Šlykštūs iškrypėliški nusikaltimai nesirenka šalies

Kūdikis, gimęs Vano provincijoje, išgyveno vos 38 dienas. Jis gimė sveikas, jo neištiko staigios kūdikių mirties sindromas, jis neužspringo motinos pienu... bet jo nebėra.

Du vyrai ir moteris merdintį kūdikį pristatė į ligoninę prieš penkias dienas, jis kančiose ištvėrė tik parą. Vakar tie "geradariai", pristatę naujagimį, jau buvo sulaikyti kaip įtariamieji dėl jo mirties (nuotrauka iš hurriet.com.tr)

Pagal pirminius pranešimus, gydytojai, ištyrę kūdikį, aptiko kaukolės lūžį, mėlynes ant kūno ir, o siaube - seksualinės prievartos požymių.

Pagrindinė mažylio mirties priežastis - galvos trauma. Tačiau tyrėjai, vertindami visus sužalojimus, teigia, kad su tokiu žiauriu atveju dar nebuvo susidūrę.

Motina nėštumą praleido kalėjime. Dėl ko ji buvo nuteista, nepranešama. Dabar lieka tik apgailestauti, kad gimdymo dieną bausmės laikas jai  buvo jau pasibaigęs.

Ir tai įvyko Vano provincijoje, kur didžiąją dalį gyventojų sudaro kurdai, kurie laikosi senų, nepajudinamų tradicijų. Jose kūdikio dubasinimas ir seksualinis išnaudojimas tikrai nenumatytas

Seniausios profesijos grimasos Turkijoje

Ką pagalvotumėte, jei prasilenkdami gatvėje pamatytumėte štai tokią 80 metų babytę? Ko gero net dėmesio neatkreiptumėte, juk ji niekuo ypatingai nesiskiria nuo kitų garbaus amžiaus moterėlių (nuotrauka iš aydinlik.com.tr).

Tačiau pernai prieš naujuosius Izmyro valdininkai, tikrindami miesto viešnamius, be kitų prostitučių aptiko ir 80 metų senolę. Ji teigė esanti priversta parsidavinėti, kad galėtų rūpintis vaikaičiais. Už seansą neįvardytų seksualinių paslaugų babytė gauna 5 liras (pagal šios dienos kursą - 1,23 eu).

Kaip ir minėjau, Turkija yra bene vienintelė pasaulyje musulmoniška šalis, kurioje prostitucija yra legali. Norinčios šia veikla užsiimti merginos ir moterys privalo užsiregistruoti policijoje ir gauti veiklos identifikavimo kortelę, kurioje pildomi duomenys apie jų sveikatą. Užsiregistravusi prostitutė privalo reguliariai tikrintis, ar neužkibo kokia lytiniu keliu plintanti liga.  Beje, čia negalioja jokie lyčių lygybės principai - legaliai užsiimti prostitucija leidžiama tik moterims, kurios yra tik Turkijos pilietės ir deklaruoja esančios "teisingos" orientacijos.

Skelbiama, kad registruotų prostitučių Turkijoje - 15 tūkstančių. Tai yra juokingai mažas skaičius šaliai, kurioje gyvena per 78 milijonai gyventojų.  Drįsčiau spėti, kad realiai šį skaičių būtų galima drąsiai dauginti iš kelių dešimčių - verslas, duodantis milijardinį metinį pelną gali nevaržomai klestėti, juolab kad Turkijos valdininkai yra vieni korumpuočiausių pasaulyje. Nelegalioje rinkoje be abejo, sukasi ne tik moteriškos lyties "plaštakės", čia jau galima rasti ir gėjų, ir translyčių asmenų.

Sunku būtų pasakyti, kiek moterų užsiima prostitucija dėl to, kad nori, na, joms patinka toks darbas. Tokių duomenų paprasčiausiai nėra. Dažniausiai į šį verslą papuola tos, kurios neturi kitų galimybių išgyventi (neturi šeimos, yra išsiskyrusios ar našlės) arba tiesiog smurtu yra priversto tai daryti. patikrinimo metu Izmyre valdininkai aptiko prostitutę, kuri tuo užsiima verčiama vyro. Iš pradžių priešindavosi, bet gaudavo į skūrą ir pasidavė likimui. Daugiau nei 15 procentų šiame versle besisukančių moterų yra visiškai neraštingos, nemaža dalis turi tik pradinį ar pagrindinį išsilavinimą, bet beveik vienas procentas yra ir baigusių universitetą.

Apklausos metu prostitučių taip pat buvo klausiama, kada jos turėjo pirmąjį lytinį aktą. Mažiausias amžius buvo 8 (prievartos būdu), vyriausias - 23. Viena iš prostitučių nurodė pirmąją sueitį dėl pinigų turėjusi vos 11 metų ir tai darė, deja, ne savo noru.

Tikiu, kad nemažai merginų, ieškomų kaip dingusių be žinios Rusijoje, Ukrainoje, Moldovoje ar Kazachstane, galima būtų be vargo rasti Turkijos bordeliuose.

Keistas nekaltybės suvokimas

Kažkada, kai dar mėgdavau leisti laiką plepėdama per skype, užmegzdavau gana keistų virtualių pažinčių.

Sykį taip susipažinau su jaunu, kokių 25-erių metų turku iš Stambulo. Išsilavinęs, puikiai rašė angliškai, dirbo vadybininku kažkokioj kompanijoj, neblogai uždirbdavo. Žodžiu, tėvai turėjo kuo didžiuotis - vaikas išmokytas, dykas gatvėmis nesišlaisto, ant sprando nesėdi, perspektyvus.  Jis ir pats gyvenimu iš esmės nesiskundė, jei ne vienas, jo akimis gana didelis trūkumas - jis niekada neturėjo merginos. Dailioji lytis esą visiškai dėmesio į jį nekreipia, nes jis, anot jo paties, neišvaizdus ir kompleksuotas. Na, sutikti iš karto buvo galima nebent dėl to, kad kompleksuotas, nes nors ir nebuvo kažkuo ypatingos išvaizdos, bet tikrai ne baisa pabaisa.

Plepėdavom mes kartais su juo apie orą ir bites, kol vieną dieną, atsargiai paklausęs, ar neįsižeisiu dėl gana intymaus klausimo, ryžosi pereiti prie pikantiškesnės temos.
- Kokio skonio yra moters speneliai? - taip skambėjo tas klausimas.
- Nežinau, neragavau, - pasakiau nustebus, kad būtent manęs klausia.
- Vieni sako, kad sūrūs, kiti, kad saldūs O kaip yra iš tiesų?
- Turbūt yra taip, kaip jie ir sako - visaip.

Tada ji man pasisakė esąs "virgin" - na, nekaltas, niekada nesimylėjęs su moterimi. Būtų galima jau pradėti jį užjausti, nes patys aktyviausi jo seksualinės energijos metai slenka be seksualinės patirties, jei ne vienas akibrokštas - jis vaikšto pas prostitutes!!! Jau eilę metų jas reguliariai tvatina ir, matote, dar nekaltas :D Jo atsakymas į mano nuostabą buvo toks: jis ateina pas kekšę, užsimauna preziką ir visiškai jos neliesdamas, nebučiuodamas tiesiog atlieka frikcijas iki laimingos pabaigos ir viskas. Tai, anot jo, yra tik tam tikros rūšies masturbacija, bet jokiu būdu ne seksas.

Nusipirkti intymų seansą Turkijoje yra lygiai tai pat paprasta, kaip ir apsilankymą sporto klube ar baseine. Turkija yra bene vienintelė musulmoniška šalis, kurioje prostitucija legalizuota. Tai artimiausias mano įrašas ir bus apie tai, kas ir kokiomis sąlygomis gali dirbti tokį darbą, kokia amžiaus amplitudė ir kokios darbo sąlygos :)

Dainininkės Adelės tėvas turkas?

Kadangi nemažą dalį istorijų iš savo patirties palikau ateičiau ir jas pateiksiu kitame pavidale, nutariau žvilgtelėti, ką gi rašo turkų spauda.

O ji mirga no antraščių apie tai, kad 52-ejų metų folkmuzikantas Mehmetas Asaras pareiškė esąs pasaulinės žvaigždės Adelės tėvas. Na, iš šios istorijos galima daryti bent tokią išvadą, kad turkų kerams kadaise neatsispyrė ir garsiosios dainininkės mama.

Adelės biografijoje skelbiama, kad jos tėvas yra velsietis Markas Evansas, palikęs šeimą, kai mergaitei buvo vos dveji.

O ką pasakoja Mehmetas Asaras?

Jis sako susipažinęs su Adelės mama Penny Adkins Bodrume, kai tuo metu dar dirbo taksi vairuotoju. "Aš Penny Adkins ir jos draugus visas dvi savaites lydėjau į keliones po Bodrumo įlankas ir Pamukalę. Ji prisistatė dirbanti slauge. mes patikome vienas kitam ir užmezgėme ryšį. Ji tąsyk pratęsė atostogas ir į Angliją grįžo tik po mėnesio Vėliau dar du kartus mėnesiui ji buvo atvykusi į Bodrumą".

Anot "tėvelio", Penny kvietė jį važiuoti į UK drauge, bet jis Bodrumo palikti nenorėjęs. Dar kurį laiką jie bendraudavo telefonu. Interneto tuomet dar nebuvo, tad tarptautinis ryšys buvęs gana brangus malonumas, sutrukdęs ilgiau tęsti santykius per atstumą.

Ir štai vyrukui toptelėjo, kad Adelė gimė kaip tik praėjus devyniems mėnesiams po audringo romano su jos motina. Ne tik toptelėjo - jis dar rado ir šiokių tokių genetnių panašumų. Bet toptelėjo, matyt, gerokai per stipriai, nes dėl šios priežasties jis taip niekada ir nesukūręs šeimos (nors galėjo tai padaryt ne kartą, kol Adelė dar nebuvo garsi ir apie jos egzistavimą jis net neįtarė - mano past.)

Tai va, kviečia jis dabar Adelę ir jos motiną atostogoms į Bodrumą, susitikti norėtų. Yra pasirengęs net DNR testą atlikti, jei tik Adelė norėtų įsitikinti tuo, ką jis mano esant tiesa. Dar pabrėžia, kad jokiu būdu nesiekia praktinės naudos, o tiesiog nori, kad jo dukra žinotų, kas yra jos tikrasis tėvas.

Nežinia, ką tie DNR testo rezultatai atskleistų, bet kad Adelės motinėlė buvo mažumėlę padykus, tai jau galima įtarti :)

Nuotraukos iš hurriet.com.tr

Paskutiniai praėjusios vasaros potėpiai

Šefas atsigavo, vėl pradėjo rakę "ant pakazuchos" su draugeliais gerti kieme.

Išretėjusį kolektyvą papildė Ibrahimas - perdėtai savimi pasitikintis kurdas (Turkijoje užaugęs šios šalies pilietis). Ne turkas, o kurdas - tai prašydavo vertinti lygiai taip pat, kaip ir aš ne rusė, o lietuvė.

