Siaubas!!! Sofijos soborą kėsinasi vėl paversti mečete

Nė vienas kelionių mėgėjas nepasigailės keletą dienų skyręs Stambului. Be galo myliu šį miestą, pergyvenusį visas tris didžiausias imperijas ir dėl to turtingą istoriniais, kultūriniais objektais, skalaujamą Marmuro ir Juodosios jūrų, įsikūrusį dviejuose - Europos ir Azijos žemynuose, kuriuos skiria Bosforo sąsiauris. Šis miestas gyvas 24 valandas per parą ir todėl jame visada galima rasti ką veikti.

Be abejo, kai teroristai pabombina vieną kitą labiausiai lankomą vietą, šiuo metu ten vykt gali būti kiek baisoka. Bet aš fatalistė, todėl esu įsitikinusi, kad jei jau lemta nuskęsti, tai tikrai nesudegsi ir atvirkščiai. Todėl palankiai susiklosčius aplinkybėms vėl važiuosčiau į Stambulą net nesukdama galvos. Net nepamenu, kiek kartų ten esu buvusi - keliolika, o gal dvidešimt kelis? Ir vis negana :)

Be abejo, daugelis keliautojų visų pirma skuba aplankyti Sultanachmeto įžymybių - Mėlynosios mečetės ir priešais ją stovinčio Sofijos soboro.

Sofijos soboras mena dar Bizantijos laikus, Nuo 537 iki 1453 metų jis tarnavo provoslavams ir buvo Konstantinopolio patriarcho bazilika. Osmanų imperijai užkariavus miestą, šie krikščioniškieji maldos namai buvo paversti mečete.

Bet 1923 metais įkurta Turkijos respublika tapo sekuliaria valstybe, kai religija tapo laisvai išpažįstamu dalyku, tačiau nedalyvauja šalies valdyme. Štai tada krikščionys pradėjo reikalauti grąžinti Sofijos soborą provoslavams, o musulmonai tam priešintis. Pirmasis šalies prezidentas Mustafa Kemalis Atatiurkas tada pasakė, kad šis pastatas nebus nei mūsų, nei jūsų, jis bus visų. Ir 1935 metais Sofijos soboras buvo paverstas muziejumi, kuriame galima rasti ir kirkščioniškojo ir musulmoniško palikimo. Pasivaikščioti po šį galingą pastatą yra labai įdomu.

Tai jei planuojate artimiausiu metu apsilankyti Stambule, suskubkite aplankyti Sofijos soborą, kol ten dar muziejus. Mat jau ne tik pasigirsta kalbų, bet ir pamažu imamasi veiksmų, kad jis vėl taptų musulmonų maldos namais. "Mes dar sulauksim, kai Sofijos soborą pavers mečete, paminėsit mano žodį", - kartą pasakė viena mano bičiulė ir jos žodžiai tampa pranašiškais, nes štai šitaip atrodė aikštė priešais soborą praėjusį savaitgalį. 

Visi šie žmonės šeštadienį apie ketvirtą valandą ryto priešais soborą susirinko atšvęsti jo užkariavimo metines, kuomet Osmanų imperijai užėmus miestą, provoslavų maldos namai buvo paversti į musulmonų. Jie meldėsi  tikėdamiesi, kad Alachas išgirs jų maldas ir valdžia uždarys muziejų. Stebint politinę situaciją Turkijoje, jų maldos atrodo labai realios.

O kol vis dar yra kaip yra, Sofijos soboras išlieka privalomų Stambule aplankyti objektų sąraše. Todėl artimiausiu metu parengsiu įrašą, ką dar šiame didingame mieste aplankyti.

Jei norite matyti blogo atnaujinimus, siūlau dešinėje pusėje viršuje paspausti ikonėlę "sekti". 

Apipylė vaiką verdančiu vandeniu ir nieko?

Turkai labai myli vaikus Tą pastebėjo visi, kurie bent sykį lankėsi šioje šalyje. Nė trupučio nenoriu šio fakto paneigti, tačiau ir slėpti, kad dalies Turkijos vaikų gyvenimas nė nekvepia laiminga, nerūpestinga vaikyste irgi negaliu.

Oficiali statistka teigia, kad apie 17 procentų Turkijos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Gimti tokioje šeimoje - tikra Alacho bausmė, nes augsi beteisis, visų stumdomas ir niekieno neginamas.

Kartą teko su vienu bičiuliu važinėtis po Stambulą. Judrioje gatvėje nardė keletas nepraustaburnių, kokių 7-10 metų vaikų ir pravažiuojančių mašinų vairuotojams siųlė įsigyti įvairių smulkmenų - vandens, servetėlių, tušinukų... Laikas buvo toks, kad tie vaikai turėjo ne gatvėmis lakstyti ir gyvybe rizikuoti, o sėdėti mokyklos suole ir semtis žinių. "Toks jųs gyvenimas", - atsiduso mano bičiulis. Na, lyg čia viskas taip ir turėtų būti - vieni turtingi, kiti vargšai, kaip ir visame pasaulyje.

Turkijoje veikia Socialinių paslaugų ir vaiko teisių apsaugos agentūra, bet kaip ji konkrečiai tas vaikų teises gina, neteko girdėti, reikės kada išsamiau pasidomėti. Nes plika akimi žiūrint atrodo, kad jų funkcijos tik formalios.

Tai, ką aš perskaičiau šiandien turkų spaudoje, man protu nesuvokiama. Stambulo Nišantaši rajonas, kuriame gyvena aukštesnio socialinio sluoksnio gyventojai ne veltui yra vadinamas prestižiniu. Nežinia ko ten atsibeldė septynerių metų berniukas Polatas iš Šišli lūšnynų rajono, bet šiandien jis atrodo štai taip.

Tvarsčiais uždengtos žaizdos, kurios atsirado po to, kai viename greitojo maisto restorane jį verdančiu vandeniu apipylė padavėja. Restorano pavadinimas neskelbiamas, o štai padavėjos vardas ir pavardė - prašom - Mutlu Haceroglu (tokiu pat vardu ir pavarde Turkijoje gyvena dar tūkstančiai moterų). Moteris aiškina, kad berniukas trukdė klientams (greičiausiai jis, vargšas, ko nors kaulyjo).

Tačiau klientai, nors ir turtingi, bet ne beširdžiai. Vienas jų iškvietė policiją ir greitąją pagalbą, mat vaikui buvo stipriai nutvilkytas kaklas ir dalis nugaros. Ligoninėje vaikui buvo nustatytas pirmojo laipsnio nudegimas. Sutvarkius žiazdas jis buvo grąžintas tėvams.

Berniukas pasakojo, kad ta padavalka iš pradžių jį dar ir sumušė. "Abla (turkiškai - sesė, jie visi taip vieni kitus vadina, bloliais ir sesėm) priėjo prie manęs ir trenkė. Aš išėjau į gatvę, o ji man išeinančiam dar šliūkštelėjo vandens. Kol verkiau, ji ir toliau mane mušė", pasakojo nuskriaustas vaikas.

O ką tėvai? Nieko. Jie net nesiruošia rašyti pareiškimo policijai dėl incidento. Tėvas tik pasakojo, kad nuėjo į tą restoraną, kad tiesiog pamatytų tą moterį, nudeginusią jo vaiką, bet jo jau buvusi atleista. Pareiškimo jis esą nerašo tik dėl to, kad nėra tikras, ar ta padavėja verdančiu vandeniu laistėsi sąmoningai ar netyčia.

Tuo tarpu pati padavėja tyrėjams aiškino, kad ją supykdė prie klientų lendantys vaikai ir ji vandeniu norėjusi juos tik pagąsdinti, bet "netyčia išliejo" ant vieno iš jų.

Moteris buvo sulaikyta dėl sunkaus kūno sužalojimo, bet po apklausos paleista. Kadangi tėvai pretenzijų jai reikšti neketina, pasekmė ko gero jai bus tik viena - teks ieškotis kito darbo.

Apvynios, išmes, vaikus atims?

Pamenu, kai pirmą kartą ruošiausi važiuoti į Turkiją, šefas, sužinojęs mano atsostojų kryptį, pasakė: psio, amen, nebesulauksim.

Nei aš ten kažkokia graibstoma gražuolė, nei ką, bet stereotipai valdo - jei jau jauna blondinė (tąsyk man buvo 31-eri) varo "ten", tai faktas, kad bus apvyniota aplink pirštą, užliūliuota komplimentais ir apsvaigusi nuo dėmesio pamirš viską, ką paliko savo gimtojoje šalyje.

Na, bet aš sau buvau pasakiusi, kad laikysiu save ant trumpo pavadžio ir jokiems žodžiams, apibarstytiems cukrumi, nepasiduosiu. Kad tokių žodžių girdėsiu buvau įsitikinusi iš anksto, nes kelionei ruošiausi ir daug skaičiau ten buvusių žmonių (ypač moterų) atsiliepimus.

Aišku, kad ne viską perskaičiau. Net jei ir būčiau, tai vis tiek ko gero daug būčiau "sužinojusi" stereotipų, kuriuos neva ir taip visi "žino".

Jei į šalį važiuoji ne vien pagulėti prie jūros, tai be abejo, kad norisi sužinoti apie jos istoriją, kultūrą, tradicijas, papročius, kasdienį socialinį gyvenimą. Tai va, man tas kasdienis socialinis gyvenimas ir yra įdomiausias.

Visada iki tol maniau, kad Turkijoje moterys beteisės. Todėl ir neleidau sau pamesti galvos, nes buvau įsistikinusi, kad po vestuvių tuoj būsiu įvystyta į hidžabą ir figūrą slepiančius drabužius, perėsiu vaikus, tiek, kiek Alachas siunčia, o jei vyrui pasirodysiu netinkama žmona ar vaikų motina, ištėkš mane kaip parazituojančią musę iš naudingo srėbalo ir paleis laukais tokią pat be nieko, kokią ir pasiėmė.

Kadangi po pirmosios kelionės baisiai užsikrėčiau šia šalimi, tai vos tik grįžusi pradėjau ieškoti kontaktų su ten gyvenančiais žmonėmis. Skype tuo metu buvo tokia funkcija "skype me", kai galėjai be atskiro leidimo jungtis ir bendrauti su tokią funkciją nusistačiusiais žmonėmis. Aš pirmiausia ieškojau moterų, būtinai ne iš kurortinės zonos.

Radau. Viena panašaus amžiaus moteris iš pietryčių Turkijos pasakojo jau septynerius metus nemačiusi savo vaikų, nes po skyrybų juos pasiėmė vyras. Į mano nuostabą ji atsakė tik tiek, kad apskritai džiaugiasi likusi gyva po skyrybų. Čia reiktų spėti, kad ta moteris greičiausiai buvo net ne turkė, o kurdė, nes pas juos visai kitos tradicijos ir papročiai.

