Kaip lietuvaitė turką išdūrė

Būna ir taip :)

Su Ali praplepėjom beveik iki ryto. Aš tikrai nebuvau pirmoji, kuriai jis pasakojo savo istoriją, gal net ir ne paskutinė. Bet ta patirtis jam taip prišiukšlino dūšią, kad matyt apie tai reikėjo kalbėti daug daug sykių, jog joje būtų pagaliau vėl tuščia ir ji galėtų iš naujo pasiruošti kitiems santykiams.

Ali buvo ne tik vienas, bet ir vienišas. Na ir kas, kad kartais su draugais susitikdavo išlenkti vieną kitą bokalą alaus, bet jo grįžtančio namo nelaukė net šuo, o ką jau kalbėti apie artimą sielą, su kuria būtų galima ir švelniai apie meilę, ir pakeltu tonu apie buitį pasikalbėti.

Tad prisėdo žmogus prie interneto, susirado pažinčių puslapį, o jame pamatė žavią blondinę ir užkalbino. Lietuvaitė ji, iš Rytų Lietuvos, išsiskyrusi dviejų vaikų mama, dar jauna, bet bemaž jau staugianti nuo jausmų troškulio.

Ir įsisuko, įsisiūbavo jų bendravimas taip, kad niekada nebereikėjo kalendoriuje tikrinti, kokia dabar mėnulio fazė - jie visada matė jį danguje ir miegoti eidavo tik tada, kai nuovargis išsiurbdavo paskutinius energijos lašelius. Jie vienas kito emocijas stebėdavo per kameras ir jautėsi vienas kitą jau taip pažįstantys, kad susitikę vienas kitą atpažintų net jei apaktų - iš kvapo, įsivaizduojamo kvapo. Na, bent Ali taip tikrai jautėsi.

Ir susitikimo akimirka vieną dieną priartėjo. Ta moteris nusipirko poilsinę kelionę į Kemerą. Kuo labiau artėjo ta diena, tuo labiau Ali pamiršdavo, ką reiškia lygiai kvėpuoti.

Rasa (pavadinkime tą moterį taip) turbūt dar nespėjo įsikurti viešbučio kambaryje, kai jos moteriška savivertė ėmė rūgti kaip ant mielių. Nuo žarstomų komplimentų galva apsunko taip, tarsi ant jos kas būtų užkrovęs brangakmeniais inkrustuotą karūną. Kam jai reikalingas kažkoks Ali iš Stambulo, jei čia pat, va, net ranka pasiekiamas yra ir Muchametas, ir Ismailas,ir dar koks nors Ibrahimas - tik rinkis.

Tuo tarpu Stambule likęs Ali nerimavo. Mylimoji neatsako į skambučius. Bet atkaklumas daro savo - po kokio keliasdešimtojo karto pagaliau kitame laido gale jis išgirdo aksominį "alio". "Nupirksiu tau lėktuvo bilietus į Stambulą, atvažiuok pas mane dienai", - kalbina jis savo Raselę. Ši ilgai nesispyrioja ir pasiūlymą priima.

Kitą rytą Ali prie veidrodžio užtruko kiek ilgiau, nei įprastai. Glotniai nusiskuto veidą, apsižiūrėjo, ar koks plaukas iš nosies nelenda, stilingai apsirengė ir išskubėjo į oro uostą pasitikti mylimosios. Laukė taip nekantriai, jog net išdrįso jai paskambinti, nors ji tuo metu turėjo būti danguje, o jos telefonas išjungtas. Pasijuto keistai, kai išgirdo kvietimo signalą. Ir ne be reikalo.

Tikrai ne be reikalo. Nežinia, ką tuo metu veikė Rasa, bet jei ji ir buvo danguje, tai tikra ne tiesiogine šio žodžio prasme. Ji neatskrido. Veltui Ali blaškėsi po oro uostą, akimis gaudydamas kiekvieną šviesiaplaukę galvą - vis buvo ne ta, ne jo Rasos.

Suvokimas, kad ji tikrai neatskrido atėjo gal po kokių trijų valandų. O patvirtinimas - kai Rasa pagaliau atsiliepė į jo skambutį. "Prakeiktas lietus, taip šniokštė, kad neišgirdau žadintuvo signalo", - pasiteisino. O Ali nuėjo pirkti naujų lėktuvo bilietų kitai dienai.

Kitas rytas prasidėjo pagal vakarykštį scenarijų. Ali ir vėl čiustėsi prieš veidrodį, nuvykęs į oro uostą ir vėl nermastingai trypčiojo laukimo salėje, vėl maigė telefono mygtukus. Vilties teikė tai, kad jis buvo išjungtas.

Ir štai jau paskelbė, kad lėktuvas nusileido. Ali akys nepraleido nė vienos pro vartus praeinančios moters, ypač įdėmiai stebėjo blondines. Bet Rasos tarp jų nebuvo. NEBUVO IR VĖL!

Telefoną ji įjungė tik po kelių valandų. Niekur nesislapstė, atsiliepė, kai Ali paskambino. "Aš jau buvau pakeliui į oro uostą, - sako, - bet išsigandau. Argi aš tave pažįstu? Gi mačiau tik per kamerą, bendravau tik internetu. Iš kur aš galiu žinoti, kas tu esi iš tiesų?".

Minties, kad moteris jį mausto, Ali net arti neprileido, tikėjo kiekvienu jos žodžiu ir bandė suprasti. Gal iš tiesų strimagalviais lėkti pas realybėje nepažįstamą žmogų būtų pernelyg lengvabūdiška?

Na, bet jei ne Mohamedas pas kalną, tai kalnas pas Mohametą. susikrovė Ali į krepšį būtiniausius daiktus, sėdo į automobilį ir iš Stambulo pajudėjo į pusę paros trunkančią kelionę link Kemero. Delsti nebuvo kada, nes Rasos atostogos jau beveik baigėsi.

Tik mintis, kad dabar jau tikrai pamatys savo mylimąja neleido Ali užmigti kelyje, mat vairuoti teko visą naktį. Paryčiais pasiekęs Kemerą jis susirado vietelę rytinėms čiustijimosi procedūroms ir nuėjo jos ieškoti į viešbutį.

"Jos nebuvo visą naktį", - net prunkštelėjo viešbučio darbuotojas, pridurdamas, kad iš devynių poilsio naktų ji čia nakvojo tik kokias dvi. Ali net kojas pakirto, o galvą nenorom užplūdo skaičiai - už vieną lėktuvo bilietą tiek, už kitą tiek, kuras dar tiek, o laiko ir vilties už visą milijoną. Skambino į kambarį, bandė prisibelsti mobiliuoju, o kitame laido gale jokio atsako.

Išdūrė?! Vėl išdūrė??? Negi tikrai jis su ja nesusitiks? Antroje dienos pusėje Rasos jau laukė skrydis namo, tad ši versija atrodė labai įtikinama.

Vaikščiojo Ali po Kemerą, apimtas prieštaringų emocijų, vis maigė telefono mygtukus, vis maigė... Tas vargšas telefonas buvo jau įkaitęs iki sprogimo ribos, kai signalą nutraukė Rasos balsas. Ji taip kietai buvo įmigusi, kad ankstesnių signalų net negirdėjusi - vėl teisinosi. Ali net nedrįso prisipažinti, kad buvo viešbutyje ir jos nerado, taip bijojo paleisti ant siūlo galo besilaikiusią viltį susitikti.

Ir kai galų gale susitiko, pamiršo, kiek pinigų tuščiai iššvaistė lėktuvo bilietams, iš galvos išrovė abejonės sėklą, kad jo moteris čia ne vien gamtos grožiu ar istoriniu paveldu grožėjosi, o nuovargį po nemiegotos nakties galutinai pribaigė žinojimas, kad laiko kartu likę tik kelios valandos.

Rasa, spėju, per tas kelias valandas Turkijos pamatė daugiau, nei per visas devynias atostogų dienas. Jie dardėjo keliu link Alanijos, trumpam sustodami pasižvalgyti po gražiausias vietas, Alanijoje susitiko papietauti su Ali brolio šeima... Laikas bėgo, jis ne tekėjo, o kunkuliavo taip greit, kad jie net neprisiminė, jog reikia pažiūrėti į laikrodį.

O kai pažiūrėjo - suprato, kad į lėktuvą, skraidinantį Lietuvon, niekaip nespės.
Ali teko pirkti dar vienus lėktuvo bilietus  Rasai pavėlavus į lėktuvą, Ali teko pasirūpinti ne tik naujais bilietais, bet ir užsakyti viešbutį. Per tas kelias dienas jis ištaškė turbūt daugiau, nei išleidžia per pusmetį, bet save guodė tuo, kad kaina to verta - jis dar parą galės praleisti su savo svajonių moterimi.

Dar labiau nudžiugo, kai Rasa, paklausus, ar užsakyti du kambarius pasakė, kad nėra būtinybės. Laukė dar viena bemiegė naktis. jie daug kalbėjosi, kūrė ateities planus, kalbėjo apie vestuves, apie bendrus vaikus. Temų buvo begalė... Ką dar jie veikė už uždarų durų, istorija nutyli :)

Ta para prabėgo kaip akimirka. Kaip smėlis tarp pirštų, kaip vanduo kiauroje stiklinėje... Rasa išskrido į Lietuvą.

Po to vėl jų santykiai stojo į tas pačias pozicijas, nuo kurių ir prasidėjo. Keitėsi tik tai, kad tuose ilguose pašnekesiuose internetu, kurie baigdavosi žvaigždėms jau patogiai įsistaisius danguje, vis daugėjo mažybinių meilybių, kurias, surimtėjus, keisdavo temos apie bendro gyvenimo planus.

Mažas lyrinis nukrypimas. Turkijoje įprasta, kad sužadėtinė yra "perkama", t.y. jai turi būti sumokama suderėtu aukso kiekiu (nukaltomis monetomis, papuošalais ir pan.). Užsienietės, savo ateitį planuojančios susieti su turku, to dažniausiai nežino, todėl to aukso ir negauna. Tad jos neretai yra vadinamos "bedava gelin" (nemokama nuotaka).

Bet Ali nenorėjo, kad jo mylimoji būtų "bedava". Todėl supakavo jai aukso papuošalų siuntinį. Rasai pranešė, kad išsiuntė dovanų, bet nepasakė, kokių.

Atėjus dienai, kai tas siuntinys Rasą greičiausiai pasiekė, ji ėmė ir dingo. Tiū tiū tiū tra lia lia, bet onlaine jos nėra, o skambinant telefonu Ali girdėjo tik nesuprantamus "abonentas nepasiekiamas arba už ryšio zonos ribų".

Nors iš dainos žodžių neišmesi, bet "širdelę maudžia, kirminėlis graužia" - jau per švelnu būtų apibūdinti Ali jausmams.

Prabėgus kokiam mėnesiui ji atsirado. Šalta, kaip ledo karalienė. "Ko siuntei man auksą, jei aš mėgstu sidabrą", - parašė. Įsisiūbavus pokalbiui dar pridūrė, kad ji nebuvo oficialiai išsiskyrusi, tik vyrui išvykus į Norvegiją jų jausmai taip atšalę, kad jie vienas kitą paleido ir be skyrybų dokumentų. Tik štai jis grįžo prieš šventes ir jie sutarė vėl sulipdyti suskilusią šeimą.

Dar vėliau paaiškėjo, kad suklijuotos šukės trapios, šeima neišsilaikė. Bet ji atgaivino santykius su turku, su kuriuo tralivalino tas devynias atostogų dienas ir maustė Ali, tad dabar ruošiasi ne tik ištekėti, bet ir priimti islamą.

Nežinia, ką iš tiesų mąstė Rasa, čia parašiau tik tai, ką man pasakojo Ali. Kadangi mačiau jos nuotraukas, dėl atsivertimo į islamą abejoju. Labai graži moteris. Tuo tarpu Ali (Alyje - jei aiškiau :D) grožio reikia ieškoti ne išorėje, o viduje.

Nepaisant šios skausmingos patirties, Ali nebesižvalgė nuotakos jokioje kitje šalyje, tik Lietuvoje. Kaip kenčiančiam dangus, kaip kas ieško - tas randa, taip ir Ali nusišypsojo sėkmė. Jis vedė lietuvę ir jau kokie aštuoneri metai kartu su ja gyvena, vaikus augina... Kaip gyvena, man jau nebeleista klausti. :) Bet kuriuo atveju tikiuosi, kad tai HAPPY END