Situacijos, kai susireikšminote

Tęsiant siurbėlių temą noriu pasakyti tai, kad ne tik Turkija į mane įsisiurbė lyg kokia riebi dėlė, bet ir kai kurie turistai kraujo, kaip to mano vaikystės prūdo siurbėlės, išsrėbė.

Kaip jau ir minėjau, pamenu tik pačius blogiausius ir geriausius. Kai kurių vardus ir pavardes pamenu, bet ne visais atvejais veidus, kai kurių tik veidus, bet pavardžių - ne. Žodžiu, jei jie sąmoningai ar ne visai norėjo įsisiurbti į mano atmintį, tai jiems pavyko :) Aišku, tos "siurbėlės", kurios mano atmintyje apsigyveno dėl malonios patirties, yra vertintinos kaip gydomosios :)

Kaip aš džiaugiuosi, kad dabar esu tokioje pozicijoje, kai galiu ramiai, dėl nieko nesijaudindama atskleisti blogąsias patirtis. Pavardžių, dėl suprantamų priežasčių, neminėsiu. Bet "Atostogos Turkijoje" grupėje jau aptikau ne vieną "siurbėlę", sutiktą mano gidavimo laikais ir "nuleidusią" man kraujo :)

Ne veltui straipsnio pavadinime paminėjau žodį "nesusireikšminkite". Nes dažniausiai jūsų įsivaizdavimu patirti neigiami išgyvenimai bus nuleisti į klozetą, o jei skundą pateiksite raštu (į kurį gidas privalo atsakyti, pateikdamas savo poziciją), tai jis kolegų bus taip aktyviai aptariamas, kad jei tikėtume prietarais, jus tuo metu turėtų ištikti žagsėjimo, riaugėjimo ir bezdėjimo priepuolis vienu metu :)

Tai va, atėjo metas konkrečioms istorijoms be pavardžių.  Aišku, jei mano aprašytąsias istorijas perskaitys  kažkas iš "siurbėlių"" ir nepažins savęs, tai jie arba baigė mokyklą pagal adaptuotą programą, arba neseniai gavo basliu per galvą ir jų atmintis toliau, nei minus dveji metai, nebepatempia.

Iš pradžių maniau, kad aprašysiu kokias tris. Bet atminties klodai taip atgijo, lyg po išdulkinimo atšviežėjęs kilimas - vis naujos praeities istorijos, vis naujos. Tad žadu bent kokių trijų įrašų "serialą".

Taigi, jūsų dėmesiui - pirmoji.

Iš tiesų mano darbe turizmo Tukijoje srityje didžiausią malonumą teikė eskursijų į Pamukalę vedimas. Aš joms labai atsakingai ruošdavausi ir be atokvėpio maldavau liežuviu valandų valandas. Viską supliusavus gaudavosi 2-3 valandos nenustojamo kalbėjimo apie istoriją, papročius, religiją, konkrečius aplankytus istorinius objetus...

Niekada ekskursijos eigoje nesu gavusi jokių priekaištų, tik pagyrimus ir padėkas (kartais net arbatpinigiais išreikštas) už įdomiai praleistą laiką. Ir štai vieną dieną įvyko viena ekskursija. Niekuo neišsiskirianti, kaip ir visos, juolb ne pirmoji. Ir baigėsi viskas taip, kaip įprastai - išvežiojau turistus po viešbučius ir pati, nusikalusi po 19-20 valandų darbo, ramiai nuėjau miegoti.

Kitą dieną man skambina kolegė, viešbučių gidė ir klausia, ką aš vakar ekskursijoje pridirbau, nes jos globojama viena turistų šeima su krepšinio pasaulyje itin žinoma pavarde, neva grasina grįžę sukalti tokį skundą, nuo kurio aš ilgai neatsigausiu. Permąsčiau pati sau tyliai ir neradusi jokių savo darbo pažeidimų pasakiau, kad nieko.

Bet jie savo pažadą įgyvendino - skundą įkalė. Jo esmė - kad aš, prieš vakarienę pasakoju turkiškus tualeto ypatumus.

Taip, pasakoju.  Ir tiems turistams išvažiavus ir toliau pasakojau, bet niekada po to nesulaukiau jokių skundų. Nes tai, mano manymu, yra įdomi turkų kultūros ir jųjų įpročių dalis.

Tarkime, patys turkai tūlikus skirsto į turkiškus ir europietiškus. Pirmą kartą apie tą skirstymą sužinojau tik pačioje Turkijos į mane įsisiurbimo pradžioje - gal kokiais 2004- aisiais ar -05-aisiais metais. Viešėdama vienoje šeimoje tiesiog paklausiau, kur tūlikas, nes elementariai - prispyrė, nu, kur čia detektyvas? Tai mes sėdėjome pirmajame namo aukšte, bet man buvo pasiūlyta apsilankyti antarajame, nes ten, supraskite, yra "europietiškas", o pirmajame - turkiškas tūlikas.