Kita moteris puikiai kalbėjo rusiškai. Bet ji buvo kazachė. Savo santuoka be galo džiaugėsi, sakė, vyras dėmėsingas, be žalingų įpročių, kartu dukrelę mažą augina. Kai paklausiau, kas būtų su vaiku, jei netyčia tektų skirtis, ji pasakė, kad vaikas liktų su ja, o vyras privalėtų išlaikyti ne tik jų bendrą meilės vaisių, bet ir ją. Meluoja, pamaniau.

Na, ir po to vyras man "užkibo". Iš Adanos, tokio didmiesčio pietryčiuose, garsėjančiame kriminaliniais ir visokio kitokio plauko nusikaltimais. Išsiskyręs dviejų vaikų tėvas, po skyrybų visiškai atskyręs vaikus nuo motinos. "Mano mama jiems atstos motiną",-  atsakė, kai paklausiau, ar nesijaučia kaltas, kad neleidžia vaikams matytis su mama. Skyrybų priežastį jis nurodė abstrakčią - bloga žmona ir mama, o kas slepiasi po tuo blogiu, nekonkretizavo.

Jo paties gyvenimo istorija įdomi. Būdamas 14 metų išvažiavo laimės ieškoti į Stambulą, dirbdavo įvairiose dirbtuvėse pameistriu, miegodavo gatvėse ant suoliukų, nors tėvai turėjo gana didelį sodą prie Adanos, kuriame sezoninių darbų tiek, kad net pagalbininkų reikia samdytis. Bet išvyko jis po tėvo mirties. "Neatlaikė, nes dvi žmonas turėjo", - paaiškino mirties priežastį (lyg tos moterys būtų kokios gyvybės siurbėlės).

"Neturėjo jis dviejų žmonų", - pasakiau. "Turėjo", - ginčyjasi jis. "Neturėjo. Nes viena moteris buvo jam žmona, o kita tik meilužė", - vėl pareiškiau. Ir mirtinai jį įžeidžiau.

Kai pirmasisi šalies prezidentas, iki šiol faktiškai sudievintas Mustafa Kemalis Atatiurkas įkūrė Turkijos respubiką, jis naujus įstatymus rašė remdamasis vakarietiška patirtimi. Vienas iš jų - daugpatystė DRAUDŽIAMA. Todėl valstybė pripažįsta tik vieną žmoną, o kai kurie šios valstybės žmonės tvarkosi taip, kaip nuo seno įpratę, jei jau yra noras ir galimybės, ima į pačias ir antrą (pagal islamą, keturias galima, jei atitinki reikalavimus).

Pagal valstybės politiką, mirus vyrui, teisę į pašalpas, netekus maitintojo gauna tik ta žmona, kuri nurodyta oficiliuose dokumentuose. "O kas su kitomis moterimis nutinka?", - klausiu sertifikuoto Turkijos gido Aftandilio, "Kurdai niekada nepaliks moters, ja rūpinasi mirusio vyro broliai". Kadangi jų šeimos gausios, tai tų brolių greičiausiai yra ir ne vienas.

Na, ir dar vienas žmogus jau buvo sutiktas gyvai. Jis buvo vedęs savo antros eilės pusseserę. '"Mūsų seneliai buvo broliai"- didžiuodamasisi pasakė jis, o pamatęs mano iš siaubo išsiplėtusias akis patikslino: "Blogai yra pirmos eilės pusbroliai ir pusseserės, po to jau nieko tokio".

Labai pagarbiai atsiliepdavo apie savo žmoną, trijų bendrų vaikų motiną. Tačau nuo manęs nenuspėlė, kad daugybę kartų buvo jai neištikimas. "Ji man sakė, kad jei sužinotų, jog mano meilužė gražesnė už ją, mane nužudytų. Jei ne - tada išsiskirtų". "O kur vaikai po skyrybų, jei jau "baisi" meilužė?", - pasiteiravau. "Vaikai liktų su ja, o aš mokėčiau ne tik alimentus, bet ir išlaikymą savo buvusiai žmonai".

Čia dar ne visos istorijos, jų, panašia tema, mano girdėtų, yra daugiau.

Bet šia tema, kaip daugeliu kitų, negalima daryti vienos išvados. Po skyrybų vaikas Turkijoje dažniausiai vis tik lieka su mama

Vai vai, kokia graži idėja

Tikėdamiesi sutikti TĄ, tūkstančiai neįsipareigojusių vyrų ir moterų, praėjusį savaitgalį vaikščiojo pusantro kilometro ilgio Čanakalės "Įsimylėjėlių alėja".

Ši tradicija atsirado ne vakar ir net ne pernai, ji tęsiasi jau net 73 metus.

"Šį renginį mes organizuojame kasmet. Pagrindinis jo tikslas - pagerbti fermerius. Renginyje dalyvavo per 5 tūkstančiai žmonių, tačiau kol vyresnieji meldėsi ar gamino valgį, apie tūkstantis jaunų žmonių vaikščiojo "Įsimylėjėlių alėja". Kasmet šioje gatvėje susipažįsta apie 15-20 porų, kurių santykiai baigiasi vestuvėmis. Tai ne koks televizijos pažinčių šou", - iš peties rėžė Iša Korkmaz, netoliese esančio Muratlaro kaimo "bosas".

Tą televizijos šou jis paminėjo ne šiaip sau. Jau eilę metų per Turkijos TV buvo rodomas komercinis projektas, kuriame neva tai sutuokiamos šou metu susipažinusios poros. Visai neseniai tas šou buvo uždraustas ir nepasirodys tol, kol gyvas "sultonas" prezidentas Erdoganas. Kadangi jis dar gana jaunas, tai nepasirodys ilgai.

Bet mes čia ne apie TV, o apie reality šou. Tai va, kad "pakabintų" ką nors, jauni vyrai ir moterys apsirengia ir išsičiusto lyg į kokį festivalį. Gi savo likimą turi sutikti būdama(-as) geriausios išvaizdos.

Poros, kurios susituokė po pernykšio pasivaikščiojimo, šiemet irgi pasirodė alėjoje. Kad įrodytų, jog pasivaikščiojimas gali būti net labai "vaisingas".

Šiaip man ši idėja labai patiko. Galvoju, kad gal kažką panašaus reiktų išbandyt ir Lietuvoje? Ką manot?

Žinia mėgstantiems išgerti: Antalijoje įvestas pusiau sausas įstatymas

Tai va, mieli pijokai, situacija tokia: jei nori išgerti, bet labai mėgsti vairuoti, tai padaryk taip, kad proceso metu automobilio rakteliai būtų nepasiekiami. O jei atostogų neįsivaizduoji be alaus bokalo, vyno taurės ar kitų tauriųjų gėrimų, tai poilsiui Turkijoje geriau jau rinkis ne Antaliją, o Marmario ar Bodrumo regioną.

Antalijos valdžia suko suko galvą, kaip čia padarius, kad ir turistų neatbaidytų, ir vietos musulmonų jausmų neįžeistų. Šį kurortą, kaip žinia, daugiausiai renkasi turistai iš Rusijos ir buvusių sovietinių kraštų. Bet ne tame esmė, nes iš patirties galiu pasakyti, kad ir vokiečiai turistaudami jau nuo ryto alų kvasina, ir anglai girti ant stalų šokinėja. Girtas jis ir Afrikoje girtas, ir visai nesvarbu, iš kur atvyko. Todėl Antalijos valdžia nusprendė iš turistų alkoholio visiškai neatimti, bet gerti leido tik užsidarius viešbučio teritorijoje. O iš ten girtam - nė krust, nes jei jau trauks link nuotykių į miestą, tai įsidėkite lyšnų 100 lirų (pagal šios dienos kursą - apie 26 eu) baudai susimokėti.

Nuo šiol draudžiama gerti parkuose, soduose, skveruose, atvirose aikštėse, gyvenamuosiuose kvartaluose, keliuose ir visose transporto priemonėse, piknikų zonose, istoriniuose objektuose, geležinkelio ir autobusų stotyse, gatvėse ir skersgatviuose, kultūros renginiuose ir objektuose, apleistuose statiniuose, statybvietėse, po tiltais, promenadose, municipaliteto zonoje.

Kai kuriuose baruose ir restoranuose leidžiama prekiauti alkoholiu, bet nepamirškite, kad išgerti ten galėsite tik tiek, kad jūsų koordinacija nesukeltų jokių įtarimų, kitaip vėl gali tekti pakloti 100 lirų.

Iki šiol į išgerinėjimus viešosiose vietose būdavo žiūrima atlaidžiai, alkoholio buvo galima įsigyti kiekviename žingsnyje, o iki 2013 metų - net visą parą. Dabar juo leidžiama prekiauti tik iki 22 valandos, tačiau jei kokio mažo marketo savininkui patiksite, jis šio draudimo nepaisys.

Tokios tad šio jau prasidėjusio sezono naujienos. Geros jos ar blogos - spręskite patys, aš tik informuoju :)

Paprastai ir aiškiai - lauktuvės iš Turkijos

Kuo kvepia Turkija? Nuo jūros skleidžiamu sūrumu vos atvykus, prieskoniu mišiniu turguje, parfumais parduotuvių gatvėje, plaukų žele, žiūrint į turkų vyrus... Tų kvapų milijonas, jie visi skirtingai ir savotiškai mieli.

Dar grįžus po atostogų į Lietuvą tie kvapai ir juos lydintys vaizdai kurį laiką neapleidžia. Kad jie išsilaikytų dar ilgiau, svarbu pasirūpinti lauktuvėmis. Ne tik sau, bet ir šeimai, artimiesiems, draugams, bendradarbiams, kad ir juos lydėtų tie matytos ar dar nėkart nelankytos Turkijos vizija.

Todėl noriu pasidalinti savo patirtimi, kuri pravers ir jums. Nes klausimas, ką par(si)vežti iš Turkijos, lydi, manau, ne vieną.

Pradėkim nuo prieskonių. Aišku, šiais laikais, kai klesti importas-eksportas ir internetinės parduotuvės, tų prieskonių, kokių tik reikia gali įsigyti net kojos iš namų neiškėlęs. Bet šiuolaikinės technolgijos iekada nepalenks to tikro pasirinkimo, kai lopetėle pasėmusi prieskonių gali juos pauostyti, o piršto galu palietusi dar ir paragauti. Todėl niekam nesiūlysiu priskonių pirkti ne tik internetu, bet ir supakuotų tiesiai iš pardavėjų - neatmestina prielaida, kad į išvaidžias dėžutes supakuojami “išsibezdėję” ir jau galiojimo laiką bebaigią prieskoniai. Juos rekomenduoju pirkti tik sveriamus ir tik prieš tai pauosčius ir paragavus.

