"Pimpalinis" islamas

Atsiprašau visų, kurie laukė straipsnio apie maistą, o gavo va, ką gavo.

Turkijos žiniasklaida mirga marga nuo straipsnių apie lietuvaitę, kuri ką tik priėmė islamą.

Va, prašau. Na, kadangi tai yra turkų kalba, tai privalau pateikti esmę.

Kadangi nėra pagrindo slėpti jokių tapatybės reikalų, nes jie konkrečiai nurodyti straipsnyje, tai žemiau pateiktoje nuotraukoje yra 28-erių lietuvaitė Jurgita Kerbelytė

Kas ten žino jos asmeninį gyvenimą. Bet straipsnyje pateikiama, kad išsilavinusi, inžinierės - projektuotojos profesiją turinti moteris prieš metus ištekėjo už muitinės specialisto Omero Javuzo.

Ir užsiverskite jūs gulsčiai, jei šiuo metu nesėdite - vos tik ji ištekėjo, tuoj pamatė vyro ir jo šeimos gyvenimo būdą ir nusprendė tapti musulmone - taip gi rašo, nu. Žodžiu, buvo arba netikinti, arba nuožmi katalikė ir staga jai akys atsivėrė, tipo ne ten iki šiol žiūrėjo.

Tai va, įvyko ceremonija, kurioje dalyvavo Jurgitos vyras ir jo artimieji (apie JOS artimuosius neužsimenama, tai jie greičiausiai ir nedalyvavo), imamas patvirtino jos žodžius, kurie paprastai ištariami priimant islamą: aš liudju, kad nėra jokio kito dievo, išskyrus, Alachą ir liudiju, kad Muchamedas yra jo pranašas. Viskas - tu jau mulumonas.

Žinot, mūsų gyvenime yra galybės sukrėtimų, kurių purtomi mes ieškome savęs kažkur kitur, nei mūsų protėviai nurodė. Vieni tampa budistais, kiti "hare krišnomis", treti - va, matote, musulmonais.

Aš visiškai suprantu tų žmonių ieškojimus ir į juos nesikišu (nes šiaip, nors ir krikštyta, pasirinkau būt laisvamane). Bet savo nuomonę turiu.

Kažkodėl moterys, priimančios islamą, būna ištekėjusios ne už krikščionių, žydų, budistų ar dar kažkokių ten religinių bendruomenių atstovų, kurių ir pavadinimų aš nežinau... o būtent už musulmono. Čia šuo ir pakastas.

Kiekvieno teisė pasirinkti, kuo tikėti. Bet tuos atvejus, kai religija keičiama dėl vyro ir giminės įtakos, aš vadinu "pimpaliniu islamu". Taškas. Kažkada, kai vienas turkas aplink mane vizgino uodegą ir paklausė, ar dėl mylimo vyro aš galėčiau pakeisti religiją, tai aš atsakiau, kad greičiau pakeisčiau mylimą vyrą, nei religiją. Visų pirma, aš apskritai nesu religinga, antra - net jei tokia ir būčiau, tai mane žaibas turėtų trenkti su amnezijos pasekmėmis, kad išduočiau savo protėvių religiją. Tad iki amžiaus galo būsiu arba laisvamanė, arba, jei jau labai reikės dievo - katalikė. Amen. Beje, teisybės dėlei turėčiau pridurti, kad vis tik yra viena lietuvaitė, kuri kažkaip sugebėjo musulmoną priversti patapti kataliku. Arba jis katalikas ir bus vestuvės, arba kitaip - ir nebus vestuvių. Kažkaip taip sąlyga nuskambėjo, todėl jis patapo kataliku. Pasiaukojo dėl mylimos moters, nors abejoju, ar toks jau doras pagal visus kanonus katalikas ir yra.

O mano patirtis rodo, kad tos moterys, kurios priėmė islamą, staiga patampa tokiomis pamaldžiomis musulmonėmis, kad Jėzus net verkia, prikaltas prie kryžiaus

Nagi, pavalgom turkiško maisto. Kebabai

Esu apie tai rašiusi savo FB puslapyje. O bet tačiau, kadangi pastaruoju metu prisijungė daug naujokų, tai jie greičiausiai nerado to "skanaus" įrašo.

Turkiška virtuvė - labai įvairi, tad be jokios abejonės, kažkuriuos patiekalus "nuskriausiu" juos tiesiog pamiršdama. Bet siekdama išlikti kuo objektyvesnė, pabandysiu juos suskirstyti į kelias kategorijas.

Šis įrašas skirtas Jo Didenybei Kebabams.

Tai va, dažnas lietuvis, išgirdęs ar perskaitęs žodį "kebabas" mintyse jau raito gaminį, kurio sudėtyje lavašas, kažkokios mėsos nuopjovos, daržovės ir pikantiškas, aštrus, česnakinis ar visų šių padažų miksas, kuris, atsikandus kebabo, būtinai nuvarvės per barzdą, smakrą, krūtinės ląstą vis žemiau ir žemiau.

Turkijoje tokio kebabo negausite. Patys turkai Lietuvoje pardavinėjamus kebabus vadina "fake kebab" (netikras kebabas).

Iš tiesų su kebabais reikalas yra toks, kad Turkijoje "kebabu" vadinamas bet koks mėsos gaminys, pagamintas ant iešmo. Tas, kuris įvyniotas į lavašą yra vadinamas "doner" kebabu. Skirtingai nei Lietuvoje, Turkijoje į lavašą sukami tik "tavuk et" (vištiena) arba "dana et" (jautiena), dar, būna ir "kuzu et" (ėriena). Ir jokių padažų - lavašas turi sudrėkti nuo pačios natūralios mėsos sulčių. Lietuvoje kiaulienos kebabe yra mėsos tiek, kiek mokyklos valgyklos kotlete. Jei mokyklos virėjos kotletą formuoja su dalimi mėsos ir dalimi batono, tai "kebabistai" į kiaulienos faršą primaišo dar manų kruopų ir velniai žino ko, sušaldo į ožio ragą, po to kaitindami suraiko kaip tikrą mėsą, o jūs, naivuoliai, kramtote pasičepsėdami, nes tikros mėsos skonį mirkstantys padažai užmuša.

Štai kodėl kokio "Yammy" nuolatinio kliento lūpomis Turkijoje paragauti kebabai pasirodo sausi ir sprangūs.

Kita kebabų rūšis - ant iešmo kepamas faršas. Susipažinkite - Adana kebabas. Asmeniškai mano mėgstamiausias. Nė vienos mano atostogos Turkijoje nepraeina šios rūšies kababo nesuvirškinus.

Tai yra malta avienos ar ėrienos mėsa, aplipdyta ant iešmo ir iškepta ant grotelių, mėsai paruošti naudojama daug prieskonių, tarp jų - gana aštrių. Patiekiama su lavašu, daržovėmis, ryžiais  arba bulguru ir/ar bulvytėmis fri. Beje, tas pats "Adana" kebabas gali virsti ir "durum Adana" kebabu, jei tas maltos mėsos gabalas bus įsuktas į lavašą

Adana lėkštėj

Durum Adana

O dabar perikime prie kiek "švelnesnės" Adanos kebabo rūšies - tai Urfa kebabas. Jis nuo Adanos skiriasi tik švelnesniu savo skoniu - jo paruošimui nenaudojami aštrūs prieskoniai. Tačiau išvaizda bemaž identiška - ant iešmo keptas maltos mėsos gabalas. Tiesa, prie Urfa kebabo dažniau garnyrui gausite bulguro kruopų.

Patlican (patlidžan arba baklažanų) kebab reiškia, kad ant iešmo bus sumauti maltos mėsos šmotai, pakaitomis su baklažanais. Šios rūšies kebabai irgi dažniausiai būna iš ėrienos ar avienos (bent jau vištienos niekada nemačiau)

Dar yra "domates kebab". Bemaž tas pats, kas baklažanų kebabas, tik čia tarpuose - pomidorai

Na, ir galų gale šašlykai. Kadangi jie gaminami ant iešmo, tai irgi vadinami kebabais. Jei višienos - tai "tavuk šiš kebab", jei ėrienos - tai "kuzu šiš kebab", jei jautienos - tai "dana šiš kebab". 

Na, o dabar pereikime prie kiek ekstrealesnių skonių. Yra dar toks "čop šis kebab". Šiaip iš turkų kalbos išvertus žodį "čop" reikštų šiukšlę. Bet tos rūšies kebabas - jokia šiukšlė, o labai skaniai žiaunose suvartomas kepenėlių šašlykas. 

Taigi, paskanavome kebabų. Jei kokią rūšį praleidau, tepapildo žinovai komentaruose. 

Tęsinys bus apie užkandžius, saldumynus ir visa kita. Jei nenorite praleisti, tai prenumeruokite mano puslapį FB 

Vieni maloniai sako "tiū-tiū", kiti pasibaisėję "feee"

O pratęsiant temos pavadinimą dar pridursiu, kad niekam net neįdomi jūsų nuomonė, nesvarbu, kokia ji būtų, ar su tuo "tiūtiū" ar su tuo "fe". Nes taip Turkijoje buvo, yra ir bus. Per amžių amžius. Amen.

Gyviai. Šiame įraše kalbėsiu apie kai kuriuos gyvus padarus, kuriuos galite sutikti Turkijoje. Ir nors kai kuriuos žmones gal kartais ir norisi pavadinti tų gyvių pavadinimu, tačiau pačių gyvių niekaip neišeis pavadinti žmonėmis.

Pradėkime nuo šunų. Šunys gi pas mus - pats geriausias žmogaus draugas. O islamo religijoje leidžiama šunį laikyti tik medžioklės ar ūkininkavimo tikslais. Užtat šį padarą veislės ar dvorterjero pavidale laiko tik pažangioji visuomenės dalis. Užtat toks vaizdelis daugelį turistų nuteikia nei šiaip, nei taip

Jei atostogavote Turkijoje ir nepamatėte gaujomis vaikščiojančių didelių šunų, tai vadinasi, nebuvote Turkijoje. Jūs lankėtės tik Turkijos teritorijoje esančiame rezervate, dar kitaip viešbučiu vadinamame.

Bet tie, kurie vaikščiojo už "rezervato" teritorijos, juos tikrai sutiko. Kai kurie gal net išsigando. O be reikalo. Tie šunys nuo karščio truputėlį "kuoktelėję", tad agresijos pas juos nulis, o jei ausyje pamatysite "auskarą", tai reiškia, kad jis paskiepytas ir kastruotas/steriziluotas. Žodžiu, tie galingi šunys neagresyvūs.

Tačiau yra veislė, kuri priskiriama aviganiams. Jų gatvėje nesutiksite, nes ta veislė griežtai saugoma, išvežti ją iš Turkijos gana sudėtinga. Be to, Lietuvoje ta veislė laikoma viena pavojingiausių šunų veislių. Tai - Turkijos kangalai

O su katinais jau kita giesmė :) Juos galima laikyti namuose kokių tik nori ir kiek tik nori. Bet niekas tiek nelaiko. Jei Turkijos populiacija šiuo metu net viršijusi 80 tūkstančių, tai katinų ko gero tiek pat ir antra tiek - niekas nežino.

Užtat vargu ar kam atostogų metu net viešbučiuose tų katinų pavyks išvengti. Jie irgi susisikirtę į socialines klases. Vieni yra naminiai, kiti viešbutiniai ir gyvena pagal "žvaigždutes" - t.y. yra "neklasifikuotos", 1, 2, 3, 4, 5 ir premium klasės žvaigždučių kačių rūšys.

