Kaimas mažas, visi vieni kitus pažįsta, tad net ir girtis plačiai niekam nereikėjo, kad aš tų siurbėlių bijau kaip piktosios dvasios česnako. Kartą man, sėdint palei krantą, kažkoks vyresnis berniokas sauja pasėmė vandens iš to prūdo ir, šliūkštelėdamas mano pusėn, suriko: "siurbėlė".
Neįsivaizduoju, koks buvo atstumas nuo to prūdo iki mano namų, gal koks puskilometris, manau, galėjo būti. Tai aš, pašokusi nuo kranto pasileidau tekina kiek tik kojos neša, vis atsigręždama, ar ta siurbėlė manęs nesiveja (man atrodė, kad jinai rangosi kosminiu greičiu paskui mane kaip kokia ilgoji tropikų gyvatė).
Parlėkusi iki namų užsivėriau duris ir laikiau jas užrėmusi, kad ta nedorėlė siurbėlė tik vidun neįsiveržtų. Vėliau mamos paklausiau, kodėl tos siurbėlės manęs taip nemėgsta, ar tik nebus taip dėl to, kad aš esu Surblytė (tokia buvo mano mergautinė pavardė). Abejoju, ar mano mama pamena šį mano klausimą, bet man jis jau 40 metų iš atminties nebuvo išdilęs nė dienai. Na, man buvo 4-5 metai, aš pasižymėjau "vaikiškų anekdotų" kūryba, tad suprantama, kad ji vieną kitą mano "išmonę" prisimena, kurios aš nepamenu, o jinai nepamena to, kas man, kaip vaikui neištrinamai įsirėžė į atmintį ir išliko iki šių dienų. Ne tik įsirėžė, bet dargi iki šiol turi pasekmių. Tad į mano klausimą apie siurbėles (na, ar jos manęs nemėgsta dėl pavardės) mama atsakė tvirtu "TAIP". Tąsyk ja šventai patikėjau, bet, kaip sakiau, jos veidas man tąsyk "nusifotkino" ir persikopijavo į mano atmintį ir tik augdama "suvedžiau", kad ta veido išraiška iliustravo iš visų jėgų vos laikomą besiveržiantį juoką.
Ir taip aš visą gyvenimą bijau siurbėlių. Ir ne tik jų, bet taip pat ir įvairiausio plauko kirmėlių, sliekų, o jei jau pamatau gyvatę (kad ir gluodeno ar žalčio pavidalu), man sustingsta kraujas. Va, čia, iš google paimta kraugerė , specialiai tokia "nepiktybinė", kad nesupykintų žmonių, išgyvenančių tokias pat, kaip mano, emocijas
Aš šitų šliužų bijau ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme. Tiesiogine, kai jau suaugau - tiesiog nemalonu. Perkeltine - apsaugokit mane, aukščiausiosios jėgos, kaip bijau. Nes jie gali įsisiurbti į tave ir reguliuoti gyvenimą, jei gali pasislėpti užantyje ir trenkti iš pasalų... Oi, daugybę galimybių tie šliužai gali prisimąstyti.
Bet štai, atėjo 2004-ieji, ir viena, perkeltine prasme, siurbėlė, įsisiurbusi į mane man sukėlė pačias geriausias emocijas. Ta "siurbėlė" buvo Turkija.
Nuo 2004-ųjų aš šioje šalyje lankiausi kasmet, kartais net kelis kartus per metus. Iš pradžių su kelionių organizatoriais, pirkdama iš jų poilsines keliones, o vėliau jau ir jų paslaugų atsisakiau, vykdavau savarankiškai.
Atėjo 2010-ieji (baisūs krizės metai, kuomet masiškai būdavo iš darbų išmetinėjami visai neblogi specialistai) ir aš, būdama gana sėkminga žurnalistė, kurią nemažai radijo klausytojų pažinojo iš balso, netekau darbo. Aplinkybių nekomentuosiu, piktumo, manau, nėra nė iš vienos pusės (na, laikas buvo toks) Todėl, susiklosčius sėkmingoms aplinkybėms aš laimėjau gidų čempionatą ir išvažiavau dirbti į Turkiją gide.
Abejoju, ar ką nustebinau tokiu savo karjeros posūkiu, juolab kad supermamose jau ilgą laiką buvau žinoma, kaip turkomanė Smurka, o mano kelionių nuotykiai buvo perskaityti daugiau nei 100 tūkst. kartų (gaila, kad šis skaičius neiliustruoja unikalių skaitytojų, o tik tai, kiek kartų buvo "atversta" tema).
Jūs neįsivaizduojate, su kokiu patosu ir su kokiais lūkesčiais aš važiavau dirbti į Turkiją. Buvau įsitikinusi, kad man tiesiog lemta būti pačia geriausia gide.
Bet po kurio laiko prisiminiau M-1 sekretorės, kuri kažkada irgi buvo įsidarbinusi kelionių vadove komentarą: "apie lietuvius iki tol buvau geresnės nuomonės".
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Na, sorry, įsisiūbavau aš čia apie siurbėles, tokia ilga įžanga gavosi. Tad sekite mano puslapį, nes netrukus išgirste ir mano patirtį, kuri niekaip negali pasipriešinti buvusios kolegės teiginiui, kad apie lietuvius ji iki tol maniusi geriau.
Aš, kaip gidė, sutikau daug tūkstančių turistų. Argi reiktų stebėtis, kad daugelio iš jų nepamenu? Bet tikrai nėrai taip, kad neprisminčiau nė vieno - prisimenu pačius pačius geriausius ir pačius pačius blogiausius. Taip, kai kuriuos net vardu ir pavarde pašaukčiau, o kai kuriuos pamenu tik iš veido. Jei sutikčiau gatvėje, tai prisiminčiau, kur juos buvau sutikusi
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą