Asmenybės susidvejinimas arba kaip aš juodadarbe tapau

Šią istoriją kelioms bičiulėms jau papasakojau. Vienos, išgirdusios, sukiojo smiliumi palei smilkinį, kitos draugiškai traukė per dantį, trečios aikčiojo iš nuostabos - nu tu pavarai sakydamos.

Nežinau, kaip būčiau reagavusi aš, jei man kas nors analogišką istoriją būtų papasakojęs.

Iš karto sakau, kad "juodas" darbas buvo pasirinktas visiškai sąmoningai,iš anksto viską apsvarsčius ir suplanavus. Tik tas asmenybės susidvejinimas buvo netikėtas, bet paveiktas ne realių psichikos sutrikimų, o susiklosčiusių aplinkybių.

Viskas prasidėjo nuo to, kad mano bičiulė Monika, kuri yra ištekėjusi už turko ir gyvena kurortiniame kaime, paskelbė, kad jos pažįstami ieško užsienio kalbomis ir, pageidautina, turkiškai kalbančios darbuotojos savo restoranui, kuris dar teikia ir apgyvendinimo paslaugas (nuomoja apartamentus).

Darbas Orene - tokiame nedideliame Turkijos kurortiniame kaimelyje prie Egėjo jūros. Iki šiol jis buvo tik vietinių rojus, bet šiemet buvo baigta statyti daug žadanti jachtų prieplauka, "išmesianti", kaip tikimasi, būrius užsieniečių.

Va, tiems sausumoje išsilaipinusiems užsieniečiams aš ir turėjau savo plačia krūtine pastoti kelią, neduot jiems praeit, o prisėdusius aptarnaut pilnomis lėkštėmis visokių turkiškų gėrybių.

Tariant trumpai ir aiškiai, aš turėjau ten būti padavėja. Šį darbą esu dirbusi, tiesa, prieš kokius 22 metus. Nepaisant ilgos pertraukos buvau nusiteikusi, kad lengva nebus. Juolab Turkijoje, kurioje negalioja ne tik lietuviški, bet ir savos valdžios patvirtinti įstatymai. Būdama savo knygos pusiaukelėje norėjau pabūti arčiau paprastą darbą dirbančio žmogaus. Kadangi tas darbas aptarnavimo srityje, tikėjausi sutikti įdomių žmonių ir patirti neįprastų nuotykių, kurie paskui ramiai atgultų puslapiuose jūsų teismui.

Žinių apie darbo liaudies dalią aš turėjau. Bet tik iš pasakojimų, kurie atrodė kraupūs.

Tačiau asmeninė patirtis dar kraupesnė.

Darbas turėjo prasidėti birželio 15 dieną, aš atvykau penkiomis dienomis anksčiau. Na, kad spėčiau apsiprasti, apsižvalgyti, su kolegomis susipažinti. Savo šefą žinojau tik iš nuotraukų. Su juo iki atvykdama tiesiogiai taip ir nebendravau, tik per Moniką.

Apie darbą žinojau tik tiek, kad būsiu padavėja ir dėvėsiu pačios atsivežtus drabužius - baltą palaidinę ir juodą sijoną. Apgyvendinimas ir maitinimas nieko nekainuos, o algos gausiu 500 eu (minimali alga pagal įstatymus yra apie 420 eu arba 1300 YTL po mokesčių, maksimalus darbo laikas per savaitę - 45 valandos) + pusę arbatpinigių (kitą pusę teks dalintis su virtuve). Darbo sutartis - šakėmis rašyta ant vandens. Tai yra jokios sutarties. Sveikatos draudimas - mano reikalas, mokesčiai valstybei - pačios valstybės reikalas. Jei ji nesugeba jų kažkokiu būdu pasiimti, tai ne tik iš šios, bet ir daugelio kitų bet kokio gabarito verslo įstaigų ir negaus :)Na, nebent kažkiek simboliškai.

Štai tokiai avantiūrai aš nusprendžiau pasiduoti, kas jau iš anksto labai kraupino mano kai kuriuos bičiulius. O jei niekas nepasitiks oro uoste, o jei apskritai to darbo niekas neduos, o jei nesumokės, o jei, o jei jei jei....

Bet oro uoste mane pasitiko ir į restoraną - būsimą darbo vietą - atvežė. Su kolektyvu taip pat supažindino: virtuvės darbuotojos Meltem (šefo žmona) ir Mehtep (žmonos sesuo), padavėjas, tipo kolega mano Taneras ir pats bosas Hasan bėjus.

Penkias dienas, iki pirmosios savo darbo dienos, aš stebėjau aplinką. Žmonių mažai arba, galima sakyt, jų visai nėra. Nenuostabu - ramadanas ką tik buvo prasidėjęs, o vaikučiai dar nebaigę mokslo metų (birželio 15 dieną čia mokslo metai baigiasi). Pati įstaga, pretenzingai besivadinanti restoranu - viso labo neišskalbiamai dėmėtų ir nelygintų baltų staltiesių knaipė. Visiška viešojo maitinimo ir girdymo paslaugas teikianti skylė, kurioje klientams nepaduodamas joks meniu su kainomis turkų kalba, o ką jau kalbėti apie kitas užsienio kalbas.

Aš atsivežiau baltus marškinius ir sijoną, o Taneras pusryčius turistams, apsistojusiems apartamentuose tiekdavo dėvėdamas šortus ir palaidinę, o kartais net ir be palaidinės - tiesiog nuoga plaukuota krūtine.

Kadangi aš dar nedirbau, bet jau nachalia ten buvau įsitaisiusi apartamentuose su vaizdu į jūrą, be to, visada kviečiama prie bendro stalo, jaučiau pareigą kažkiek padėti žmonėms tvarkytis. Niekieno neraginama apsiėmiau plauti indus.

Na, daugelis jau žino, kokį šoką man teko patirti. Taigi indai plaunami naudojant ne tik specialų tam skirtą skystį, bet ir chlorą. Žodžiu, šliūkšt Domestos į taziką, suverti ten indus, išplauni, o po to išskalauji. Į tas stiklines vėliau pilama arbata, lėkštėse ramiai atgula kepta žuvis, salotos... Vienu žodžiu - skanaus :) Aš sau atsidėjau į šalį kelis indus, kad išvengčiau to perdėto sterilumo.

Tiesą pasakius, tai, kad turkės chlorą buityje naudoja kur reikia ir kur nereikia, aš jau buvau girdėjusi. Bet maniau, kad čia dažniau pasitaiko tame socialiniame sluoksnyje, kur moterys nuo gimimo rengiamos būti namų šeimininkėmis, tad į jų išsilavinimą tiesiog neinvestuojama. Gal kokioj rytinėje dalyje, kur kurdės, nemokamai gavusios kontraceptinių tablečių ir informacijos apie šeimos planavimą, tomis tabletėmis tiesiog tręšė gėles. Todėl visa socialinė programa, kaip sumažinti itin aukštus gimstamumo rodiklius tame regione patyrė visišką fiasko. Tiesa, kokią įtaką tai turėjo gėlėms, informacijos neturiu :)

Dar vienas man netikėtas dalykas buvo tas, kad mūsų knaipė turėjo grupelę etatinių vietinių alchašų, kurie jau nuo vidurdienio padarydavo apšilima vienu kitu bokalu alaus, o jau vakare pildavo nuo dūšios "liūtės pieną".

Tokie tad pirmųjų penkių dienų įspūdžiai iki prasidedant rimtam "juodam" darbui. Nerimą kažkiek kėlė ir tai, kad su kolektyvu neradau jokio ryšio, kažkaip biolaukai apsilenkė

Akį traukia tikas, nežinau, kodėl. Bet aš čia apie nelegalų darbą Turkijoje, ar ne? Tad tęskim

Štai ji, birželio 15-oji - mano pirmoji darbo diena.

Prasideda ji devintą ryte. Visi miega, išskyrus mane ir Tanerą. Viršininkų nėra, tad tokiu bais dideliu načlnyku netrukus pasijaučia Taneras - dur, bak, gel, getir, koy... ir dar daugyybė liepiamąja nuosaka ištartų turkiškų žodžių, kurie šiaip atleistini tik policajui ar karininkui...

