Paprastai ir aiškiai - lauktuvės iš Turkijos

Kuo kvepia Turkija? Nuo jūros skleidžiamu sūrumu vos atvykus, prieskoniu mišiniu turguje, parfumais parduotuvių gatvėje, plaukų žele, žiūrint į turkų vyrus... Tų kvapų milijonas, jie visi skirtingai ir savotiškai mieli.

Dar grįžus po atostogų į Lietuvą tie kvapai ir juos lydintys vaizdai kurį laiką neapleidžia. Kad jie išsilaikytų dar ilgiau, svarbu pasirūpinti lauktuvėmis. Ne tik sau, bet ir šeimai, artimiesiems, draugams, bendradarbiams, kad ir juos lydėtų tie matytos ar dar nėkart nelankytos Turkijos vizija.

Todėl noriu pasidalinti savo patirtimi, kuri pravers ir jums. Nes klausimas, ką par(si)vežti iš Turkijos, lydi, manau, ne vieną.

Pradėkim nuo prieskonių. Aišku, šiais laikais, kai klesti importas-eksportas ir internetinės parduotuvės, tų prieskonių, kokių tik reikia gali įsigyti net kojos iš namų neiškėlęs. Bet šiuolaikinės technolgijos iekada nepalenks to tikro pasirinkimo, kai lopetėle pasėmusi prieskonių gali juos pauostyti, o piršto galu palietusi dar ir paragauti. Todėl niekam nesiūlysiu priskonių pirkti ne tik internetu, bet ir supakuotų tiesiai iš pardavėjų - neatmestina prielaida, kad į išvaidžias dėžutes supakuojami “išsibezdėję” ir jau galiojimo laiką bebaigią prieskoniai. Juos rekomenduoju pirkti tik sveriamus ir tik prieš tai pauosčius ir paragavus.

XXI amžius, tad pasirinkimu irgi nebenustebinsiu

Turkijoje galite rasti bemaž visų rūšių prieskonių, kokių tik galite gauti ir Lietuvoje. Įvairių rūšių džiovintų pipirų, kuminų, raudonėlių, bazilikų, brangiausiojo šafrano, net  drožlėmis pasmulkintų džiovintų pomidorų ar baklažanų. Tačiau aš į Lietuvą beveik niekada negrįžtu be, turkiškai tariant, “isoto” arba kitaip - Urfos pipirų. Universalus prieskonis, tinkamas gardinti bet kokį patiekalą, kvapnus ir rekomenduojamas tiems, kurie mėgsta šiek tiek aštrų, bet ne per daug aitrų skonį. 

Turkija be saldumynų? Gal juokaujate? Net jei esate pats didžiausias smalyžius, šioje šalyje susidursite su iššūkiu, kaip kuo daugiau saldėsių išragauti, kad širdis neapsaltų. Kol dar viešite šalyje, nepraleiskite progos kurioje vietos (ne viešbučio) kavinaitėje paskanauti “kiunefe” - karštu pyragaičiu su sūrio įdaru, gausiai aplietu medaus sirupu. Tikrai pažadu, kad net ir ypatingiems saldėsių mėgėjams sušvesti vienu ypu šį skanėstą gali būti iš pirmo karto neįveikiama užduotis. Bet “kiunefe” į Lietuvą neparsivešite, nes, kaip rašiau, jis turi būti valgomas karštas. Tad lauktuves pradėkime ruošti nuo lokumo. Tai iš vandens ir miltų gaminamas gardėsis, paskanintas medumi ir melasa, rožių vandeniu, citrinų aromatu, apibarstyti cukraus pudra arba kokosų drožlėmis. Į masę dažnai (bet ne visada) būna įmaišyta įvairių rūšių riešutų. Pirmas ir pats svarbiausias patarimas, renkantis šį saldumyną lauktuvėms - jokiu būdu nepirkti jo dėžutėse. Vėlgi dėl tos pačios priežasties - pakuojami jau “pridvėsę” ar nelabai kokybiški “fabrikiniai” gaminiai. Vertingiausi rankų darbo, specializuotose parduotuvėse parduodami lokumai. Pardavėjas visada jums duos pauostyti, paragauti gaminį, pakonsultuos ir padės išsrinkti jums labiausiai patikusį

Iš kepinių vežuosi tik baklavą. Tai ir brangus, ir sunkus kepinys, tad daug jo tikrai neprisikrausi. Beje, vienu ypu daug irgi nesuvalgysi, nes per saldu. Tai ir guodžia, nes šviežio gaminio galiojimo laikas tęsiasi apie mėnesį. Kodėl jis brangus? Ogi dėl sudėtingos gaminimo technologijos. Tai yra daugiasluoknės tešlos, iškočiotos iki poperiaus plonumo gaminys. Tie sluoksniai pertepami sviestu, paklojami smulkintais riešutais. Visa tai sudedama į skardą, supjastoma smulkiais rombo formos (galimi ir kiti formos variantai) gabalėliais, o iškepę gausiai apliejami medaus sirupu, kuris padeda išlaikyti gaminį drėgną gana ilgą laiką.

 Na, nežinau, ar verta dalintis dar vienu kulinariniu paveldu, kurį aš parsivežu iš Turkijos, nes jį reikia greitai suvartoti. Bet tiek to, pasidalinsiu. Tai - “yufka”, vėlgi iki popieriaus plonumo iškočiota tešla. Turkijoje ji naudojama “biorekams” kepti - susuktos arba pyrago formos kepiniams su sūrio ir/ar špinatų įdaru. Kartais namo grįžusi aš ką nors panašaus sumeistraukus arba tą “yufką” sunaudoju lietuviams įprastiems blyneliams su varške, sūriu ar mėsa. “Yufką’ turguose parduoda apvalios arba keturkampės formos.

Na, jei nieko nepamiršau iš kulinarinės pusės (dar būtų galima kalbėti apie alyvuoges, sūrius ir t.t.), tai metas būtų pereiti prie kosmetikos ir higienos priemonių.