Mano praktikoje yra buvęs atvejis, kai net vienos labai aukštos klasės viešbučio administracija paskojo įrengusi katėms aptvarą, kad jos būtų sočios ir laimingos, bet jos vis tiek rasdavo landų iš ten pabėgti ir sukiodavosi aplink klientus.

Kitas atvejis buvo iš 2* viešbučio, kai turistai tiesiog piktinosi nevadomomis katėmis, kurios vos ne ant stalo ropšdavosi paėsti su turistais. Bet nieko čia nepadarysi, katės pačios sprendžia, kur joms gaspadinauti.

Aš pati, gyvendama bendrabutyje, irgi turėjau "kaimynių" kačių. Kartą gavau siuntinį iš Lietuvos - naminės duonos, Palikau ją ant gretimos tuščios lovos, atvėriau nakčiai balkoną ir užmigau. Naktį mane pažadino čiužesys. Radau porą katinų, bešlamščiančių mano duoną. Buvo ir pikta, ir keista - Lietuvoje turėjau katę, kurią nežinau kiek būčiau turėjusi badu marinti, kad ji pradėtų ėsti duoną. O turkiški kašarai neišrankūs - jiems nesvarbu ką, bile tik ėdesys.

Bet Turkijoje turime ir ypatingą - Vano katę. Tai balto kailio, skirtingų akių spalvos katės, be kita ko, labai mėgstančios nardyti

Na, o toliau gyviai, kurių niekas nemėgsta, bet Turkijoje jų galima sutikti.

Hypertarakonai. Tai ne tie tarakonai, kuriuos jums per kažkokias namo jungiamąsias priemones atsiunčia kaimynai. Jei savo viešbutyje jų aptikote, tai kaltinkite ne viešbutį ar jo personalą, o prieš tai buvusius turistus. Ne veltui sakoma, kad DRAUDŽIAMA į kambarius įsinešti maisto. Bet tie, kurie ilsisi su AI ar UAI sistema, įsivaizduoja, kad jiems viskas galima, tad draudimų nepaiso. Bet draudžiama ne dėl to, kad gaila, o dėl to, kad pAskui maistą neateitų JIE. Tie tarakonai tikrai nelietuviško dydžio - jie hyperdupermaksimalūs, jūs gal tokių iki tol net nematėte ir po to dar gal ilgai nematysite. Bet jie buvo prieš jus, tai vadinasi, bus ir po jūsų. Nes masiškai išauklėti turistų, kad jie nevilktų ėdesio į kambarius, neįmanoma.

Tai va, gal kažkas augina tarakašas kaip mielą vabaliuką. Na, tokį, kuris gal kada nors sudalyvaus tarakašų lenktynėse. Bet sutikti poilsio metu vargu kas ar norėtų

Dar itin mielų gyvūnėlių kategorija - tai skorpai. Na, literatūriškai - skorpionai. Va, prašom, jei taip norisi

Na, jei jau visai atvirai, tai aš jų net akies krašteliu nesu mačiusi. Išsigąsčiau, turbūt, ne mažiau, nei kokios gyvatės. Bet niekada nepamiršiu, kaip mano kolegė po kambarį su šlepete skorioną gainiojosi, taikydamasi jį elementariai pritrėkšti lyg vabalpalaikį kokį.

Kita kolegė - Odilė - laikinai buvo išprašyta iš savo gyvenamosios vietos, nes pas ją kambaryje skorpai marširavo dušo kambario sienomis lyg kokioj diskotekoj. Tai juos  sanitariškai ištručyjo.

Tai va. Jei pamatysite gaujomis vaikščiojančius šunis - neišsigąskite, jei kates šalia pamatysite - nepykite.

O jei pamatysite tarakonus ar skorpus - liekite emocijas kaip galite, bet apie šių gyvių egzistenciją būtinai praneškite jei ne viešbučio adminams, tai bent savo gidui.

Maitinimo tipai. Ką duos pagal užsakyme nurodytas raides?

Temą vėlgi padiktavo atostogų Turkijoje mylėtojai. Diskusijose pastebėjau, kad daug kas klaidingai įsivaizduoja tų užsakyme nurodytų didžiųjų raidžių tikrąją reikšmę.

Aišku, apie tai informacijos internete sočiai, bet gal ne visi ieško. Tad aš, pasinaudodama tuo, kad turiu kažkiek Turkija besidominčių sekėjų, pabandysiu juos atvesti į "doros kelią" :D Juolab kad mano aprašymas bus gerokai išsamesnis, nei jūs iki šiol radote internete. Ir įdomiau aprašytas (nuo kuklumo tikrai nemirsiu, bet paprieštaraukite kas nors argumentuotai, jei galite 😋).

Pradėkime nuo "žemiausios" kategorijos, kuri nebūtinai gali būti mažiausiai žvaigždučių turinčiame viešbutyje. Tokios kategorijos aptarnavimą siūlo net lux stiliumi garsėjantys Rixos tinklo viešbučiai kai kuriuose regionuose.

RO - vien tik kambarys ir basta. Tai reiškia, kad mokate tik už nakvynę ir bet kurios kitos paslaugos bei maitinimas - už papildomą kainą. Labiausiai tinka žmonėms, kurie atvyksta ne pasyviam, o aktyviam poilsiui (daug keliauja, užsiima jėgos aitvarais arba sklandymu) ir į viešbutį grįžta tik nakvynei. Kokios nakvynės nori - kušetėje ar prabangioje king size lovoje - čia jau jų poreikių ir piniginės reikalas. Kaip sakiau, tokio tipo aptarnavimas teikiamas tiek neklasifikuotuose (t.y. be žvaigždžių), tiek  premium klasės viešbučiuose. Jei vienas ir tas pats viešbutis dirba pagal kelis tipus, tada išduodamos skirtingos spalvos apyrankės, pagal kurias aptarnaujantis personalas susigaudo, kas tam turistui priklauso, o kas ne.

Mini baras numeryje - mokamas.

BB - tai reiškia, kad gausite nakvynę, o išsmiegoję dar ir ir užkrimst prieš dienos nuotykius už viešbučio ribų. Bet jei niekur nevažiuosite - tai už visa kita ir mokėsite. Beje, dėl pusryčių labai įdomus momentas. Turkijoje nėra pusryčių patiekalų (blyneliai, varškės patiekalai, košės ir t.t., visa tai neegzistuoja jų sampratoje), yra tiesiog pusryčiai (kahvaltı) ir baigta. Tai reiškia, kad kiekvieną rytą yra kiaušinis, o skiriasi tik jo pagaminimo būdas (gali būti virtas kietai, minkštai, keptas su skystu tryniu, kietu tryniu, omletas ar dar visokie kitokie pribumbasai, kurie įmanomi su kiaušiniu). Prie to kiaušinio dar bus kažkokio sūrio, pjaustyto agurko, pomidoro, alyvuogių, uogienių arba medaus ir daug batono. Toks meniu yra pas kiekvieną turką ant pusryčių stalo, jis toks buvo ir bus ko gero per amžių amžius. Sakyčiau amen, bet čia dar ne pabaiga. Toks meniu greičiausiai bus pasiūlytas žemesnės, iki 3* kategorijos viešbučiuose. Tuo metu kylant aukščiau gali atsirasti cornų su pienu, sintetinių dešrelių, kuriose mėsos tik vienu procentu daugiau nei kokiame raugintame agurke, kokia nors pliurza, vadinama koše... Na, o 5* viešbučiuose maisto kokybė ir pasirinkimas jau auga - atsiranda blynų, blynelių su įdarais ir dar kokių nors mums įprastų patiekalų. Nepaisant to, net ir pačios aukščiausios kategorijos viešbučio direktorius, vadybininkas ar eilinis personalo darbuotojas kas rytą valgo tai ir tik tai, kas įeina į kahvaltı meniu (kaip minėjau - įvairiais būdais paruoštas kiaušis, pjaustytos daržovės, alyvuogės visokios, medus ar uogienė, sūris, kartais sintetiniai dešrigaliai ir daug batono - viskas)

Gaivieji gėrimai ( arbata ir birzgalas, kava vadinamas, į BB įskaičiuoti. Dar galėsite atsigerti vandens ir sintetinių sulčių (iš pačkių)

Dėl vandens. Jei jis ne buteliukuose (kurie užsukti), o "bačkose" ar šiaip biesas žino iš kur pilstomas - tai gal geriau negerti. Turkijoje vandentiekio vanduo dažniausiai chloruotas, todėl visi vietinai geriamąjį vandenį nuolat perka plastikinėse "bačkose".

Mini baras numeryje - mokamas.

HB - kai pirmąjį kartą atvažiavau į Turkiją ir apsistojau 2*  viešbutyje, man šis tipas buvo pats tas. Tai yra pusryčiai ir vakarienė. Pavalgai pusryčius pagal BB aprašytą variantą, tada - į trasą susipažint su Turkijos istorinėm ir pramoginėm vietom, vakare grįžti - vakarienę gauni, ant švediško stalo išrikiuotą. Beje, žemesnės kategorijos viešbučiuose mėsa dažniausiai nėra mėsa, o sojos patiekalai, primenantys mėsą, tad vegetarams ten neturėtų spurdėti širdis iš baimės, kad tik neapsigautų. Tiesa, galimi ir tikros mėsos gaminiai, bet ta tikra galima tik vieno tipo - hormonais prišerta, paskersta ir paruošta višta. Viskas. Aišku, kuo viešbučio kategorija aukštyn, tuo maisto kokybė ir pasirinkimas - geryn. Beje, jei pusryčių metu gėrimai nemokami, tai vakarienės metu net už vandenį greičiausiai teks susimokėti - čia jau teks pasidomėti apie konkrečią pasirinkto viešbučio koncepciją

FB - va, nuo čia prasideda kažkoks, bent minimalus gėris :) Viešbučiai, siūlantys tokį tipą ypač parankūs tiems, kurie nepakantūs alkoholiui. Na, būna, kad žmonės mėgsta pasyvų poilsį, bet negeria iš principo, negeria dėl sveikatos problemų ar priklausomybių. Jie gaus viešbutyje pilną maitinimą - t.y pusryčius, pietus ir vakarienę, bet nereiškia, kad už gėrimus (gaiviuosius) pietų ir vakarienės metu nereikės susimokėti. Už alkoholinius gėrimus reikės mokėti bet kuriuo atveju.

AI - na, čia, kaip jau visi žinote, "viskas įskaičiuota". Nors įskaičiuota ne viskas. Reiškia, kad valgyti, gerti gaiviuosius ir vietinės gamybos alkoholinius gėrimus galite TIK  viešbučio koncepcijoje nurodytu laiku. Maitinimas galioja tik konkrečiomis valandomis, o gėrimų pilstymas pasibaigia 22, kartais 24 valandą - reikia domėtis. Jei AI su pliuso ženklu, tada vėlgi reikia pasidomėti, ką tas pliusas jums prideda. Greičiausiai maitinimą ir gėrimą visą parą - bet čia jau reikia domėtis konkrečiai.