XXI amžius, tad pasirinkimu irgi nebenustebinsiu

Turkijoje galite rasti bemaž visų rūšių prieskonių, kokių tik galite gauti ir Lietuvoje. Įvairių rūšių džiovintų pipirų, kuminų, raudonėlių, bazilikų, brangiausiojo šafrano, net  drožlėmis pasmulkintų džiovintų pomidorų ar baklažanų. Tačiau aš į Lietuvą beveik niekada negrįžtu be, turkiškai tariant, “isoto” arba kitaip - Urfos pipirų. Universalus prieskonis, tinkamas gardinti bet kokį patiekalą, kvapnus ir rekomenduojamas tiems, kurie mėgsta šiek tiek aštrų, bet ne per daug aitrų skonį. 

Turkija be saldumynų? Gal juokaujate? Net jei esate pats didžiausias smalyžius, šioje šalyje susidursite su iššūkiu, kaip kuo daugiau saldėsių išragauti, kad širdis neapsaltų. Kol dar viešite šalyje, nepraleiskite progos kurioje vietos (ne viešbučio) kavinaitėje paskanauti “kiunefe” - karštu pyragaičiu su sūrio įdaru, gausiai aplietu medaus sirupu. Tikrai pažadu, kad net ir ypatingiems saldėsių mėgėjams sušvesti vienu ypu šį skanėstą gali būti iš pirmo karto neįveikiama užduotis. Bet “kiunefe” į Lietuvą neparsivešite, nes, kaip rašiau, jis turi būti valgomas karštas. Tad lauktuves pradėkime ruošti nuo lokumo. Tai iš vandens ir miltų gaminamas gardėsis, paskanintas medumi ir melasa, rožių vandeniu, citrinų aromatu, apibarstyti cukraus pudra arba kokosų drožlėmis. Į masę dažnai (bet ne visada) būna įmaišyta įvairių rūšių riešutų. Pirmas ir pats svarbiausias patarimas, renkantis šį saldumyną lauktuvėms - jokiu būdu nepirkti jo dėžutėse. Vėlgi dėl tos pačios priežasties - pakuojami jau “pridvėsę” ar nelabai kokybiški “fabrikiniai” gaminiai. Vertingiausi rankų darbo, specializuotose parduotuvėse parduodami lokumai. Pardavėjas visada jums duos pauostyti, paragauti gaminį, pakonsultuos ir padės išsrinkti jums labiausiai patikusį

Iš kepinių vežuosi tik baklavą. Tai ir brangus, ir sunkus kepinys, tad daug jo tikrai neprisikrausi. Beje, vienu ypu daug irgi nesuvalgysi, nes per saldu. Tai ir guodžia, nes šviežio gaminio galiojimo laikas tęsiasi apie mėnesį. Kodėl jis brangus? Ogi dėl sudėtingos gaminimo technologijos. Tai yra daugiasluoknės tešlos, iškočiotos iki poperiaus plonumo gaminys. Tie sluoksniai pertepami sviestu, paklojami smulkintais riešutais. Visa tai sudedama į skardą, supjastoma smulkiais rombo formos (galimi ir kiti formos variantai) gabalėliais, o iškepę gausiai apliejami medaus sirupu, kuris padeda išlaikyti gaminį drėgną gana ilgą laiką.

 Na, nežinau, ar verta dalintis dar vienu kulinariniu paveldu, kurį aš parsivežu iš Turkijos, nes jį reikia greitai suvartoti. Bet tiek to, pasidalinsiu. Tai - “yufka”, vėlgi iki popieriaus plonumo iškočiota tešla. Turkijoje ji naudojama “biorekams” kepti - susuktos arba pyrago formos kepiniams su sūrio ir/ar špinatų įdaru. Kartais namo grįžusi aš ką nors panašaus sumeistraukus arba tą “yufką” sunaudoju lietuviams įprastiems blyneliams su varške, sūriu ar mėsa. “Yufką’ turguose parduoda apvalios arba keturkampės formos.

Na, jei nieko nepamiršau iš kulinarinės pusės (dar būtų galima kalbėti apie alyvuoges, sūrius ir t.t.), tai metas būtų pereiti prie kosmetikos ir higienos priemonių.

Muilas. Va, tokių aš niekada neperku

Kodėl neperku? Tai yra subjektyvi nuomonė, bet, akivaizdu, kad tai yra fabrikinė prekė, todėl galimai joje pridėta dirbtinų priemonių ir kvapų. O Turkijoje įmanoma rasti ir rankų darbo, be jokių pridėtinių medžiagų, alyvų aliejaus pagrindu pagamintų muilų. Tad ir savo turistams sakydavau - kuo bjauresnės prekinės išvaizdos, tuo tikresnis. 

Na, jei jau yra muilas, tai turi būti ir kūno šveitimo priemonė. Kas jau buvo Turkijoje, tas jau žino apie turkiškos pirties privalumus. Sauna, kūno šveitimas, muilinis ir aliejinis masažas...mmmm.

Tai va, tos “hamamo pirštinaitės” vėl pas mane pirkiniuose būna. 

Na, o po to jau smulkmenos. Kartais perku veido ir kūno priežiūros kosmetines priemones alyvuogių ar rožių aliejaus pagrindu. Visada vežuosi tyro alyvuogių aliejaus, kurį perku tik iš turgaus bobučių ir yra buvę, kad prašoviau (vandeniu skiedę buvo, padlos).

Gali būti, kad kai ką svarbaus praleidau. Jei ką, tai papildysiu. Apie tekstilę ir juvelyriką nerašiau sąmoningai.

Papildyta

Aha, vis tik praleidau. Granatų sirupą. Jis būna dvejopų rūšių: saldesnis ir rūgštokas. Aš vežuosi abu. Saldesnis tinka bet kur, kur ir bet koks sirupas (mano sūnus jį tiesiog "sugeria", t.y. atskiedžia vandeniu ir geria lyg kokią gaivą), o rūgštesnis yra superinis šašlykui raugti. Abiejų rūšių sirupai tinka jogurtui, varškei, salotoms pagardinti

Ir kaip aš galėjau pamiršti "ožio kaklą" ar kailį? :) Ant medžio auga tokio juodos a la pupos

O iš tų a la pupų gaminamas pekmez sirupas, kuris yra toks saldus, kad net jį spaudžiant nebepridemas cukrus. Šis siruapas labai vertingas imuninei sistemai stiprinti ir potencijai palaikyti

Olios pasąmonės galia. Arba kaip sau įmanoma vyrą užsiprogramuoti

Jei paklaustumėte, kokia buvo diena, kai aš susipažinau su Olia, aš neatsakyčiau. Todėl, kad dienos vasarą Turkijos pajūryje visos vienodos: karštos, sausos, be debesėlio, Matyt, tokia buvo ir tądien. Bet jei paklaustumėte, kaip slinko mano dienos, kai aš susipažinau su Olia, tai vienu sakiniu neatsakyčiau, nes jos visos buvo skirtingos ir viena į kitą nepanašios.

Olia buvo panašaus amžiaus kaip ir aš. Na, pora metų jaunesnė, bet kai tau bemaž 40, tie dveji metai visiškai nieko nereiškia. Aš buvau išsiskyrusi, o Olia - našlė. Ištekėjo ji 19-os, kaip ir aš - vėl mus bendras vienijantis bruožas. Tik aš už savo tautiečio, o ji (rusė, masvietė), už čečėno.  Aš - iš reikalo, o ji iš meilės. Ir nekaltybę prarado taip, kaip priimta pas čečėnus - pirmąją naktį, o po jos paklodė buvo pakabinta ant pakazūchos, kad tikrai nekalta buvusi. Net aiktelėjau.
- Negudravote? - paklausiau.
- Ne, tu ką? Jokiu būdu. Aišku, prieš vestuves buvo šis bei tas, kas petingu vadinama, bet ne daugiau.

Po metų jiems gimė dukra, o nepraėjus ir dešimčiai - išsiskyrimas. Bet ne tas, kurį mes vadiname išsivaikščiojimu į šonus nesutapus charakteriams, o tas, kai vienas iš sutuoktinių paleidžia kitą, nes mirtis juos išskyrė. Jaunas vyras mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis dėl kraujospūdžio sukeltų komplikacijų.

Atgedėjo Olia su juoda skara ant galvos kaip ir priklauso pagal tradicijas. Bet jai gyvent tai reikia, vaiką aprengt, išmaitint, į mokslus išleist irgi. O vyro, kuris tuo turėjo rūpintis, jau nebeprisišauksi nei balsu, nei raudomis, nei per teismą. Amen.

Tad būdama vos trisdešimties, jau našlė, bet ir motina tuo pačiu, ji, niekada nedirbusi, atsidūrė Turkijoje. Kažkokiu būdu laimėjo kelionių agentūros skelbtą konkursą ir pradėjo dirbti kelionių vadove. Vasarą Turkijoje, o žiemą Egipte, Tailande ar dar kurioje kitoje šalyje. Tačiau tarp visų tų ne tik aplankytų bet ir "pagyventų" šalių pirmąją vietą jos širdyje laimėjo Turkija.

Todėl ji mintyse jau pradėjo sau kurti patogų gyvenimą: namas, vyras, galų gale dukra su ja (nes kol ji trankėsi po užsienius, vaiką augino močiutė, jos mama), o ji - patogiai įsitaisiusi ir visapusiškai buitimi besirūpinanti namų šeimininkė.

Vyras turėjo būt jei ne milijonierius, tai bent uždirbantis tiek, kad jai nors nerūpėtų, iš kur tie pinigai ateina.

Bet tuo metu, kai mes susipažinome, ji nebuvo vieniša. Ji turėjo jūreivį kapitoną, kurį mylėjo besąlygiškai, tačiau jis visiškai nebuvo panašus į tą vyrą, kurį ji savo vaizduotėje piešė kaip šeimos galvą. Tačiau tą sezoną, kai mes susipažinome, Ollia nebedirbo kelionių vadove, ji po kondicionieriumi sėdėjo kilimų parduotuvėje ir juos gana sėkmingai iškišinėjo turtingiems tautiečiams ir ne tik. Tad ir darbo vizos, savaime suprantama, neturėjo, Jai ilgalaikę vizą parūpino tas kapitonas, nurodęs, kad Olia yra jo sužadėtinė ir jis prisiima visą atsakomybę už ją visą jos buvimo šalyje laikotarpiu.

Išnuomojo jis "šeimai" butą su dviem miegamaisiais ir svetaine prie istorinių Myndoso vartų. Kadangi pats grįždavo tik kartą per mėnesį, vieną miegamąjį subnuomos principu suteikė savo kolegai atsiskyrėliui Jusufui. Jusufas irgi kapitonas, bet tuo metu dirbo krante, ruošė jachtą kažkokiam turtingam klientui. 38-erių metų vyras buvo viengungis ir, atrodė, visiškai nesidomėjo nei moterimis, nei vyrais. Buvo toks iš pažiūros vyras, bet be lyties.

Tai va, taip jiedu ir gyvendavo - Olia ir Jusufas. Labai įdomiai, nes jei pirmą kartą užklystum į jų gyvenamą būstą, tai iš pirmo žvilgsnio susidarytų įspūdis, kad jiedu yra pora - Olia jį pasitikdavo su vakariene, prieš tai būtinai išvaliusi namus. Maža to, jinai netgi rūpinosi jo skalbiniais, kuriuos grąžindavo ne tik švarius, bet ir išlygintus!!!