Nebūčiau aš žurnalistė, jei nepradėčiau aiškintis skirtumų tarp tų mano paiminėtų tūlikų. Pasirodo, tas tūlikas, kuris su klozetu - europietiškas, o tas, kur skylė grindyse su keramine apdaila - turkiškas.

Dar praėjus keleriems metams svečiavausi kitoje turkų šeimoje. Kadangi jie mane lydėjo į tąsyk pirmąją mano gyvenime kelionę į Pamukalę, tai pakeliui sustojo "reikalui". Manęs nebuvo prispyrę, tad aš kantraiai laukiau lauke. Tačiau išėjusi mano turkė "podrūžkė" pasakė, kad ten vien klozetai, bet nė vieno tūliko :D Po tokio pareiškimo iškart užsimaniau myžt. Akurat - vieni klūzikai, bet man jie ir asocijuojasi su tūliku, kur čia problemos.

Pradėjau purtyt kitus savo turkus draugelius, tarp kurių turiu tikrai šaunių, plačiai akis į pasaulį atvėrusių žmonių. Man buvo paaiškinta, kad klozetų kai kurie žmonės vengia vien dėl to, kad pavojinga ant jų sėstis, nes nežinia kas ant jų prieš tai buvo prisėdęs. Tuo metu tupykloje ši grėsmė atkrenta, be to, jei yra poreikis, po gamtinių reikalų atlikimo gali ramiai apsiprausti (nes šlangelės su tekančiu vandeniu visada yra).

Tai va, prieš vakarienę aš visada turistams pasakodavau apie turkų tualetinius reikalus, juolab kad žinojau, jog tame restorane, kuriame mes vakarieniausime, tikrai bus abiejų rūšių tūlikai.

Žodžiu, tų žmonių, kurie nešioja tokią pat pavardę kaip ir du garsūs krepšininkai skundas atsidūrė ten, kur jam ir vieta - klūzike (nes skundas buvo surašytas jau europietiškoje Lietuvoje).

Kita istorija tokia topinė, kad aš ją net TV laidose pasakojau. Tiesa, su tais turistais teko bendrauti tik telefonu, tad jų veidų aš net nesu mačiusi.

Žodžiu, išsiruošia trijų asmenų šeima atostogoms į Turkiją: tėvas, motina ir mažametė, ikimokyklnio amžiaus jų dukra, serganti astma. Užsisako kambarį, standarinį. Ateina - kambaryje stovi lova ir jokio kito guolio trečiam asmeniui. Skambina man - kur trečia lova. Pažadu labai greitai šį reikalą sutvarkyti, aiškindama, kad užsisakius standartinį numerį yra kiek vėliau atnešama standartinė trečia lova arba gana patogi "raskladūškė". Aišku prieš tai atklausau tiradą, kaip šeima atvyko pailsėti, o ne ieškoti geresnių sąlygų savo "astmatikei" dukrai, nes jai , suprantate, jau reikia purkšti vaistus, o trečios lovos nėra. Pasiūliau vaikui vaistus supurkšti tėvų lovoje - nes pataisykite mane, jei klystu - argi yra skirtumas kur ir kokiomis aplinkybėmis sergančiajam suduodami vaistai, svarbu, kad tai įvyktų laiku, kaip daktaras nurodė

Na, o kai reikalas su lova mano pastangomis buvo paspartintas tada mamaša man skambina su nauju priekaištu. Kataloge ji esą perskaičiusi, kad kambarys turi būti 22 kvadratų, o jinai iš akies nustačiusi, kad ne daugiau, nei 15. Sakė, išmatuos, ir tokios "sušiktos gidės" (priskiekiu, cituoju taip, kaip buvo pasakyta) daugiau neminėtinoje įstaigoje nebedirbs.

Kai paaiškėjo, kad ji savo pažado laikėsi - tai yra su liniuote matavo kambarį ir skaičiavo jo kvadratūrą - prisiekiu, vos iš lovos neiškrirtau (nes tuo metu ten ir buvau išeiginę pasidariusi).

Finale, nors žadėjo ištaškyti organizatorių, kuriam aš tuo metu dirbau,viskas baigėsi tuo, kad tas organizatorius ir toliau dirba, o aš iki šiol nežinau, su kuo bendravau kitame laido gale (prisistatė kaip teisininkė, aha, mhm :D )

Kaip ir sakiau, turiu daugiau istorijų. Nors iš savęs tikėjausi netrikdomo darbo, bet vis tiek atsirasdavo nepatenkintų. Vėliau šiuo klausimu išsakysiu savo nuomonę, nes reikia visas istorijas pateikti