Suploviau indus, padėjau pagamint pusryčius. Kadangi pagal komandą, tai nepavyko. Na, omleto bet kokioj keptuvėj neiškepsi. Taneras nesuprato, todėl omleto autorystę atsisakiau priimti.

Aš vis dar tikėjau, kad esu atvykusi dirbti padavėja. Bet ryte visus aptarnavo Taneras - mano kolega padavėjas. Ne tik be juodų kelnių ir baltų marškinių, o tik su šortais ir be JOKIŲ marškinių, to reiškia ir nuoga bamba, su į patiekalą krentančiais pusžiliais plaukais nuo krūtinės. Skanaus valgantiems :) Vėliau jis su tais pačiais šortais šoks išsimaudyt, nusipurtys išdžiūvusias druskas ir vėl prie klientų.

Artėjo vakaras, pabudo visi miegoję ir moterys tarp jų. Šefo žmona pareiškė, kad nėr būtinybės man pakeist kailį šįvakar ( na į juodą sijoną ir baltą bliuskę ), ryt esą reiksią labiau.

Tad pirmą darbo dieną pradirbau indų plovėja bemaž. Miegot nuėjau apie antrą-trečią nakties. Ryte vėl devintą darban. Bet jau kitą dieną ruošiausi priimt tikrąsias savo - padavėjos - pareigas.

Ruošiausi, įsiminkit. Kita diena turėjo būt TA. 

Antrąją darbo dieną pasitikau nebe apartamentuose prie jūros, o šeimininkų namuose. Užleido jie man vaikų kambarį, be kondicioneriaus, langai greičiausiai į vakaraus, nes naktį grįžus namo jaučiausi kaip hamame - matyt saulė vakarop savo darbą atliko su kaupu.

Atsibudau anksčiau, nei pati buvau nusistačius žadintuvą - gal kokią šeštą ar septintą ryto užklykė šeimininkės telefonas. Ir, užstatytas ant snaudimo režimo, klykavo kas penkias minutes. netekau kantrybės ir nuėjau tiesiai pas ją į miegamąjį.

Pamačiusi ją, norėjau nusprogt iš pavydo - kaip galima šitaip ramiai sau knarkti, po pagalve skambant žadintuvui kas penkias minutes??? Bet aš geresnis žadintuvas :)
- Meltem, telefon ariyor!!!
- Kim ariyor? Sen ariyorsun??

Tik vėliau supratau, kad vietoj ariyor (skambina), reikėjo sakyt čariyor (skamba) - mano šeimininkė šoko iš lovos manydama, kad aš jai skambinu :)

Mažytis nukrypimas nuo temos... Ta turkų kalba yra labai įdomi. Tarkim ariyor reiškia ne tik skambina, bet ir ieško. Yapiyor - daro. Bet kahvalti yapiyor (pažodžiui pusryčius daro) - reiškia tiesiog pusryčiauja, o ne gamina pusryčius. Dar yra ičiyor - su ičiyor (geria vandenį), čorba ičiyor (srebia sriubą), sigara ičiyor (rūko). Yuz- vienas ir tas pats žodis reiškia šimtas, veidas ir plauk (baseine ar jūroj). Vargšas google translate, kaip jam susigaudyt :)

O antra mano darbo diena prasidėjo taip pat. Kol visi miega, aš plaunu nuo vakar užsilikusius indus, tvarkau virtuvę, padedu Tanerui gamint pusryčius, jis nuoga bamba, vilkėdamas tik šortus, juos pristato turistams. Tas robokopas, su žmonėmis mokantis bendrauti tik liepiamąja nuosaka, prisigalvoja įvairiausių darbų, kad tik atrodytų dirbantis. Tampo skėčius, gultus, perstatinėja stalus ir panašiai. Pačius nemaloniausius, bet nereikalaujančius stiprios fizinės jėgos permeta man (valyt tūlikus, pavyzdžiui)

Bet aš laukiu vakaro, kuomet įšoksiu į savo baltą palaidinę ir juodą sijoną, beigi pradėsiu aptarnaut klientus.Taip ir buvo - nusiprausiau po dušu, apsirengiau "darbine" apranga, pasidažiau ir grįžau į pareigas :)

Kol klientų dar nebuvo, aš prisėdau prie interneto - gal vaikai rašo. Bet mane greitai pakėlė - ateik į virtuvę mums padėt, paragino. Į mano nustebusį žvilgsnį atsakė ne mažesniu nustebimu - "o, žiūrėk, baltus marškinius apsivilko. Tu sėdi, o mes dirbam, taip negalima". Dar pridėjo, kad gautų baudą, jei kas ateitų patikrinti ir asų tiek neplautų indų.

Aha, o kad indai plaunami chloru, kad maistas gaminamas, įsikandus cigaretę į dantis, kad nuorūkos gesinamos į indus ir kriauklę - dėl to baudos nebijoma???

Ir staiga aš suvokiau, kad vienintelis žmogus, kurio čia trūksta yra indų plovėja ir ne kitaip. Padavėjas (Taneras) jau yra, Meltem gamina valgį, jos sesuo dirba pagalbine darbuotoja virtuvėje, o šefas visa kita, kas lieka. Bet indų plovėjos tai nėra. Smagumas neišpasakytas - pasikvietė moterį su aukštuoju išsilavinimu, mokančią kelias kalbas iš užsienio tam, kad dirbtų indų plovėja ir apartamentų šveitėja.

Tą pačią akimirką norėjau imti telefoną į rankas, skambinti pažįstamiems į Bodrumą, pasiskųsti ir susirasti kitą darbą.

Bet staiga ir įvyko ta kulminacija - sąmoningas asmenybės susidvejinimas. O kas, jei aš turkė, vieniša motina, be išsilavinimo, kokiomis nors aplinkybėmis netekusi vyro ir neturinti jokio pragyvenimo šaltinio??? Be galimybės dirbti nekvalifikuotą darbą neturinti jokio kito pasirinkimo?

Įsijautusi į šį vaidmenį nutariau sau skirti savaitę

Darbas nuo devintos ryto iki antros valandos nakties, o po to bemiegės kelios valandos - toks buvo mano susikurtos moters gyvenimas. Nepatinka - eik lauk nors ir tuoj pat, gi jokios darbo sutartys nevaržo. Pasiskųsi - greit apie tavo maištingą būdą sužinos visas kaimas ir niekas į darbą nebepriims O jei triukšmą kelčiau tikroji aš, scenarijus nepalankiai susiklostytų abiems pusėms. Darbdaviui - solidi bauda, o man - spyris šiknon, be teisės Turkijos sieną kirsti kokiems penkeriems metams.

Indų plovėjos pareigas atlikinėjau prastai, mat mano išplauti indai, virtuvės valdovių teigimu, dvokė kiaušiniais. Joms dvokė, o man ne. Kad ir kiek jos po nosimi man kišo išplautus puodelius, aš užuosdavau tik vandens kvapą.

Indus mane jos greitai 'išmokė" plauti. kai viena stiklinaitė buvo jau pasinešusi nuo arbatos, šeimininkė tik šliūkšt ir pripylė į ją chloro iki pusės. Grynų gryniausio, neatskiesto nė lašeliu vandens. Kempine prasuko, vandeniu praskalavo, prieš šviesą atsuko ir pasidžiaugė - nai nai nai, kaip gražiai blizga. Kiaušiniais stiklinaitė nebedvokė, nuo jos sklido ką tik dezinfekuoto tūliko kvapas. Kitiems indams plauti chloro, indų ploviklio ir vandens mišinys buvo sumiksuotas "tazike". Pradėjau nebylų karą ir joms nematant tuoj tą mišinį šliūkšteldavau kriauklei praryti, o pati susitaisydavau paprastesnį, be chloro.

Jos kariavo lygiai taip pat tyliai ir man nematant 'tazike" greit atstatydavo savo teisybę. Dėl to mano delnus išbėrė mažais vandeningais spuogiukais, kurie žiauriai niežėdavo.

Kad nedykinėčiau tuo metu, kai indai jau suplauti, o naujos stirtos dar nesusikrovė, pasiųsdavo valyti apartamentų. O ten manęs laukdavo naujas iššūkis - šeimininkų vaikai, trys 7, 9 ir 11 metų išlepę padaužos. Jie savo pėdsakus palikdavo visur. Ant stalų mėtydavosi išgramdytų ledų dėžutės, ant lovų, grindų ir apskritai kur tik papuolė - jų murzini apatiniai, kojinės, palaidinės. Kad pasinaudojus tualetu jį reiktų palikti tokį, kad kitam užėjus nereikėtų žiaukčiot nuo šleikštulio, panašu, niekas jiems nepasakojo - vanduo nenuleidžiamas net ir tirštesnį turinį klozete palikus.

Tai dar ne viskas. Kad vaikučiams pabiručiams nebūtų nuobodu, jiems nupirko žąsytį. Gyvą. Pramogai. Tąsė jį tą vargšą neapsiplunksnavusį kankinį visur, kur tik panorėjo. O tas klykdavo tarsi prieš giljotiną, savo baimę iliustruodamas žąsiniško šūdo bombomis - čia pat, tiesiai restorano salės vidury.

Jie turėjo dar ir blusomis apėjusį auskaruotą šunį, kurį irgi gainiodavo tarp stalų.

Žodžiu, dienos slinko einant pareigas be pareigų. Buvau ir indų plovėja, ir apartamentų bei tūlikų valytoja ir vaikų prižiūrėtoja be teisės juos auklėti. Nors nė karto daugiau nebeapsivilkau baltų marškinių ir juodo sijono, bet buvau įpareigota ir svečius su maisto pilnomis lėkštėmis aptarnauti. Tiesa, be teisės pateikti sąskaitą ir pasiimti arbatpinigius, čia jau spėriu žingsniu mane robokopas Taneras aplenkdavo. Visus aplenkdavo, nes patiekalus svečiams pristatydavo ir šeimininkas, ir jo žmona - va taip, tiesiai iš virtuvės, kurioje tvyrojo neapsakomas karštis, o ji visais įmanomais kvapais persisunkusi keliaudavo prie klientų.

Tų klientų prisirinkdavo dažniausiai tik vakare, kuomet grodavo gyva muzika. Po vidurnakčio, kai garso stiprintuvus tekdavo išjungt, muzika nesiliaudavo. Nesvarbu, kad buvo ramadanas, bet bedieviai ramiai sau siurbdavo rakę ir choru išraiškingai virpindami balso stygas bliaudavo turkiškas daineles. Kai vėl persikėliau gyvent į apartamentus, man tas prasigėręs choras neleisdavo miegot iki paryčių. Vos jam nutilus, dar prieš aušrą iš mečečių pasklisdavo pirmasis kvietimas maldai, o po jo jau ateidavo eilė gaidžiams.

"Skambink 155", - patarė jau daug metų Turkijoje gyvenanti bičiulė.
Jau įsivaizduoju, kaip paskambinusi dėl triukšmo priduodu savo šefą, viso kaimo imamą ir kaimynų gaidį 

- Ko tu visą dieną su tais akiniais nuo saulės? Ko akis slepi? - susirūpino robokopas.

Žinokit, žliumbiau. Ir ne kartą. net nežinau, kuri mano asmenybės pusė labiau raudojo. Gal abi po lygiai ašaras braukė, viena, klausdama Alacho ir jo pranašo Mahometo, kita dievo ir jo sūnaus Jėzaus Kristaus - už ką man tokios kančios. Skirtumas buvo tik tas, kad ta mano pusė, kuri meldžiasi Alachui, neturi jokio pasirinkimo, tuo tarpu tikroji aš bet kada gali atbulu spyriu uždaryti duris. Bet savanoriškų kančių pabaigai dar nesuėjo terminas.

Ir kaip nežliumbsi, jei visą parą praleidi darbe, o asmeniniam gyvenimui nelieka laiko.