Muilas. Va, tokių aš niekada neperku

Kodėl neperku? Tai yra subjektyvi nuomonė, bet, akivaizdu, kad tai yra fabrikinė prekė, todėl galimai joje pridėta dirbtinų priemonių ir kvapų. O Turkijoje įmanoma rasti ir rankų darbo, be jokių pridėtinių medžiagų, alyvų aliejaus pagrindu pagamintų muilų. Tad ir savo turistams sakydavau - kuo bjauresnės prekinės išvaizdos, tuo tikresnis. 

Na, jei jau yra muilas, tai turi būti ir kūno šveitimo priemonė. Kas jau buvo Turkijoje, tas jau žino apie turkiškos pirties privalumus. Sauna, kūno šveitimas, muilinis ir aliejinis masažas...mmmm.

Tai va, tos “hamamo pirštinaitės” vėl pas mane pirkiniuose būna. 

Na, o po to jau smulkmenos. Kartais perku veido ir kūno priežiūros kosmetines priemones alyvuogių ar rožių aliejaus pagrindu. Visada vežuosi tyro alyvuogių aliejaus, kurį perku tik iš turgaus bobučių ir yra buvę, kad prašoviau (vandeniu skiedę buvo, padlos).

Gali būti, kad kai ką svarbaus praleidau. Jei ką, tai papildysiu. Apie tekstilę ir juvelyriką nerašiau sąmoningai.

Papildyta

Aha, vis tik praleidau. Granatų sirupą. Jis būna dvejopų rūšių: saldesnis ir rūgštokas. Aš vežuosi abu. Saldesnis tinka bet kur, kur ir bet koks sirupas (mano sūnus jį tiesiog "sugeria", t.y. atskiedžia vandeniu ir geria lyg kokią gaivą), o rūgštesnis yra superinis šašlykui raugti. Abiejų rūšių sirupai tinka jogurtui, varškei, salotoms pagardinti

Ir kaip aš galėjau pamiršti "ožio kaklą" ar kailį? :) Ant medžio auga tokio juodos a la pupos

O iš tų a la pupų gaminamas pekmez sirupas, kuris yra toks saldus, kad net jį spaudžiant nebepridemas cukrus. Šis siruapas labai vertingas imuninei sistemai stiprinti ir potencijai palaikyti

Olios pasąmonės galia. Arba kaip sau įmanoma vyrą užsiprogramuoti

Jei paklaustumėte, kokia buvo diena, kai aš susipažinau su Olia, aš neatsakyčiau. Todėl, kad dienos vasarą Turkijos pajūryje visos vienodos: karštos, sausos, be debesėlio, Matyt, tokia buvo ir tądien. Bet jei paklaustumėte, kaip slinko mano dienos, kai aš susipažinau su Olia, tai vienu sakiniu neatsakyčiau, nes jos visos buvo skirtingos ir viena į kitą nepanašios.

Olia buvo panašaus amžiaus kaip ir aš. Na, pora metų jaunesnė, bet kai tau bemaž 40, tie dveji metai visiškai nieko nereiškia. Aš buvau išsiskyrusi, o Olia - našlė. Ištekėjo ji 19-os, kaip ir aš - vėl mus bendras vienijantis bruožas. Tik aš už savo tautiečio, o ji (rusė, masvietė), už čečėno.  Aš - iš reikalo, o ji iš meilės. Ir nekaltybę prarado taip, kaip priimta pas čečėnus - pirmąją naktį, o po jos paklodė buvo pakabinta ant pakazūchos, kad tikrai nekalta buvusi. Net aiktelėjau.
- Negudravote? - paklausiau.
- Ne, tu ką? Jokiu būdu. Aišku, prieš vestuves buvo šis bei tas, kas petingu vadinama, bet ne daugiau.

Po metų jiems gimė dukra, o nepraėjus ir dešimčiai - išsiskyrimas. Bet ne tas, kurį mes vadiname išsivaikščiojimu į šonus nesutapus charakteriams, o tas, kai vienas iš sutuoktinių paleidžia kitą, nes mirtis juos išskyrė. Jaunas vyras mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis dėl kraujospūdžio sukeltų komplikacijų.

Atgedėjo Olia su juoda skara ant galvos kaip ir priklauso pagal tradicijas. Bet jai gyvent tai reikia, vaiką aprengt, išmaitint, į mokslus išleist irgi. O vyro, kuris tuo turėjo rūpintis, jau nebeprisišauksi nei balsu, nei raudomis, nei per teismą. Amen.

Tad būdama vos trisdešimties, jau našlė, bet ir motina tuo pačiu, ji, niekada nedirbusi, atsidūrė Turkijoje. Kažkokiu būdu laimėjo kelionių agentūros skelbtą konkursą ir pradėjo dirbti kelionių vadove. Vasarą Turkijoje, o žiemą Egipte, Tailande ar dar kurioje kitoje šalyje. Tačiau tarp visų tų ne tik aplankytų bet ir "pagyventų" šalių pirmąją vietą jos širdyje laimėjo Turkija.

Todėl ji mintyse jau pradėjo sau kurti patogų gyvenimą: namas, vyras, galų gale dukra su ja (nes kol ji trankėsi po užsienius, vaiką augino močiutė, jos mama), o ji - patogiai įsitaisiusi ir visapusiškai buitimi besirūpinanti namų šeimininkė.

Vyras turėjo būt jei ne milijonierius, tai bent uždirbantis tiek, kad jai nors nerūpėtų, iš kur tie pinigai ateina.

Bet tuo metu, kai mes susipažinome, ji nebuvo vieniša. Ji turėjo jūreivį kapitoną, kurį mylėjo besąlygiškai, tačiau jis visiškai nebuvo panašus į tą vyrą, kurį ji savo vaizduotėje piešė kaip šeimos galvą. Tačiau tą sezoną, kai mes susipažinome, Ollia nebedirbo kelionių vadove, ji po kondicionieriumi sėdėjo kilimų parduotuvėje ir juos gana sėkmingai iškišinėjo turtingiems tautiečiams ir ne tik. Tad ir darbo vizos, savaime suprantama, neturėjo, Jai ilgalaikę vizą parūpino tas kapitonas, nurodęs, kad Olia yra jo sužadėtinė ir jis prisiima visą atsakomybę už ją visą jos buvimo šalyje laikotarpiu.

Išnuomojo jis "šeimai" butą su dviem miegamaisiais ir svetaine prie istorinių Myndoso vartų. Kadangi pats grįždavo tik kartą per mėnesį, vieną miegamąjį subnuomos principu suteikė savo kolegai atsiskyrėliui Jusufui. Jusufas irgi kapitonas, bet tuo metu dirbo krante, ruošė jachtą kažkokiam turtingam klientui. 38-erių metų vyras buvo viengungis ir, atrodė, visiškai nesidomėjo nei moterimis, nei vyrais. Buvo toks iš pažiūros vyras, bet be lyties.

Tai va, taip jiedu ir gyvendavo - Olia ir Jusufas. Labai įdomiai, nes jei pirmą kartą užklystum į jų gyvenamą būstą, tai iš pirmo žvilgsnio susidarytų įspūdis, kad jiedu yra pora - Olia jį pasitikdavo su vakariene, prieš tai būtinai išvaliusi namus. Maža to, jinai netgi rūpinosi jo skalbiniais, kuriuos grąžindavo ne tik švarius, bet ir išlygintus!!!

Bet, kaip minėjau, kartą į mėnesį grįždavo josios tas suskis, kurio net vardo nebepamenu, ir sugriaudavo visą rutiną. Tiesiog kartą jo grįžimo dieną aš viešėjau pas Olią. Girdėjau kažkokius isteriškus riksmus jos adresu, kurie buvo tokie, kad net aš, išmokusi visus matperemat turkiškai, nieko nesupratau.

Išlindo tąsyk jis į svetainę, pamatė mano paklaikusias akis (nes ir dulkei buvo aišku, kad aš viską girdėjau) ir pasakė:
- Taip, aš blogas, labai blogas.

Aš jam norėjau pasakyt gerokai daugiau ir baisiau, nei jis pats save įvardijo. Bet buvau svečiuose, tad save šiek tiek varžiau. Tačiau įkvėpusi giliai daug gryno oro, buvau pasirengusi pasikalbėti su Olia apie jos padėtį.

Po to, kai josios kuilys vėl išplaukė į jūrą, Olia man prisipažino, kad aš tapau švelniojo jų santykių varianto liudininke. Yra buvę atvejų, kad ji gaudavo į snarglį taip, kad tas belytis Jusufas jai duše padėdavo kraują nusiplaut. Jis plėšėsi į dvi dalis - ir tas suskis jo draugas, ir Olia jo draugė. Todėl jis pasirinko poziciją - nesikišti (nesutinku, bet čia jau kita tema)

Kai to suskio nebūdavo namie, mes su Olia labai smagiai leidome laiką. Ji, neperžengdama ribų, sau leisdavo paflirtuoti ir su kitais vyrais. Lakstydavome mudvi su ja po restoranus, naktinius klubus ir panašiai.

Vieną kartą josios suskis grįžo netikėtai, o mes tuo metu tąsėmės po Bodrumo centrą. Vos sulaukusi liudininko (galbūt belyčio Jusufo) skambučio, kad jis parvažiavo, Olia pakilo nuo stalo, pasakė, kad paskaičiuočiau kiek ji išleido už maistą ir gėrimus, vėliau grąžins. Nes turi grįžt. Ir nubėgo. Bėgo greit, o kelias tai ne 100 metrų, toli taip bėgdama nenubėgtų. Tik aš žiūrėjau jai pavymui ir niekaip nesupratau, kodėl ši, tokia simpatiška ir šeimyniška moteris turi taip save žeminti.

Na, po to dar buvo keletą kartų į snarglį faktiškai už nieką (na, nuomonių nesutapimas ir tiek) gavusi, bet po kažkelinto karto nusprendė - viskas. Turėjo ji dar savo draugių slavių, kurios, tam suskiui nesant namuose, padėjo jai susirinkt daiktus ir išsinešdint iš to pseudo šeimos lizdo. Gyvenimo ironija - kaip tik tuo metu paaiškėjo, kad belytis Jusufas pasirodo esąs tikras vyras - pradėjo labai rimtai asistuot vienai rusaitei, su kuria gerokai vėliau sukūrė šeimą ir susilaukė dukters ir iki šiol laimingai gyvena.

O chata tai liko tuščia. grįžta suskis, o ten nei jo sugyventinės, nei subnuomininko, Uoj, kokis tai buvo skandalas, net iki manęs jis atšuoliavo. Bo draskėsi tas meitėlis visom priemonėm savo Olios beieškodamas. Trumpametražio filmo scenarijus baigėsi tuo, kad ji vėl atsikraustė pas suskį. Priežastis paprasta - jo rankose buvo koziris, kad tai jis ją į Turkiją ilgalaikiam pragyvenimui atsikvietė. Jei jis būtų nušuoliavęs į policiją, Olia būtų buvusi deportuota ko gero.

Bet jis vėl išplaukė, o Olia baigė ištikimai laukiančiosios dalią.

Kokius mes tūsus paskui darydavome :) Na, iš vienos pusės tvarkingus, nes nieks nešliaužiodavo ir nevemdavo, bet jei žiūrėsime iš pozicijos, kad šeimininkė tipo pusiau ištekėjusi - tai jau nebepadoru ir taškas, Juolab tokiai personai kaip Olia, kuri labai mėgsta taisykles ir jų laikosi.

Baigėsi sezonas ir mes išvykome. Aš į Vilnių, ji į Maskvą.

Po pusmečio aš ją vėl sutikau. Visiškai kitokią moterį, nei atsisveikinau - optimistišką, degančiom akim. Ir jau be suskio - vos tik sezonui pasibaigus jinai abiem rankom jam suraizgė kumščio ir piršto kombinaciją ir pasiuntė į visas įmanomas puses tiesiai, skersai ir išilgai.

Tiesa, per sezoną jos iš kilimų prekybos uždirbti pinigai greitai ištirpo, tad susiradusi naują darbą kelionių agentūroje, aptarnaujančioje tik VIP klientus, ji nebeturėjo pinigų atvykti į Turkiją. Tad labai greit internetu susižvejojo bodrumietį, kuris jai tuos bilietus nupirko ir sezoną pradėjo su nauja "meile". Bet vėl sugrįžo prie savo sąmonės subjekto: turtingas, galintis pasirūpinti nekilnojamuoju turtu ir apsaugoti ją nuo darbo - žodžiu įtaisyti ją kaip namų šeimininkę.

Nes tas romanas baigėsi net neprasidėjęs. Sykį jos naujasis draugas pakvietė pas save į svečius. Tai buvo kažkoks pusrūsis, aiškiai ne jo vieno gyvenamas. Tai jinai iš tos patalpos papruko net daug nesiaiškindama, pasakė, kad supranta, jog jis ten gyvena, bet į tokią skylę vestis moterį - tai tas pats, kaip jos negerbti.

Po to jau susirado artimesnį savo iš anksto sumodeliuotam paveikslui - su namu, geru darbu ir uždarbiu, bet nepakankamai kilmingu :D "Pas jį net marškinių ko gero nėra, vien "futbolkės", - pasakė. Galutinis taškas buvo padėtas tuomet, kai atvykus Olios dukrai, tarp jo ir mergaitės neužsimezgė ryšys. Joks ryšys neužsimezgė. Maža to, naujasis draugas net pradėjo pavydėt, kad Olia savo dukrai skiria daugiau dėmesio nei jam.

Ir vėl santykiuose tuštuma. Tad mes ramiai sau laiką leisdavome naktiniuose klubuose.

Kartą einame sau naktinėmis Giumbeto (Bodrumos rajonas) gatvėmis ir matome, kaip pro šalį lėtai šliaužia BMW. Nesu ypatinga auto žinovė, bet ir nereikėjo ja būti, kad suprastum, jog šis nublizgintas baltas automobilis - naujausios laidos.

- Nenorėtum su tokiu prasikatalint? - paklausė manęs Olia, žvelgdama į tą sniego spalvos BMWuškę.
- O kodėl gi ne? Mielai prasineščiau, - atsakiau.

Ir ties tais žodžiais automobilis sustoja. Kaip užsakytas :) Iš jo išlipa aukštas, simpatiškas, sveikai pasportavęs vyrukas. Ir klausia, ar nenorėtume kartu prasisukti po naktinius klubus.

- Ką darom? - klausia Olia.
- Lipam, - sakau. - O ką jie mums dar gali padaryti, ko mes nebandėme? :D

Argumentas rimtas, tad mes jau išblizgintame BMW. Salone - du vyrai. Už vairo - plikas kultūristas, nenusakomo amžiaus, bet gal jau kažkur apie 40. Šalia jo irgi pasportavęs vyrukas, bet pagal kūno sudėjimą jo kultūrstu nepavadinsi - greičiau "fitnesisitas". O mudvi su Olečka sporto salės tai jau seniausiai nemačiusios, abidvi skaniai apkūnios, bet visiškai suglebusiais raumenais.

Tai atvarėm mes į naktinį klubą. Olia liko arčiau kultūristo, aš - arčiau bodybuilderio. Bet visi prie vieno staliuko. Tačiau muzikai garsiai bumbsint visiems keturiems bendraut buvo neįmanoma. Nežinau, apie ką Olia su tuo raumenų kalnu kalbėjosi, bet man mano raumenuotas gražuolis pabodo jau po kokių dešimties minučių. Jis pradėjo per telefoną man demonstruot savo nuotraukas, įvairių raumenų įtemptumo stadijose. Tai žiūri į žmogų ir vietoj smegenų matai raumenis. Vyras buvo tikrai išvaizdus, bet po tokio savęs pristatymo tapo visiškai nebeįdomus. Tačiau netrukus draugė taria:
- Žinai, man jie jau visai nebepatinka.

Bingo! Man labai patiko tai, ką ji pasakė. O tai akimirkai buvau pamaniusi, kad ji besąlygiškai turtingo ieško. Bet, pasirodo, svarbu ir košė smegenuose.

Tas antrasis sezonas Oliai slinko su daugybe bandymų užmegzti santykius, bet šįsyk ji kandidatų atžvilgiu jau buvo ryžtingesnė. Jei susipažindavo su kokiu internetu, visada pirmajam pasimatymui siūlydavo Jacht club Marine - vieną prabangiausių restoranų Bodrume. Dar pridurdavo, kad nereikia jaudintis, jei laisvo staliuko nėra, ji turi pažįstamų, tad staliukas tikrai atsirasiąs.

Tik įdomiausia, kad vieni tiesiai šviesiai, o kiti per aplinkui nuo to restorano išsisukdavo. Tad ir pasimatymai neįvykdavo. Karts nuo karto Olia ten su dukra nueidavo. "Reikia vaiką prie gerų vietų pratint", - sakydavo.

Ir štai atėjo spalis. Mes su Olia atsisveikinome, aš išvažiavau į Antaliją. Iš karto po to ji sutiko Serdarą. Lygiai tokį, kokį piešė savo vaizduotėje. Tiesa, pažinties metu dar be namo. Bet jis šeimos vardu nupirktas vos Oliai su juo susituokus ir dar net be jokių paskolų bankui. Dukra (jau suaugusi) gavo patėvio pavardę ir iš Maskvos kokio ten instituto buvo pervesta į Kipro privatų universitetą, kur mokslas mokamas - 3 tūkstančiai USD per metus.

Praėjusią vasarą vėl sutikau Olią, paklausiau, kaip gyvena, kur dirba.
- Kokie dar dirba? Aš tiek metų dirbau, kad vaiką išlaikyčiau, gal jau gana?

Ir štai ji turi. Mylimą vyrą, namą (nu ok, butą) Bodrumo bemaž centre ir ilgai lauktą  namų šeimininkės statusą. Ji net automobikio iš vyro nepriima, sako, o kam aš ištekėjau, gi vyrą turiu, kodėl turi vairuot :)

Nepilnametės nuotakos ir jų grobimai

Prieš kelerius metus perskaičiau knygą "Mano vardas Nudžud. Man 10 metų, Aš išsiskyrusi". Knyga paliko didelį įspūdį, juolab kad tai ne romanas, o tarsi vienos mergaitės nedidelio gyvenimo tarpsnio dienoraštis. Trumpai: mergaitei buvo ar tai 9 , o gal jau ir 10 metų, kai jos tėvai nusprendė ją ištekinti už jau gerai įmitusio senbernio, perkopusio 30 metų. Kaip nuotraukos byloja - baisuokio visiško. Kadangi tokio amžiaus mergaitė yra jokia ne mergina ir juo labiau ne moteris, o dar visiškas vaikas, šeimos, sudarė sandorį. Nežinia, žodžiu sutarė, rašalu ar krauju pasirašė, o gal šakėm ant vandens suraizgė  - ištekėt vaikas tai išteka, bet santuokinę pareigą iš jos bus reikalaujama atlikti tik po pirmųjų menstruacijų.

Tačiau vos tik mergaitė buvo po santuokos atskirta nuo tėvų, visos sutartys nujojo šuniui ant uodegos. Jau pirmąją naktį, anot mergaitės, jai buvo "išdraskyti viduriai", o ryte jos senbezdos jaunikio artimieji džiaugėsi kruvina paklode, vis kartodami "mashallah, mashallah" (dievas davė).

Tie nemalonūs "vidurių draskymai" periodiškai kartojosi, todėl mergaitė išdrįso kreiptis į teismą dėl skyrybų ir taip išgarsėjo visame pasaulyje. Atrodė, kad ši istorija padės pakeisti tūkstančių kitų panašaus likimo mergaičių gyvenimus. Bet ne...

Vakar dailymail svetainėje vėl perskaičiau širdį veriančią žinią - aštuonerių metų nuotaka mirė nuo vidinio kraujavimo pirmąją povestuvinę naktį. Jaunikiui buvo 40 (kad jį kur vilkai vakarienei sušveistų).

Bet čia viskas vyksta Jemene. Ne Turkijoje.

Aš ir vėl grįžtu prie savo begalinės meilės deklaracijos Turkijai. Ir vėl aiškinu, kad šią šalį myliu už kontrastus Kai būdama joje gali jaustis lyg ir svetur, bet tuo pat lyg ir namie. Kai matai daugybę savaime suprantamų, šiuolaikinio gyvenimo būdo padiktuotų dalykų, bet tuo pačiu išvysti ir kitokią - stebinančią ar net šokiruojančią pusę.

Turkija - pasaulietiška valstybė ir visi įstatymai parengti remianti sveiku protu pagrįsta Kinstitucija. Todėl oficialiai tuoktis čia galima tik asmenims, sulaukusiems pilnametystės (18). Ne veltui pabrėžiau žodį oficialiai, nes pasitaiko, kad tradicijos (religinės ar kultūrinės) kartais būna viršesnės už įstatymus.

Bent jau man neteko nei girdėti, nei skaityti, kad Turkijoje būtų praktikuojamas mažamečių mergaičių ištekinimas. Tačiau sulaukusi 15 metų mergina jau bet kurią dieną gali tikėtis sulaukti iš tėvų pareiškimo, kad jai surastas jaunikis ir ji netrukus taps žmona. Tiesa, santuoka tokiu atveju negali būti civilinė, tik religinė.

Bet ne visada jos nuotakomis tampa šeimų susitarimu.

Štai visai neseniai paaiškėjo, kad Kiraz miestelyje Izmyro provincijoje masiškai dingdavo nepilnametės mergaitės nuo 12 metų amžiaus. Tačiau artimieji būdavo tildomi šlamančiaisiais. Vis tik ši problema pasiekė miestelio merą ir jis ėmėsi veiksmų, kad daugiau panašūs atvejai nebesikartotų.

Nepilnametės būdavo grobiamos ir verčiamos ištekėti, o jų šeimos nariams mokami pinigai už tylą. Tačiau ne visi ją išsaugojo ir informaciją pasiekė vietinę valdžią. Kiraz miestelio meras stengiasi, kad ši tradicija būtų išgyvendinta.

Pagrobėjai taikosi į 12-21 metų mergaites. Šeimai užčiaupti taikom skirtingi įkainiai: jei virš 15 metų - 20 tūkstančių lirų (žiūrėt pagal kursą, kiek eurais). jei 14- 30, jei 12- 40 tūkstančių lirų išpirka.

Dažniausiai grobiamos mergaitės iki savo 18-ojo gimtadienio.

Jas grobia išėjusias net į lauko tualetą. O kaimynai apsimeta nieko nematantys. Būtent taip ir papasakojo viena iš pagrobtųjų. "Jie paslėpė mane už tvarto, kai žandarai vykdė reidą. Kaimynai matė kaip aš bandžiau pabėgti, bet pareigūnams nieko nepranešė", - pasakojo viena iš pagrobtųjų. Ji "santuokoje" prabuvo du mėnesius, paskui jai pavyko pabėgti.

Tačiau kartais pagrobimas turi ir kilnių tikslų, jei būtų galima taip išsireikšti. Jei vaikinas ir mergina myli vienas kutą, o šeima prieštarauja jų santuokai, tada vaikinas merginą pagrobia ir šeimai pristato jau "po reikalo". Kadangi nekaltybės kultas kai kuriuose regionuose dar gajus, tad merginos artimiesiems nebelieka nieko kito kaip tik pripažinti santuoką.

Liuks tas tavo pimpaliuks

"Liuks liuks liuks, liuks tas tavo pimpaliuks, jei ne pimpė nebūt baliaus, nei krikštynų, nei veselės", - kažkokia vestuvių dainuška nežinia iš kur ir kada girdėta vis dar išliko mano galvoje. Bet šiame vestuviniame "folklore" nebuvo nė užuominos apie to pimpaliuko ... na, žalojimą.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šie puošniais sultono rūbais aprengti berniukai ruošiasi dramos vaidinimui. Tačiau jų veiduose atsispindinti nesuvaidinta baimė priverčia tuo suabejoti.

Nuotr. iš chinadaily.com

O renginys iš tiesų šventinis - kitaip kam gi šitaip išsipustyti. Bet šiuo atveju šventė be didesnio ar mažesnio fizinio skausmo niekaip neišvengiama.

Apie tai, kad berniukai Turkijoje patiria pimpaliuko apipjaustymus, žinojau seniai, daug seniau, nei pati pirmą kartą aplankiau šią šalį. Tai yra sena ir nė vienos musulmoniškos (ir ne tik) šalies neaplenkianti tradicija. Tačiau Turkijoje, skirtingai nei ne vienoje Afrikos valstybėje, apipjaustymai atliekami išskirtinai tik berniukams, mergaitės šio "malonumo" čia nepatiria.

Apipjaustymas Turkijoje (kaip ir kitose musulmoniškose šalyse, bet aš šiuo atveju tik apie Turkiją) yra tokia pat šventė, kaip mums, krikščionims, krikštynos. Na, mes skiriamės bent jau tuo, kad šios per amžius nusistovėjusios tradicijos metu nesikėsinama į svarbiausią vyrišką organą (tiksliau tik į jį juosiančią odelę - apyvarpę). O Turkijoje tos "krikštynos" įgauna kitą prasmę - po procedūros berniukas tam tikra prasme įšventinamas į vyrus. Būtent tai berniukui iš dalies ir padeda psichologiškai nusiteikti būsimai procedūrai - nagi vyras jis jau bus :)

Nors pati procedūra susijusi su pačia intymiausia berniuko kūno vieta, apipjaustymo (sünnet) šventės privačia niekaip nepavadinsi. Jau nuo pat ryto pradeda rinktis svečiai: šeimos nariai, artimiausi ir ne tokie artimi giminės, draugai, kaimynai... Toks jų būrys sukviečiamas ne veltui - svečiai pas būsimąjį tikrą vyrą ateina su dovanomis, kurios prasideda nuo saldumynų ir baigiasi aukso monetomis. Tai, kad gaus dovanų, padeda berniukui psichologiškai pasiruošti ne itin maloniai, bet neišvengiamai procedūrai. Kieme sustatomi stalai su vaišėmis, padaroma aikštelė šokiams, būna ir fejerverkų. Štai viena mano bičiulė sutiko pasidalinti trumpu vaizdo įrašu iš šventės, kurioje jai pačiai teko sudalyvauti pas kaimynus.

Man didžiausią nuostabą paliko tai, kad ši procedūra visiškai neprivati. Nors niekada nesu dalyvavusi apipjaustymo šventėje, bet netiesiogiai teko susidurti. Vienas mano pažįstamas didžiuodamasis rodė savo devynerių metų sūnaus nuotraukas su apibintuotu pimpiu. Gerai, kad ligoninėje.

Bet ne visiems berniukams taip sėkmingai susiklosto aplinkybės, kad procedūra būtų atlikta ligoninėje profesionalių medikų. Lazerinis apipjaustymas iš viso laikomas aukštuoju pilotažu, prieinamu tik turtingiesiems. Didižiuosiose miestuose daromos akcijos dėl medicininės procedūros nemokamai.

Bet Turkija per didelė, kad visi pakliūtų ant šiuolaikinių procedūrų. Todėl rytuose galioja senovinės apipjaustymo tradicijos. Jas atlieka "atkalęs" ranką žmogus,  kuris po procedūros berniukui tampa tokiu artimu žmogumi, kaip pas mus krikštatėvis. dar įdomus dalykas yra tas, kad apipjaustymą atlikęs žmogus nebegali tam berniukui ateityje atiduoti savo dukros už žmoną net ir tada, kai jų nesija jokie giminystės ryšiai.

Jei kyla klausimų dėl sekso kokybės , tai iš karto pasakysiu, kad apipjaustymas šiam reikalui jokių esminių pokyčių nepriduoda. Tiesa, dėl apyvarpės nebuvimo organas praranda šiokį tokį jautrumą, todėl apipjaustyti vyrai dievina analinį seksą (religija tai draudžia). Už musulmonų ištekėjusios moterys pabrėžia, kad bent jau oralinis seksas tikrai yra malonesnis (nes nieko nereikia smaukyti, o atsmaukus rasti "siurprizų")

Esminis dalykas, dėl kurio būtent musulmoniškose šalyse (nors ne tik) paplitęs berniukų apipjaustymas yra tas, kad būtent tose šalyse yra karštas klimatas. Būtent dėl oro sąlygų berniukams apyvar;ėje susikaupia daugybė visokių  mikrobų, net smėlio ir panašiai.

Žodžiu, apipjaustymas - pirmasis įšventinimas į vyrus. Antrasis - grįžimas iš armijos- šis jau visiškai tikras

Mirk, nusidėjusi paleistuve!

Liko šešeri metai ir Turkija švęs valstybės įkūrimo šimtmetį. Pasaulietiškos valstybės, turinčios Konstituciją ir įstatymus. Tuose įstatymuose nuo pat jų atsiradimo nebuvo vietos paprotinėms ir garbės žmogžudystėms, kurios iki šiol gajos musulmoniškuose kraštuose.

Tačiau per beveik šimtą metų Turkija nesugebėjo su visomis šaknimis išrauti šios piktžolės - beveik 200 merginų ir moterų per metus šioje šalyje vis dar yra nužudoma dėl garbės.
Už tai, kad turėjo nesantuokinių ryšių.
Net už tai, kad buvo išprievartautos.
Kad nepakluso šeimos valiai tekėti už parinkto jaunikio.
Kad apskritai žvalgėsi į berniukus ir su jais bendravo tik platoniškai...

Ne visas kaimas tokias mergaites ir moteris užmėto akmenimis. Jas nužudo tie, kuriems jos tą garbę ir "nuplėšė" - artimiausi šeimos nariai: senelis, tėvas, broliai.

http://cdn.inquisitr.com/ nuotr.

Jos pasmaugiamos, nušaunamos, mirtinai subadomos peiliais ar net PALAIDOJAMOS GYVOS.

Dažniausiai tokios žmogžudystės įvykdomos rytinėje Turkijos dalyje, kurioje gyvena daugiausiai kurdų - būtent jiems sunkiausiai sekasi vytis laiką ir išjudinti iš pamatų fundamentaliai įsistovėjusias tradicijas, sunkiai šiais laikais protu suvokiamas.

Savarankiški keliautojai, mėgstantys lankyti istorines, kultūrines vietas, Turkijoje dažnai į savo maršrutą įtraukia Adiyamano provinciją - ten yra garsusis Nemruto kalnas. Tačiau skurdus ir lėtai besivystantis regionas prieš kelerius metus pagarsėjo ir "garbės žmogžudyste", įvykdyta Kahto mieste. Artimieji policijai pranešė, kad dingo jų 16-metė dukra. Įsitraukę į paieškas pareigūnai netrukus gavo anoniminį pranešimą, kad mergina jau negyva ir palaidota netoli namų. Iškasus kūną ir atlikus autopsiją, mergaitės skrandyje ir plaučiuose buvo rasta žemių - tai reiškė, kad auka buvo palaidota gyva. Ant jos kūno nebuvo rasta jokių mėlynių, o kraujyje - jokių nuodų ar narkotinių medžiagų. Ar gali būti dar žiauresnė mirtis, kai po žemėmis tave kiša visiškai sveiką ir sąmoningą ir tai daro patys artimiausi ir mylimiausi žmonės??? Tiriant įvykio aplinkybes paaiškėjo, kad jau prieš porą mėnesių mergaitė svetimiems žmonėms skundėsi gaunanti pylos nuo senelio už tai, kad kalbasi su berniukais. Kai kalbos nebepadėjo, diedukas sušaukė šeimos tarybą, kuri ir priėmė sprendimą nerašyto garbės kodekso nepaisančią merginą nužudyti. 

Iš rytinės Turkijos dalies dėl sotesnio gyvenimo į didžiuosius šalies miestus persikėlusios šeimos atsiveža ir visas savo šimtmečiais nepakitusias tradicijas. Jie nesugeba prisitaikyti prie šiuolaikinio gyvenimo ritmo. Taip ir Kina (turkiškas vyro vardas), Stambule teisiamas už 13 metų dukters nužudymą, nejautė jokios gėdos ir neatgailavo. "Per 13 metų dukra šeimai nedavė nieko, tik gėdą - kalbėdavosi su berniukais, lakstydavo iš namų, buvo kaimynų apkalbų objektu", - pasakojo jis. Tad vieną kartą, kai mergaitė vėl neklausė tėvo ir ketino sprukti iš namų, tėvas griebėsi peilio ir kirvio ir badė, kapojo savo atžalą tol, kol ji be gyvybės ženklų liko gulėti kraujo klane. Tada kitai savo dukteriai paliepė sutvarkyti kraujyje paskendusius namus, o iš darbo grįžusiems vyresniesiems sūnums - suvynioti sudarkytą kūną į kilimą ir išmesti. "Aš vykdžiau pareigą", - taip Kina pasiteisino pareigūnams, kai buvo suimtas.

Išaiškėjus žmogžudystėms dėl garbės, visi jų vykdytojai keliauja į teismą, o paskui ilgiems metams į kalėjimą - įstatymai sukurti vadovaujantis logika, o ne papročiais. Todėl pastaruoju metu pastebima tendencija, kad "garbės žmogžudystės" keičiasi į "garbės nusižudymus".

Kai Elifės tėvas pareikalavo jos nusižudyti, kad apsaugotų jį nuo kalėjimo už "garbės žmogžudystę", mergina dar svarstė. "Aš taip mylėjau savo tėvą, kad net buvau pasirengusi paklusti ir nusižudyti, kad tik jam nieko blogo nenutiktų. tačiau nepajėgiau to padaryti, nes gyvenimą mylėjau dar labiau", -pasakojo 18 metų Elifė, pridūrusi, kad galutinį sprendimą gyventi priėmė, nes nesijautė kalta. Priežastis, kuri šeimai užtraukė gėdą buvo ta, kad mergina atsisakė tekėti už gerokai vyresnio vyro, parinkto šeimos. Ji tėvams pareiškė dar nepasirengusi santuokai, nes nori tęsti mokslus. Šis nepaklusnumo aktas buvo įvertintas kaip šeimos paniekinimas, už kurį pasigailėjimo nėra - tik mirtis. "Man pavyko pabėgti. Kai mokiausi mokykloje, žinojau, kad keletas merginų buvo nužudytos jų artimųjų, viena tiesiog už tai, kad gavo SMS žinutę nuo berniuko", - pasakojo mergina.

Kita 13 metų mergaitė iš Vano pati neraginama apsaugojo šeimą nuo sprendimo ją nužudyti. Gal jos niekas ir nebūtų žudęs, bet ji jautėsi padariusi nusižengimą, dėl kurio gali netekti gyvybės nuo savo tėvo ir/ar brolių rankos. Nusižengimas toks, kurį daugelis iš mūsų esame padarę, būdami jos amžiaus. Ji pamokos metu tiesiog susirašinėjo rašteliais su berniuku. Tol, kol tas raštelis nepakliuvo į mokytojo rankas. Mokytojas, susipažinęs su turiniu (jis neatskleidžiamas), iš karto pasakė, kad praneš tėvams. Mergaitė grįžo namo ir nusišovė namuose tėvo laikytu šautuvu.

Šlykštūs iškrypėliški nusikaltimai nesirenka šalies

Kūdikis, gimęs Vano provincijoje, išgyveno vos 38 dienas. Jis gimė sveikas, jo neištiko staigios kūdikių mirties sindromas, jis neužspringo motinos pienu... bet jo nebėra.

Du vyrai ir moteris merdintį kūdikį pristatė į ligoninę prieš penkias dienas, jis kančiose ištvėrė tik parą. Vakar tie "geradariai", pristatę naujagimį, jau buvo sulaikyti kaip įtariamieji dėl jo mirties (nuotrauka iš hurriet.com.tr)

Pagal pirminius pranešimus, gydytojai, ištyrę kūdikį, aptiko kaukolės lūžį, mėlynes ant kūno ir, o siaube - seksualinės prievartos požymių.

Pagrindinė mažylio mirties priežastis - galvos trauma. Tačiau tyrėjai, vertindami visus sužalojimus, teigia, kad su tokiu žiauriu atveju dar nebuvo susidūrę.

Motina nėštumą praleido kalėjime. Dėl ko ji buvo nuteista, nepranešama. Dabar lieka tik apgailestauti, kad gimdymo dieną bausmės laikas jai  buvo jau pasibaigęs.

Ir tai įvyko Vano provincijoje, kur didžiąją dalį gyventojų sudaro kurdai, kurie laikosi senų, nepajudinamų tradicijų. Jose kūdikio dubasinimas ir seksualinis išnaudojimas tikrai nenumatytas

Seniausios profesijos grimasos Turkijoje

Ką pagalvotumėte, jei prasilenkdami gatvėje pamatytumėte štai tokią 80 metų babytę? Ko gero net dėmesio neatkreiptumėte, juk ji niekuo ypatingai nesiskiria nuo kitų garbaus amžiaus moterėlių (nuotrauka iš aydinlik.com.tr).

Tačiau pernai prieš naujuosius Izmyro valdininkai, tikrindami miesto viešnamius, be kitų prostitučių aptiko ir 80 metų senolę. Ji teigė esanti priversta parsidavinėti, kad galėtų rūpintis vaikaičiais. Už seansą neįvardytų seksualinių paslaugų babytė gauna 5 liras (pagal šios dienos kursą - 1,23 eu).

Kaip ir minėjau, Turkija yra bene vienintelė pasaulyje musulmoniška šalis, kurioje prostitucija yra legali. Norinčios šia veikla užsiimti merginos ir moterys privalo užsiregistruoti policijoje ir gauti veiklos identifikavimo kortelę, kurioje pildomi duomenys apie jų sveikatą. Užsiregistravusi prostitutė privalo reguliariai tikrintis, ar neužkibo kokia lytiniu keliu plintanti liga.  Beje, čia negalioja jokie lyčių lygybės principai - legaliai užsiimti prostitucija leidžiama tik moterims, kurios yra tik Turkijos pilietės ir deklaruoja esančios "teisingos" orientacijos.

Skelbiama, kad registruotų prostitučių Turkijoje - 15 tūkstančių. Tai yra juokingai mažas skaičius šaliai, kurioje gyvena per 78 milijonai gyventojų.  Drįsčiau spėti, kad realiai šį skaičių būtų galima drąsiai dauginti iš kelių dešimčių - verslas, duodantis milijardinį metinį pelną gali nevaržomai klestėti, juolab kad Turkijos valdininkai yra vieni korumpuočiausių pasaulyje. Nelegalioje rinkoje be abejo, sukasi ne tik moteriškos lyties "plaštakės", čia jau galima rasti ir gėjų, ir translyčių asmenų.

Sunku būtų pasakyti, kiek moterų užsiima prostitucija dėl to, kad nori, na, joms patinka toks darbas. Tokių duomenų paprasčiausiai nėra. Dažniausiai į šį verslą papuola tos, kurios neturi kitų galimybių išgyventi (neturi šeimos, yra išsiskyrusios ar našlės) arba tiesiog smurtu yra priversto tai daryti. patikrinimo metu Izmyre valdininkai aptiko prostitutę, kuri tuo užsiima verčiama vyro. Iš pradžių priešindavosi, bet gaudavo į skūrą ir pasidavė likimui. Daugiau nei 15 procentų šiame versle besisukančių moterų yra visiškai neraštingos, nemaža dalis turi tik pradinį ar pagrindinį išsilavinimą, bet beveik vienas procentas yra ir baigusių universitetą.

Apklausos metu prostitučių taip pat buvo klausiama, kada jos turėjo pirmąjį lytinį aktą. Mažiausias amžius buvo 8 (prievartos būdu), vyriausias - 23. Viena iš prostitučių nurodė pirmąją sueitį dėl pinigų turėjusi vos 11 metų ir tai darė, deja, ne savo noru.

Tikiu, kad nemažai merginų, ieškomų kaip dingusių be žinios Rusijoje, Ukrainoje, Moldovoje ar Kazachstane, galima būtų be vargo rasti Turkijos bordeliuose.