Be abejo, grįžus JAI aš vėl buvau išgrūsta iš pelningiausio viešbučio ir įtaisyta visiškame pakraštyje, tokiame užkampyje, kad jei prasidėtų karas, niekas net nesuuostų. Viešbučiai superiniai, tik man naudos iš to tik tiek, kad galiu skaniai pavalgyti, atsigerti ir vaizdais pasigrožėti - potencialių klientų beveik nulis.

Tad vieną kartą į pagalbą man ir buvo atsiųstas tas kurdas Ibrahimas. Gal ne vien tik, kad padėtų, bet ir apskritai pažvelgtų, ar aš ten nepoilsiauju. Vaikščiodavo visas savo kaulėtą krūtinę išvertęs, kabindavo klientus, kurie mano jau buvo paklibinti be rezultatų ir vis kartojo:
- Išsiųsiu aš iš to viešbučio klientų.
Neišsiųsi, sakydavau aš jam. Jei jau aš neišsiunčiau, tai ir tu neišsiųsi.
Po tokių žodžių jis kažkodėl jausdavosi taip, lyg būčiau jį apspjovusi, veidas persimainydavo, nuoširdžią jo šypseną pakeisdavo irgi šypsena, bet kitokia - dirbtinė.
Tačiau politiniai įvykiai (nepaprastoji padėtis) ir mano asmeninė situacija (vasara eina į pabaigą, tuoj mokslo metai prasidės, o namie turiu moksleivę) ra

Nei jis man procentų uždirbo, nei aš jam vakarienę stačiau.

Tačiau politiniai įvykiai (nepaprastoji padėtis) ir mano asmeninė situacija (vasara eina į pabaigą, tuoj mokslo metai prasidės, o namie turiu moksleivę) ragino mane pradėt ieškot bilietų skrydžiui namo.

Radau (ačiū Pelkutei). Skrydis - rugpjūčio 19-ąją.

Šefą apie sparnus link namų informavau likus savaitei iki skrydžio - JI taip patarė. Tčiau niekaip negarantavo, kad atgausiu savo uždirbtas babkes - gi tiek daug savanorių išnešė skūras net neatsiėmę atlygio. Juolab kad ir JAI savo uždirbtų pinigų reikėdavo reikalauti per zyzimus, reikalavimus, prakeiksmus ir panašiai.

"on men pazvanil, kurva nahui bled i ja emu atvetila bed nahui, stobi nepriezžal, nahui bled", - va kažkaip tokį telefoninį pokalbį aš išgirdau vien rytą. Skambutis buvo JAI iš Ukrainos, buvusios turistės.
Na, aš ne prieš keiksmus, be keiksmų, kaip sakė sovietinės literatūros klasikas Baltušis, ir višta nekudakuoja. Tačiau aš juo pateisinu tik kaip priemonę dialogui ar monologui paspalvinti, emocijai (greičiausiai piktai) išreikšti, bet tikrai ne ne kaip norminės leksikos priemonei.

Taip JAI ir pasakiau - keikiasi ta tavo draugė kaip padugnė.

Gavau atgal:
- Uoj, tik nereikia, pažiūrėsim, kaip tu keiksiesi, kai šefas tau babkių neatiduos.

Bet atidavė visas ir dar paklausė, ar tikrai atidavė viską, ką uždirbau.

Ir aš išskridau.....

Po kelių mėnesių...

JOS ir šefo santykiai baigėsi kartu su darbo santykiais. Nors šefas dar bandė ją prisirišti. Dar nepasibaigus sezonui, Bodrumo savivaldybė pradėjo griauti dalį parduotuvei priklausiusių pastatų. Nebeliko mūsų bendrabučių, virtuvės... Tesilsi jie mano atmintyje

JI, JOS paslaptys, dar Monika ir šiaip nuotykiai

JI mano gyvenime išdygo tada, kai atsirado proga atsikratyti nepageidaujamo sugyventinio. Persivilkau savo daiktus ir atsidūriau lyg kitame pasaulyje. Švaru, blizga, basom galima po kambarius vaikščiot, kambarys ne neišdžiovinama drėgme, o parfumais kvepia.

Pirmasis mūsų pklabis jos iniciatyva buvo apie šefą. Taip taip, apie tą patį, kuris neva mane turėjo išgelbėti nuo rankų mirkymo chloruotame vandenyje ir pakviseti į kitą - gražiai apsirengusių, manipedikiūruotų pardavimo vadybininkų pasaulį.

- Baisesnio šefo nesu turėjusi, - staiga visas mano iliuzijas nušluoja JI, - Aš per tuos porą mėnesių taip pasenau, kad man gėda savo nuotraukas FB postint, - dar prideda. Ir, kad mažiau nepasirodytų, dar drėbteli: - O kiek aš svorio per jį numečiau, vos 48 kg sveriu, nors atvažiavau 52-iejų.

Tuos keturi kilogramus numetusi persona manęs pradėjo teirautis, iš kur aš sužinojau apie galimybę čia dirbti, na, kaip apskritai čia atsidūriau. Papasakojau viską ir dar daugiau. Na, susipažinome mes, kai aš dirbau gide ir pati vežiojau pas jį turistus, na, mačiau, kad jis myli gražias moteris (greičiau merginas, nes labai jau jaunos), mačiau ir tai, kad jų jis toli nesižvalgo - visos jos būdavo jo darbuotojos. Tą patį papasakoja JAI, pridurdama, kad šiuo klausimu turiu savo nuomonė, bet neskleidžiu jos pernelyg plačiai, jei tai nėra visuotinas reikalas.

Štai šį epizodą apie moteris JI išklausė itin įdėmiai, pritarė, kad kai kurie dalykai ne mano reikalas. Bet tada aš dar nesupratau, prie ko tai prives.

- Jei rašysi apie mane, tai neminėk mano vardo", - pasakė man JI. Tiesa, jau po to, kai jos vardas buvo paminėtas :) JI tiesiog nujautė, kad netrukus čia rasis nekasdieniškos istorijos, kurių pagrindinė herojė bus JI. O tokius įvykius sunku nutylėti.

JI nenakvodavo kambary, nakčiai kažkur nepastebėta išeidavo ir parslinkdavo paryčiais ant pirštų galiukų, naiviai tikėdamasi, kad nepajusiu, jog jos nebuvo. O aš neapsimetinėjau, kad nieko nematau, tad tiesiai šviesiai paklausiau - kur tu duodiesi naktimis.

JI sukūrė istoriją apie mylimąjį iš Antalijos, kuris kartais atvažiuoja jos aplankyti. Kadangi šefas irgi ant jos padėjęs akį, tad ji turinti iš namų išsliūkinti vėlai naktį ir grįžti paryčiais, kad jis nepastebėtų.

Tikėjau šia istorija tol, kol tas mylimasis, išvykęs į Antaliją, vėl Bodrume atsidūrė taip greitai, jog realiai sulakstyt pirmyn-atgal net laiko neužtektų. Neklausiau, kodėl ji meluoja. O kam? Meluodami mes kartais patys tiesą paduodame ant padėklo, patys to nesuprasdami.

Ir JI man padavė. Tiesa, ne iškart, o pamažėl, dozuodama. Jausdama, kad per daug padavė, tuoj į dialogą primaišydavo neapykantos prieskonių, kad tos tiesos skonio pajusčiau kuo mažiau.

- Kaip aš jo nekenčiu, - kalbėjo JI apie šefą. - Įsivaizduoji, jis man pinigų neduoda, kuriuos uždirbau. Žadėjo, kad uždirbsiu pusantro tūkstančio dolerių per mėnesį, o tik 800 uždirbau ir tuos pačius reikia kaulyti. Su draugais negaliu susitikti, kas vakarą stebi kiekvieną mano žingsnį.

Iš tiesų šefas kiekvieną vakarą priešais parduotuvę pasistatydavo staliuką ir liuobdavo rakę su draugais, vaisiais užkąsdamas. Tai be galo siutino jo darbuotojus, nes iš tiesų bosas vėluodavo su jais atsiskaityti. Todėl prasidėjo keisti dalykai.

Vieną rytą į darbą neatėjo Džengizas. Respektabilios išvaizdos, talentingas, keliomis kalbomis kalbantis pardavėjas. Naktį susipakavo lagaminą ir kol niekas dar nepabudo, išsliūkino kaip vagis. Po kelių dienų lygiai tokiomis pat aplinkybėmis neliko ir Zekio, kuris pabėgo net ne visus daiktus susirinkęs. Dar vėliau po vieną nubyrėjo modeliai, kol iš penkių liko du, o vėliau ir tie išsinešdino.

Likom tik aš, JI, mano buvęs sugyventinis Čača, kas vakarą po litrą vyno susikratantis Ibo, mano jaunikis Uguras (apie jį vėliau), dėdė Lioša ir mūsų šeimininkė Idžlal. Per mažai, kad būtų galima efektyviai dirbti.

Tad plevendama geltonais plaukais, elegantiškai siūbuodama klubais, pasibalnojusi stilingus akinius ant nosies į mūsų ir šiaip įvairiaspalvę kasdienybę įžengė lenkė Monika. Tada dar nežinojome, kokių vėjų ji įpūs į mūsų gyvenimą. Ne vėjai, o uraganas tai bus 

- Kelkis, šiandien važiuosi su manimi į Green beach viešbutį", - vieną rytą pasakė JI.

Nei ji, nei aš nebuvome pardavėjos. Mes buvome informatorės, dirbančios ne parduotuvėje, o viešbučiuose. Mūsų darbas buvo suteikti informacijos apie odos prekių parduotuvę, pakelti poilsiautojus nuo gultų, ištraukti iš jūros ir išsiųsti į prekybos centrą. Kaip tai padaryti, niekas nemokė, niekam nebuvo svarbios tavo metodikos, tik rezultatas - privalai kasdien išsiųsti po kelis turistus ir taškas. Jei nori, plaukiok aplink juos, rėkdama "koža koža", jei patinka, gulkis šalia prieš saulę. Ką nori ir kaip nori daryk, bet jie turi išvažiuoti ir grįžti ne tuščiomis, nes kitaip nieko neuždirbsi. Algos mums nemokėjo, tik procentus nuo pardavimų.

Iki tol aš dirbau kitame viešbutyje - Petunya. 80-90 procentų jo kontingento sudarė patys turkai, į Bodrumą atvykę iš Stambulo ar Ankaros. Jei buvo užsieniečių, tai daugiausiai iš Jungtinės Karalystės, kurie šlamšdavo mėsainius pasičepsėdami ir užsigerdami alumi, kad greičiau nuslįstų, bet jokiu būdu nperkantys odod gaminių "because of animal rights". Žodžiu, gyvūnas, pavirtęs į kotletą, anot jų, teisių neturi, o pasiūtas į švarkelį ar "dublionkę" jau turi būti ginamas. Todėl mano darbo diena praeidavo be rezultatų, nes patys turkai, jei jau perka kokį odinį gaminį, tai tikrai ne Bodrume.

