Po darbo, jei nebūdavau nusikalusi kaip šuo, labai mėgdavau pasivaikščioti naktinėmis Bodrumo gatvėmis. Ta naktis ateidavo gana anksti ir labai greitai, lyg kažkas nematoma ranka pamažu užtrauktų debesį ant saulės, kol šviesos lieka vis mažai ir mažiau, o paskui ją pakeičia naktinių žibintų švytėjimas. Tik ta naktis šiame mieste į gatves išviliodavo ne mane vieną - žmonių būdavo tiršta, dieną jų tiek nesutiksi.
Kartais vaikščiodavau su draugėmis. Bet su jomis mūsų kelionė dažniausiai baigdavosi kokiam klube 
:D Kartais su Pačtaljonu (taip aš ir mano draugės vadino Bodrumo pašto viršininką, su kuriuo susipažinau internetu) - su juo pėstute, vis kalbėdami apie šį bei tą nukulniuodavome kilometrų kilometrus. Buvome sutarę, kad kartu mokysimės kalbų, aš jį mokysiu angliškai (nors pačiai dar reiktų mokytis ir mokytis), o jis mane turkų. Rezultatas: jis išmoko 0 angliškų žodžių, o aš pildžiau ir pildžiau savo žodyną, kol jau visai neblogai kalbėjau sakiniais 
:)
:D Kartais su Pačtaljonu (taip aš ir mano draugės vadino Bodrumo pašto viršininką, su kuriuo susipažinau internetu) - su juo pėstute, vis kalbėdami apie šį bei tą nukulniuodavome kilometrų kilometrus. Buvome sutarę, kad kartu mokysimės kalbų, aš jį mokysiu angliškai (nors pačiai dar reiktų mokytis ir mokytis), o jis mane turkų. Rezultatas: jis išmoko 0 angliškų žodžių, o aš pildžiau ir pildžiau savo žodyną, kol jau visai neblogai kalbėjau sakiniais :)
Bet apie tuos draugus plačiau kitą kartą. Šįsyk apie tai, kas nutikdavo, kai į miestą išsiruošdavau viena...
Iš esmės nenutikdavo nieko, ko nepatiria ir kiti poilsiautojai - iš parduotuvėlių lįsdavo prekybininkai, kviesdami užsukti jei ne išsirinkti prekių, tai bent arbatos išgerti; restoranų prieigose stoviniuojantys priekabiautojai (taip aš praminiau profesiją tų, kurių darbas yra kuo daugiau praeivių privilioti pas save) irgi neleisdavo ramiai praeiti. Iš kur tiems vargšams žinot, kad aš visai ne turistė, o pusiau vietinė?
Bet kartą aš pati stabtelėjau prie kvepalų parduotuvės. Na ir kas, kad falsifikuotų kvepalų parduotuvės - šis faktas nuėjo į antrą planą, pamačius "Laura" kvepalus. Juos kažkada labai mėgau, bet jie dingo iš prekybos, o čia štai stovi sau vitrinoje visu gražumu. Įeinu, rankose pavartau pakuotę, kainos paklausiu. Kokią sumą tiksliai jis cyptelėjo, jau nebepamenu, aišku liko tik tiek, kad tai man padarė įspūdį - kaina litais būtų viršijusi 200, o tiek net originalas nekainuodavo. "Duok pauostyt", - sakau. Pakiša jis man buteliuką po nosimi, o aš atšoku taip, tarsi parfumuotą karvašūdį pauosčiusi - kvapas nebuvo net panašus į "Lauros". "Už tokią netikusią paddielkę šitiek pinigų plėši!!!"- neslėpiau pasipiktinimo. "O kiek duotum?" - klausia jis. "Nieko neduočiau", - atsakau. "Tai ir pasiimk". Tai ir pasiėmiau, kaip tūliko gaiviklis sueis, dar pamaniau.
Kitąsyk vėl keliauju viena. Ir kažkas mane čiumpa už rankos. Tai toks įprastas dalykas, kad įvertinau jį ramiai. Iš laikrodžių parduotuvės tas tipelis, pasirodo, iššoko mane pamatęs, nes vos pamatė, jo širdis pradėjo bum bum bumbsėti :D Gal ir tikrai pradėjo, kas ten žino, bet aš tąsyk prisiminiau vienoje užsienietiškoje TV laidoje girdėjusi psichologės komentarą, kaip neapsigauti renkantis vyriškį. "Jei širdis tyli, bendri interesai nebetenka prasmės", - pasakė ji. Aš ypatingai paklausiau savo širdies, kai jis mane arbatos pasikvietė į tą savo lavačką. Bendraujam, šnekamės, o man širdis nė bum bum. Jis galėjo man pažadėti jūrą po kojomis patiesti, žvaigždžių karoliais kaklą padabinti, o mėnulio diadema galvą. Jei praktiškiau - jis galėjo visą tą savo laikrodžių parduotuvę mano vardu perrašyti, vis tiek visos tos jo pastangos būtų buvusios bevaisės. Bet dovana jo buvo kuklesnė - jis man užsegė (tipo) GUCCI laikrodį, va taip va, po kokių dešimties minučių pažinties.
:D Gal ir tikrai pradėjo, kas ten žino, bet aš tąsyk prisiminiau vienoje užsienietiškoje TV laidoje girdėjusi psichologės komentarą, kaip neapsigauti renkantis vyriškį. "Jei širdis tyli, bendri interesai nebetenka prasmės", - pasakė ji. Aš ypatingai paklausiau savo širdies, kai jis mane arbatos pasikvietė į tą savo lavačką. Bendraujam, šnekamės, o man širdis nė bum bum. Jis galėjo man pažadėti jūrą po kojomis patiesti, žvaigždžių karoliais kaklą padabinti, o mėnulio diadema galvą. Jei praktiškiau - jis galėjo visą tą savo laikrodžių parduotuvę mano vardu perrašyti, vis tiek visos tos jo pastangos būtų buvusios bevaisės. Bet dovana jo buvo kuklesnė - jis man užsegė (tipo) GUCCI laikrodį, va taip va, po kokių dešimties minučių pažinties.
O džemperis pas mane atsirado paskutinę darbo dieną, prieš at kelionę namo. Vaikštinėjau tąsyk po turgų, pirkdama naudingų dalykų sau, lauktuvių artimiesiems. Ir staiga matau - džemperis. Neypatingas, bet kaip tik toks, koks, esu įsitikinusi, patiktų mano sūnui. Pardavėjo klausiu kainos, o jis man atsako, kad nieko nekainuoja. Ir taip klausinėju, ir kitaip, nes sakiau, jei mokėsiu, tai tik pinigais, o jei nemokėsiu, tai niekaip. Nieko nekainuoja. Na, jei nieko, tai tada vyniojuosi aš jį - ir į krepšį. Tiesa, ši avantiūra vis tik kainavo man arbatos puodelį su juo (jo gi sąskaita). Ką tas pasmirdėlis (nu tikrai smirdėjo) tąsyk ten bliuzino, jau nelabai ir pamenu, išgėriau arbatą ir išėjau pakuotis lagaminų.
"Laura" kvepalų buteliukas sudužo, ilgai dar ta smarvė neišsivadėjo iš namų. Džemperio jau nebėra, sunešiojo sūnus. Liko tik (tipo) GUCCI laikrodis, kurį labai retai užsisegu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą