Moterų "aukso dienos" Turkijoje

Žinokit, jau -niolika metų šlaistausi po Turkiją. Kaip turistė, kaip darbuotoja, kaip laikina gyventoja. Per tą laiką išnaršyta pusė šalies, praleista daugybė dienų tarp vietinių, pamatyta ir patirta mūsų tradicijoms ir mentalitetui daugybė nesuvokiamų dalykų, pramokta kalba bent jau tiek, kad mano akivaizdoje turkiškai man nesuprantamais sakiniais jau niekas neapkalbėtų... Keiksmažodžius, aišku, išmokau pirmu numeriu 😆, lygiai taip pat, kaip vaikystėje, daugiausiai laiko leisdama pas močiutes, pirmiau išmokau "Tėve mūsų" nei "Mano batai buvo du"...

Aikčiojau dėl per prievarta ištekinamų už nemylimo vyro merginų (kas nuosekliai skaitote mano blog'ą, tas radote, kad vos ne mano akyse tai įvyko), stebėjausi dėl pernelyg vartojamos buitinės chemijos (su "Domestos" plaunami ne tik tualetai, kriauklės, grindys, bet ir indai. Maža to, chloruotame vandenyje mirkomi dantų protezai bei mirkomos kojos, siekiant jas "apsaugoti" nuo grybelio), vos nepaspringau kažkokiu geriamu skysčiu, kai vaikui, kuriam nuo ilgų maudynių jūroje užsikimšo ausis, ji yra "pravaloma", pučiant į ją cigarečių dūmus (ir, kas svarbiausia, atsikimšo 😅, tai nėr kaip ir įsiterpt su savo nuomone), na, ir šokiravo dar grožio industrijos atstovės, kurios klientei per tamsiai nudažiusios antakius, juos bando "pašviesinti" trindamos cigarečių pelenais...

Gal net ne viską čia surašiau, ką esu mačiusi ir patyrusi mums neįprasto, bet ir to, maniau, jau užtenka. Viskas, sakiau sau, Turkijoje nebeliko nieko, kas mane nustebintų.

Atsiimu šiuos savo žodžius ir jų daugiau nebekartosiu :) Geriau jau liksiu prie kitos pozicijos: Turkija - tai šalis, kuri NIEKADA nepaliaus manęs stebinusi 😀

Tai va, nors šiuo metu didesnį laiką metuose praleidžiu Lietuvoje, nei Turkijoje, bet gyvenimas dar tęsiasi, o mano darbo specifika tokia, kad vasaromis gimtojoje šalyje su uždarbiu visiškas "štilis", tad tas laikinas laviravimas tarp dviejų šalių vis dar išlieka labiau tikėtinas, nei netikėtinas. Todėl jau daugelį metų palaikau virtualų ir ne tik ryšį su Turkijoje dėl įvairių priežasčių įsikūrusiais lietuviais. dažniausiai, aišku, lietuvaitėmis, kurias ten nuvijo meilės reikalai, peraugę į santuokinį ryšį. Jų yra pačiuose įvairiausiuose regionuose, tad ir patirčių išgirstu visokių.

Yra FB tokia grupė "Mūsų šauniųjų turkaičių išbandyti receptai". Nesinori per daug plėsti apie grupės koncepciją, kuri ir taip aiškiai užkoduota pavadinime. Turkijos virtuvė labai turtinga, įvairi ir draugiška bet kurių pažiūrų maisto vartotojams - nuo mėsėdžių iki žaliavalgių.

Bet šįsyk aš ne apie receptus, o apie grupėje paskelbtą man iki šiol negirdėtą tradiciją - "Altın günü", kas išvertus į lietuvių kalbą reikštų "aukso diena". Va, viena šios dienos organizatorių ir dalyvių mielai leido pasidalinti savo organizuoto vakarėlio nuotrauka

Na, čia yra įvairių užkandžių, saldumynų (lokumas, matau, yra), vienas įdomesnių - Içli köfte, kurių receptą galite rasti čia


Tokiuose "aukso dienos" pasisėdėjimuose, kaip paaiškėjo, dalyvauja nuo kelių iki keliasdešimties moterų. Susirinkusios pas šeimininkę, kuri jų laukia paruošusi stalą, jos už galimybę kartu praleisti laiką jai atneša iš anksto suderėtą sumą pinigais (nuo keliasdešimties iki kelių šimtų lirų - čia jau kaip kur) arba aukso monetą (taip, kaip ir supratote - gryno aukso, tokio, iš kurio paskui galima darytis prabangius juvelyrinius dirbinius).

Tokio vakarėlio esmė, kaip man bandė paaiškinti, paprasta - kadangi daugelis moterų Turkijoje nedirba ir yra priklausomos nuo vyro malonės, tai joms yra puiki proga kažkiek lėšų sukaupti "kojinėje" savoms reikmėms ir leisti jas be jokių atsiskaitymų vyrui. Bet man vis tiek niekaip "nedašuto", kur čia biznis.

Kadangi man su matematika prastai, bandžiau įsivaizduoti save, rengiančią tokio pobūdžio vakarėlį tik keturioms draugėms. Paruošiu joms stalą, vidutiniškai patiriu 150 lirų išlaidų. Kiekviena bičiulė man atneša po 100 lirų. Atmetus išlaidas, "kojinei" lieka 250. Kitą kartą aš turiu eiti pas kažkurią iš tų keturių draugių (nes ta "aukso diena" sukasi ratu, lankant vis kitą) ir nešti mažiau nei 100 lirų jau nepadoru, nes jos man tiek davė, o maisto už 150 aš jau niekaip nesuvalgysiu. Tai kur čia biznis, jei galų gale aš vis tiek lieku su minus 150???

Na, galų gale viena protinga lietuvaitė-turkaitė man paaiškino, kad daugeliui Turkijos moterų tokie pasisėdėjimai - vos ne pagrindinis socializacijos būdas. Ir aš tai puikiai suprantu bei pateisinu. Tik kam tie auksai ir pinigai, negi neužtektų elementariausio "suneštuko"?

Beje, diskutuojant šia tema teko išgirsti ir patirčių, kad kai kuriuose vakarėliuose prie atneštos šeimininkei pinigų sumos dar pridedamas mokestis už suvartotą maistą ir gėrimus, kuris, greičiausiai, įverrtinamas "iš akies". Na, o vyrai, organizuojantys panašaus pobūdžio pasisėdėjimus, visiškai neruošia stalo, tad lieka šimtaprocentiniame "pliuse".