Tuo metu Green beach viešbutyje turkų irgi užteko, bet ten buvo daug turstų iš Ukrainos ir Azerbaidžano. Todėl, kaip mane iš anksto nuteikė "sugyventinis", geresnio viešbučio darbui už šį nėra.

Tai ir išdardėjome ten abi. Bet pamačiusi, kaip JI dirba supratau, kad kai kurie dalykai yra neišmokstami.

- Laba diena. O, kokios akys, eik tu sauuu, viskas, vyrukų neatsiginsit čia Turkijoje... Iš kur jūs? Iš Chabarovsko? Buvau ten, vienas giminaitis ukrainietę vedė... Kokie jūs laimingi atrodote, gal povstuvinė kelionė..., - suokė ji, po kiekvieno daugtaškio užmegzdama dialogą ta tema, o po to jau siūlydama "nemokamą" išvyką į Bodrumą, lyg tarp kitko užsukant į odos prekių parduotuvę. Iš pradžių maniau, kad čia gerai atkalta vaidyba, o paskui pamačiau, kad viskas vyksta natūraliai. Ir net jeigu jai ir nepavykdavo ko nors išsiųsti į tą "nemokamą" išvyką, vis tiek atostogų pabaigoje ji su jais atsisveikindavo bučiuodamasi ir glėbesčiuodamasi, o jos FB profilis po kiekvienos turistų pamainos pasipildydavo naujais draugais.

Bandžiau ir aš taip, kaip JI, bet man nepavyko. Na, tik su kai kuriais.

Tada prisiminiau Ravilį, savo buvusį kolegą iš gidavimo laikų. Gyvenome bendrabutyje, turėjome puikų kiemą su staliukais, kur po darbų visi susirinkdavome pabendrauti. Pamenu, sėdžiu viena ir matau prie gretimo stalo jauną simpatišką vyrą. Žiūri į mane ir šypsosi, bet šypsosi taip, lyg mane pažinotų. Kai atsistojo ir pradėjo eiti link manęs, jau pradėjau sukti galvą, kur aš galėjau jį anksčiau sutikti.

- Labas, aš Ravilis, - vis dar šypsodamasis prisistatė ir aš supratau, kad anksčiau mes nebuvome susitikę. Vėliau, stebėdama jį pamačiau, kad taip jis bendrauja su visais, ne tik su kolegomis, bet ir su turistais.

Jis, kaip ir JI buvo turkas meschetinas. Tai etninė grupė, pasklidusi po buvusias sovietų šalis, daugiausiai Gruziją, Kazachiją, Uzbekistaną. Pietietiško temperamento, bet sumišusio mentaliteto. Todėl jei Turkijoje susipažinote su puikiai rusiškai kalbančiu turku, jis greičiausiai ne vietinis, o iš tų kraštų.

Daugelis jų tiesiog genetiškai apdovanoti puikia komunikavimo dovana ir dar galimybe užuosti pinigus. Šalia jų gali stovėti turistas, apsirengęs vien palmėmis padabintais maudymosi šortais, bet jie jau jaučia nuo jo sklindantį pinigų kvapą.

- Klausyk, reikalas yra, - kartą prie Ravilio priėjo turistas, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiraintis iš šimtų. - Esu vedęs, atvažiavau su meiluže ir pamiršau gumytėm apsirūpinti. Gal gali padėt?

Ravilis tik įkvėpė ir užuodė :D
- Į aukso parduotuvę reikia važiuot, - sako. Kol turistas purtėsi nuo tokio pasiūlymo, nes neketina nieko pirkti, Ravilis toliau šypsodamasis įtikinėjo: - Tai jūs ir nepirkite, jei nieko nereikia, bet grįžtant paprašykite vairuotojo pakeliui sustoti prie vaistinės.

Turistas grįžo ir su prezervatyvais, ir su aukso gaminiais už kelis tūkstančius dolerių.

Todėl ir sakau, kad kai kurie dalykai ne išmokstami, o įgimti.

Vakarojom kartą mes su Monika kieme ir iš savo gūžtos išlindo mano buvęs sugyventinis. Tiesiai iš dušo, net neapsirengęs, tik rankšluosčiu apsijuosęs. Vyno pasiūlė, mes atsisakėm. Monika ruošėsi į trasą po naktinį Bodrumą, o aš buvau suplanavusi naktinėti prie kompiuterio.

O naktis man jau ruošė nemalonų siurprizą. Prieš miegą dar nusprendžiau palįsti po dušu. Paslydau ir griuvau aukštielninka. Jei kaire ranka nebūčiau atsirėmusi, tikriausiai taip ryte mane ir būtų radę. Skausmas nežmoniškas, o suvokimas, kad ranka tikrai lūžo, o ir aš neturiu draudimo man nakčiai garantavo dar ir galvosopį. JI jau miegojo, Monika, kaip įprasta, iš "tusovkių" grįžta tik paryčiais, kaimynystėje gyvenančių bendradarbių languose irgi nė žiburio, pasiguosti nėra kam.

Toks tad ir miegas buvo. Bet rytas irgi jau buvo paruošęs siurprizą. Na, visų pirma visi atsiėmėme nuo šefo. Visi už tai, kad naktį manimi nepasirūpino, o vėliau ir aš, už tai, kad niekam nieko nepasakiusi lūžusia ranka nuėjau miegoti. Lyg tos kelios valandos ką nors būtų pakeitusios, gipsas vis tiek garantuotas.

Mano sugyventinis būtų buvęs įpareigotas nuvežti mane pas gydytoją. Būtų buvęs, jei ryte būtų pasirodęs. Bet jis dingo. Pabėgo naktį, palikęs tuščią kambarį, lygiai taip pat, kaip prieš jį jau padarė Džengizas ir Zekis ir kaip po jo dar padarys modeliai bei šeimininkė Idžlal.

Pasijutau kaip skęstančio laivo žiurkė, iš kurio uodegas neša gentainiai ir mane pradėjo kamuoti nerimas. Visų pirma, kad reikia pas gydytoją, o aš neturiu draudimo, antra - kad šiaip sau žmonės nebėga. Vadinasi, kažkas čia negerai, o kas negerai, niekas nedrįsta tiesiai šviesiai pasakyti.

Dėl draudimo šefas pasakė "bošver" (niekis) ir aš po kelių valandų jau sėdėjau su gispu - antru gyvenime, bet ir vėl turkišku.

Tądien dirbti nereikėjo, o kitą dieną šefas mane paliko parduotuvėje, į viešbutį neišsiuntė. Pasikvietė mane ir kolegą Ugurą pokalbiui ir paklausė:
- Kokie tavo planai? Nori likti Turkijoje?.
Paklausė labai rimta veido išraiška, kad aš net mažumėlę sunerimau - negi dabar mane visą "sukaliečintą" išmes kaip ne vietoje nutūpusią musę? Kol kas iš Turkijos niekur nesiruošiau išvažiuoti, taip jam ir pranešiau.
- Vadinasi, tau reikia susituokti, - pasakė. O aš neturiu nei noro, nei kandidato. Apie nenorą nutylėjau, o dėl kandidato jis buvo nusprendęs pagelbėti.
- Va, Uguras vienišas.

Sėdi abu rimtu veidu, o aš nežinau, kaip reaguoti.

Tas vienišas Uguras buvo labai nenusakomo amžiaus. Jam galėjo būti ir 55, bet nenustebčiau, jei ir visi 65 -eri. Pirmą kartą susitikome dar tada, kai aš pas sugyventinį buvau įsikūrusi. Jis, nežinojęs, kad Čača nebe vienas, kažkaip drąsiai užėjo į kambarį ir tuoj atatupstas atsitraukė, mane išvydęs. Pagalvojo, kad Čačos žmona :)

Šiaip jis nebuvo blogas žmogus, bet visi jo žiauriai nemėgo. Ypatingų simpatijų ir aš jam nejaučiau, nes buvo labai įkyrus ir plepus. Ir štai, dabar jis man į vyrus siūlomas :) Šefas paliko mus pamąstyti, o Uguras pasakė:
- Juokauja jis, nekreipk dėmesio. Bet, kita vertus, kodėl gi ne?

Ši tema ties tuo pokalbiu nesibaigė. Dar laukė vakaras. Šefas visiems pranešė, kad po darbo vidiniame kieme jo sąskaita vyks kepsnių vakarėlis.
- Mane ištekinti nusprendė, - pranešiau dėdei Liošai vakarėlio priežastį.
- O tai nėra blogai, - pasakė jis. - Ir kas tas laimingasis jaunikis?
- Uguras.
- Nu i nx.

Kad ištekinimas už Uguro yra visiškas pokštas, supratau praėjus pusvalandžiui nuo kepsnių vakarėlio pradžios. Na, įžangoje darsyk teko visiems išklausyt jau ryte girdėto moralo - visiems už tai, kad nepajuto, jog man blogai, o man už tai, kad nieko iš lovų neišverčiau su savo drama. Ayip sana, ayip, vis kartojo - gėda neva.

- Ne paslaptis, ko mes šiandien susirinkome, - tarė dėdė Lioša, tas pats, kuris necenzūriška emocija sutiko žinią apie man peršamą jaunikį. - Ogi kiz istemek (merginos pageidavimo) vakarėlis.

Dėdė Lioša šypsojosi ir buvo vienintelis, parodęs aiškiai išreikštą emociją, bet to man pakako, kad suprasčiau, jog visa tai, kas čia vyksta, neturi jokio rimto pagrindo, viskas tik juokas ir nieko daugiau.

Tad įkvėpiau giliai ir pasakiau:
- O kur auksas???

Pokštas vykęs, nes nusikvatojo ne tik dėdė Lioša, nepaisant to, kad jo juokas buvo garsiausias.

Turkijoje visada jaunosios šeimai atitenka suderėta aukso dalis, tą aš žinojau labai gerai. Dar gidaudama bendraudavau su kolegomis vairuotojais ir vienas jų kartą paprašė manęs pagalbos. na, kad žmoną padėčiau surast. Turkės jam neįtiko dėl godumo, jei nori gaut ją už žmoną, turi auksu apkarstyt jos kaklą ir rankas iki alkūnių - būtent taip jis man ne tik žodžiais, bet ir gestais išaiškino. ar vėliau išgirdau terminą "bedava gelin" - nemokama nuotaka. Taip kalbama apie užsienietes, nežinančias tradicijų ir tekančias už turkų.

Pareikalavau mamos deryboms. Už ją buvo nusamdyta lenkė Monika, parsiradusi tiesiai į vakarėlio kulminaciją. paprašiau, kad pusvelčiui manęs neparduotų, o ji tai moka, kraujyje lenkiškame visa tai.

Pareikalavus aukso, šefas Monikai atidavė savo (tipo) Rolex laikrodį, o dėl 10 tūkstančių dolerių grynais, nusprendė derėtis - neįgali, su gipsu ir panašiai.

Na, kiz istemek vakarėlis nepavyko, bet vakarėlis iš esmės buvo nieko sau :)

Labiausiai į akį krito litrobolistas Ibo, stengęsis išlaikyti šaltą emociją. Jis man visada atrodė keistas, bet po tuo keistumu slėpėsi jo superduperhyperdramatiška gyvenimo istorija.

Kiekvieną kartą man atvykus į Turkiją, nesvarbu, po kelių mėnesių ar po metų, alkoholio ir cigarečių kainos būna šoktelėjusios. Monika pastebėjo, kad alus parduotuvėje kainuoja tiek pat, kiek ji mokėtų bare Varšuvos centre.

Alaus skardinė - 6-8 liros (liros vertė buvo bemaž tokia pat, kaip a.a. lito), litras rakės, kurį šefas su draugeliais patvarkydavo kas vakarą - apie 100 lirų.

O Ibo kas vakarą vienas pats susiversdavo du litrus balto sauso vyno, jei neužtekdavo, tai nusibaigdavo dar kokia skardine kita alaus. Niekada nemačiau jo valgančio, tik gliaudantį saulėgrąžas, todėl atrodė jis taip, lyg užvakar būtų išleistas iš koncentracijos stovyklos - vieni kaulai ir oda. Buvo toks atsiskyrėlis, su niekuo nebendravo, tik spjaudydavo saulėgrąžų lukštus ir gurkšnodavo vynelį iš stiklinės nebyliai žvelgdamas į tolį.

Taip buvo tol, kol nepasirodžiau aš. Ėmė tam žmogeliui ir susišvietė, kad tarp mūsų kažkas gali užsimegzti. Tad baigėsi jo tylos periodas, pasakodavo jis man visokias istorijas, dažniausiai susijusias su moterimis. Kalbėdamas vis slinkdavosi kėde arčiau manęs, stengdamasis sumažinti mus skiriantį atstumą, o aš traukdavausi, kad per daug nepriartėtų.

- Tai sakyk, ką norėtum apie mane sužinoti, gi ne veltui čia su manimi sėdi? - paklausė kartą, sužinoję, kodėl aš kiekvieną vakarą vis barškinu kompiuterio klaviatūra. Jam greičiausiai susidarė įspūdis, kad kažką apie jį žinau, tik noriu patvirtinimo iš jo lūpų. Nors tada nieko nežinojau ir nemaniau, kad iš tokio tylenio galėčiau ką įdomaus ir išgirsti, išskyrus tai, kas jau buvo akivaizdu - kiekvieną vakarą du litrai vyno vienumoje ir tyloje. tad klausimas buvo tik vienas - iš kur tiek pinigų, kad galėtų kas vakarą gerti?

Nepaisant to, kad Ibo buvo akivaizdus alkoholikas, jis nė karto nepramiegojo į darbą - devintą ryto jau sėdėdavo prie parduotuvės visas nusiprausęs, tvarkingai apsirengęs ir visada baltas kojines apsimovęs. Ir vis tiek atrodė baisiai - perkaręs, didžiuliai maišai po akimis, ant galvos styrojo smarkiai išretėję ir labai žirklių besiprašantys plaukai.

Neįsivaizduoju, kokioj beviltiškoj padėty turi būti atsidūrusi moteris, kad bent svarstytų jo kandidatūrą į romantiškus santykius. Bet jis savęs dar nebuvo nurašęs, juolab kad akivaizdu - aš nebuvau beviltiškoj padėty, gi kandidatas į jaunikius vos už kelių metrų gyveno :) Todėl kas vakarą manęs siekė, iš pradžių "per aplinkui", o paskui jau ir tiesiai šviesiai. Sakė, nugirdys mane. Bet aš tiek nesugebėčiau išgerti :D

- Kada atsipalaiduosim? - sykį ėmė ir paklausė, kai iki tol išbandytos priemonės nesuveikė.
-Aš atsipalaidavusi, - sakau.
- Ne, aš klausiu, kada mes dviese atsipalaiduosim, negi tai nereikia?

Po tokio klausimo pasigailėjau, kad sočiai vakarieniavau. Dar blogiau pasidarė, kai jis pabandė fiziškai prie manęs lįsti. Tada teko jį griežtai atstumti ir pasakyti, kad niekada daugiau su manimi taip nebendrautų. Pasakiau tai be isterijų ar įžeidinėjimų ir jau kitą dieną dėkojau visiems aukščiausiesiems, kurie suteikė man jėgų nepratrūkti. Nes net ir tada, kai Ibo, visas šnopuodamas pradėjo masturbuotis mano akivaizdoje, aš nepradėjau koliotis, tik su šiokia tokia emocija paklausiau:
- Ką tu čia dabar darai? Tu iškrypėlis ar ką?

Jis atsistojo ir nuėjo.

Kitą dieną Monika man papasakojo tai, ko aš nežinojau. Pasirodo litrobolistas Ibo turi juodą penkiolikos metų skylę savo biografijoje.

Kadaise jis buvo jaunas, gal net ir visai simpatiškas. Turėjo verslą Izmyre, buvo vedęs. Tik tas vedybinis gyvenimas tikriausiai klostėsi nekaip, kitaip jis bebūtų užtikęs savo žmonos meilužio glėbyje. Neištikimybė buvo rimtas pagrindas skyryboms, tad jis ir išsiskyrė. Tik ne teismo keliu - jis savo žmoną paprasčiausiai papjovė. Peilį keliskart, kad nebeatsikeltų, brūkštelėjo ir per meilužio kūną. Ir taip du žmones pasiuntęs į aną pasaulį pats pateko į pragarą žemėje - 15 metų praleido už grotų.

JI tuoj išvažiuos. Viza baigiasi, o ją prasitęst galima tik Antalijoj - kažkur už 800 suvirš kilometrų. Mano ranka sugipsuota, tad aš, su nerimu priimu šią žinią - niekas man nepadės nusipraust, apsirengt...

Aha, lenkė Monika lieka. Bet ji net pati sau negali padėt, ką kalbėt apie mane

JOS ir Monikos nebylus konfliktas prasidėjo jau antrą dieną. Jei JI mokėtų angliškai ar lenkiškai, pati Monikai drėbtų viską, ką apie ją galvoja, O aš gi taiki, todėl ji man paliepia:
-Klausyk, tu jau si visu savo spyk ingliš paaiškink, kad aš taip negaliu.
O negali ji matyt netvarkos. Nuo tos dienos ,kai Monika atsikraustė, ji spintoje neišsidėliojo savo daiktų, visas jos dėvėtas ir nedėvėtas kraitis kaupėsi ant lovos. Aš savęs irgi nelaikau tvarkinga, bet tai, ką mačiau pas ją, net man buvo kraupu.

Monika turėjo draugų Bodrume. Kurgi neturės - jauna, graži, iškalbinga. tad grįždavo tik paryčiais. Iš vakaro labai išsiprausdavo, gerą makiažą pasidarydavo, o palei rytą griūdavo lovon, tokion, kokią ją matote nuotraukoje (švarūs rūbai sumišę su dėvėtais) ir po poros-trejeto valandų, vos prasikrapščiusi akis, kildavo darban.

- Stopudovai trachinsis šiąnakt, - pasakė Litrobolistas, kai eilinį vakarą pamatė gerai apsimakijažinusiią Moniką, išsiruošusią pasibastyti. Ir pasakė tokia veido išraiška (akys išsprogo, lūpos prasivėrė, liežuvis vos vos prasmuko) lyg pats toje orgijoje tuoj tuoj dalyvaus. Fu.

Tarp JOS ir Monikos tvyrojo kažkoks keistas santykis. Monika, aišku, buvo abejinga JAI, kiek tai įmanoma būti, kai gyveni kartu viename kambaryje. Tuo tarpu JĄ Monikos atžvilgiu kamavo milijonas įvairiausių plačios amplitudės emocijų.

Ten, kur pasirodydavo Monika, vyrai prarasdavo sveikatą. Jiems susisukdavo galvos ir padažnėdavo kvėpavimas, pulsas, sutrikdavo regėjimas, pasikeisdavo kalbos dovanos (pagerėdavo ar pablogėdavo - priklauso nuo prieš tai buvusios situacijos ramybės būsenoje)...

Ji iš tiesų turėjo "bombinį" derinį. 31-erių, nors atrodė mažiausiai penkeriais metais jaunesnė. Liekna ilgaplaukė blondinė, savo mėlynomis akimis į pasaulį kartais žvelgdavo pro akinius dideliais juodais rėmeliais. Jei ją kas aprengtų baltais marškinėliais, trumpu klostuotu sijonu, kojinėmis iki kelių - tai ji pavirstų elitine pornožvaigžde ir ne kitaip. Prie viso to ji dar buvo išsilavinusi ir velniškai komunikabili.

Ten, kur pasirodydavo Monika, abejingų nelikdavo. Vyrai šiaušdavo plunksnas ir skiauteres dėl jos dėmesio, o moterys arba stengdavosi susidraugauti, idant irgi koks vyriškoje kompanijoje ne blogiausias variantas (kaip draugei) atskiltų, arba nekęsdavo iki panagių, nes įžvelgdavo grėsmes, kad nusižiūrėti ar jau net santykiuose esantys vyrukai netrukus gali pakeisti kursą.

Jai net šefas buvo atlaidus. Grįždavo ji, kaip jau pasakojau, paryčiais, tad dažniausiai pramiegodavo į darbą. Ir ką? Ir nieko. Kitas jau seniai būtų buvęs išsviestas, tik ne Monika.

Ir vieną dieną pasirodė Muratas. 47 metų šiek tiek žilstelėjęs vyras pusilgiais plaukais. Vaikščiojo visas kaip povas, pats savimi patenkintas ir vis kartojo:
- Aš čia ne "para ičin" (ne dėl pinigų), o tik tam, kad padėčiau Kemal bėjui (šefui), nes mes seni draugai.

Ir stengėsi tai įrodyti ne kalbomis, o darbais - kas vakarą organizuodavo kepsnių vakarėlius, kurie jam atsieidavo mažiausiai pusantro šimto lirų (panašiai tiek, kiek ta pati suma litais).

Atrodė jis labai pasitikintis savimi. Laikė save ereliu. Ir kiti jį tokiu laikytų, jei tikėtų jo sekamomis pasakomis - šis žmogus savivertę bandė palaikyti tik savo paties neįtikinamais pasakojimais.

Bet jis visiškai pasikeitė pradėjęs bendrauti su Monika. Visas savo blakstienas ant jos pakabino, akių vyzdžius į ją nukreipė, uodega greičiausiai nuo jos nesiblaškė nei į kairę, nei į dešinę - tik į jos, tik į Monikos pusę. Ir?