- Klausyk, o kur diedai? Ką, aš čia visą vasarą ant celibato prasėdėsiu? - klausiu Monikos, tos pačios, kuri man ir pasiūlė tą kančių vietą (pati to nežinodama).
- O tas? - rodo man į robokopą.

Gerai, kad tuo metu nieko negėriau, būčiau tikrai išpurškusi į ją visą skystą turinį iš savo burnos - į nėščią moterį, dar žiurkių man į gyvenamąją vietą priveistų (tfu tfu tfu ir į medį tris kartus).

Tas robokopas būtų tiesiog sau Taneras, jei ne įgimtas ir įgytas įprotis su žmonėmis bendrauti liepiamąja nuosaka. Kai rodė savo buvusios žmonos nuotraukas, laimingai prisiglaudusios prie kito vyro peties, net neklausiau, kodėl jiedu išsiskyrė. Tad vadovaujantis vyras ir man, kilusiai iš matriarchalinės šeimos, kurioje vairą laikė mama, netinka pagal jokius parametrus. Juokas juokais, bet tas robokopas Taneras visas valdingas, šokdinti palei savo dūdą įpratęs, šalia manęs atrodė kaip apgailėtinas sutrauka. Kūdena toks, kad aš jį vienu savo papu uždusinčiau, o jei apsiaučiau solidžius aukštakulnius, drąsiai galėčiau pasikišt jo pliktelėjusią makaulę po pažasčia.

Tik nesupraskite neteisingai, verkiau tikrai ne dėl to, kad į mano teritoriją neužsukdavo joks abipusį dėmesį oro lašeliniu būdu iššaukiantis vyras.

Verkiau dėl to, kad buvo kontroliuojamas net mano virtualus laikas, praleidžiamas su šeima. Visada, kai jausdavausi nukovusi didžiąją dalį darbų, prisėsdavau prie interneto pabendrauti su artimaisiais. Negalima!

Negalima net prisėsti atsipūsti ir tiesiog žiūrėti į dangų. Aha, vadinasi sėdi ir nieko nedirbi?

Tačiau toleruojamas atokvėpis būdavo tik su arbatos puodeliu arba cigarete rankose. Va, tada tai jau viskas čiok iyi, very gut. Todėl vėl pradėjau rūkyti taip, kad net veidas nuo dūmų pilkėjo.

Apartamentuose buvo apsigyvenusi šeima - rusė moteris, jos turkas sutuoktinis ir jų taip vadinamas sūnus (ne biologinis ir net teisiškai neįformintas, tiesiog tokie santykiai susiklostė bendru sutarimu - čia jau atskira istorija). Mes kažkaip su ta moterimi per vėlai susigaudėme, kad galime susišnekėti rusiškai. Tad vieną vakarą mums bebendraujant mūsų mielą pokalbį nutraukė robokopas - negalima.

Bet uždrausti bendrauti su Ekrem bėjumi kažkaip niekas neišdrįso. nors virtuvės moterys ir pavydėjo jo rodomo dėmesio man. Na, pripirko man visokių kremų nuo saulės ir už saulę, o joms, matotės, gyvenime niekas nepirko. Na, atnešė man asmeniškai arbatpinigių, nors aš jo tiesiogiai beveik neaptarnavau, tik šiaip persimesdavom keliais sakiniais.

ir kaip gali uždrausti bendrauti su žmogumi, beveik kiekvieną vakarą jų knaipėje paliekantį po šimtą ir daugiau lirų?

- Žinot, Ekrem bėjau, aš čia nebedirbsiu, - pranešiau vienam gerbiamiausių restoranų klientų, tikėdamasi galimybės išsikalbėti.
- Jei nesijauti laiminga, tai ir nebedirbk. Gyvenimas per trumpas, kad užsiliktume ten ir su tais, kurie trukdo šypsotis.

Ir neklausė jis manęs nieko, tiesiog švystelėjo gyvenimiškąją išmintį ir toliau lūpomis glamonėjo rakės stiklinaitę.