Dėl mini baro - nėra jokios taisyklės. Vienuos viešbučiuose jis pilnai mokamas, kituose - papildomas ne kasdien ir tik nealkoholiniais gėriamais, kituose - tas pats, bet kasdien, trečiuose - su gaiviaisiais ir kokiu lengvu alkoholiniu kasdiens arba kas antrą dieną... Žodžiu, pats AI nenurodo, kaip viešbutis turi elgtis dėl mini baro kambariuose

UAI - be jokios abejonės geidžiamausias turistų tipas, nes kaipgi kitaip - čia gi ne šiaip viskas, o superdupertenvisaip viskas įskaičiuota. Kaip tik internete paskaičiau nuomonę, kad jei jau UAI, tai reiškia, kad nevaržomai viskas ir visaip visą parą. Ot ie ne. Nesvarbu, kad tai pats geidžiamiausias tipas, nes to pat metu jis yra ir klastingiausias. Tai reiškia, kad jei vienais metais poilsiavote kokiame nors UAI viešbutyje ir 24 valandas galėjote viską valgyti ir gerti nevaržomai (net šviežiai spaustas sultis ar prabangius, iš importavų butelių pagamintus alkoholinius kokteilius), tai kitais metais atvykę į kitą to paties tipo paslaugas teikiantį viešbutį gausite tiek pat - klystate. Kai kurie viešbučiai sviežias sultis pardavinėja tik už papildomą kainą, lygiai taip pat, kaip ir brangesnius alkoholinius gėrimus (kai kurių rūšių išskirtinius vynus, brendi, konjaką...). Būna, kad kai kur UAI sistema nuo vidurnakčio iki 7 ryto užsidaro ir tuo metu viskas - tik už pinigus....

Žodžiu, dar galėčiau tęsti ir tęsti, bet patarčiau prieš renkantis viešbutį išsamiai pasiskaityti ir išsinagrinėti jo koncepciją. Nors čia paviršutiniškas dalykas - išsamiai retas viešbutis tai aprašo. Šiuo atveju itin padeda jau buvusių turistų komentarai, nepatingėkite jų perskaityti

Niekada visu 100 proc. nepasitikėkite jums kelionę pardavusio agento pasakojimais, nes tarp jų yra ne tik n+k metų dirbančių profesionalų (kurie paprastai būna aplankę parduodamus viešbučius), bet ir veiklos naujokų, kurie ne tik viešbučių nematę, bet ir Turkijoje nebuvę. Todėl keliones pirkite tik iš geras rekomendacijas turinčių pardavėjų.

Nuotraukų nebus, nes ir taip vaizdžiai viską aprašiau. O jei jūsų vaizduotė ribota, tai čia jau aš niekuo padėti negaliu :)

Turkija - kaip auklėjimo objektas

Trumpam atsitraukus nuo "siurbėlių" temos, norėčiau pasidalinti asmenine kelionių po Turkiją patirtimi. Temą padiktavo FB grupėje "Atostogos Turkijoje" paskelbtas įrašas su klausimu apie tai, kokią pigiausią kelionė pavyko suorganizuoti į šią nuostabią šalį.

Šiaip mano patirtis su Turkiją prasidėjo nuo pirmų trijų poilsinių kelionių. Irgi pigiai, nes mano prioritetas - ne vartytis kaip šašlui ant iešmo paplūdimyje, bet kuo daugiau pamatyti bei patirti. Todėl (kadangi keliavau be vaikų) pirkdavau ne daugiau, nei 3* viebučius. Kainos buvo labai žemos, bet tai buvo dar lito laikais, labai seniai, tad neverta apie jas daugiau plėstis.

Bet vos tik paragavau pirmosios neagentūrinės kelionės į tuos kraštus, kur "lituano touristo" retai koją įkelia - "pagavau kablį". Tad nuo 2006 iki 2010 metų (kai pradėjau dirbti gide) lietuvių "drožiamose" turistinėse vietovėse mano nė kojos nago juodymo nebuvo, nors į šią šalį keliaudavau kasmet ir net po kelis kartus (kartais taip pigiai, kad man pigiau atsieidavo praleist crazy savaitgalį Stambulo naktiniuose klubuose, nei viską kartu sudėjus Vilniuje (šlovė jums, turkai :D).

2008-ieji. Turiu didelių problemų dėl paauglio sūnaus (kažkokiu skinheadu, apsaugok tu viešpatie aukštielninkas, patapo). Mano mylimiausią Turkiją vadino - jūs tik paklausykite - Čičmekija. Ir vis klausdavo, ko aš į ją taip veržiuosi. Tai aš, suradusi itin pigius bilietus, nutariau jam tą šalį parodyti.

Bilietai, jei neklystu (Vilnius-Ryga-Stambulas-Adana) trims asmenims (vienas visai suaugęs, kitas 15, trečia 5 metų) kainavo vos per 500 litų. Skliausteliuose išdėliotas maršrutas truko nuo 6 ryto iki vidurnakčio (su keturių valandų sustojimu Rygos oro uoste ir Stambule apie 8 valandas).

Adana, kaip pirminis mūsų kelionės taškas buvo pasirinkta neatsitiktinai. Man tai nebuvo naujas miestas - jame lankiausi 2006-aisiais. Ten mane pasikvietė paviešėti į šį miestą nutelėjusi lietuvaitė, kuri iki tol man buvo pažįstama tik virtualiai - iš turkaičių bendruomenės supermamų puslapyje. Tik vėliau susivokiau, kad gerai, jog aš ne Norvegijoje - už tokį rizikingą kelionės planą iš manęs mygom būtų išlupę mano vaikus.

Bet aš pataikiau ten, kur reikia ir lietuvaitė manimi rūpnosi, kaip sava. Prabuvau ten tris ar keturias dienas (aplankant Karatašą - to regiono kurortinį miestelį) ir, kaip priklauso pagal turkišką vaišingumą, iš manęs nepaėmė nė cento (nors siūliau, pasiūlymas buvo atmestas)

Dukra Karatašo jachtų prieplaukoje (dabar jai bemaž 15) 

Adanoje mes dar aplankėme vieną man iš anksčiau pažįstamą turkų šeimą ir aš savo vaikus užfiksavau su turkų bendraamžiais

Labai gaila, kad iš to laikotarpio neišliko daugiau nuotraukų (jos dingo kartu su kompų kaita), bet galvoje likusių prisiminimų niekas ništrins.

Paviešėję Adanoje, mes autobusu pasileidome link Anamūro - Alanijos regione esančio nedidelio kurortinio miestelio, dar kitaip visiška bananų sostine tituluojamo. Ten apsitojome pas "hospitality club" (pagūglinkite) narį, jauną studentą Hasaną. Iš jo mes gavome nakvynę ir pusryčius, o visa kita (apylinkių lankymas su jo mašina, bet mano užpiltu benzu, vakarojimai pakrantės kavinėse, apsilankymai istorinėse vietose, pietūs ir vakarienės) jau buvo finansuojama iš mano kišenės. Kiek ten palikau, nepamenu, bet pamatėme išties daug, mano paauglys sūnus susipažino su turkais, kurie jam paliko puikų įspūdį, ir pamažu keitė savo paauglišką nacistinį požiūrį.

Vėlgi kelias dienas paviešėję Anamūre, išsiruošėme į Antaliją, o iš ten - lėktuvu į Stambulą.

O Stambule mūsų laukė vienos mano labai geros draugės internetinis pažįstamas (tiems, kas seka mane nuo pradžių, tai čia tas ). Ir vėl kelių dienų trukmės viešnagės metu neleido piniginės išsitraukt, net ir tada, kai pirkau vaikams drabužius ir net nepatogu būdavo, kai jis sumoka (juolab, prisiekiu, jokių "atgalinių" pareikalavimų nebuvo, ir labai gerai. nes apsivėmus būčiau).

Štai taip ir baigėsi mano pirmoji dviejų savaičių trukmės kelionė su abiem vaikais į Turkiją, kuri pagal šių dienų biudžetą ir 900 eu nebūtų kainavusi.

Tiesa, ta lietuvaitė-turkaitė mane kažkuriuo meu iš FB draugų iššveitė. Priežasties nežinau, lyg ir viskas gerai buvo. Bet gaila, kad jai pasirodė, jog mūsų biolaukai nesueina

Kaip visiškai nekaltai ir iš anksto neplanavus galima prisidirbti :D

Retai mano gyvenime pasitaiko diena, kad nė žodžiu neužsiminčiau apie Turkiją, ten įgytas patirtis ir patirtus nuotykius. Todėl kartais, normalu, net pamirštu, kur kam ir ką pasakojau. Jau maniau, kad šia tema būsiu pasisakiusi, bet peržvelgus įrašus paaiškėjo, kad tik tiek. Ir nors turkiški rašmenys mums visiems bemaž suprantami, tačiau tie maži skirtumai gali privesti iki to, kad kikensite už pilvų susiėmę. 

Taigi, turkiškas raidynas. Dėkokite Turkijos tėvui Mustafa Kemaliui Atatiurkui, nes tik jo dėka jūs visi bemaž galite skaityti turkiškai. 1923 metais, įkūrus Turkijos Respubliką, pirmasis ir iki šiol šlovinamas prezidentas (faktiškai Turkijos Leninas, skirtumas tik tas, kad Turkijos žmonės jį myli ne primestinai, o nuoširdžiai) ėmėsi daugybės reformų. Viena iš jų - pakeisti arabiškus rašmenis į lotyniškus. 

Nagi, žiūrim, ką turim kitaip, nei lietuvių abėcėlėje.

C - tariasi kaip dž

Ç ir Ş - tariasi kaip Č ir Š

Ğ - nesitaria, bet prailgina prieš ją esančią balsę (tarkime, padėkos žodis sağol tartųsi kaip saaol)

İ - i su taškeliu viršuje tariasi taip, kaip mes ir įpratę

I - be taškelio viršuje virsta kietuoju balsiu, kurio mes lietuvių kalboje neturime. Tai būtų analogiškas garsas rusiškam ы

Ö ir Ü - irgi lietuvisškai neturime, bet tie, kurie mokosi, pavyzdžiui, vokiškai, tai žino, kad šios raidės virsta "io" ir "iu"
J - tariasi kaip Ž
Y - tariasi kaip J

Na, o dabar žiūrime, ką galime iš to gauti.

Jei krepšinio komentatorius savo užrašuose mato Jasikevičiaus pavardę, jisai jam automatiškai patampa Žasikevičiumi :)

Aš, Jūratė, Turkijoje tampu Žurate.

Bet topiškiausias bajeriukas įvyko su vienu visiškai nekaltu žodžiu. Viešėjau aš pas draugus Stambule, turkiškai tąsyk mokėjau rezervuotai. Tačiau visada po kiekvienos kelionės aš grįžtu su papildomu nauju bent keliasdešimties žodžių ar frazių rinkiniu. Tad ir tąsyk buvo ne išimtis. Klausiu aš savo bičulių, kaip bus turkiškai "man nuobodu" (klausimas buvo suformuluotas angliškai I'm boring). Tai jie ir atsako - sıkıldım (be taškelių). Tuomet toms i su taškeliu ar be didelės reikšmės neteikdavau, nors skirtumus ir žinojau. Ai, galvoju, man kaip užsieneitei kai kurie tarimo niuansai gali būti ir atleisti.

Tad aš tą sıkıldım pakartoju lietuvišku tarimu - aaa, tipo, sikildim :D

O esmė ta, kad sıkıldım - man nuobodu, o sikildim - užsi*isau

Papildomi rūpesčiai, bet nulis neigiamų emocijų

Jau vien pavadinimu, manau, atbaidžiau kokį vieną kitą papildomą tūkstantį skaitytojų - nu per daug jau pozityviai jis skamba :)

Ir tikrai, šis įrašas kiek skirsis nuo anksčiau mano pradėto "siurbėlių" serialo įrašų. Ši istorija, nors ir prasidėjo žadėdama daug papildomų rūpesčių, mano atminty, vos tik papurtau ją savo kloduose, sukelia vien šypseną :)

Na, pirmąja pastraipa lyg ir atskleidžiau bemaž visas kortas, bet pozityvumo priešininkai, ištvėrę skaitymo kančias iki galo, vis tiek ras ne itin smagios informacijos :( Vėliau apie tai.

Pirmasis mano, kaip gidės, sezonas Turkijoje. Tiems, kas nežinojo, aš turkomanė esu nuo pat savo pirmosios kelionės į Turkiją 2004-aisiais. Na, tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį, bet vėliau, kai jau pradėjau kojomis žengti ir per kitų šalių žemes, beje, vien puikius įspūdžius palikusias, niekas nenugalėjo mano meilės Turkijai. Gal dėl to, kad ji pirmoji? Gi ir pačią pirmąją meilę vyrui pamenu kaip išskirtinę net iki šiol, nors nei vilčių, nei svajonių ir net noro visa tai atgaivinti nebelikę.

Mes pirmąjį sezoną, visos į Turkiją atvykusios kolegės, turizmo srityje buvome žalios kaip ką tik sunokęs agurkas. Gavome sau į "motinėles" kolegę Rūtą - jau turizmo rinkoje ne vieną penkmetį besisukiojusią moterį. Tai tam tikra prasme buvo pliusas. Pamenu, kai viena Estijos kolegė turėjo problemų dėl savo turisto repatriacijos (jis sąmoningai atvyko neapsidraudęs, nes iš anksto žinojo, kad tai, ką jis padarys atostogaudamas - nedraudiminis įvykis), bo anas iš kažkelinto viešbučio aukšto žemyn galva "skėlė niurką". Kol mes visos su užuojauta sukiojome galvomis tai į Rytus, tai į Vakarus - tipo vai vai vai,  Rūta pasakė: tas, kas neturėjo rūpesčių dėl lavono, tas ne gidas. Amen. Tai aš ir šiandien galiu pasakyti - aš ne gidė, nes per tris sezonus visko buvo, bet tik ne lavonų. Šlovė tau, viešpatie, kad apsaugojai :)

Tai va, grįžkim prie temos.

Savo darbą Turkijoje pradėjau kaip toj dainoj: "Man jūra iki kelių, dangus lig pažastų). Atrodė, vos tik duosite man problemą, aš ją tuoj pyst-švyst ir išspręsiu.

Va čia jau buvo MANO perdėtas susireikšminimas.

Skambina kolegė Laurinta. Jinai į viešbučius išvežiojo vienus pirmųjų savo turizmo karjeroje turistų. Tai va, skambina ir pareiškia, kad ką tik į mano priežiūros sferoje įstatytą viešbutį atvežė porą turisų iš Lietuvos, iš kurių vienas, kai registruojantis prireikė paso, paaiškėjo, kad jį paliko oro uoste.

Taip, ji taip ir pasakė - reikės viskuo pasirūpinti. Na, iš esmės ta reiškia laikyti tuos turistus padidintos priežiūros zonoje.

Į paso paieškas buvo pajungta visa keliakalbė (pagrinde rusiškai) agentūra. Tačiau vis tiek šią istoriją ištiko happy end'as. Kai aš atvykau į viešbutį, pasirodo, pasas pas "nelaimėlį"  jau buvo atvykęs keliomis minutėmis anksčiau už mane.

Bet pats smagumas manęs dar laukė :D Nepamenu tikslaus susitikimų grafiko, bet dar važiuojant autobusu iš oro uosto turistams yra diktuojami jų susitikimo su gidu laikai.

Tai va, ateinu, aš pas du tuos senjorus (vienas iš kurių sugebėjo oro uose pamiršti pasą), sėdžiu, pasakoju atostogų planą, bandau prastumti vieną kitą ekskursiją... Tačiau tas, kuris pametė pasą, mane ragina viską baigti kuo greičiau, mat jo laukia jau kitas susitikimas netoliese esančiame viešbutyje (net išsiaiškinti, kur jis yra per tą laiką spėjo :D)

Žodžiu, buvo taip. Laurinta, veždama turstus iš oro uosto į viešbučius, diktuoja susitikimų su gidu laikus. Tiedu senjorai viską sąžiningai užsirašinėja ir viską supranta taip, kad privalo dalyvauti VISŲ viešbučių susirinkimuose :D

Prisiekiu, kai jie atvyko, vaikščiojau jų lankyt kasdien. Jei jau per vieną dieną tiek sugebėjo prisičiūdint, tai, maniau, savaitės trukmės atostogos bus vienas ilgas ir nesibaigiantis čiūdas.

Bet kai jie pasakė, kad "gatvės agentūroje" nusipirko raftingą, tai prisiekiu jums, meldžiausi vos ne visiems dievams iš eilės, kad tik jims kas neatsitkų. Juolab kad buvo gegužė - vanduo upėje ties pavojingu lygiu neistreniravusiems.

Iš vienos pusės neapleido skepticizmas - nu kas gali tame Antalijos regiono upeliūkštyje atsitikti, kur net šeimos su vaikais plaukia.

O iš kitos - gyvenimiška patirtis. Mano buvusi kolegė kaip tik, būdama 33 amžiaus, savo gyvenimą ir baigė turkiškame raftinge (Alanijos regione) daugiau nei prieš 10 metų. Nes kaip tik išvyko su "gatvės agentūra", po to, plaukiant link prisišvartavimo vietos srovės sumėtyta krito iš plausto ir viskas - nebėr žmogaus. Po metų ar poros, kai tame "vaikų darželio" lygio upeliūkštyje dar kažkas nuskendo, niekam, net "gatvės agentūrom"  neleidžiama plukdyti žmonių be šalmų (mano kolegę greičiausiai tai ir pražudė - neturėjo šalmo, turbūt galva trenkėsi į akmenį ir basta)

Kadangi pas tuos senjorus lankiausi kasdien ir perdėtai ar ne, bet nuoširdžiai jais rūpinausi, tai atsisveikinant vienas iš jų (tas "didysis") kaltininkas pasakė, kad manęs neužmirš, kol gyvas.

Man jiedu priminė tuos du bičus iš mini serialo "Du bambekliai" :D

O jūs su tuo raftingu atsargiau.
Būtinai reikalaukite šalmų, nesvarbu, kokioje pozicijoje plaukiate

Nebylys kurčiam sakė, kad aklas matė, kaip šlubas greitai bėga

Kietas pavadinimas, ane? :) Deja, autorystės sau prisiimti negaliu, liaudžiai jinai priklauso, nes niekieno neužpatentuota.

Bodrume yra toks viešbutis ISIS. Bent užpraeitą sezoną jis dar dirbo tuo pačiu minėtu pavadinimu, nors pagal šių dienų aktualijas - pakeisti viešbučio vardą yra būtina net ir tuo atveju, jei jis nekeičia savininkų ir neplanuoja reformų, renovacijų ar kitokių atsinaujinimų :D

TripAdvisor šį viešbutį iš paukščio skrydžio pateikia taip

Tas viešbutis yra 5*, bet ekonominės klasės, todėl vertinamas būdavo įvairiai. Kartais pamaina (savaitės trukmės) praeidavo ramiai, kartais su "pašokdinimais". Tai, manau, priklausydavo nuo to, kokią iki tol patirtį tos pačios kategorijos viešbučiuose, bet kituose regionuose įgydavo poilsiavę žmonės.

Vieną dieną į šį viešbutį atvyko "trys kambariai": viena vidutinio amžiaus pora, viena "geltonsnapių" ir šeima (dabar nepamenu, trijų ar keturių asmenų, bet čia ne esmė).

Kai atėjau į susitikimą su jais, tai prasidėjo iš karto. Ta vidutinio amžiaus pora buvo nepatenkinta viskuo, šeima - tik tuo, kad neveikia kondicionierius, o jaunimas tylėjo ir nieko nesakė, o tai jau vertinama kaip, mažiausiai, patenkinama būsena.

Visų pirma einu į registratūrą ir reikalauju, kad būtų mano klientams pataisytas kondiconierius. Darbuotoja viską užsirašo ir patikina, kad problema bus išspręsta ir "sorun yok" (rūpesčių nėra).

Tada visus pakviečiu į nemokamą apžvalginę ekskursiją po Bodrumą (kurios pagrindą sudaro "šopingas" ir tai aš visada akcentuodavau, išskyrus pirmąjį kartą, kai net du autobusus išsivežiau neįspėjusi apie šios nemokamos ekskursijos "prasmę". Gyveni, tsakant, ir mokaisi). Užsirašo tik tie, kurie mažiausiai jaučiasi patenkinamai, nes jokių pastabų, nei dėl viešbučio, nei dėl mano darbo kokybės nesako.

Tuomet pasilieku tik su tais, kurie visiškai nepatenkinti. Absoliučiai viskuo. Visų pirma pasikvieičia mane į kambarį pažiūrėti, kokiomis "baisiomis" sąlygomis jie apgyvendinti. Moteriškoji pusė rauda pačiom tikriauiom ašarom, nes atostogos prasidėjo taip baisiai, kad jau baisiau nebėr kur. Nežinau, kiek jinai ašarų ir jos sukeltų pasekmių į servetėles prišniaukštė iš viso, bet žiūrėdama į kambarį aš, ne kaip gidė, o kaip eilinis žmogus, nesupratau, ko čia žliumbt. Aišku, esu mačiusi ir šimtą kartų geresnių, didesnių, prašmatnesnių kambarių, bet tas, į kurį žiūrėjau, dėl šio fakto nebūtų vertas nė vienos mano ašaros. Viešbučio aprašymuose standartinis dvivietis kambarys atrodo taip ir objektyvumo dėlei turiu pažymėti, kad nuotraukose atrodo žymiai geriau, nei realybėje, bet, nepaisant to, ne kardinaliai priešingas realybei

Bet čia subjektyvi mano nuomonė, kažkam gal labai svarbu tas kambarys. Tad pradėjau daryt visus žygius, kad jiems tą kambarį pakeistų ir moteris galėtų toliau ramiai mėgautis atostogomis. Kiek tai įmanoma, nes ir maistas buvo prastas, ir teritorija šiukšlina, ir personalas nedraugiškas... žodžiu, kai randi vieną trūkumą, tai jis kažkaip ima ir pradeda daugintis lyg bacila kokia.

Kitą dieną į nemokamą apžvalginę ekskursiją atvyksta ISIS viešbučio "geltonsnapių" porelė, ką tik baigusi vidurinę, bet feisbuke jau pasižymėję kaip sužadėtiniai. Tąsyk jų asmeniškai paklausiau, ar tikrai tame viešbutyje taip jau blogai. Jie pasakė į smulkmenas dėmesio nekreipianys, viskas juos daugiau ar mažiau tenkina, jie atvažiavo ilsėtis, o ne priekabių ieškoti ir t.t. Koks šaunus jaunimas, tąsyk pagalvojau :)

Tačiau dar tos pačios dienos pavakarę aš vėl nuėjau į ISIS pasiteirauti, kaip klostosi reikalai likusiems poilsiautojams. Verkiantys naujo numerio negevo, šeimai kondicionierius nesutaisytas. Darsyk kviečiuosi generalinį menedžerį, kuris patikina, kad kondiškė tuoj veiks, o kambarys porai bus pakeistas rytoj.

Trečią dieną nueinu į viešbutį. Verkianti pora nebeverkia, nes gavo puikų kambarį, o tos šeimos, kuriai neveikė kondicionierius, galva jau pradėjo svaidytis grasinimais, nes, pasirodo, vis dar neveikia. Aš vėl braižausi aplink registratūrą, vėl reikalauju pataisyt kondicionierių, jie man vėl pažada... ir t.t. ir pan. iki pat pamainos pabaigos.