Šefas veltui laiko neleido. Be bandymų kasdien gaivinti dūstantį verslą, jis dar imdavosi ir piršlio vaidmens. Keista, nes man kaip tik atrodo, kad artimi santykiai tame pačiame darbe maišo, bet jis, greičiausiai, turėjo kitokios patirties. Todėl visaip stengėsi, kad jo vadovaujamame kolektyve vienišų žmonių nebūtų, o jei jau yra, tai juos vienus su kitais akimirksniu reik sukergti.

Niekaip negalėjo suprast, kuo man jo pasiūlytas jaunikis neįtinka ir progai pasitaikius vis paklausdavo - nu, Ugur nasil (kaip, Uguras?)?

Nuo šių klausimų gavau progą pailsėti, kai į mūsų kolektyvą įsijungė Muratas, kuris, kaip minėjau, vis kukuodavo, kad ne dėl babkių čia atsikėlė, o tam, kad padėtų savo bičiuliui Kemaliui (šefui mūsų) verslą pakelt. Bo jis, supraskite, esąs toks pardavėjas, kokių ant visos Turkijos - tik ant vienos rankos pirštų suskaičiuot.

Klausydavausi aš jo tokių pasakėčių ir viduje šypsodavausi. Gi mano sugyventinis Čača buvo lygiai toks pat nepamainomas :) Jei per mėnesį užkaldavo tik tris tūkstančius baksų, tai laikydavo ypatingai nepavykusiu mėnesiu. Dėl jo kandidatūros esą varžėsi ne viena parduotuvė, sezonui artėjant skambindavo, pas save kviesdavo, o jam tik rinktis belikdavę - eidavo pas tą, kuris geriausias sąlygas pasiūlydavo.
- O šiemet žinai, kiek sulaukiau skambučių? Nė vieno. Nulis! - prasitarė man Čača. Todėl ir Murato paistalai apie tai, kad jam ne uždarbis, o "pagalba draugui" rūpi, manęs neįtikino. Šis sezonas buvo visiška šikna. Nebuvo turistų ne tik iš Rusijos, kurių Putinėlis iš šalies niekur neišleido, sumažėjo jų gerokai ir iš kitų šalių.

Užtat atvykus Muratui prasidėjo vakarėliai. Kasdien po darbo būdavau primygtinai kviečiama valgyti kepsnių ir gerti tai rakės, tai vyno ar alaus. Brangūs turėjo būt vakarėliai, nes vien kotletukų (kiofte) kilogramas kainuodavo apie 50 lirų, be jų dar būdavo ir vištienos įvairūs galai, o rakės litras - 100 lirų. Alus mažosiose parduotuvėse kainuodavo nuo 6 lirų, o kiek kainuodavo vynas, aš net nežinau. Vadinasi, mažiausiai vakarėlis atsieidavo 150 lirų, bet čia gi tik mėsa ir rakė - ne, neužtekdavo tiek.

Tai va, kaip minėjau, JI buvo išvykusi į Antaliją vizos prasitęsti, tad moteriškąją kolektyvo pusę atstovaudavome tik aš ir Monika. Aš būdavau tik statistinis vienetas, o Monika - žvaigždė.

Tad Kemal bėjaus (pono Kemalio) sumanymu, tų vakarėlių metu turėjo įvykti žaviosios Monikos ir mecenato Murato susijungimas.

Jis galėjo sumanyt ką tik nori, tuo tarpu lenkė Monika nebūtų tikra lenkė, jei neturėtų savų planų. Jos planas buvo gana primityvus - padaryt pradžią, užsikabinimą "korporatyve", o po to šokt į išeigines klumpes ir nešt mėsas į naktinius Bodrumo klubus.

Muratas visomis išgalėmis bandydavo Moniką sulaikyti. Kedendavo savo pusilgius beveik pražilusius plaukus, suokdavo panegirines melodijas apie save.... Kol Monika neištvėrė ir tarė:
- Tu man per senas!
Monikai 31, Muratui 47-eri. Ji dar atsisukusi mane pakartojo:
- Ką tas senis sau galvoja? Kad aš labai jau jam tinku?

Šitiek alkoholio prisrėbęs savimyla Muratas, mano manymu, turėjo gaut širdies smūgį. Bet jis tėškė kontrargumentą, neva turintį padėt Monikai susimąstyt.
- Tu žinai, kokių aš moterų turėjęs? Supermodelis buvo mano mergina, serialų žvaigždę esu turėjęs, - maigydamas google ir rodydamas merginas, apie kurias kalba, tarškėjo jis.
Monikai dzin. Pareiškusi, kad jai visiškai tas pats, ką jis turi, turėjo, turi ar turės, nuėjo pasikedenti plunksnų ir, kaip ir kasnakt, išsiruošė šturmuot Bodrumo naktinių klubų.

Kaip aš JOS pasiilgau, nebegaliu. Kadangi esu pusiau neįgali, tai neišeina viena ranka imtis tvarkos. Šiaip neplaunu grindų kas dieną, bet vasarą Bodrume, kai tokie karščiai ir skruzdėlės tuoj pat užuodžia, kad čia kažkas kažką valgė, plauti grindis kasdien būtina.

Bet Monika neplovė, tad faktiškai mes gyvenome skruzdėlyne. Ant stalo stovėjusi pakuotė dar nesuvalgytų sausainių iškeliavo į šiukšlyną - nesinori kramtyti tų vabzdžių išmatomis ir šlapimu pažymėto produkto.

Monikos ne prašiau, o paliepiau išplaut kambarį, kol JI, negalinti pakęst nė dulkės, grįš.

O ji, kaip sakant, pažadėjo - patiešyjo, netesėjo - negriešyjo. Neišplovė ir tiek žinių. Pati viena ranka pramozojau, kiek sugebėjau.

JOS tą vakarą laukėme eiliniame Murato organizuojamame vakarėlyje už minimum 150 lirų (kepsniai+alkoholis). Bet JI jame taip ir neapsirodė, nors dar visai neseniai man skambino ir pasakė, kad jau yra šalia Bodrumo.

Tačiau įvyko kai kas Kaip tik tuo metu, kai JI jau turėjo būt Bodrume, šefas sulaukė skambučio ir visas įkalęs šoko mašinon ir kažkur išrūko. Muratas, pamatęs mano išsprogusias iš nuostabos akis ir dar išgirdęs komentarą, kad kaip taip galima girtam sėst už vairo, atsakė:
- Problem yok (nėr problemų), jis visus policininkus pažįsta.
Į tolesnes diskusijas, kad ne policininkuose čia esmė, o tame, kad girtas gali nugalabyt ką, Muratas nesileido. Tiesiog nesuprato, apie ką aš čia bliuzinu Mulkis.

Monika, išgręžusi visus balto vyno butelius iki lašo, išėjo ruoštis eiliniam naktiniam žygiui per barus. Muratas, supratęs, kad ši moteris nebus lengvai pasiekiama, o urologai sandėlius išsituštint rekomenduoja mažiausiai dukart per savaitę, ėmėsi manęs. Negi imsis žmogus "rankdarbių", kai gyvas šulinys prieš jį.
- Tu prie manęs net nelįsk, aš lesbietė, - sakau jam.
- Po manęs tau nebereikės moterų, - žada Muratas.

Pamatęs mano šūdo kandusio veido išraišką pats šią temą užraukė. Bet man kilo klausimas, o kurgi JI?
- Merak etme, bebek yapiyor (nesirūpink, vaiką daro), - atsakė jis.

Tai buvo paskutinis lašas, kuomet mano įtarimai, besilaikę ant siūlo galo, pasitvirtino. JI ir šefas - pora.

Nuėjau gult skaudančia galva. Joje niekaip netilpo mintis, kaip gali meilė ir neapykanta žmogui stovėti šalia viena kitos lygia dalimi.

Tai negali baigtis geruoju. Ir nesibaigė.

Tas rytas buvo kaip ir visi rytai - lauke nė debesėlio, lietaus be rugsėjo antrosios pusės nė nesitikėk. Danguje nuobodžiai ritinėjasi seniai pakilusi saulė, o mes prieš devynias jau turime būt kieme - tuoj mus išvežios po viešbučius.

Ta monotonija slegia. Kasdien prieš devynias kieme, po devynių - jau viešbuty, po dvylikos valandų, praleistame jame - atgal į bendrabutį. Išeiginių jokių. Jų negaudavo net JI, kuri, mano įsitikinimu, šefui dažną naktį šildydavo lovą. Nors, žinau, prašė ir ne kartą. Prašė ne tik sau, bet ir MUMS, na, jei ne visą dieną, tai bent kelias valandas nusiplaut nuo darbo ir nueit savo reikalais - ar į grožio saloną, ar į paplūdimį.

O čia kai vyko tai įvyko. Dienos vidury pas mane į viešbutį atsibeldžia šefas. Bet ne jį pirmąjį pamačiau, o Moniką. Įsispyrusi į gumines šlepetes, apsirengusi šortais ir palaidine ant petnešų - ryškiai ne darbui pasiruošusi. Paskui ją gėlėtomis trumpikėmis dėvintis išlenda save įsimylėjęs Muratas, o tada jau ir šefas visas poilsiui pasirengęs. Jie atvyko - DĖMESIO - PA-IL-SĖ-TI. Tai yra pasideginti, pasimaudyti, prie viso to dar pavalgyt ir pagert.

Nesu ypatingai pavydi, bet tąsyk jau ir man šis ne itin taurus jausmas sukilo. Tad nieko nedelsdama skambinu JAI ir pranešu - netvarka čia vyksta, mes dirbam, o kai kam atostogos. JAI buvo dzin, kad prie šefo yra savimyla Muratas, JĄ labiausiai sujaudino tai, už kokius nuopelnus MONIKAI yra skiriamas poilsio pusiaudienis. Tai, kad šefas bando Moniką sukergti su Muratu, jos neįtikina, ji išsikelia sau savo versiją - šefas turi užslėptų minčių dėl lenkės, o ta net nesigėdija.

- Viskas, vakare aš išvažiuoju, - pasakė JI, - o Monika lai džiaugiasi jai palikta proga.

Bandžiau ją perkalbėt, įtikint, kad Monika viso labo tik gudri lenkė, visų pirma žiūrinti naudos sau su mažiausiom sąnaudom. Nepadėjo. JOS akyse Monika - kekšė, siekianti naudos sau per vyrus ir ne kitaip.

Blogiausia buvo tai, kad ta trijulė iki vakaro tiek prisirakino, prisivynino ir prisikokteilino, kad net prisiėdimas jų girtumo neprigesino. Iškilo klausimas - o kas mane veš namo, jei visi girti kaip tapkės.
- Aš, - atsako Monika, kuri buvo mažiausiai girta, bet girta akivaizdžiai, net alkotesterio nereiktų.

Atsisakiau su jais važiuot, paprašiau, kad mane į Bodrumą parvežtų buvusi kolegė iš turizmo laikų.

Parvežė. Bet mažumėlę per anksti. Ji išvažiuoja, o mane meta lauk.

Iš viešbučio manęs atvažiavo pasiimti buvusi kolegė. Važiavau namo klegėdama, oi, bus nuotykių, šypsojausi. JI paskambinusi pareiškė, kad jau susikrovė daiktus, nusipirko bilietą į Antaliją ir jau kai rūks tai rūks, su vėjeliu ir dulkėm, niekam nieko, išskyrus mane, nepasisakiusi.

Grįžusi radau kieme Muratą ir Moniką, jau visiškai knapsinčius prie dar neišgerto litro vyno. Kambaryje - JI prie sukrautų lagaminų, vis laukianti progos kaip nepastebėtai išsmukti.
- Išvažiuosiu ir galės Monika su Kemaliu duotis, - sako JI.

Na, nei ta Monika su kuo ten duosis, nei ką, per gudri ji, kad taip pigiai suktųsi. Tik aš jau tiesiai šviesiai JOS paklausiau to, ką maniau žinanti
- Ko tau dėl to Kemalio taip galvą skauda, meilė ten pas jus kosminė ar ką?
- Taip, meilė.
- Nujaučiau. Ko tada man melavai apie kažkokį meilužį iš Antalijos?
- Nes jis man neleisdavo niekam pasakoti apie mūsų santykius, - atsakė JI.

Aš ir šiaip neketinau jos sulaikyti, nes JOS ir šefo santykiai man neatrodė nuoširdūs. Bet po tokio pareiškimo aš net buvau už tai, kad ji kuo greičiau nešdintųsi nuo to išnaudotojo.

Šefą Kemalį aš pažinojau dar nuo gidavimo laikų. Beveik pusamžis, gana simpatiškas diedas, nė karto nevedęs, bevaikis, bet visada šalia savęs turintis neblogą merginą. Tik tos merginos jis niekada niekur toli neieškojo - iš kolektyvo susimeškeriodavo. Niekada nė vienos jo divos nepažinojau iš arti, bet įtariu, kad tik į tokias a la monikas jis žvelgdavo pagarbiai, kitas vertindavo tik kaip darbinius arklius, o vieną iš tų darbinių išsirinkdavo būti dar ir namų tvarkytoja, skalbėja bei seksualinių poreikių tenkintoja. Na, bent jau JI neturėjo JOKIŲ privilegijų, tik pareigas ir jokios laisvės.

Tai va, JI jau stovi su lagaminais, o tie du kieme priešais duris vis dar knapsi prie gerokai nugerto butelio vyno. Reikia išeiti, autobusas nelaukia, o nepastebėtai niekaip neišeis. Tad padavusi man vieną krepšį ir paprašiusi ją palydėti iki gatvės, JI vis tik ryžosi.

Muratas, net ir žvelgdamas pro minimaliai susiaurėjusį akių plyšį į pasaulį, nepraleido žvilgsnio į pro jį pradardančius lagamino ratukus. Paklausė, kas čia vyksta, atsakymo negavo.

Kaip ir reikėjo tikėtis, iki gatvės mes nenuėjome. Muratas paskambino Kemaliui ir šis, pagautas isterijos, JĄ su visais čiumodanais įsivilko pas save į apartamentus.

Aš grįžau į kiemą, o čia jau netrukus Muratui skambučiu buvo pranešta, ne, ne pranešta, o išklykta, kad aš turiu nedelsiant palikti patalpas, darbą ir viską, kas susiję su šia įstaiga. Buvo jau po devintos vakaro.

Aš niekam nieko blogo nebuvau padariusi, su visais kolektyvo nariais palaikiau gana draugiškus santykius. Tačiau tą akimirką supratau, kad vienintelė pagalba, kokios galiu iš jų sulaukti - tai pagalba susikrauti lagaminus. Niekas net kūšplaukio nesiruošė pajudinti, kad pakalbėtų su įsiūčio pagauti šefu ir pabandytų jį įtikinti, kad aš čia niekuo dėta.

Tad iki Kemalio apartamentų durų nužingsniavau pati. Tiesiog pasikalbėt, kuo gi aš čia dėta, o dėta kaip tik mažiausiai, tiksliau - visiškai niekuo.

Dar tiesdama ranką beldimuisi girdėjau tokius klyksmus, kokių gyvenime nebuvau girdėjusi ir tikiuosi nebeišgirsti. Tuos klyksmus lydėjo grumtynių garsai. Pasidarė neramu, tad net šiek tiek nudžiugau pamačiusi prieinantį Muratą, nors ir silpnai koordinuotą.

Durys atsidarė. Šefas klykia, varo mane po velnių, o JI verkdama prašo Muratui perduot, kad jis "pydaras" esąs. Taip ir perdaviau. Ir ant savo galvos vos ne mirtį užsitraukiau. Gi šita fanaberikas, išgirdęs ir supratęs to žodžio reikšmę, visiškai nebesiaiškino, kas tai pasakė, Kadangi tai nuskambėjo iš mano lūpų, pradėjo mane su buteliu gainiotis, taikydamas juo užvožt per galvą. Čia jau pats Kemalis sulaikė jo ranką, nors viduje irgi norėjo mane užmušti, nes taip pat manė, kad čia mano žodžiai.

Kadangi niekas su manimi į jokias kalbas nėjo, užduotis buvo aiški - nešdintis, tai pradėjau skambinėt visiems pažįstamiems iš eilės. Kol jie mąstė kaip man padėti, JI prisipažino, kad "pydaras" išplasnojo iš jos lūpų. Tai jai padėjo nepavėluoti į naktinį autobusą, nes buvo tiesiog išstumta iš kiemo.

Tuo tarpu šefas, įkvėpęs kelis gurkšnius gryno oro po isterijos priepuolio suprato, kad be JOS nebebus kam dirbti.

Taip aš likau neišmesta.

Atsikėlusi ryte jaučiausi taip, lyg viskas, kas įvyko vakar, buvo susapnuota. Tik pamačiusi, kad drabužių reikia ieškoti nebe spintoje, o lagamine, kurį buvau susikrovusi, supratau, kad tas košmaras buvo realus. Jį dar patvirtino tuščia JOS lova.

Bet į darbą išėjau aukšta pakelta galva. Gi ne aš vakar girta sklaidžiausi, ne aš kažką su buteliu gainiojausi, kėsindamasi užvožt juo per galvą ir apskritai gi niekam nieko blogo nepasakiau ir nepadariau.
- Gunaydin (labas rytas), - labai energingai ir šypsodamasi ištariau šefui, vos jį pamačiusi. Ir jis pasisveikino galvą į pečius įtraukęs, net akių į mano pusę nepakėldamas. Ką gi, gėda tikrai jo, o ne mano, paguoda ta, kad bent ją jaučia :)

JAI išvažiavus įvyko ir šioks toks perskirstymas, aš išsiunčiama į Green beach viešbutį. Dėdė Lioša vakar vakare buvo kažkur mieste, su bičiuliais vakarojo, tad grįžo jau po visos tragikomedijos ir tik ryte sužinojo, kad JOS nebėra. Lioša - Bulgarijos turkas, choleriško temperamento, tiesmukas, jokios emocijos nė sekundei neuždarantis savyje. Tad energingai sukiodamas vairą jis savo nuomonę ištaškė bet kokiais ant seilės užlipusiais žodžiais:
- Nužno dumat' golovoi a ne pi*doi (reikia galva galvot, o ne pi*da - iš rusų), - drėbtelėjo.

Dėdė Lioša JĄ globėjiškai mylėjo. Bet lygiai taip pat, kaip ir aš, negalėjo suprasti, kam JAI tas bemaž į tėvus tinkantis šefas, kuris tik reikalauja, bet pats nieko (išskyrus seksualinį pasitenkinimą) neduoda. Bet ir to kokybiško intymumo aš nelabai įsivaizduoju. Koks čia gali būt seksas su bemaž kas vakarą girtu diedu? Moteriai, kuri alkoholio beveik nevartoja.

Įdomiausia tai, kad JI irgi žodžių užanty nelaiko, ant galvos niekam lipt neleidžia, lengvai nepastumiama. Bet prieš mylimą vyrą stovi tarnaujančio šunyčio pozoje.

Paskambino JI man, vos tik atvažiavau į viešbutį. Skambino ir naktį, autobusu važiuodama. Verkė, sakė esanti sumušta, visą kūną gelia, o ryte jau "pridavė" man po vakarykščio apsistumdymo suskaičiuotas mėlynes. Sakė, eis į policiją rašyt pareiškimą, išsiims abdukciją ir viso to geruoju tikrai nepaliks.

Kelios dienos slinko panašiai. Šefas vis dar nedrįso pažvelgt į akis, JI kasdien vis skambindavo pasišnekėt, aš vis dar sugipsuota, o Monika, net ir prašoma neplovė grindų. Kad būtų dar smagiau, aukštakulniu bateliu pritėškė iš kažkur į kambarį atsivilkusį gigantišką tarakoną mutantą ir paliko pareikšdama, kad skruzdės jį vis tiek suės.

Nusivyniojau gipsą pati, gerokai anksčiau laiko. Bet ranka jautėsi taip, lyg kūdikis iš įsčių išlindęs į pasaulį - bejėgė. matydama, kad pačiai susitvarkyt nepavyks, Monikos jau ne prašiau, o pareikalavau išplaut grindis. Eilinį sykį.

O ji, eilinį sykį pažadėjus tai padaryti, vėl eilinį sykį pasikedeno plunksnas ir išėjo į naktinį žygį. Grįžo apie šeštą ryto, sunkiai besiorientuojanti aplinkoje. Dar ir vyrą parsivedė. Šito man jau buvo per daug.

Iššokau iš lovos kaip kulka. Būčiau pradėjusi tuoj pat šaudyt emocijomis, bet prasikrapščiusi akis pamačiau, kad tas vyras - Muratas, mūsų vairuotojas, jaunas, labai simpatiškas vaikinukas. Sako, sutikęs mieste Moniką visai be koordinacijos, tad po kokių poros valandų įkalbinėjimų sugriebęs ir partempęs namo. Tąsyk tos lenkės paklausiau, kaip ji jaučiasi pasikvietusi svečią į pritryptą sruzdėlyną? Piktai paklausiau. Vakare grįžusi iš darbo radau grindis išplautas.

Tai buvo vienintelis jos darbas tądien, nes pardavėjos pareigoms ji, atgulusi šeštą ryto, nebeprabudo :) Ir ką? Ir nieko. Jai nieko.

Per tas kelias dienas įvyko ir kiti pasikeitimai kolektyve. Vieną dieną iš darbo pabėgo Ibo Litrobolistas, o paskui jį ir "ne dėl pinigų" atvykęs Muratas. Nieko neuždirbęs, tik labai daug santaupų vakarėliams ištaškęs.

O JI nerimo. Skambinėdavo kasdien. Pyktis jau buvo atlėgęs, paaiškėjo, kad į jokią policiją ji nesikreipė, nes "Alachas jam atlygins". Blogiausia buvo tai, kad tam pykčiui nuslūgus, ji vėl pradėjo dėl jo dūsauti, ilgėtis. Liepiau jai laikytis. Stengėsi...

