o gal jis labai mielas ir rūpestingas, kam vyrui tas grožis. Serpilė tąsyk į mūsų pokalbį nesikišo, bet buvau tikra, kad ji palaiko mano nuomonę, nes o kaip gi kitaip?

Atėjus vakarui, namie liko tik mano naujosios draugės brolis ir sesuo, visi kiti išsiruošėme į svečius pas sužadėtinį, pakeliui dar didžiulį padėklą baklavos prigriebę. Kiek nustebau, nes maniau, kad vakarieniausime be "suaugusiųjų", ta prasme, be jokių tėvų ar juolab senelių.

Na, bet ne aš čia pagrindinis herojus, ne aš ir vakarėlį režisuoju.

Atvykom pas juos į namus. Serpilė pasisveikina su tėvais pagal jų tradicijas, pabučiuodama ranką ir pridėdama prie kaktos, o su sužadėtiniu tik santūriai paspausdami rankas. Vakarieniaujame, plepame sužadėtuvių vakarėlio įrašą žiūrėdami. Mano draugės sužadėtinis paklausia, ar aš gerai Serpilę pažįstanti, nes jis irgi norįs ją geriau pažinti. "Oi, nesivargink, po vestuvių tu ją kuo geriausiai pažinsi", - pasakau džiaugdamasi sąmojingu atsakymu :D Tik jam, aiškiai tai buvo matyti, kažkodėl visai nejuokinga pasirodė.

Stebėdama sužadėtinius aš nepajutau tų nematomų amūriukų, kurie paprastai juntami, kai šalia sėdi du vienas kitą iki ausų įsimylėję žmonės Ir staiga aš viską supratau!!! Supratau, kad tas jų santūrumas visai ne dėl to, kad nesinori jausmų demonstruoti prieš tėvus. Ką ten demonstruoti, jei tų jausmų visai nėra? Norėdama tuo įsitikinti, nuskuodžiu paskui Serpilę į virtuvę padėti jai kavos ruošti. "Tu jį myli?", - paklausiu. O ji energingai purto galvą. Ne žemyn-aukštyn, o į šonus. Mano apatinis žandikaulis tik pyst ir atvipo, o Serpilė, pridėdama pirštą prie lūpų sušnabždėjo, kad apie tai pakalbėsim vėliau.

Pakalbėjome jau grįžusios ir sugulusios miegoti, prieblandoje ieškodamos žodžių žodynėlyje, kad situaciją išeitų jai išdėstyti, o man suprasti kuo geriau.

Serpilei buvo 27-eri. Iki to laiko ji bandė su keliais jaunuoliais užmegzti ryšį, tik jis pakeliui link kulminacijos vis nutrūkdavo. O tėvas nusprendė, kad jau prieita riba. Jei pati nesugebėjo pristatyti žento, tai jis suras. Tam pritarė ir jo tėvai - Serpilės seneliai. O pačios Serpilės, jos brolio ir sesers bei mamos prieštaravimų jis nebesiklausė.

Dar didesnės isterijos kilo, kai buvo pristatytas pretendentas. Mat būsimai nuotakai jis visiškai nepatiko, maža to, atrodė atstumiamai baisus. Ją purtė vien nuo minties, kad po vestuvių reikės pakęsti to vyro glamones ir dar gimdyti jam vaikus. Dar blogiau - reikės atsisakyti visų žalingų įpročių, kuriuos jinai, pasislėpusi nuo tėvo, kartais praktikavo. "Bira yok, sigara yok (nei alaus, nei cigarečių)", - pasakė ir paleido dūdas.

"Reikėjo nesutikti. Pasakyti ne ir viskas", - sakau, niekaip nesuprasdama, kaip toks dalykas iš viso galėjo nutikti išsilavinusiai, universitetą baigusiai ir jokios skarelės niekada neryšėjusiai merginai. "Tada turėčiau palikti tėvus. Per sunku", - atsakė.

Dvi siaubingos situacijos, o pasirinkimas vienas - arba išteki už nemylimo ir išsaugai ryšį su tėvais, arba gyveni laisvai, bet visam laikui pamiršti, kad turėjai tėvus.

Kadangi pasirinkimas jau buvo aiškus, aš patariau iki vestuvių su sužadėtiniu praleisti kuo daugiau laiko dviese. Į kiną nueiti, pasivaikščioti po parką vakare - gal išlįs kažkokie patrauklūs bruožai, kurie ją nuramins? Juolab kad tėvas liepė nepult panikon, nes jis esą savo dukrai kiaulės nepakištų, surado padorų, išsilavinusį, uždirbantį vyrą iš geros šeimos, kuris atsakingai sugebės pasirūpinti ja ir jų būsimais vaikais. Kas ta meilė prieš tokias vertybes? Tai tarsi dūmai, kuriuos laikas kaip vėjas išblaško ir vėliau atrodo, kad jų ir nebuvo.

Ištekėjo ji praėjus kiek daugiau nei pusmečiui nuo sužadėtuvių. Jau turi dukrą, kuri į mokyklą greitai eis. Visai neseniai paklausiau, kaip gyvena.

O gyvena taip, kaip tėvas buvo numatęs - globojama rūpestingo ir atsakingo vyro. Apie meilę nebeklausiau. Nes argi svarbu?