Ir tikrai, šis įrašas kiek skirsis nuo anksčiau mano pradėto "siurbėlių" serialo įrašų. Ši istorija, nors ir prasidėjo žadėdama daug papildomų rūpesčių, mano atminty, vos tik papurtau ją savo kloduose, sukelia vien šypseną :)
Na, pirmąja pastraipa lyg ir atskleidžiau bemaž visas kortas, bet pozityvumo priešininkai, ištvėrę skaitymo kančias iki galo, vis tiek ras ne itin smagios informacijos :( Vėliau apie tai.
Pirmasis mano, kaip gidės, sezonas Turkijoje. Tiems, kas nežinojo, aš turkomanė esu nuo pat savo pirmosios kelionės į Turkiją 2004-aisiais. Na, tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį, bet vėliau, kai jau pradėjau kojomis žengti ir per kitų šalių žemes, beje, vien puikius įspūdžius palikusias, niekas nenugalėjo mano meilės Turkijai. Gal dėl to, kad ji pirmoji? Gi ir pačią pirmąją meilę vyrui pamenu kaip išskirtinę net iki šiol, nors nei vilčių, nei svajonių ir net noro visa tai atgaivinti nebelikę.
Mes pirmąjį sezoną, visos į Turkiją atvykusios kolegės, turizmo srityje buvome žalios kaip ką tik sunokęs agurkas. Gavome sau į "motinėles" kolegę Rūtą - jau turizmo rinkoje ne vieną penkmetį besisukiojusią moterį. Tai tam tikra prasme buvo pliusas. Pamenu, kai viena Estijos kolegė turėjo problemų dėl savo turisto repatriacijos (jis sąmoningai atvyko neapsidraudęs, nes iš anksto žinojo, kad tai, ką jis padarys atostogaudamas - nedraudiminis įvykis), bo anas iš kažkelinto viešbučio aukšto žemyn galva "skėlė niurką". Kol mes visos su užuojauta sukiojome galvomis tai į Rytus, tai į Vakarus - tipo vai vai vai, Rūta pasakė: tas, kas neturėjo rūpesčių dėl lavono, tas ne gidas. Amen. Tai aš ir šiandien galiu pasakyti - aš ne gidė, nes per tris sezonus visko buvo, bet tik ne lavonų. Šlovė tau, viešpatie, kad apsaugojai :)
Tai va, grįžkim prie temos.
Savo darbą Turkijoje pradėjau kaip toj dainoj: "Man jūra iki kelių, dangus lig pažastų). Atrodė, vos tik duosite man problemą, aš ją tuoj pyst-švyst ir išspręsiu.
Va čia jau buvo MANO perdėtas susireikšminimas.
Skambina kolegė Laurinta. Jinai į viešbučius išvežiojo vienus pirmųjų savo turizmo karjeroje turistų. Tai va, skambina ir pareiškia, kad ką tik į mano priežiūros sferoje įstatytą viešbutį atvežė porą turisų iš Lietuvos, iš kurių vienas, kai registruojantis prireikė paso, paaiškėjo, kad jį paliko oro uoste.
Taip, ji taip ir pasakė - reikės viskuo pasirūpinti. Na, iš esmės ta reiškia laikyti tuos turistus padidintos priežiūros zonoje.
Į paso paieškas buvo pajungta visa keliakalbė (pagrinde rusiškai) agentūra. Tačiau vis tiek šią istoriją ištiko happy end'as. Kai aš atvykau į viešbutį, pasirodo, pasas pas "nelaimėlį" jau buvo atvykęs keliomis minutėmis anksčiau už mane.
Bet pats smagumas manęs dar laukė :D Nepamenu tikslaus susitikimų grafiko, bet dar važiuojant autobusu iš oro uosto turistams yra diktuojami jų susitikimo su gidu laikai.
Tai va, ateinu, aš pas du tuos senjorus (vienas iš kurių sugebėjo oro uose pamiršti pasą), sėdžiu, pasakoju atostogų planą, bandau prastumti vieną kitą ekskursiją... Tačiau tas, kuris pametė pasą, mane ragina viską baigti kuo greičiau, mat jo laukia jau kitas susitikimas netoliese esančiame viešbutyje (net išsiaiškinti, kur jis yra per tą laiką spėjo :D)
Žodžiu, buvo taip. Laurinta, veždama turstus iš oro uosto į viešbučius, diktuoja susitikimų su gidu laikus. Tiedu senjorai viską sąžiningai užsirašinėja ir viską supranta taip, kad privalo dalyvauti VISŲ viešbučių susirinkimuose :D
Prisiekiu, kai jie atvyko, vaikščiojau jų lankyt kasdien. Jei jau per vieną dieną tiek sugebėjo prisičiūdint, tai, maniau, savaitės trukmės atostogos bus vienas ilgas ir nesibaigiantis čiūdas.
Bet kai jie pasakė, kad "gatvės agentūroje" nusipirko raftingą, tai prisiekiu jums, meldžiausi vos ne visiems dievams iš eilės, kad tik jims kas neatsitkų. Juolab kad buvo gegužė - vanduo upėje ties pavojingu lygiu neistreniravusiems.
Iš vienos pusės neapleido skepticizmas - nu kas gali tame Antalijos regiono upeliūkštyje atsitikti, kur net šeimos su vaikais plaukia.
O iš kitos - gyvenimiška patirtis. Mano buvusi kolegė kaip tik, būdama 33 amžiaus, savo gyvenimą ir baigė turkiškame raftinge (Alanijos regione) daugiau nei prieš 10 metų. Nes kaip tik išvyko su "gatvės agentūra", po to, plaukiant link prisišvartavimo vietos srovės sumėtyta krito iš plausto ir viskas - nebėr žmogaus. Po metų ar poros, kai tame "vaikų darželio" lygio upeliūkštyje dar kažkas nuskendo, niekam, net "gatvės agentūrom" neleidžiama plukdyti žmonių be šalmų (mano kolegę greičiausiai tai ir pražudė - neturėjo šalmo, turbūt galva trenkėsi į akmenį ir basta)
Man jiedu priminė tuos du bičus iš mini serialo "Du bambekliai" :D
O jūs su tuo raftingu atsargiau.
Būtinai reikalaukite šalmų, nesvarbu, kokioje pozicijoje plaukiate
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą