Jis vedė, ištekėjo ar tiesiog buvo sutuoktas?

NEPAKELK AKIŲ - taip tikriausiai žinomą Donato Montvydo dainą perfrazuotų dar vienas mano klajonių po Turkiją kelyje sutiktas Idrisas.

Kodėl - apie tai šiek tiek vėliau, nes sunkiausia šio jauno žmogaus istoriją bus suskirstyti į nuoseklų pasakojimą. Jam buvo dar tik 25-eri, bet patirties tiek, kad būtų galima parašyti knygą. Tik Turkijoje ji nebūtų bestseleris, nes šioje šalyje jo istorija - tik viena iš kelių milijonų.

Idrisas Turkijos pilietis, bet ne turkas. Jis kurdas - gausios tautos, neturinčios savo valstybės, atstovas.

Turkai kurdų nemėgsta. Kai paklausiu, kodėl, tai atsakymas dažniausiai apie juos būna kaip apie antrarūšius žmones. Jie esą dauginasi kaip triušiai, dėl kraujomaišos (santuokos tarp pusbrolių ir pusseserių - visai normalu) gimdo debilavotus vaikus,jų nesugeba išmokslinti, jų tradicijos tokios fundamentalios, kad nepajudinamos nesikeičia nuo viduramžių. Tarp kurdų vis dar pasitaiko paprotinės žmogžudystės (kai šeimai gėdą užtraukusi mergina yra nužudoma pačių artimiausių - tėvo, brolio ar senelio), jie vis dar praktikuoja daugpatystę, nors ji draudžiama jau nuo Atatiurko laikų. O kur dar teroras... Žodžiu, vienos bėdos esą su jais.

Kokia buvo Idriso vaikystė? Kaip ir įprasta, mama nedirbo, už visą šeimos gerovę buvo atsakingas tėvas. O tos gerovės užteko tik iki ketvirtos klasės - toks ir tėra mano herojaus išsilavinimas. Vėliau neva nebebuvo už ką leisti jo į mokslus, nes tėvas įsisuko į azartinius lošimus ir ne tik pragrajino viską, ką buvo galima, bet dar ir į skolas įniko. Dėl to Idrisas jau nuo ankstyvosios paauglystės buvo priverstas dirbti (daugiausiai pas ūkininkus, sodininkus) ir padėti išlaikyti šeimą.

Santykiai tarp jo tėvų nebuvo pagarbūs. Motina gaudavo nuo tėvo į dūdą už ne taip pasakytą žodį, ne ten nukreiptą žvilgsnį ir už visas kitas smulkmenas, kurios tik pasitaikydavo tėvui panorus pramankštinti kumštį. Kol vieną dieną, jau gerokai paaugęs Idrisas išdrįso tėvui pasakyti - viskas, užteks, mamos nebemuši, nes ji gera. Ir nebemušė. Bent jau jis taip sako.

Kai Idrisui suėjo 18 metų draugai gimtadienio proga jam padovanojo... abonementą, ar kaip čia jį pavadinti, į viešnamį. Na, kad būtų ne šiaip pilnametis, o tikras vyras :D Tų emocijų jis negali pamiršti iki šiol. Dar įžengiant į bordelį rankos ir kojos tirtėjo iš susijaudinimo, o papilvėje siautėjo spiečiai įsivaizduojamų skraidančių vabzdžių. Bet vos pamačius šios įstaigos darbuotojas įvyko išankstinė kulminacija, kaip pats Idrisas rusiškai išsireiškė - srazu voda, vien akimis palietus moterį :D

Bet jauno vyro pajėgumai greit atsistato, tad tame viešnamyje vis tik įvyko tai, dėl ko jis buvo atėjęs. Ir karuselė įsisuko. Jam taip patiko, kad jis (jau už savo pinigus, aišku), ten pradėjo lankytis reguliariai. Tėvas laukia jo uždirbtų pinigų, o Idrisas vis išsisukinėja, - vėluoja darbdavys su išmokomis, sakė, vėliau atsiskaitys ir visokie kitokie bla bla atlyginimo klausimu.