Kai jie grįžo namo, gavau tris skundus.
Verkianti porelė be viso kito parašė, kad "gidė stengėsi, bet viešbutis į jos pastangas nereagavo".
Šeimyna skundėsi dėl visą savaitę neveikusio kondicionieriaus ir parašė "kad gidę viešbutyje matydavome gana dažnai, bet jai mūsų problemos buvo neįdomios".
Na, o "geltonsnapiai" sužadėtiniai tai kalė iš širdies :D Ranka rašytame skunde su keliomis gramatinėmis klaidomis jie iš viso reikalavo kompensuoti kelionės išlaidas, nes patyrė tokią moralinę žalą, kurios jokiais pinigais neišmatuosi, o "gidę viešbutyje matė iš viso tik pirmąjį kartą, daugiau nebepasirodė" (nors visus informuodavau, kada pasirodysiu, bet jiems atostogų metu gidė mažiausiai rūpėjo, tad ir neateidavo).

Taip kikenau į saują tąsyk. Blyn, galvoju, bent susitart galėjo, kad skundų turinys taip kardnaliai nesiskirtų :) Tad finale gavosi taip, kaip pavadinime parašiau :)

P.S. Šiandien peržiūrėjau aprašymus ir radau, kad nuo tiesiog ISIS hotel jis dabar vadinasi Goddess of Bodrum Isis hotel :D

Svetimos gėdos jausmas

Vieną gražią vasaros dieną (o gal ir pavasario pabaiga tai buvo, tiksliai nebepamenu) oro uoste pasitinku iš Lietuvos atvykusius turistus. Įsodinu juos į autobusus ir pajudame link jų užsakytų viešbučių.

Kažkokios aplinkybės lėmė, kad tądien didžioji dalis atvykusių turistų buvo nugabenti į vieną viešbutį - ar tik ne du dideli autobusai. O tai reiškia, kad tą patį viešbutį pasirinko ne mažiau, nei 80 turistų. Tai buvo mano pirmoji tokios "masovkės" patirtis ir aš, savaime suprantama, padariau šiek tiek klaidų, kurias išanalizavusi,  ateity jau rinkausi kitokią taktiką.

Žodžiu, lėktuvas atvyko ryte, o aš susitikimo su turistais laiką paskyriau tokį, kai dar ne visi jie buvo apgyvendinti. Primenu jums, gerbiamieji, kad visiškai nesvarbu, kada jūs viešbutį užsakėte, prieš pusmetį, ar net visus metus, tačiau atvykus į jį pirmojoje dienos pusėje, apgyvendinimo galite laukti iki 14 val. ar net ilgiau. Visiškai suprantamas jūsų noras apsigyventi kuo greičiau, atleistinos ir neigiamos emocijos, kurias dar labiau pastiprina kelionės nuovargis. Tačiau grasinimai advokatais, teismais, atleidimais iš darbo ir dar kitokiais susidorojimais, kurių tenka išgirsti - čia jau perteklius, mielieji. Tai yra ne tezturų, novaturų, kidyturų ir visokių prieš tai buvusių, bet jau amžiną jiems atilsį turų ar juo labiau gidų kaltė. Tokia yra Turkijos viešbučių praktika ir ji yra aiškiai išdėstyta sutartyse -  išsikraustyti reikia iki 12 val., o apgyvendinimas prasideda nuo 14 val. Tad jei gavote kambarį anksčiau nei antrą dienos, tai laikykite, kad jums pasisekė. Jei atvykote anksti ir nežinia, kada tas kambarys bus suteiktas, tai niekas nedraudžia jums pradėti naudotis viešbučio paslaugomis iš karto po to, kai pridavėte dokumentus registracijai ir gavote apyrankę (kai kuriuose viešbučiuose, apyrankių nebūna). Eikite į pirtį ar tualetą persirengti, drėbkitės ant gulto prie baseino ir jūros, užsisakykite alkoholinį ar ne kokteilį ir pradėkite atostogauti. Nebūtina gi visą tą laiką vartyt šiknos pusrutulius kairėn-dešinėn ant foteliuko prie registratūros ir kas penkias minutes klausinėti darbuotojo, ar jūsų kambarys jau paruoštas. Patikėkite, kai bus paruoštas, tai iš karto jį ir gausite.

Kadangi žmonių, kaip minėjau buvo labai daug, tai ir jų reakcijos buvo įvairios. Kai kurie kambarį jau gavę, tad ramūs ir lauktų iš manęs su atostogomis susijusios informacijos. Na, o tie, kurie vis dar vartėsi ant fotelių, tai pamatę mane masiškai užpuolė, prie jų prisidėjo dar keli, kurie jau apgyvendinti "ne tokiame kambaryje" ir aš pasijutau kaip zoologijos sode netyčia įkritusi į kokios gana plėšrios gyvūnų rūšies šeimynos aptvarą.

Sugaišau šiek tiek laiko, kol suvaldžiau situaciją, bet ir sulaukiau šiokių tokių neigiamų pasekmių - dalis turistų, kuriems buvo viskas gerai, neištvėrė mano perdėto dėmesio tiems, kuriems viskas blogai ir tiesiog pasišalino, taip ir neišklausę to, ką ketinau jiems pasakyti.

Kantriausieji liko. Mano akys iš karto užfiksavo porelę, tiksliau, moteriškąją jos pusę, kuri įdėmiai manęs klausėsi, bet tokia veido išraiška, lyg šuo, kuris mąsto - pulti dabar ar dar šiek tiek palaukti. Tačiau iš manęs užsisakė ekskursiją po Bodrumo pilį ir jame esantį povandeninės archeologijos muziejų + pasiplaukiojimas jachta (čia toks 2in1 variantas, beje, labai smagus).

Ekskursijos diena. Kadangi aš buvau vienintelė visame Bodrume lietuviškai kalbanti persona, tai pati ekskursijas vesdavau tik tuo atveju, jei surenku pilną autobusą lietuvių. Informacinių susitikimų metu visada tai akcentuodavau - jei nėra pilno autobuso lietuvių, tai ekskursija vyks rusų kalba net ir tuo atveju, jei didžiąją dalį turistų sudarys lietuviai, ir tik keli rusai.

Bodrumo pilies ekskursijai labai gerai buvo paruošta mano kolegė iš Rusijos, vien geri atsiliepimai grįždavo apie jos darbą. Be tądien ji grupėjo turėjo ir keletą lietuvių, tad grįžusi iš turo iš karto atėjo pas mane. Mergaitė labai atsakinga, visada atsižvelgia į argumentuotas pastabas, tobulina savo įgūdžius, plečia akiratį - žodžiu, už jos atsakingą požiūrį į darbą krauju galėčiau pasirašyti bet kada.

Ji manęs paklausė, ar mano turistai dėl jos darbo neišsakė jokių pastabų, nes buvo viena pora iš Lietuvos, kurios moteriškoji pusė į ją nuolat žiūrėjo tokia veido išraiška, lyg ką tik šūdo būtų atsikandusi. Mergaitė buvo taip sujaudinta, kad jiems skyrė papildomo dėmesio, klausinėjo, ar viskas gerai, bet jokių tiesioginių pastabų neišgirdo.  Peržiūrėjusi toje ekskursijoje dalyvavusių lietuvių sąrašą iš karto tą porelę (tiksliau, moteriškąją jos pusę, nes apie vyrą neturiu ką pasakyti) identifikavau. Taip jai ir pasakiau - ji tikrai yra kažkuo nepatenkinta ( manimi irgi), tačiau tiesiogiai kažkodėl nieko neišsako. Na, bet gal bioritmai nesutampa, gal plaukų spalva nepatinka, gal, jos manymu, šypsomės per mažai - nusprendėm, kad tyli dėl to, jog priežastys ne objektyvios, o subjektyvios, tad dėl jų kelt vėją lyg ir nepadoru būtų.

Ir štai, moteris (poilsiavusi su savo teisėtu sutuoktiniu) grįžusi atgijo. Oficialaus skundo neįpaišė, bet komentarų po viešbučių aprašymais nepagailėjo. Na, kad aš nesusitvarkiau, kaip ji teigė - nesiginčysiu, nes taip buvo ir nieko čia nepakeisi. Dar šią moterį labai suerzino faktas, kad sykį aš tapau mane komandiravusio organizatoriaus mėnesio gide (balsuodavo turistai) - irgi driokstelėjo savo įspūdžius ir neigiamą nuomonę. Viskas tvarkoj, dėl to nė kiek nepykstu ir priekaištų neturiu. Kaip Džordža sako - aš ne doleris, kad visiems patikčiau. Bet čia ne ta situacija. Tai yra psichologiniai dalykai. Nes labai dažnai dėl tam tikrų atostogose nenusisekusių aplinkybių yra kaltinamas gidas, kaip tiesioginis bendravimo objektas. Nesvarbu, kad daugybė dalykų nuo jo nepriklauso, bet jis, kaip ta siurbėlė, privalo sugerti į save visos sistemos bėdas.

Mane labiausiai pribloškė tos moters teiginys, kad su ...(tam tikru organizatoriumi, neminėsiu pavadinimo) jinai daugiau nevažiuos, nes gidai vien rusai. Va tada, žinokite, man tikrai užvirė šūdas, juolab kad tai pasakė žemaitė (aš irgi šios tautybės atstovė), po vestuvių paveldėjusi rusiškos kilmės pavardę, o žmogų teisia ne už jo atlikto darbo kokyb, o už tautybę, kurios kraujo jos pačios vaikai kažkiek paveldės.

Chebra, valstybinė lietuvių kalba egzistuoja vienintelėje valstybėje pasaulyje - tai Lietuvoje. Jei vykstate su kelionių organizatoriais ir visas paslaugas pageidaujate gauti lietuviškai, būkite pasirengę prie kelialapio kainos primest dar kokį šimtą ar pusantro - vis tik išsiųst žmogų į pusę metų trunkančią komandiruotę kainuoja.

Šios istorijos moralas toks: gidai - ne šventos karvės. Jie - žmonės, kurie, pasitaiko, irgi daro klaidų. Jei manote, kad jų darbas prasilenkia su jūsų įsivaizduojamu kokybišku darbu, iš karto jam ir pasakykite. Na, jei nesate pratę visko aiškintis akis į akį, tai visai gali būti, kad tai darant pirmą kartą mažumėlę pakils spaudimas. Bet tai labai greitai praeina, patikėkite :) O jei sergate grafomanija, tai temų rašymui ir be skundų sočiai ;)

Situacijos, kai susireikšminote

Tęsiant siurbėlių temą noriu pasakyti tai, kad ne tik Turkija į mane įsisiurbė lyg kokia riebi dėlė, bet ir kai kurie turistai kraujo, kaip to mano vaikystės prūdo siurbėlės, išsrėbė.

Kaip jau ir minėjau, pamenu tik pačius blogiausius ir geriausius. Kai kurių vardus ir pavardes pamenu, bet ne visais atvejais veidus, kai kurių tik veidus, bet pavardžių - ne. Žodžiu, jei jie sąmoningai ar ne visai norėjo įsisiurbti į mano atmintį, tai jiems pavyko :) Aišku, tos "siurbėlės", kurios mano atmintyje apsigyveno dėl malonios patirties, yra vertintinos kaip gydomosios :)

Kaip aš džiaugiuosi, kad dabar esu tokioje pozicijoje, kai galiu ramiai, dėl nieko nesijaudindama atskleisti blogąsias patirtis. Pavardžių, dėl suprantamų priežasčių, neminėsiu. Bet "Atostogos Turkijoje" grupėje jau aptikau ne vieną "siurbėlę", sutiktą mano gidavimo laikais ir "nuleidusią" man kraujo :)

Ne veltui straipsnio pavadinime paminėjau žodį "nesusireikšminkite". Nes dažniausiai jūsų įsivaizdavimu patirti neigiami išgyvenimai bus nuleisti į klozetą, o jei skundą pateiksite raštu (į kurį gidas privalo atsakyti, pateikdamas savo poziciją), tai jis kolegų bus taip aktyviai aptariamas, kad jei tikėtume prietarais, jus tuo metu turėtų ištikti žagsėjimo, riaugėjimo ir bezdėjimo priepuolis vienu metu :)

Tai va, atėjo metas konkrečioms istorijoms be pavardžių.  Aišku, jei mano aprašytąsias istorijas perskaitys  kažkas iš "siurbėlių"" ir nepažins savęs, tai jie arba baigė mokyklą pagal adaptuotą programą, arba neseniai gavo basliu per galvą ir jų atmintis toliau, nei minus dveji metai, nebepatempia.

Iš pradžių maniau, kad aprašysiu kokias tris. Bet atminties klodai taip atgijo, lyg po išdulkinimo atšviežėjęs kilimas - vis naujos praeities istorijos, vis naujos. Tad žadu bent kokių trijų įrašų "serialą".

Taigi, jūsų dėmesiui - pirmoji.

Iš tiesų mano darbe turizmo Tukijoje srityje didžiausią malonumą teikė eskursijų į Pamukalę vedimas. Aš joms labai atsakingai ruošdavausi ir be atokvėpio maldavau liežuviu valandų valandas. Viską supliusavus gaudavosi 2-3 valandos nenustojamo kalbėjimo apie istoriją, papročius, religiją, konkrečius aplankytus istorinius objetus...

Niekada ekskursijos eigoje nesu gavusi jokių priekaištų, tik pagyrimus ir padėkas (kartais net arbatpinigiais išreikštas) už įdomiai praleistą laiką. Ir štai vieną dieną įvyko viena ekskursija. Niekuo neišsiskirianti, kaip ir visos, juolb ne pirmoji. Ir baigėsi viskas taip, kaip įprastai - išvežiojau turistus po viešbučius ir pati, nusikalusi po 19-20 valandų darbo, ramiai nuėjau miegoti.

Kitą dieną man skambina kolegė, viešbučių gidė ir klausia, ką aš vakar ekskursijoje pridirbau, nes jos globojama viena turistų šeima su krepšinio pasaulyje itin žinoma pavarde, neva grasina grįžę sukalti tokį skundą, nuo kurio aš ilgai neatsigausiu. Permąsčiau pati sau tyliai ir neradusi jokių savo darbo pažeidimų pasakiau, kad nieko.

Bet jie savo pažadą įgyvendino - skundą įkalė. Jo esmė - kad aš, prieš vakarienę pasakoju turkiškus tualeto ypatumus.

Taip, pasakoju.  Ir tiems turistams išvažiavus ir toliau pasakojau, bet niekada po to nesulaukiau jokių skundų. Nes tai, mano manymu, yra įdomi turkų kultūros ir jųjų įpročių dalis.

Tarkime, patys turkai tūlikus skirsto į turkiškus ir europietiškus. Pirmą kartą apie tą skirstymą sužinojau tik pačioje Turkijos į mane įsisiurbimo pradžioje - gal kokiais 2004- aisiais ar -05-aisiais metais. Viešėdama vienoje šeimoje tiesiog paklausiau, kur tūlikas, nes elementariai - prispyrė, nu, kur čia detektyvas? Tai mes sėdėjome pirmajame namo aukšte, bet man buvo pasiūlyta apsilankyti antarajame, nes ten, supraskite, yra "europietiškas", o pirmajame - turkiškas tūlikas.

Nebūčiau aš žurnalistė, jei nepradėčiau aiškintis skirtumų tarp tų mano paiminėtų tūlikų. Pasirodo, tas tūlikas, kuris su klozetu - europietiškas, o tas, kur skylė grindyse su keramine apdaila - turkiškas.

Dar praėjus keleriems metams svečiavausi kitoje turkų šeimoje. Kadangi jie mane lydėjo į tąsyk pirmąją mano gyvenime kelionę į Pamukalę, tai pakeliui sustojo "reikalui". Manęs nebuvo prispyrę, tad aš kantraiai laukiau lauke. Tačiau išėjusi mano turkė "podrūžkė" pasakė, kad ten vien klozetai, bet nė vieno tūliko :D Po tokio pareiškimo iškart užsimaniau myžt. Akurat - vieni klūzikai, bet man jie ir asocijuojasi su tūliku, kur čia problemos.

Pradėjau purtyt kitus savo turkus draugelius, tarp kurių turiu tikrai šaunių, plačiai akis į pasaulį atvėrusių žmonių. Man buvo paaiškinta, kad klozetų kai kurie žmonės vengia vien dėl to, kad pavojinga ant jų sėstis, nes nežinia kas ant jų prieš tai buvo prisėdęs. Tuo metu tupykloje ši grėsmė atkrenta, be to, jei yra poreikis, po gamtinių reikalų atlikimo gali ramiai apsiprausti (nes šlangelės su tekančiu vandeniu visada yra).

Tai va, prieš vakarienę aš visada turistams pasakodavau apie turkų tualetinius reikalus, juolab kad žinojau, jog tame restorane, kuriame mes vakarieniausime, tikrai bus abiejų rūšių tūlikai.

Žodžiu, tų žmonių, kurie nešioja tokią pat pavardę kaip ir du garsūs krepšininkai skundas atsidūrė ten, kur jam ir vieta - klūzike (nes skundas buvo surašytas jau europietiškoje Lietuvoje).

Kita istorija tokia topinė, kad aš ją net TV laidose pasakojau. Tiesa, su tais turistais teko bendrauti tik telefonu, tad jų veidų aš net nesu mačiusi.

Žodžiu, išsiruošia trijų asmenų šeima atostogoms į Turkiją: tėvas, motina ir mažametė, ikimokyklnio amžiaus jų dukra, serganti astma. Užsisako kambarį, standarinį. Ateina - kambaryje stovi lova ir jokio kito guolio trečiam asmeniui. Skambina man - kur trečia lova. Pažadu labai greitai šį reikalą sutvarkyti, aiškindama, kad užsisakius standartinį numerį yra kiek vėliau atnešama standartinė trečia lova arba gana patogi "raskladūškė". Aišku prieš tai atklausau tiradą, kaip šeima atvyko pailsėti, o ne ieškoti geresnių sąlygų savo "astmatikei" dukrai, nes jai , suprantate, jau reikia purkšti vaistus, o trečios lovos nėra. Pasiūliau vaikui vaistus supurkšti tėvų lovoje - nes pataisykite mane, jei klystu - argi yra skirtumas kur ir kokiomis aplinkybėmis sergančiajam suduodami vaistai, svarbu, kad tai įvyktų laiku, kaip daktaras nurodė

Na, o kai reikalas su lova mano pastangomis buvo paspartintas tada mamaša man skambina su nauju priekaištu. Kataloge ji esą perskaičiusi, kad kambarys turi būti 22 kvadratų, o jinai iš akies nustačiusi, kad ne daugiau, nei 15. Sakė, išmatuos, ir tokios "sušiktos gidės" (priskiekiu, cituoju taip, kaip buvo pasakyta) daugiau neminėtinoje įstaigoje nebedirbs.

Kai paaiškėjo, kad ji savo pažado laikėsi - tai yra su liniuote matavo kambarį ir skaičiavo jo kvadratūrą - prisiekiu, vos iš lovos neiškrirtau (nes tuo metu ten ir buvau išeiginę pasidariusi).

Finale, nors žadėjo ištaškyti organizatorių, kuriam aš tuo metu dirbau,viskas baigėsi tuo, kad tas organizatorius ir toliau dirba, o aš iki šiol nežinau, su kuo bendravau kitame laido gale (prisistatė kaip teisininkė, aha, mhm :D )

Kaip ir sakiau, turiu daugiau istorijų. Nors iš savęs tikėjausi netrikdomo darbo, bet vis tiek atsirasdavo nepatenkintų. Vėliau šiuo klausimu išsakysiu savo nuomonę, nes reikia visas istorijas pateikti

Ką turi bendro siurbėlės ir Turkija?

Žinote, ko aš labiausiai bijojau vaikystėje? Ogi siurbėlių. Prie prūdo (bendrine kalba - kūdros, bet šįsyk apsieisime su žemaičiams labiau įprastu šio vandens telkinio pavadinimu), kuris buvo iškastas netoli mūsų namų (tuo metu, kai gyvenome kaime) jų ten, krante, buvo devynios galybės. Kai buvau maža, mane tėvai, ar išleisdavo, ar ne, bet aš vis tiek išmarširuodavau "prašlifuot" kaimo takelių ir vieškelių. Bet vos atšilus orui atsidurdavau prie to prūdo kažkodėl, nors tam tikra jo faunos dalis mane ir baugino.

Kaimas mažas, visi vieni kitus pažįsta, tad net ir girtis plačiai niekam nereikėjo, kad aš tų siurbėlių bijau kaip piktosios dvasios česnako. Kartą man, sėdint palei krantą, kažkoks vyresnis berniokas sauja pasėmė vandens iš to prūdo ir, šliūkštelėdamas mano pusėn, suriko: "siurbėlė".

Neįsivaizduoju, koks buvo atstumas nuo to prūdo iki mano namų, gal koks puskilometris, manau, galėjo būti. Tai aš, pašokusi nuo kranto pasileidau tekina kiek tik kojos neša, vis atsigręždama, ar ta siurbėlė manęs nesiveja (man atrodė, kad jinai rangosi kosminiu greičiu paskui mane kaip kokia ilgoji tropikų gyvatė).

Parlėkusi iki namų užsivėriau duris ir laikiau jas užrėmusi, kad ta nedorėlė siurbėlė tik vidun neįsiveržtų. Vėliau mamos paklausiau, kodėl tos siurbėlės manęs taip nemėgsta, ar tik nebus taip dėl to, kad aš esu Surblytė (tokia buvo mano mergautinė pavardė). Abejoju, ar mano mama pamena šį mano klausimą, bet man jis jau 40 metų iš atminties nebuvo išdilęs nė dienai. Na, man buvo 4-5 metai, aš pasižymėjau "vaikiškų anekdotų" kūryba, tad  suprantama, kad ji vieną kitą mano "išmonę" prisimena, kurios aš nepamenu, o jinai nepamena to, kas man, kaip vaikui neištrinamai įsirėžė į atmintį ir išliko iki šių dienų. Ne tik įsirėžė, bet dargi iki šiol turi pasekmių. Tad į mano klausimą apie siurbėles (na, ar jos manęs nemėgsta dėl pavardės) mama atsakė tvirtu "TAIP". Tąsyk ja šventai patikėjau, bet, kaip sakiau, jos veidas man tąsyk "nusifotkino" ir persikopijavo į mano atmintį ir tik augdama "suvedžiau", kad ta veido išraiška iliustravo iš visų jėgų vos laikomą besiveržiantį juoką.

Ir taip aš visą gyvenimą bijau siurbėlių. Ir ne tik jų, bet taip pat ir įvairiausio plauko kirmėlių, sliekų, o jei jau pamatau gyvatę (kad ir gluodeno ar žalčio pavidalu), man sustingsta kraujas. Va, čia, iš google paimta kraugerė , specialiai  tokia "nepiktybinė", kad nesupykintų žmonių, išgyvenančių tokias pat, kaip mano, emocijas

Aš šitų šliužų bijau ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme. Tiesiogine, kai jau suaugau - tiesiog nemalonu. Perkeltine - apsaugokit mane, aukščiausiosios jėgos, kaip bijau. Nes jie gali įsisiurbti į tave ir reguliuoti gyvenimą, jei gali pasislėpti užantyje ir trenkti iš pasalų... Oi, daugybę galimybių tie šliužai gali prisimąstyti.

Bet štai, atėjo 2004-ieji, ir viena, perkeltine prasme, siurbėlė, įsisiurbusi į mane man sukėlė pačias geriausias emocijas. Ta "siurbėlė" buvo Turkija.

Nuo 2004-ųjų aš šioje šalyje lankiausi kasmet, kartais net kelis kartus per metus. Iš pradžių su kelionių organizatoriais, pirkdama iš jų poilsines keliones, o vėliau jau ir jų paslaugų atsisakiau, vykdavau savarankiškai.

Atėjo 2010-ieji (baisūs krizės metai, kuomet masiškai būdavo iš darbų išmetinėjami visai neblogi specialistai)  ir aš, būdama gana sėkminga žurnalistė, kurią nemažai radijo klausytojų pažinojo iš balso, netekau darbo. Aplinkybių nekomentuosiu, piktumo, manau, nėra nė iš vienos pusės (na, laikas buvo toks) Todėl, susiklosčius sėkmingoms aplinkybėms aš laimėjau gidų čempionatą ir išvažiavau dirbti į Turkiją gide.

Abejoju, ar ką nustebinau tokiu savo karjeros posūkiu, juolab kad supermamose jau ilgą laiką buvau žinoma, kaip turkomanė Smurka, o mano kelionių nuotykiai buvo perskaityti daugiau nei 100 tūkst. kartų (gaila, kad šis skaičius neiliustruoja unikalių skaitytojų, o tik tai, kiek kartų buvo "atversta" tema).

Jūs neįsivaizduojate, su kokiu patosu ir su kokiais lūkesčiais aš važiavau dirbti į Turkiją. Buvau įsitikinusi, kad man tiesiog lemta būti pačia geriausia gide.

Bet po kurio laiko prisiminiau M-1 sekretorės, kuri kažkada irgi buvo įsidarbinusi kelionių vadove komentarą: "apie lietuvius iki tol buvau geresnės nuomonės".

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Na, sorry, įsisiūbavau aš čia apie siurbėles, tokia ilga įžanga gavosi. Tad sekite mano puslapį, nes netrukus išgirste ir mano patirtį, kuri niekaip negali pasipriešinti buvusios kolegės teiginiui, kad apie lietuvius ji iki tol maniusi geriau.

Aš, kaip gidė, sutikau daug tūkstančių turistų. Argi reiktų stebėtis, kad daugelio iš jų nepamenu? Bet tikrai nėrai taip, kad neprisminčiau nė vieno - prisimenu pačius pačius geriausius ir pačius pačius blogiausius. Taip, kai kuriuos net vardu ir pavarde pašaukčiau, o kai kuriuos pamenu tik  iš veido. Jei sutikčiau gatvėje, tai prisiminčiau, kur juos buvau sutikusi

Mustafa ar Jusufas?

Kuo labiau artėja atostogų sezonas Turkijoje, tuo daugiau asmeninių klausimų aš sulaukiu.

Pastaruoju metu itin dažnai manęs klausia apie lietuviškai kalbančius turkus Alanijoje. Daugelis įsivaizduoja, kad toks unikalus atvejis gali būti tik vienetinis :) Tad žmonės, iš vienų bičiulių išgirdę vieną informacją, iš kitų - kitą, nesusigaudo, ar apie tą patį žmogų eina kalba.

Nusiraminkite. Alanijoje yra bent du turkai, kurie į jus kreipsis lietuviškai. Gal jų yra ir daugiau, bet bent jau man kol kas žinomi tik du.

Su Mustafa Erkut aš susipažinau daugmaž prieš trejus metus, kuomet su šeima, pagavę itin pigius kelialapius, išvykome poilsiauti į Alaniją. Tai be galo charizmatiškas žmogus, darantis be galo daug klaidų lietuvių kalboje, bet jos tokios žavios, kad šį žmogų akyse dar labiau pamilsti. Juolab kad tos klaidos esmės vis tiek neiškreipia, viską įmanoma suprasti.

Jo susidomėjimas lietuvių kalba - chrestomatinis. Na, sutiko žmogus žavią lietuvaitę, įsimylėjo, vedė... Mylėdamas ją ir lietuvių kalbą pamilo. Aš spėju, kad jo žmona turkiškai kalba geriau, nei jis lietuviškai (na, čia jau riečiu savo mažos valstybės mažą nosį - mes gabūs kalboms), bet gyvenimas eina į priekį, tad ir jo kalbos žinios, manau, irgi tobulės. Juolab kad Mustafa turi neeilinį privalumą - jam nereikia stoti į jokius kursus, tie kursai yra tiesiog jo namuose, o geresnės mokytojos, nei jo lietuvė žmona, bent jau aš neįsivaizduoju.




Mustafa Erkut. Facebook nuotr.


Maniau, kad be Mustafos, daugiau Alanijoje lietuviškai kalbančių turkų nėra, o jei ir yra, tai jie sukasi kur nors kitur, o ne turizmo rinkoje. Nes paprastai man tokių žmonių net ieškoti nereikia, man apie juos kas nors ima ir praneša.

Tačiau prisijungusi prie FB grupės "Atostogos Turkijoje" aš virtualiai susipažinau su dar vienu puikiai kalbančiu lietuviškai turku Jusufu Lal. Jis pats man asmeniškai parašė, grupėje perskaitęs kažkokį mano įrašą, iš kurio susidarė įspūdį, kad aš puikiai išmanau Turkijos turizmo rinkos ypatumus. Aišku, girtis gal ir nepadoru, bet prieš faktą irgi nepapūsi - tikrai daug išmanau. Juolab kad pati esu savarankiškai išmaišiusi bemaž pusę šalies, o be to, dar tris sezonus Turkijoje atkaliau kaip gidė.

Kadangi Jusufo nebuvau sutikusi akis į akį, tad ir mano nuomonė apie jį ribota - tokia, kokią sugebėjau ją susidaryti iš virtualaus bendravimo. Pagrindinis jo išskirtinumas yra tas, kad jis - pirmasis ir kol kas vienintelis gidas, turintis licenciją, suteikiančią jam vesti ekskursijas lietuvių kalba.

Jei kas nors iki šiol dalyvavo kokioje nors ekskursijoje lietuvių kalba, tai žinokite, kad visa informacija, kuri jums buvo suteikta, gavote nelegaliai. Aišku, jums, kaip turistams, svarbu turinys ir jo kokybė, tad gilintis į Turkijos teisinius niuansus kaip ir nėra prasmės, tačiau jaučiu pareigą apie tai jus informuoti, o išvadas darykitės patys. Jei jau neišeina, tada rašykite man asmeniškai FB puslapyje "Smurka", paaiškinsiu asmeniškai.

Grįžtam prie Jusufo. Aš buvau įsitikinusi, kad jo susidomėjimas lietuvių kalba buvo nulemtas vėlgi chrestomatinių aplinkybių - nė neabebjojau, kad čia savastį bus prikišusi kokia lietuvaitė. Ir kaip nustebau, kai pasirodė, kad ne. Pasirodo, šis žmogus yra tiesiog pragmatiškas ir lietuvių kalbos mokslų ėmėsi tik pastebėjęs, kad Turkijos turizmo rinkoje atsivėrė niša. Jis jau turėjo gido pažymėjimą, suteikiantį jam teisę vesti ekskursijas turkų ir anglų kalbomis. Tačiau, dirbdamas Alanijoje jis pamatė, kad kai kurios šeimos negali nevaržomai rinktis ekskursijų, ypač istorinių, nes vyresnės kartos šeimos dalis supranta tik rusiškai, o jaunesnės - tik angliškai. Taip jis atsidūrė Vilniaus universiteto organizuojamuose lietuvių kalbos kursuose.

Juos baigęs susidūrė su kita problema. Paaiškėjo, kad Turkijoje nėra nė vieno žmogaus ar įstaigos, galinčios patvirtinti jo lietuvių kalbos žinias. Tada jis kreipėsi į Lietuvos ambasadą Ankaroje, kuri mielai sutiko jį išegzaminuoti ir po egzamino suteikė pažymą, kad Jusufas lietuvių kalbos egzaminą išlaikė. Taip jis tapo pirmuoju ir kol kas vieninteliu turku, turinčiu teisę vesti ekskursijas lietuviams jų gimtąja kalba.




Aš, aišku, esu smalsi, tad nesusiturėjau ir paskambinau Jusufui, kad galėčiau paklausyti, kaip jis kalba lietuviškai. Ogi puikiai. Aišku, labai ryškiai juntamas jo turkiškas akcentas (kas prideda papildomo žavesio), bet sakiniai formuojami rišliai, galūnės taisyklingos.

Mane dar labai sužavėjo ir tai, kad jis į savo darbą žiūri atsakingai. Neketina naudotis savo charizma ir tuo, kad jau vien faktas, kad turkas kalba lietuviškai daugelį mūsų šalies turistų nuginkluoja. Todėl šiemet kai kurių ekskursijų, kurios reikalauja ypatingo pasiruošimo (Pamukalė ir Kapadokija), jis dar neves.

Tiesa, jo planuose yra labai įdomi ekskursija į Turkijos kaimą, bet jis labai išgyvena, kad ko gero teks jos atsisakyti, nes susidomėjimas mažas. O aš siūlau pagalvoti, nes tai tikrai įdomu . Šioje ekskursijoje gidas žada tikrą, nesuvaidintą pažintį su paprastų Turkijos žmonių gyvenimu, daug įdomios informacijos apie turkų tradicijas, kultūrą, papročius, supažindins su šimtmečius skaičiuojančiais turkų virtuvės ypatumais, o kaimo mečetėje turistai turės galimybę ne tik pamatyti išskirtines musulmonų maldos namų interjero dekoracijas, bet ir iš gido lūpų išgirsti nemažai informacijos apie musulmonų religiją ir jos įtakotas tradicijas.

Taigi, Mustafa, ar Jusufas?

Aš sakau, kad arba vienas, arba kitas. Tačiau prieš pasirinkdami, turite žinoti esminius dalykus.

Mustafa yra Turkijoje licencijuotas tik kaip kelionių organizatorius. Tai reiškia, kad atėję į jo agentūrą, iš jo lūpų jūs turite pilną teisę išgirsti išsamų eksursijos planą lietuvių (ir ne tik) kalba. Vesti ekskursijų lietuviškai pagal Turkijoje galiojančius įstatymus jis neturi teisės. O jei vis tik veda, tai atkreipkite dėmesį, kad autobuse jis nebus vienintelis turkas. Šalia jo privalės būti gidas su licencija, o jei kartais Turzimo policija juos sutabdytų, tai jiems būtų paaiškinta, kad licencijuotas gidas ką tik papaskojo informaciją turkišai, o Mustafa šiuo metu ją verčia. Ką čia slėpti, aš pati taip dirbau, o tie turkai kolegos, kurie gaudavo algą vien už tai, kad visą dieną pramiega autike ar praklauso muzikos ausinukuose, buvo vadinami "gidais rankinukais"

Su visa pagarba Mustafos charizmai ir jo pastangoms prabilti lietuviškai, jis šiandien dar neturi užtektinai lietuvių kalbos žinių, kad sėkmingai išlaikytų lietuvių kalbos sgzaminą ir galėtų legaliai vesti ekskursijas lietuvių kalba.

Jusufas turi visas Mustafai priklausančias teises (agentūroje parduoti keliones ir lietuviškai paaiškinti jų eigą), be to, kaip jau sakiau, jis yra pirmasis ir kol kas VIENINTELIS, turintis licenciją vesti ekskursijas lietuviškai, be jokių "rankinukų".


P.S. Po mano pasisakymų grupėje "Atostogos Turkijoje" aš gavau ir daugiau lietuviškai parašytų laiškų iš žmonių su turkišku vardu ir pavarde. Aišku, gali būti, kad jų vardu naudojasi koks nors lietuvis. Tačiau neatmetu prielaidos, kad šiame mieste yra ir daugiau nei du lietuviškai kalbantys turkai.

Paskutinis pavasaris Paskutiniam Pavasariui

Iš karto pasakau, kad jei kam nors nepatiks šio įrašo turinys, tai kaltinkit Ugnę Barauskaitę. Jinai yra ant Lietuvos gerai žinoma rašytoja, jau ne kartą pasisakiusi, kad mano blog'uose daugiausiai nori matyti įrašų apie diedus, tai aš apie juos ir rašau. Kai žinomi žmonės išreiškia konkrečius pageidavimus, juolab jei tas žmogus rašytojas (tad nusimanantis, koks siužetas liaudžiai būtų labiausiai "einamas"), aš negaliu nepaklausyti patyrusio žmogaus nuomonės :)

Žodžiu, taip. Mano asmeninis FB profilis yra viešas ir atviras bet kuriam šio socialinio tinklo vartotojui. Jau seniai esu apsisprendusi, kad draugystės - tik realiame gyvenime, o visi kiti santykiai tiks ir feisbukui. Todėl, kaip jau ne kartą esu minėjusi, "įdrauginimui" internetu netaikau jokių reikalavimų, išskyrus tuos atvejus, kai į mano erdvę beldžiasi akivaizdus internetinis sukčius, kuris greičiausiai sėdi kokioje Nigerijoje, o vaizduojasi esąs našlys iš JAV arba tos pačios šalies karininkas Afganistane. Tiems tai banas be jokio įspėjimo.

Ir štai vieną dieną pas mane veržiasi toks FB vartotojas Sonbahar Sonbarar (sonbahar, jei nėra kokio kito vertimo, tai iš mano esamų turkų kalbos žinių reikštų "paskutinis pavasaris"). Ačiū jam , nes tai buvo paskutinis nepažįstamas žmogus "supoetinęs" savo vardą ir pavardę ir gavęs teisę atsirasti mano FB bičiulių sąraše.

Kažkurį laiką jis tyliai tūnojo, bet paskui įvyko proveržis. Pradėjo ne rašinėti, o skambinėti. Dėl jo pradėjau išjunginėti wi-fi nakčiai, nes skambučiai dažniausiai būdavo man nepriimtinu laiku - arba labai vėlai vakare (na, ne visai naktį, bet jau arti vidurnakčio), arba man sėdint darbe, ofise.

Vėliau paaiškėjo, kad jei būčiau atsiliepusi vėlai vakare, tai būčiau jį tiesiog reportinus, užblokavusi ir baigtos mišios. Bet jei būčiau atsiliepusi ofise - tai jau ohoho :D Įdomu, ką būtų pagalvojęs už manęs sėdintis kolega, jei kaip tik skambučio metu būtų pakėlęs akis į  mano monitorių.

Ačiū dievui, skambutį atmečiau ir raštu paklausiau, ko skambina, ar kas atsitiko. Jis man atsako švariausia lietuvių kalba, be jokios gramatinės klaidos - "labas, mano meile". Na, ne vakar gimiau, kad nesuprasčiau kas čia per fruktas. Ir jau ieškau mygtukų, kuriais galėčiau jį užblokuoti, o jis, mane aplenkdamas, atsiunčia "gelinį nagutį". Sorry už mano netikusius dailės įgūdžius, bet tik taip sugebėjau apipiešti pavasarinį neminėtiną daiktą

Pamenu, kažkada skype programa turėjo tokią funkciją "skype me". Jinai per tokius "pavasarėlius" greičiausiai ir buvo panaikinta. Nepaisant nuolat pasikaritojančių ekshibicionistų išpuolių, man ta programa patiko, nes ir normalūs žmonės parašydavo.

Tik keisčiausia ( o gal ir ne)  tai, kad tie "geliniai nagučiai" dažniausiai būdavo iš Turkijos, Maroko, Alžyro, SA ir kitų musulmoniškų kraštų. Bet aš manau, kad faktas, jog moterys pas juos gana santūrios, negali būti traktuojamas kaip lengvinanti aplinkybė.

Paskutinis Pavasaris yra reportintas feisbukui ir su tokiu poetišku savęs įvardijimu dingo iš eterio. O aš palikau atvirą jo veidą. Pavasaris gi :D

Moterų "aukso dienos" Turkijoje

Žinokit, jau -niolika metų šlaistausi po Turkiją. Kaip turistė, kaip darbuotoja, kaip laikina gyventoja. Per tą laiką išnaršyta pusė šalies, praleista daugybė dienų tarp vietinių, pamatyta ir patirta mūsų tradicijoms ir mentalitetui daugybė nesuvokiamų dalykų, pramokta kalba bent jau tiek, kad mano akivaizdoje turkiškai man nesuprantamais sakiniais jau niekas neapkalbėtų... Keiksmažodžius, aišku, išmokau pirmu numeriu 😆, lygiai taip pat, kaip vaikystėje, daugiausiai laiko leisdama pas močiutes, pirmiau išmokau "Tėve mūsų" nei "Mano batai buvo du"...

Aikčiojau dėl per prievarta ištekinamų už nemylimo vyro merginų (kas nuosekliai skaitote mano blog'ą, tas radote, kad vos ne mano akyse tai įvyko), stebėjausi dėl pernelyg vartojamos buitinės chemijos (su "Domestos" plaunami ne tik tualetai, kriauklės, grindys, bet ir indai. Maža to, chloruotame vandenyje mirkomi dantų protezai bei mirkomos kojos, siekiant jas "apsaugoti" nuo grybelio), vos nepaspringau kažkokiu geriamu skysčiu, kai vaikui, kuriam nuo ilgų maudynių jūroje užsikimšo ausis, ji yra "pravaloma", pučiant į ją cigarečių dūmus (ir, kas svarbiausia, atsikimšo 😅, tai nėr kaip ir įsiterpt su savo nuomone), na, ir šokiravo dar grožio industrijos atstovės, kurios klientei per tamsiai nudažiusios antakius, juos bando "pašviesinti" trindamos cigarečių pelenais...

Gal net ne viską čia surašiau, ką esu mačiusi ir patyrusi mums neįprasto, bet ir to, maniau, jau užtenka. Viskas, sakiau sau, Turkijoje nebeliko nieko, kas mane nustebintų.

Atsiimu šiuos savo žodžius ir jų daugiau nebekartosiu :) Geriau jau liksiu prie kitos pozicijos: Turkija - tai šalis, kuri NIEKADA nepaliaus manęs stebinusi 😀

Tai va, nors šiuo metu didesnį laiką metuose praleidžiu Lietuvoje, nei Turkijoje, bet gyvenimas dar tęsiasi, o mano darbo specifika tokia, kad vasaromis gimtojoje šalyje su uždarbiu visiškas "štilis", tad tas laikinas laviravimas tarp dviejų šalių vis dar išlieka labiau tikėtinas, nei netikėtinas. Todėl jau daugelį metų palaikau virtualų ir ne tik ryšį su Turkijoje dėl įvairių priežasčių įsikūrusiais lietuviais. dažniausiai, aišku, lietuvaitėmis, kurias ten nuvijo meilės reikalai, peraugę į santuokinį ryšį. Jų yra pačiuose įvairiausiuose regionuose, tad ir patirčių išgirstu visokių.

Yra FB tokia grupė "Mūsų šauniųjų turkaičių išbandyti receptai". Nesinori per daug plėsti apie grupės koncepciją, kuri ir taip aiškiai užkoduota pavadinime. Turkijos virtuvė labai turtinga, įvairi ir draugiška bet kurių pažiūrų maisto vartotojams - nuo mėsėdžių iki žaliavalgių.

Bet šįsyk aš ne apie receptus, o apie grupėje paskelbtą man iki šiol negirdėtą tradiciją - "Altın günü", kas išvertus į lietuvių kalbą reikštų "aukso diena". Va, viena šios dienos organizatorių ir dalyvių mielai leido pasidalinti savo organizuoto vakarėlio nuotrauka

Na, čia yra įvairių užkandžių, saldumynų (lokumas, matau, yra), vienas įdomesnių - Içli köfte, kurių receptą galite rasti čia


Tokiuose "aukso dienos" pasisėdėjimuose, kaip paaiškėjo, dalyvauja nuo kelių iki keliasdešimties moterų. Susirinkusios pas šeimininkę, kuri jų laukia paruošusi stalą, jos už galimybę kartu praleisti laiką jai atneša iš anksto suderėtą sumą pinigais (nuo keliasdešimties iki kelių šimtų lirų - čia jau kaip kur) arba aukso monetą (taip, kaip ir supratote - gryno aukso, tokio, iš kurio paskui galima darytis prabangius juvelyrinius dirbinius).

Tokio vakarėlio esmė, kaip man bandė paaiškinti, paprasta - kadangi daugelis moterų Turkijoje nedirba ir yra priklausomos nuo vyro malonės, tai joms yra puiki proga kažkiek lėšų sukaupti "kojinėje" savoms reikmėms ir leisti jas be jokių atsiskaitymų vyrui. Bet man vis tiek niekaip "nedašuto", kur čia biznis.

Kadangi man su matematika prastai, bandžiau įsivaizduoti save, rengiančią tokio pobūdžio vakarėlį tik keturioms draugėms. Paruošiu joms stalą, vidutiniškai patiriu 150 lirų išlaidų. Kiekviena bičiulė man atneša po 100 lirų. Atmetus išlaidas, "kojinei" lieka 250. Kitą kartą aš turiu eiti pas kažkurią iš tų keturių draugių (nes ta "aukso diena" sukasi ratu, lankant vis kitą) ir nešti mažiau nei 100 lirų jau nepadoru, nes jos man tiek davė, o maisto už 150 aš jau niekaip nesuvalgysiu. Tai kur čia biznis, jei galų gale aš vis tiek lieku su minus 150???

Na, galų gale viena protinga lietuvaitė-turkaitė man paaiškino, kad daugeliui Turkijos moterų tokie pasisėdėjimai - vos ne pagrindinis socializacijos būdas. Ir aš tai puikiai suprantu bei pateisinu. Tik kam tie auksai ir pinigai, negi neužtektų elementariausio "suneštuko"?

Beje, diskutuojant šia tema teko išgirsti ir patirčių, kad kai kuriuose vakarėliuose prie atneštos šeimininkei pinigų sumos dar pridedamas mokestis už suvartotą maistą ir gėrimus, kuris, greičiausiai, įverrtinamas "iš akies". Na, o vyrai, organizuojantys panašaus pobūdžio pasisėdėjimus, visiškai neruošia stalo, tad lieka šimtaprocentiniame "pliuse".