Mano pačios nustatytas septynių dienų terminas jau ėjo link pabaigos, tad vietomis pradėjau rodyt ragus. Kai prie visų plovimų, tvarkymų, patiekalų nešiojimų dar sumąstė mane išmokyt kepti giozleme, o po to dar turbūt ta kepėja karts nuo karto ir paskirti, nukirtau trumpai ir aiškiai - nesimokysiu ir nekepsiu. Kodėl? O todėl, kad man to nereikia, jei labai norėsiu jos paragaut, tai nusipirksiu.

Kai robokopas mane sykį besiilsinčią po indų plovimo maratono užpuolė, baksnodamas į nenurinktus stalus, atsikirtau net šiknos nuo kėdės nepajudindama - o padavėjas pas mus kas, a???

Savo tiksliai apibrėžtų pareigų net nebesivarginau teirautis. Vienas bandymas kalbėtis baigėsi tuo, kad visi išsilakstė, lyg tyčia to pokalbio vengdami. O ir kam švaistyt energiją, jei faktas akivaizdus - moterys manęs iš virtuvės nepaleis, o robokopas prie padavėjos pareigų neprileis.

Tiesa, vieną vakarą šeimininkas prisakė stovėt prie gatvės, mažu koks užsienietis praeis. Nepraėjo.

Tad vieną vakarą šeimininkei pasakiau, kad ryt išvykstu į Bodrumą. Nuvežė Ekrem bėjus, iš vakaro kaip tik buvo negėręs.

Atvažiavau aš į odos prekių parduotuvę, tą pačią, į kurią veždavau savo turistus, kai dirbau gide. Savininkas pasitiko su šypsena, kaip sekasi, ką veikiu paklausė.
- Ieškau darbo Bodrume.
-Pas mane nori dirbti?
- Noriu.

Štai taip, neužtrukusi nė minutės, susiradau naują darbą.
Liko tik grįžti atgal į Oreno kaimą, susirinkti daiktus, pasiskaičiuoti, kiek man jie turi sumokėti ir grįžti į save. To pokalbio bijojo mano draugės, mama (o kas, jei nesumokės), tik ne aš.

Grįžusi jau radau Ekrem bėjų gerai įtempusį. Vaikščiojo aplink stalus ir vos neverkdamas visiems pasakojo - išvažiuoja ji :( Šeimininkas prie stalo sėdi su klientais, man siunčia atsisveikinimo mostus, o prieiti ir pasikalbėti net neketina. Tą vakarą visas kolektyvas mane ignoravo, o aš ramiai gurkšnojau bėjaus nupirktą alutį ir kvėpavau laisvės oru. Jaudulio nejutau jokio, vis tiek turės pasikalbėti, niekur nesidės.

Ir ta akimirka atėjo. Šeimininkas, kuris visos mano vergovės metu manęs nei gyrė, nei peikė, nei priekaištų kokių išsakė, pokalbį pradėjo taip, kaip aš ir tikėjausi - ogi, kad nieko nedirbau :) Va taip va :) Tik aš paskutinėmis dienomis viską fotografavau, tad kritiniu momentu buvau pasirengusi tas nuotraukas parodyti. Dar bambėjo, kad vaikščiojau užrietusi nosį, nesišypsojau ir nebuvau maloni. Bet dėl teisybės gi ir nesiginčysi - kad būtum maloni, turi jaustis maloniai.

Kad pokalbis neperaugtų į spjaudymąsi ugnimi, tėškiau trumpą monologą. Kad tikrai neketinau važiuoti čia plauti indų, kad tikrai dirbau visus darbus, kokius tik man pakišinėjo, kad tikrai kartais prisėsdavau prie interneto, nes turiu teisę ir į privatų gyvenimą, į bendravimą su Lietuvoje likusia šeima. Na, ir galų gale pareiškiau, kad ir man, ir visiems kitiems aišku, kad tokio darbo dirbti aš negaliu, tad prašom man sumokėti 650 lirų ir mes gražiai atsisveikiname.

Prieštaravimų iš jo pusės nebebuvo, tad palikusi savo susikurtą moterį grįžau į save.

Ir išvažiavau. Nuo vilko - prie meškos???

:D