Svetimos gėdos jausmas

Vieną gražią vasaros dieną (o gal ir pavasario pabaiga tai buvo, tiksliai nebepamenu) oro uoste pasitinku iš Lietuvos atvykusius turistus. Įsodinu juos į autobusus ir pajudame link jų užsakytų viešbučių.

Kažkokios aplinkybės lėmė, kad tądien didžioji dalis atvykusių turistų buvo nugabenti į vieną viešbutį - ar tik ne du dideli autobusai. O tai reiškia, kad tą patį viešbutį pasirinko ne mažiau, nei 80 turistų. Tai buvo mano pirmoji tokios "masovkės" patirtis ir aš, savaime suprantama, padariau šiek tiek klaidų, kurias išanalizavusi,  ateity jau rinkausi kitokią taktiką.

Žodžiu, lėktuvas atvyko ryte, o aš susitikimo su turistais laiką paskyriau tokį, kai dar ne visi jie buvo apgyvendinti. Primenu jums, gerbiamieji, kad visiškai nesvarbu, kada jūs viešbutį užsakėte, prieš pusmetį, ar net visus metus, tačiau atvykus į jį pirmojoje dienos pusėje, apgyvendinimo galite laukti iki 14 val. ar net ilgiau. Visiškai suprantamas jūsų noras apsigyventi kuo greičiau, atleistinos ir neigiamos emocijos, kurias dar labiau pastiprina kelionės nuovargis. Tačiau grasinimai advokatais, teismais, atleidimais iš darbo ir dar kitokiais susidorojimais, kurių tenka išgirsti - čia jau perteklius, mielieji. Tai yra ne tezturų, novaturų, kidyturų ir visokių prieš tai buvusių, bet jau amžiną jiems atilsį turų ar juo labiau gidų kaltė. Tokia yra Turkijos viešbučių praktika ir ji yra aiškiai išdėstyta sutartyse -  išsikraustyti reikia iki 12 val., o apgyvendinimas prasideda nuo 14 val. Tad jei gavote kambarį anksčiau nei antrą dienos, tai laikykite, kad jums pasisekė. Jei atvykote anksti ir nežinia, kada tas kambarys bus suteiktas, tai niekas nedraudžia jums pradėti naudotis viešbučio paslaugomis iš karto po to, kai pridavėte dokumentus registracijai ir gavote apyrankę (kai kuriuose viešbučiuose, apyrankių nebūna). Eikite į pirtį ar tualetą persirengti, drėbkitės ant gulto prie baseino ir jūros, užsisakykite alkoholinį ar ne kokteilį ir pradėkite atostogauti. Nebūtina gi visą tą laiką vartyt šiknos pusrutulius kairėn-dešinėn ant foteliuko prie registratūros ir kas penkias minutes klausinėti darbuotojo, ar jūsų kambarys jau paruoštas. Patikėkite, kai bus paruoštas, tai iš karto jį ir gausite.

Kadangi žmonių, kaip minėjau buvo labai daug, tai ir jų reakcijos buvo įvairios. Kai kurie kambarį jau gavę, tad ramūs ir lauktų iš manęs su atostogomis susijusios informacijos. Na, o tie, kurie vis dar vartėsi ant fotelių, tai pamatę mane masiškai užpuolė, prie jų prisidėjo dar keli, kurie jau apgyvendinti "ne tokiame kambaryje" ir aš pasijutau kaip zoologijos sode netyčia įkritusi į kokios gana plėšrios gyvūnų rūšies šeimynos aptvarą.

Sugaišau šiek tiek laiko, kol suvaldžiau situaciją, bet ir sulaukiau šiokių tokių neigiamų pasekmių - dalis turistų, kuriems buvo viskas gerai, neištvėrė mano perdėto dėmesio tiems, kuriems viskas blogai ir tiesiog pasišalino, taip ir neišklausę to, ką ketinau jiems pasakyti.

Kantriausieji liko. Mano akys iš karto užfiksavo porelę, tiksliau, moteriškąją jos pusę, kuri įdėmiai manęs klausėsi, bet tokia veido išraiška, lyg šuo, kuris mąsto - pulti dabar ar dar šiek tiek palaukti. Tačiau iš manęs užsisakė ekskursiją po Bodrumo pilį ir jame esantį povandeninės archeologijos muziejų + pasiplaukiojimas jachta (čia toks 2in1 variantas, beje, labai smagus).

Ekskursijos diena. Kadangi aš buvau vienintelė visame Bodrume lietuviškai kalbanti persona, tai pati ekskursijas vesdavau tik tuo atveju, jei surenku pilną autobusą lietuvių. Informacinių susitikimų metu visada tai akcentuodavau - jei nėra pilno autobuso lietuvių, tai ekskursija vyks rusų kalba net ir tuo atveju, jei didžiąją dalį turistų sudarys lietuviai, ir tik keli rusai.

Bodrumo pilies ekskursijai labai gerai buvo paruošta mano kolegė iš Rusijos, vien geri atsiliepimai grįždavo apie jos darbą. Be tądien ji grupėjo turėjo ir keletą lietuvių, tad grįžusi iš turo iš karto atėjo pas mane. Mergaitė labai atsakinga, visada atsižvelgia į argumentuotas pastabas, tobulina savo įgūdžius, plečia akiratį - žodžiu, už jos atsakingą požiūrį į darbą krauju galėčiau pasirašyti bet kada.

Ji manęs paklausė, ar mano turistai dėl jos darbo neišsakė jokių pastabų, nes buvo viena pora iš Lietuvos, kurios moteriškoji pusė į ją nuolat žiūrėjo tokia veido išraiška, lyg ką tik šūdo būtų atsikandusi. Mergaitė buvo taip sujaudinta, kad jiems skyrė papildomo dėmesio, klausinėjo, ar viskas gerai, bet jokių tiesioginių pastabų neišgirdo.  Peržiūrėjusi toje ekskursijoje dalyvavusių lietuvių sąrašą iš karto tą porelę (tiksliau, moteriškąją jos pusę, nes apie vyrą neturiu ką pasakyti) identifikavau. Taip jai ir pasakiau - ji tikrai yra kažkuo nepatenkinta ( manimi irgi), tačiau tiesiogiai kažkodėl nieko neišsako. Na, bet gal bioritmai nesutampa, gal plaukų spalva nepatinka, gal, jos manymu, šypsomės per mažai - nusprendėm, kad tyli dėl to, jog priežastys ne objektyvios, o subjektyvios, tad dėl jų kelt vėją lyg ir nepadoru būtų.

Ir štai, moteris (poilsiavusi su savo teisėtu sutuoktiniu) grįžusi atgijo. Oficialaus skundo neįpaišė, bet komentarų po viešbučių aprašymais nepagailėjo. Na, kad aš nesusitvarkiau, kaip ji teigė - nesiginčysiu, nes taip buvo ir nieko čia nepakeisi. Dar šią moterį labai suerzino faktas, kad sykį aš tapau mane komandiravusio organizatoriaus mėnesio gide (balsuodavo turistai) - irgi driokstelėjo savo įspūdžius ir neigiamą nuomonę. Viskas tvarkoj, dėl to nė kiek nepykstu ir priekaištų neturiu. Kaip Džordža sako - aš ne doleris, kad visiems patikčiau. Bet čia ne ta situacija. Tai yra psichologiniai dalykai. Nes labai dažnai dėl tam tikrų atostogose nenusisekusių aplinkybių yra kaltinamas gidas, kaip tiesioginis bendravimo objektas. Nesvarbu, kad daugybė dalykų nuo jo nepriklauso, bet jis, kaip ta siurbėlė, privalo sugerti į save visos sistemos bėdas.

Mane labiausiai pribloškė tos moters teiginys, kad su ...(tam tikru organizatoriumi, neminėsiu pavadinimo) jinai daugiau nevažiuos, nes gidai vien rusai. Va tada, žinokite, man tikrai užvirė šūdas, juolab kad tai pasakė žemaitė (aš irgi šios tautybės atstovė), po vestuvių paveldėjusi rusiškos kilmės pavardę, o žmogų teisia ne už jo atlikto darbo kokyb, o už tautybę, kurios kraujo jos pačios vaikai kažkiek paveldės.

Chebra, valstybinė lietuvių kalba egzistuoja vienintelėje valstybėje pasaulyje - tai Lietuvoje. Jei vykstate su kelionių organizatoriais ir visas paslaugas pageidaujate gauti lietuviškai, būkite pasirengę prie kelialapio kainos primest dar kokį šimtą ar pusantro - vis tik išsiųst žmogų į pusę metų trunkančią komandiruotę kainuoja.

Šios istorijos moralas toks: gidai - ne šventos karvės. Jie - žmonės, kurie, pasitaiko, irgi daro klaidų. Jei manote, kad jų darbas prasilenkia su jūsų įsivaizduojamu kokybišku darbu, iš karto jam ir pasakykite. Na, jei nesate pratę visko aiškintis akis į akį, tai visai gali būti, kad tai darant pirmą kartą mažumėlę pakils spaudimas. Bet tai labai greitai praeina, patikėkite :) O jei sergate grafomanija, tai temų rašymui ir be skundų sočiai ;)