Sugyventinis prieš mano valią

Oreno kaimą palikau labai anksti ryte. Išvažiavau be emocijų, gal net su palengvėjimu. Dar šiek tiek, dar truputį ir aš būčiau uždususi tuose keliuose kvadratiniuose metruose ir joks gažus vaizdas į jūrą, joje besisuančias jachtas, rūko apkabintus kalnus nebūtų manęs išgelbėjęs.

Kaip aš pasiilgau Bodrumo. Ne iš pirmo žvilgsnio jį pamilau, bet jau kai įsimylėjau, tai ištikimai.

Ir pasitiko jis mane su siurprizais. Va taip, iš karto, net atsikvėpt nedavė.

Dirbantiems turizmo srityje darbdavys suteikia nemokamą būstą ir maitinimą bent jau vieną kartą per dieną. Tad dėl apgyvendinimo nesukau sau galvos. Mane iš karto pasitiko kolega, prisistatęs vardu Čača (tikras jo vardas Čaatay), kad lengviau įsimint būtų. Ir pranešė jis man žinią, kad merginų kambarys tik vienas ir keturvietis, o ten jos jau trise gyvena, tad paskambinusios maldavo Čačos priimti mane pas save, nes jis ti vienas gyvena.

Ar aš dar iš savo prisitaikėliško vaidmens nebuvau išėjusi, ar saulė man per pakaušį nuo pat ryto sudavė, bet ir pati šiandien stebiuosi, kodėl nepakėliau skandalo. Tad ramiai apžiūrėjau kambarį ir, įvertinusi, kad atstumas tarp lovų nemažas, o man daugiau nėra kur eiti, įsitaisiau sugyventinį prieš savo valią

Mitimis savo kolektyvo moteriškąją pusę išvadinau kiaunėmis ir palinkėjau pačioms kada nors į panašią situaciją pakliūti.

Tas Čača toks dviem metais už mane vyresnis vyras, labai aukštos savivertės narcizas. Nedidelio ūgio, su "balkonu", visada nutaisęs šelmišką žvilgsnį, kurio įspūdį kartais paryškindavo baltadante šypsena su duobutėm skruostuose. Visada tvarkingai apsirengęs, kvepiantis, nešiojo stilingus akinius. Žodžiu, daugelis įvertintų jį kaip respektabilios išvaizdos vyrą, omano patyrusi akis iš karto rentgeno būdu nustatė jam dar vieną diagnozę - babnikas. Tai ir guodė, ir neramino. Guodė dėl to, kad babnikai manęs nejaudina, o neramino tai - kad ne babnikai valdo savo uodegą, o jų uodega valdo juos. Ir su tokiu reikės gyvent po vienu stogu!

Čačos gyslomis tekėjo pardavėjo kraujas, bent jis pats man taip sakė. Gyrėsi apie savo talentą ir tokius komisinius, kad tūkstantis eurų per mėnesį - tai pašalpa, o ne uždarbis. Kad iš pavydo man raumenys neįsitemptų, tęsdamas kalbas apie savo kosminius uždarbius pečius man masažavo. Ir šiaip vis lyg netyčia stengdavosi paliesti, o jei tyčia apsikabindavo, tai tik neva draugiškai. Na, bet panikuot dar nebvo dėl ko, ribų neperžengė.

Bet koks išbandymas manęs laukė pirmąją naktį!!! Ne, niekas pas mane į lovą neatėjo, apsiraminkit, jei kam kilo tokia mintis :) Prabudau nuo tragiškų garsų. Žemė nedreba, spintos niekas negręžia, traktoriumi namo negriauna, karo irgi nėra. Bet visų šių garsų kratinys, palydimas žmogaus balsu ištartų jaustukų ar ištitukų yra.

Niekada nebuvau girdėjusi šitaip knarkiančio žmogaus. Su siaubu galvojau, kaip reiks ilsėtis kitomis naktimis.

"Gink lauk tą kuilį, sakyk, kad religija neleidžia su vyru gyvent" - patarė mama, kai sužinojo, kur pakliuvau.

O aš tik prakeiksmus siunčiau kiaunių pusėn

"Jei kūnas tyli, bendri interesai nebetenka prasmės", - šią frazę, ištartą psichoanalotikės, išgirdau vienoje TV laidoje ir užsirašiau, kad nepamrščiau.

Su sugyventiniu mus siejo tik bendras būstas ir bendras darbas. Tas bendras darbas ir turėjo būti mūsų bendras interesas, nors labai trapus.

-Tu privalai sau atsakyt į klausimą, ar apskritai gali dirbti šį darbą. Nes mano darbas, kurį aš galiu, moku
ir dirbu su malonumu yra tik vienas - parduoti"- pareiškė Čača.

Nors pardavimai nėra mano svajonių sritis, bet iš bėdos galiu imtis ir jų. Bet kuriuo atveju, tai miljoną kartų geriau, nei plaut lėkštes ar šveist tūlikus. Tai va, tie pardavimai mus ir siejo.

O kūnas? Maniškis tylėjo. Tylėjo tada, kai jis, pakilęs paryčiais rado mane nusiklojusią ir vėl apkamšė. Tylėjo ir tada, kai atvaręs į viešbutį mokė mane pardavimų paslapčių...

O tos paslaptys man patiko. Pasirodo, mano darbas - ne tiesiogiai pardavinėti prekes, o gaudyt viešbutyje potencialius pirkėjus, pudrint jiems smegenis ir išsiųst į mūsų didžiulį odos prekių saloną. Kad įgyčiau jų pasitikėjimą, poalbį turiu pradėt apie orą ir bites, o jei tai vyksta paplūdimy, pageidautina, kad atrodyčiau ir elgčiausi kaip turistė.

Visa tai mano sitacijos po darbo negerino. Kas čia per gyvenimas, jei negali po kambarį vaikščiot vien su apatiniais? Nevarbu, kad į mano seniai nuvytusių rūtų daržą niekas nesikėsina, bet... kai kūnas tyli, bendri interesai nebetenka prasmės...

Sėdim mes vakare vidiniame kieme, bendraujam su sugyventiniu ir kitais kolektyvo vyrais, o į kiaunių duris pasibeldža maistas į namus. Jos, tyčia ar netyčia, vienu paketu užsakė per daug ir tą vieną man perdavė.

Na ne, iš kiaunių aš nė trupinio nepaimčiau, tad kolektyvo vyrams buvo šventė - visą kiaunių maistą jiems sušėriau.

O kitą dieną viena kiaunė man ir sako: "Jei jūs norit, galit pas mus atsikraustyt".

Kai paklausiau, kodėl iš karto nepasiūlė, o privertė apsigyvent su Čača, tai viską neigdama prunkštė kaip per prievartą pakinkytas arklys.

Teko atsiprašyt už kiaunes, o sugyventiniui pranešt, kad išeinu gyvent ten, kur jausiuos komfortabiliau.

Taip mano gyvenime atsirado JI - turkė meschetinė, ne žmogus, o reiškinys, kurio, kaip paties kiečiausio riešuto aš dar neperkandau. Apie tai - kitame įraše.