Bet, kaip minėjau, kartą į mėnesį grįždavo josios tas suskis, kurio net vardo nebepamenu, ir sugriaudavo visą rutiną. Tiesiog kartą jo grįžimo dieną aš viešėjau pas Olią. Girdėjau kažkokius isteriškus riksmus jos adresu, kurie buvo tokie, kad net aš, išmokusi visus matperemat turkiškai, nieko nesupratau.

Išlindo tąsyk jis į svetainę, pamatė mano paklaikusias akis (nes ir dulkei buvo aišku, kad aš viską girdėjau) ir pasakė:
- Taip, aš blogas, labai blogas.

Aš jam norėjau pasakyt gerokai daugiau ir baisiau, nei jis pats save įvardijo. Bet buvau svečiuose, tad save šiek tiek varžiau. Tačiau įkvėpusi giliai daug gryno oro, buvau pasirengusi pasikalbėti su Olia apie jos padėtį.

Po to, kai josios kuilys vėl išplaukė į jūrą, Olia man prisipažino, kad aš tapau švelniojo jų santykių varianto liudininke. Yra buvę atvejų, kad ji gaudavo į snarglį taip, kad tas belytis Jusufas jai duše padėdavo kraują nusiplaut. Jis plėšėsi į dvi dalis - ir tas suskis jo draugas, ir Olia jo draugė. Todėl jis pasirinko poziciją - nesikišti (nesutinku, bet čia jau kita tema)

Kai to suskio nebūdavo namie, mes su Olia labai smagiai leidome laiką. Ji, neperžengdama ribų, sau leisdavo paflirtuoti ir su kitais vyrais. Lakstydavome mudvi su ja po restoranus, naktinius klubus ir panašiai.

Vieną kartą josios suskis grįžo netikėtai, o mes tuo metu tąsėmės po Bodrumo centrą. Vos sulaukusi liudininko (galbūt belyčio Jusufo) skambučio, kad jis parvažiavo, Olia pakilo nuo stalo, pasakė, kad paskaičiuočiau kiek ji išleido už maistą ir gėrimus, vėliau grąžins. Nes turi grįžt. Ir nubėgo. Bėgo greit, o kelias tai ne 100 metrų, toli taip bėgdama nenubėgtų. Tik aš žiūrėjau jai pavymui ir niekaip nesupratau, kodėl ši, tokia simpatiška ir šeimyniška moteris turi taip save žeminti.

Na, po to dar buvo keletą kartų į snarglį faktiškai už nieką (na, nuomonių nesutapimas ir tiek) gavusi, bet po kažkelinto karto nusprendė - viskas. Turėjo ji dar savo draugių slavių, kurios, tam suskiui nesant namuose, padėjo jai susirinkt daiktus ir išsinešdint iš to pseudo šeimos lizdo. Gyvenimo ironija - kaip tik tuo metu paaiškėjo, kad belytis Jusufas pasirodo esąs tikras vyras - pradėjo labai rimtai asistuot vienai rusaitei, su kuria gerokai vėliau sukūrė šeimą ir susilaukė dukters ir iki šiol laimingai gyvena.

O chata tai liko tuščia. grįžta suskis, o ten nei jo sugyventinės, nei subnuomininko, Uoj, kokis tai buvo skandalas, net iki manęs jis atšuoliavo. Bo draskėsi tas meitėlis visom priemonėm savo Olios beieškodamas. Trumpametražio filmo scenarijus baigėsi tuo, kad ji vėl atsikraustė pas suskį. Priežastis paprasta - jo rankose buvo koziris, kad tai jis ją į Turkiją ilgalaikiam pragyvenimui atsikvietė. Jei jis būtų nušuoliavęs į policiją, Olia būtų buvusi deportuota ko gero.

Bet jis vėl išplaukė, o Olia baigė ištikimai laukiančiosios dalią.

Kokius mes tūsus paskui darydavome :) Na, iš vienos pusės tvarkingus, nes nieks nešliaužiodavo ir nevemdavo, bet jei žiūrėsime iš pozicijos, kad šeimininkė tipo pusiau ištekėjusi - tai jau nebepadoru ir taškas, Juolab tokiai personai kaip Olia, kuri labai mėgsta taisykles ir jų laikosi.

Baigėsi sezonas ir mes išvykome. Aš į Vilnių, ji į Maskvą.

Po pusmečio aš ją vėl sutikau. Visiškai kitokią moterį, nei atsisveikinau - optimistišką, degančiom akim. Ir jau be suskio - vos tik sezonui pasibaigus jinai abiem rankom jam suraizgė kumščio ir piršto kombinaciją ir pasiuntė į visas įmanomas puses tiesiai, skersai ir išilgai.

Tiesa, per sezoną jos iš kilimų prekybos uždirbti pinigai greitai ištirpo, tad susiradusi naują darbą kelionių agentūroje, aptarnaujančioje tik VIP klientus, ji nebeturėjo pinigų atvykti į Turkiją. Tad labai greit internetu susižvejojo bodrumietį, kuris jai tuos bilietus nupirko ir sezoną pradėjo su nauja "meile". Bet vėl sugrįžo prie savo sąmonės subjekto: turtingas, galintis pasirūpinti nekilnojamuoju turtu ir apsaugoti ją nuo darbo - žodžiu įtaisyti ją kaip namų šeimininkę.

Nes tas romanas baigėsi net neprasidėjęs. Sykį jos naujasis draugas pakvietė pas save į svečius. Tai buvo kažkoks pusrūsis, aiškiai ne jo vieno gyvenamas. Tai jinai iš tos patalpos papruko net daug nesiaiškindama, pasakė, kad supranta, jog jis ten gyvena, bet į tokią skylę vestis moterį - tai tas pats, kaip jos negerbti.

Po to jau susirado artimesnį savo iš anksto sumodeliuotam paveikslui - su namu, geru darbu ir uždarbiu, bet nepakankamai kilmingu :D "Pas jį net marškinių ko gero nėra, vien "futbolkės", - pasakė. Galutinis taškas buvo padėtas tuomet, kai atvykus Olios dukrai, tarp jo ir mergaitės neužsimezgė ryšys. Joks ryšys neužsimezgė. Maža to, naujasis draugas net pradėjo pavydėt, kad Olia savo dukrai skiria daugiau dėmesio nei jam.

Ir vėl santykiuose tuštuma. Tad mes ramiai sau laiką leisdavome naktiniuose klubuose.

Kartą einame sau naktinėmis Giumbeto (Bodrumos rajonas) gatvėmis ir matome, kaip pro šalį lėtai šliaužia BMW. Nesu ypatinga auto žinovė, bet ir nereikėjo ja būti, kad suprastum, jog šis nublizgintas baltas automobilis - naujausios laidos.

- Nenorėtum su tokiu prasikatalint? - paklausė manęs Olia, žvelgdama į tą sniego spalvos BMWuškę.
- O kodėl gi ne? Mielai prasineščiau, - atsakiau.

Ir ties tais žodžiais automobilis sustoja. Kaip užsakytas :) Iš jo išlipa aukštas, simpatiškas, sveikai pasportavęs vyrukas. Ir klausia, ar nenorėtume kartu prasisukti po naktinius klubus.

- Ką darom? - klausia Olia.
- Lipam, - sakau. - O ką jie mums dar gali padaryti, ko mes nebandėme? :D

Argumentas rimtas, tad mes jau išblizgintame BMW. Salone - du vyrai. Už vairo - plikas kultūristas, nenusakomo amžiaus, bet gal jau kažkur apie 40. Šalia jo irgi pasportavęs vyrukas, bet pagal kūno sudėjimą jo kultūrstu nepavadinsi - greičiau "fitnesisitas". O mudvi su Olečka sporto salės tai jau seniausiai nemačiusios, abidvi skaniai apkūnios, bet visiškai suglebusiais raumenais.

Tai atvarėm mes į naktinį klubą. Olia liko arčiau kultūristo, aš - arčiau bodybuilderio. Bet visi prie vieno staliuko. Tačiau muzikai garsiai bumbsint visiems keturiems bendraut buvo neįmanoma. Nežinau, apie ką Olia su tuo raumenų kalnu kalbėjosi, bet man mano raumenuotas gražuolis pabodo jau po kokių dešimties minučių. Jis pradėjo per telefoną man demonstruot savo nuotraukas, įvairių raumenų įtemptumo stadijose. Tai žiūri į žmogų ir vietoj smegenų matai raumenis. Vyras buvo tikrai išvaizdus, bet po tokio savęs pristatymo tapo visiškai nebeįdomus. Tačiau netrukus draugė taria:
- Žinai, man jie jau visai nebepatinka.

Bingo! Man labai patiko tai, ką ji pasakė. O tai akimirkai buvau pamaniusi, kad ji besąlygiškai turtingo ieško. Bet, pasirodo, svarbu ir košė smegenuose.

Tas antrasis sezonas Oliai slinko su daugybe bandymų užmegzti santykius, bet šįsyk ji kandidatų atžvilgiu jau buvo ryžtingesnė. Jei susipažindavo su kokiu internetu, visada pirmajam pasimatymui siūlydavo Jacht club Marine - vieną prabangiausių restoranų Bodrume. Dar pridurdavo, kad nereikia jaudintis, jei laisvo staliuko nėra, ji turi pažįstamų, tad staliukas tikrai atsirasiąs.

Tik įdomiausia, kad vieni tiesiai šviesiai, o kiti per aplinkui nuo to restorano išsisukdavo. Tad ir pasimatymai neįvykdavo. Karts nuo karto Olia ten su dukra nueidavo. "Reikia vaiką prie gerų vietų pratint", - sakydavo.

Ir štai atėjo spalis. Mes su Olia atsisveikinome, aš išvažiavau į Antaliją. Iš karto po to ji sutiko Serdarą. Lygiai tokį, kokį piešė savo vaizduotėje. Tiesa, pažinties metu dar be namo. Bet jis šeimos vardu nupirktas vos Oliai su juo susituokus ir dar net be jokių paskolų bankui. Dukra (jau suaugusi) gavo patėvio pavardę ir iš Maskvos kokio ten instituto buvo pervesta į Kipro privatų universitetą, kur mokslas mokamas - 3 tūkstančiai USD per metus.

Praėjusią vasarą vėl sutikau Olią, paklausiau, kaip gyvena, kur dirba.
- Kokie dar dirba? Aš tiek metų dirbau, kad vaiką išlaikyčiau, gal jau gana?

Ir štai ji turi. Mylimą vyrą, namą (nu ok, butą) Bodrumo bemaž centre ir ilgai lauktą  namų šeimininkės statusą. Ji net automobikio iš vyro nepriima, sako, o kam aš ištekėjau, gi vyrą turiu, kodėl turi vairuot :)