Bet tėvas vieną dieną suuodė, kur iškeliauja jo sūnaus uždirbti pinigai.

"Ak tai tu pas kūūūrvas vaikštai", - konstatavo faktą Idriso tėvas, vis neapsispręsdamas, labai čia supykt ar supratingai susitaikyti su tuo, kad jo berniukas JAU nebe berniukas.

Susitaikė. Ir paskelbė bekompromisį verdiktą - jei jau pas kūrvas vaikštai, vadinasi, reikia vesti!!! Tikriausiai tą pačią akimirką būtų pakilęs nuo stalo ir išėjęs sūnui žmonos ieškoti - jaunos, tyros, negodžios auksui (neatseikėjęs aukso būsimos marčios šeimai, sūnaus vestuvių gali nesitikėti).

Tikiu, jei ne tą pačią dieną, tai kitą ar trečią tikrai būtų radęs, o jau suorganizuot vestuves po to - tik išradingumo klausimas. Bet Idrisas prisiprašė palūkėt bent jau kol pareigą tėvynei atlis - t.y. iš kariuomenės grįš.

Palūkėjo. Ir pasitiko iš karto su pretendente į žmonas - neseniai lėlėmis baigusia domėtis 15 metų kaimynų mergaite. Nei jo, nei jos niekas neklausė, nori jie būt kartu, ar ne, viską nusprendė tėvai.

Ir susituokė. Idrisui 19, jo žmonai 15. Nesvarbu, kad Turkijos įstatymai tik nuo 18 leidžia, Muhametas Ali vedė savąją Aišą vos devynerių sulaukusią vedė. Tad ir šią santuoką imamas ramiai palaimino, o valstybiniai reikalai palauks.

O čia mažytis lyrinis nukrypimas. Kadaise buvau jauna ir nepatyrusi (dabar vis dar jauna, bet jau patyrusi, hehe :D) žurnalistė. Viename naktiniame bare besėdint prie manęs privažiuoja jaunas bičas ir iškviečia šokt. Taip - ne prieina, o privažiuoja. Su neįgaliojo vežimu. Šokiui mane pasisodina ant kelių ir mes sukamės sukamės sukamės... Kalbamės kalbamės kalbamės... Ir susitariau dėl interviu su juo. Man buvo įdomu viskas. VISKAS - tai yra viskas, kas telpa į šį žodį - viskas. Ne tik kaip jis gyveno iki neįgalumo, ne tik tai, kaip, kokiomis aplinkybėmis jis tapo neįgaliu, bet ir viskas, kas susiję su jausmais. Jausmai gi neturi stuburo, jie nelūžta, nesvarbu, kokioje padėtyje tu esi. Bet baisiai gėdijausi jo apie tai tiesiai šviesiai klausti. Jis tai pastebėjo. Ir drąsino - sakė, neklausk, ar galiu paklausti, klausk ir viskas. jei negalėsiu atsakyti - taip ir pasakysiu - negaliu atsakyti. Ir aš sužinojau viską - ar funkcionuoja jo lytinis organas, ar jis galėtų turėti vaikų, jei panorėtų ir t.t.

Ir aš jam, nors nepamenu jo vardo, esu dėkinga už suteiktą drąsą klausti bet ko, kas ant seilės užeina.

Tad ir Idriso paklausiau, kokia gi buvusi jo pirmoji naktis.

"Kokia gi čia naktis - trys minutės ir bitti (baigta)". Kai pamenu savąją pirmąją, tai kilo ir antrasis klausimas - o kaip ji?? "Ji sakė, baik, skauda. O aš sakiau, baik, tylėk".

Va. ir trys minutės pirmosios nakties.

Po metų jiems gimė sūnus. Dar po metų - dukra. O paskui gal primetė, kad 20 lirų, gaunamų nuo skinamų apelsinų nepakanka, nusprendė, kad jis išvažiuoja.

Ir išvažiavo. Prieš tai pasimokęs (tipo) masažo paslapčių

Va, ten mes su juo ir susipažinom - turkiškoj pirty....

Kai dirbau Turkijoje, mes su kolege dažnai lankydavomės viename hamame. Administracija mus sutikdavo išskėstom rankom, mat nuo to, ar patiks mums procedūros priklausė tai, kiek turistų į jų hamamą mes atsiųsim.

Bet aptarnaujantis personalas (prausėjai ir masažuotojai) nežinojo, kas mes tokios, tad tiesiog dirbo savo darbą, kaip yra įpratę ir tiek. Tad štai, vieną kartą po kūno šveitimo ir muilinio masažo procedūrų aliejiniam masažui aš papuoliau pas Idrisą. Trina jis tą mano kūną aliejais, trina ir bando man išaiškinti, kiek daug problemų mano kūnas pririnkęs ir tik masažo kursas jas tegali išspręstu. Kadangi jo kalbos žinios ribotos, dar kolegą pasikvietė, kad labiau pagąsdintų. Aiškina abu išsijuosę, kokia aš nesveika, aš klausausi, kol man nusibosta.

"Baikit, - sakau, - aš gidė". Ir abu suprato, kaip susimovė :D Mat čia tokia jų darbo praktika - kuo labiau prigąsdinti klientes apie ties sprandu susikaupusias druskas, įsisenėjusį celiulitą i panašiai, kad jos vos ne visą savo poilsio laiką Turkijoje tik masažams ir skirtų.

Taip mes ir susipažinome. daugiausiai susitikdavome pirtyje, bet kartą, su kolege vakare vaikštinėdamos po naktinį Kemerą, susitikome ir jį.

Tėvas, sutuokdamas jį su kaimynu mergaite, siekė jį apsaugoti nuo paleistuvystės. Bet jis tada dar nežinojo, kad viešnamyje įgyta patirtis - tik gėlytės, palyginus su tuo, ką jo sūnelis išdarinės išmokęs masažo paslapčių ir sezonui išvykęs dirbti į kurortą.

Moterys (ir ne tik, bet šiuo atveju čia apie jas), atvykusios atostogauti, smegenų ląsteles, atsakingas už racionalųjį mąstymą irgi išsiunčia atostogų. Prisiklausiusios mitų, kad turkai esą kažkokie sekso virtuozai, žūtbūt nusprendžia (o gal netyčia taip gaunasi) tai išbandyti praktiškai. Kiek kartų jis tapo tuo bandomuoju triušiu, Idrisas sako, net nesuskaičiuotų. Faktas esą tik vienas - jis nė karto nerodė iniciatyvos pažintyse su moterimis. Ir nors jiems griežtai draudžiama su klientėmis užmegzti bet kokį kontaktą, juolab intymų, uždraustas vaisius būdavo saldesnis už baimę netekti darbo.

O žmonai - tik trys minutės...

Ne veltui aš ją prisiminiau, nes sykį taip vaikštinėjant promenada ir man besižvalgant į žmones Idrisas pasakė: "Mano žmona neturi teisės taip žvalgytis į žmones, ji gatvėmis vaikšto nepakeldama akių". Štai taip, gimei moterimi - nepakelk akių. Tau - tik trys minutės, o jam - visas laisvas gyvenimas.

"Aš tau ne žmona", - atsakiau. Iš tiesų aš jam buvau niekas, nebent pažįstama ar tam tikra prasme kolegė. Tačiau jis mane nustebino pasakydamas, kad kol esu su juo, niekas neturi teisės tarp mūsų įsiterpti.

Vėliau aš j pradėjau vengti, o ir sezonas netrukus baigėsi. Liko tik štai tokie prisiminimai