O Kemal bėjus, likęs vienas, net gert nustojo kieme. Gal buitiniu alkoholizmu užsiiminėjo, bet stalelio priešais parduotuvę ar kieme su kepsnine, nebeliko.

Ir to kolektyvo beveik nebeliko. Tik aš, dėdė Lioša, jaunikis mano ir nepatikimoji Monika. Per tą laiką dar spėjome išgyventi nepavykusį perversmą, o tai reiškė, kad turistų srautas dar labiau sumenks, o kartu su juo ir pajamos verslui...

Bet čia dar ne pabaiga

:)

Sugyventinis prieš mano valią

Oreno kaimą palikau labai anksti ryte. Išvažiavau be emocijų, gal net su palengvėjimu. Dar šiek tiek, dar truputį ir aš būčiau uždususi tuose keliuose kvadratiniuose metruose ir joks gažus vaizdas į jūrą, joje besisuančias jachtas, rūko apkabintus kalnus nebūtų manęs išgelbėjęs.

Kaip aš pasiilgau Bodrumo. Ne iš pirmo žvilgsnio jį pamilau, bet jau kai įsimylėjau, tai ištikimai.

Ir pasitiko jis mane su siurprizais. Va taip, iš karto, net atsikvėpt nedavė.

Dirbantiems turizmo srityje darbdavys suteikia nemokamą būstą ir maitinimą bent jau vieną kartą per dieną. Tad dėl apgyvendinimo nesukau sau galvos. Mane iš karto pasitiko kolega, prisistatęs vardu Čača (tikras jo vardas Čaatay), kad lengviau įsimint būtų. Ir pranešė jis man žinią, kad merginų kambarys tik vienas ir keturvietis, o ten jos jau trise gyvena, tad paskambinusios maldavo Čačos priimti mane pas save, nes jis ti vienas gyvena.

Ar aš dar iš savo prisitaikėliško vaidmens nebuvau išėjusi, ar saulė man per pakaušį nuo pat ryto sudavė, bet ir pati šiandien stebiuosi, kodėl nepakėliau skandalo. Tad ramiai apžiūrėjau kambarį ir, įvertinusi, kad atstumas tarp lovų nemažas, o man daugiau nėra kur eiti, įsitaisiau sugyventinį prieš savo valią

Mitimis savo kolektyvo moteriškąją pusę išvadinau kiaunėmis ir palinkėjau pačioms kada nors į panašią situaciją pakliūti.

Tas Čača toks dviem metais už mane vyresnis vyras, labai aukštos savivertės narcizas. Nedidelio ūgio, su "balkonu", visada nutaisęs šelmišką žvilgsnį, kurio įspūdį kartais paryškindavo baltadante šypsena su duobutėm skruostuose. Visada tvarkingai apsirengęs, kvepiantis, nešiojo stilingus akinius. Žodžiu, daugelis įvertintų jį kaip respektabilios išvaizdos vyrą, omano patyrusi akis iš karto rentgeno būdu nustatė jam dar vieną diagnozę - babnikas. Tai ir guodė, ir neramino. Guodė dėl to, kad babnikai manęs nejaudina, o neramino tai - kad ne babnikai valdo savo uodegą, o jų uodega valdo juos. Ir su tokiu reikės gyvent po vienu stogu!

Čačos gyslomis tekėjo pardavėjo kraujas, bent jis pats man taip sakė. Gyrėsi apie savo talentą ir tokius komisinius, kad tūkstantis eurų per mėnesį - tai pašalpa, o ne uždarbis. Kad iš pavydo man raumenys neįsitemptų, tęsdamas kalbas apie savo kosminius uždarbius pečius man masažavo. Ir šiaip vis lyg netyčia stengdavosi paliesti, o jei tyčia apsikabindavo, tai tik neva draugiškai. Na, bet panikuot dar nebvo dėl ko, ribų neperžengė.

Bet koks išbandymas manęs laukė pirmąją naktį!!! Ne, niekas pas mane į lovą neatėjo, apsiraminkit, jei kam kilo tokia mintis :) Prabudau nuo tragiškų garsų. Žemė nedreba, spintos niekas negręžia, traktoriumi namo negriauna, karo irgi nėra. Bet visų šių garsų kratinys, palydimas žmogaus balsu ištartų jaustukų ar ištitukų yra.

Niekada nebuvau girdėjusi šitaip knarkiančio žmogaus. Su siaubu galvojau, kaip reiks ilsėtis kitomis naktimis.

"Gink lauk tą kuilį, sakyk, kad religija neleidžia su vyru gyvent" - patarė mama, kai sužinojo, kur pakliuvau.

O aš tik prakeiksmus siunčiau kiaunių pusėn

"Jei kūnas tyli, bendri interesai nebetenka prasmės", - šią frazę, ištartą psichoanalotikės, išgirdau vienoje TV laidoje ir užsirašiau, kad nepamrščiau.

Su sugyventiniu mus siejo tik bendras būstas ir bendras darbas. Tas bendras darbas ir turėjo būti mūsų bendras interesas, nors labai trapus.

-Tu privalai sau atsakyt į klausimą, ar apskritai gali dirbti šį darbą. Nes mano darbas, kurį aš galiu, moku
ir dirbu su malonumu yra tik vienas - parduoti"- pareiškė Čača.

Nors pardavimai nėra mano svajonių sritis, bet iš bėdos galiu imtis ir jų. Bet kuriuo atveju, tai miljoną kartų geriau, nei plaut lėkštes ar šveist tūlikus. Tai va, tie pardavimai mus ir siejo.

O kūnas? Maniškis tylėjo. Tylėjo tada, kai jis, pakilęs paryčiais rado mane nusiklojusią ir vėl apkamšė. Tylėjo ir tada, kai atvaręs į viešbutį mokė mane pardavimų paslapčių...

O tos paslaptys man patiko. Pasirodo, mano darbas - ne tiesiogiai pardavinėti prekes, o gaudyt viešbutyje potencialius pirkėjus, pudrint jiems smegenis ir išsiųst į mūsų didžiulį odos prekių saloną. Kad įgyčiau jų pasitikėjimą, poalbį turiu pradėt apie orą ir bites, o jei tai vyksta paplūdimy, pageidautina, kad atrodyčiau ir elgčiausi kaip turistė.

Visa tai mano sitacijos po darbo negerino. Kas čia per gyvenimas, jei negali po kambarį vaikščiot vien su apatiniais? Nevarbu, kad į mano seniai nuvytusių rūtų daržą niekas nesikėsina, bet... kai kūnas tyli, bendri interesai nebetenka prasmės...

Sėdim mes vakare vidiniame kieme, bendraujam su sugyventiniu ir kitais kolektyvo vyrais, o į kiaunių duris pasibeldža maistas į namus. Jos, tyčia ar netyčia, vienu paketu užsakė per daug ir tą vieną man perdavė.

Na ne, iš kiaunių aš nė trupinio nepaimčiau, tad kolektyvo vyrams buvo šventė - visą kiaunių maistą jiems sušėriau.

O kitą dieną viena kiaunė man ir sako: "Jei jūs norit, galit pas mus atsikraustyt".

Kai paklausiau, kodėl iš karto nepasiūlė, o privertė apsigyvent su Čača, tai viską neigdama prunkštė kaip per prievartą pakinkytas arklys.

Teko atsiprašyt už kiaunes, o sugyventiniui pranešt, kad išeinu gyvent ten, kur jausiuos komfortabiliau.

Taip mano gyvenime atsirado JI - turkė meschetinė, ne žmogus, o reiškinys, kurio, kaip paties kiečiausio riešuto aš dar neperkandau. Apie tai - kitame įraše. 

Asmenybės susidvejinimas arba kaip aš juodadarbe tapau

Šią istoriją kelioms bičiulėms jau papasakojau. Vienos, išgirdusios, sukiojo smiliumi palei smilkinį, kitos draugiškai traukė per dantį, trečios aikčiojo iš nuostabos - nu tu pavarai sakydamos.

Nežinau, kaip būčiau reagavusi aš, jei man kas nors analogišką istoriją būtų papasakojęs.

Iš karto sakau, kad "juodas" darbas buvo pasirinktas visiškai sąmoningai,iš anksto viską apsvarsčius ir suplanavus. Tik tas asmenybės susidvejinimas buvo netikėtas, bet paveiktas ne realių psichikos sutrikimų, o susiklosčiusių aplinkybių.

Viskas prasidėjo nuo to, kad mano bičiulė Monika, kuri yra ištekėjusi už turko ir gyvena kurortiniame kaime, paskelbė, kad jos pažįstami ieško užsienio kalbomis ir, pageidautina, turkiškai kalbančios darbuotojos savo restoranui, kuris dar teikia ir apgyvendinimo paslaugas (nuomoja apartamentus).

Darbas Orene - tokiame nedideliame Turkijos kurortiniame kaimelyje prie Egėjo jūros. Iki šiol jis buvo tik vietinių rojus, bet šiemet buvo baigta statyti daug žadanti jachtų prieplauka, "išmesianti", kaip tikimasi, būrius užsieniečių.

Va, tiems sausumoje išsilaipinusiems užsieniečiams aš ir turėjau savo plačia krūtine pastoti kelią, neduot jiems praeit, o prisėdusius aptarnaut pilnomis lėkštėmis visokių turkiškų gėrybių.

Tariant trumpai ir aiškiai, aš turėjau ten būti padavėja. Šį darbą esu dirbusi, tiesa, prieš kokius 22 metus. Nepaisant ilgos pertraukos buvau nusiteikusi, kad lengva nebus. Juolab Turkijoje, kurioje negalioja ne tik lietuviški, bet ir savos valdžios patvirtinti įstatymai. Būdama savo knygos pusiaukelėje norėjau pabūti arčiau paprastą darbą dirbančio žmogaus. Kadangi tas darbas aptarnavimo srityje, tikėjausi sutikti įdomių žmonių ir patirti neįprastų nuotykių, kurie paskui ramiai atgultų puslapiuose jūsų teismui.

Žinių apie darbo liaudies dalią aš turėjau. Bet tik iš pasakojimų, kurie atrodė kraupūs.

Tačiau asmeninė patirtis dar kraupesnė.

Darbas turėjo prasidėti birželio 15 dieną, aš atvykau penkiomis dienomis anksčiau. Na, kad spėčiau apsiprasti, apsižvalgyti, su kolegomis susipažinti. Savo šefą žinojau tik iš nuotraukų. Su juo iki atvykdama tiesiogiai taip ir nebendravau, tik per Moniką.

Apie darbą žinojau tik tiek, kad būsiu padavėja ir dėvėsiu pačios atsivežtus drabužius - baltą palaidinę ir juodą sijoną. Apgyvendinimas ir maitinimas nieko nekainuos, o algos gausiu 500 eu (minimali alga pagal įstatymus yra apie 420 eu arba 1300 YTL po mokesčių, maksimalus darbo laikas per savaitę - 45 valandos) + pusę arbatpinigių (kitą pusę teks dalintis su virtuve). Darbo sutartis - šakėmis rašyta ant vandens. Tai yra jokios sutarties. Sveikatos draudimas - mano reikalas, mokesčiai valstybei - pačios valstybės reikalas. Jei ji nesugeba jų kažkokiu būdu pasiimti, tai ne tik iš šios, bet ir daugelio kitų bet kokio gabarito verslo įstaigų ir negaus :)Na, nebent kažkiek simboliškai.

Štai tokiai avantiūrai aš nusprendžiau pasiduoti, kas jau iš anksto labai kraupino mano kai kuriuos bičiulius. O jei niekas nepasitiks oro uoste, o jei apskritai to darbo niekas neduos, o jei nesumokės, o jei, o jei jei jei....

Bet oro uoste mane pasitiko ir į restoraną - būsimą darbo vietą - atvežė. Su kolektyvu taip pat supažindino: virtuvės darbuotojos Meltem (šefo žmona) ir Mehtep (žmonos sesuo), padavėjas, tipo kolega mano Taneras ir pats bosas Hasan bėjus.

Penkias dienas, iki pirmosios savo darbo dienos, aš stebėjau aplinką. Žmonių mažai arba, galima sakyt, jų visai nėra. Nenuostabu - ramadanas ką tik buvo prasidėjęs, o vaikučiai dar nebaigę mokslo metų (birželio 15 dieną čia mokslo metai baigiasi). Pati įstaga, pretenzingai besivadinanti restoranu - viso labo neišskalbiamai dėmėtų ir nelygintų baltų staltiesių knaipė. Visiška viešojo maitinimo ir girdymo paslaugas teikianti skylė, kurioje klientams nepaduodamas joks meniu su kainomis turkų kalba, o ką jau kalbėti apie kitas užsienio kalbas.

Aš atsivežiau baltus marškinius ir sijoną, o Taneras pusryčius turistams, apsistojusiems apartamentuose tiekdavo dėvėdamas šortus ir palaidinę, o kartais net ir be palaidinės - tiesiog nuoga plaukuota krūtine.

Kadangi aš dar nedirbau, bet jau nachalia ten buvau įsitaisiusi apartamentuose su vaizdu į jūrą, be to, visada kviečiama prie bendro stalo, jaučiau pareigą kažkiek padėti žmonėms tvarkytis. Niekieno neraginama apsiėmiau plauti indus.

Na, daugelis jau žino, kokį šoką man teko patirti. Taigi indai plaunami naudojant ne tik specialų tam skirtą skystį, bet ir chlorą. Žodžiu, šliūkšt Domestos į taziką, suverti ten indus, išplauni, o po to išskalauji. Į tas stiklines vėliau pilama arbata, lėkštėse ramiai atgula kepta žuvis, salotos... Vienu žodžiu - skanaus :) Aš sau atsidėjau į šalį kelis indus, kad išvengčiau to perdėto sterilumo.

Tiesą pasakius, tai, kad turkės chlorą buityje naudoja kur reikia ir kur nereikia, aš jau buvau girdėjusi. Bet maniau, kad čia dažniau pasitaiko tame socialiniame sluoksnyje, kur moterys nuo gimimo rengiamos būti namų šeimininkėmis, tad į jų išsilavinimą tiesiog neinvestuojama. Gal kokioj rytinėje dalyje, kur kurdės, nemokamai gavusios kontraceptinių tablečių ir informacijos apie šeimos planavimą, tomis tabletėmis tiesiog tręšė gėles. Todėl visa socialinė programa, kaip sumažinti itin aukštus gimstamumo rodiklius tame regione patyrė visišką fiasko. Tiesa, kokią įtaką tai turėjo gėlėms, informacijos neturiu :)

Dar vienas man netikėtas dalykas buvo tas, kad mūsų knaipė turėjo grupelę etatinių vietinių alchašų, kurie jau nuo vidurdienio padarydavo apšilima vienu kitu bokalu alaus, o jau vakare pildavo nuo dūšios "liūtės pieną".

Tokie tad pirmųjų penkių dienų įspūdžiai iki prasidedant rimtam "juodam" darbui. Nerimą kažkiek kėlė ir tai, kad su kolektyvu neradau jokio ryšio, kažkaip biolaukai apsilenkė

Akį traukia tikas, nežinau, kodėl. Bet aš čia apie nelegalų darbą Turkijoje, ar ne? Tad tęskim

Štai ji, birželio 15-oji - mano pirmoji darbo diena.

Prasideda ji devintą ryte. Visi miega, išskyrus mane ir Tanerą. Viršininkų nėra, tad tokiu bais dideliu načlnyku netrukus pasijaučia Taneras - dur, bak, gel, getir, koy... ir dar daugyybė liepiamąja nuosaka ištartų turkiškų žodžių, kurie šiaip atleistini tik policajui ar karininkui...

Suploviau indus, padėjau pagamint pusryčius. Kadangi pagal komandą, tai nepavyko. Na, omleto bet kokioj keptuvėj neiškepsi. Taneras nesuprato, todėl omleto autorystę atsisakiau priimti.

Aš vis dar tikėjau, kad esu atvykusi dirbti padavėja. Bet ryte visus aptarnavo Taneras - mano kolega padavėjas. Ne tik be juodų kelnių ir baltų marškinių, o tik su šortais ir be JOKIŲ marškinių, to reiškia ir nuoga bamba, su į patiekalą krentančiais pusžiliais plaukais nuo krūtinės. Skanaus valgantiems :) Vėliau jis su tais pačiais šortais šoks išsimaudyt, nusipurtys išdžiūvusias druskas ir vėl prie klientų.

Artėjo vakaras, pabudo visi miegoję ir moterys tarp jų. Šefo žmona pareiškė, kad nėr būtinybės man pakeist kailį šįvakar ( na į juodą sijoną ir baltą bliuskę ), ryt esą reiksią labiau.

Tad pirmą darbo dieną pradirbau indų plovėja bemaž. Miegot nuėjau apie antrą-trečią nakties. Ryte vėl devintą darban. Bet jau kitą dieną ruošiausi priimt tikrąsias savo - padavėjos - pareigas.

Ruošiausi, įsiminkit. Kita diena turėjo būt TA. 

Antrąją darbo dieną pasitikau nebe apartamentuose prie jūros, o šeimininkų namuose. Užleido jie man vaikų kambarį, be kondicioneriaus, langai greičiausiai į vakaraus, nes naktį grįžus namo jaučiausi kaip hamame - matyt saulė vakarop savo darbą atliko su kaupu.

Atsibudau anksčiau, nei pati buvau nusistačius žadintuvą - gal kokią šeštą ar septintą ryto užklykė šeimininkės telefonas. Ir, užstatytas ant snaudimo režimo, klykavo kas penkias minutes. netekau kantrybės ir nuėjau tiesiai pas ją į miegamąjį.

Pamačiusi ją, norėjau nusprogt iš pavydo - kaip galima šitaip ramiai sau knarkti, po pagalve skambant žadintuvui kas penkias minutes??? Bet aš geresnis žadintuvas :)
- Meltem, telefon ariyor!!!
- Kim ariyor? Sen ariyorsun??

Tik vėliau supratau, kad vietoj ariyor (skambina), reikėjo sakyt čariyor (skamba) - mano šeimininkė šoko iš lovos manydama, kad aš jai skambinu :)

Mažytis nukrypimas nuo temos... Ta turkų kalba yra labai įdomi. Tarkim ariyor reiškia ne tik skambina, bet ir ieško. Yapiyor - daro. Bet kahvalti yapiyor (pažodžiui pusryčius daro) - reiškia tiesiog pusryčiauja, o ne gamina pusryčius. Dar yra ičiyor - su ičiyor (geria vandenį), čorba ičiyor (srebia sriubą), sigara ičiyor (rūko). Yuz- vienas ir tas pats žodis reiškia šimtas, veidas ir plauk (baseine ar jūroj). Vargšas google translate, kaip jam susigaudyt :)

O antra mano darbo diena prasidėjo taip pat. Kol visi miega, aš plaunu nuo vakar užsilikusius indus, tvarkau virtuvę, padedu Tanerui gamint pusryčius, jis nuoga bamba, vilkėdamas tik šortus, juos pristato turistams. Tas robokopas, su žmonėmis mokantis bendrauti tik liepiamąja nuosaka, prisigalvoja įvairiausių darbų, kad tik atrodytų dirbantis. Tampo skėčius, gultus, perstatinėja stalus ir panašiai. Pačius nemaloniausius, bet nereikalaujančius stiprios fizinės jėgos permeta man (valyt tūlikus, pavyzdžiui)

Bet aš laukiu vakaro, kuomet įšoksiu į savo baltą palaidinę ir juodą sijoną, beigi pradėsiu aptarnaut klientus.Taip ir buvo - nusiprausiau po dušu, apsirengiau "darbine" apranga, pasidažiau ir grįžau į pareigas :)

Kol klientų dar nebuvo, aš prisėdau prie interneto - gal vaikai rašo. Bet mane greitai pakėlė - ateik į virtuvę mums padėt, paragino. Į mano nustebusį žvilgsnį atsakė ne mažesniu nustebimu - "o, žiūrėk, baltus marškinius apsivilko. Tu sėdi, o mes dirbam, taip negalima". Dar pridėjo, kad gautų baudą, jei kas ateitų patikrinti ir asų tiek neplautų indų.

Aha, o kad indai plaunami chloru, kad maistas gaminamas, įsikandus cigaretę į dantis, kad nuorūkos gesinamos į indus ir kriauklę - dėl to baudos nebijoma???

Ir staiga aš suvokiau, kad vienintelis žmogus, kurio čia trūksta yra indų plovėja ir ne kitaip. Padavėjas (Taneras) jau yra, Meltem gamina valgį, jos sesuo dirba pagalbine darbuotoja virtuvėje, o šefas visa kita, kas lieka. Bet indų plovėjos tai nėra. Smagumas neišpasakytas - pasikvietė moterį su aukštuoju išsilavinimu, mokančią kelias kalbas iš užsienio tam, kad dirbtų indų plovėja ir apartamentų šveitėja.

Tą pačią akimirką norėjau imti telefoną į rankas, skambinti pažįstamiems į Bodrumą, pasiskųsti ir susirasti kitą darbą.

Bet staiga ir įvyko ta kulminacija - sąmoningas asmenybės susidvejinimas. O kas, jei aš turkė, vieniša motina, be išsilavinimo, kokiomis nors aplinkybėmis netekusi vyro ir neturinti jokio pragyvenimo šaltinio??? Be galimybės dirbti nekvalifikuotą darbą neturinti jokio kito pasirinkimo?

Įsijautusi į šį vaidmenį nutariau sau skirti savaitę

Darbas nuo devintos ryto iki antros valandos nakties, o po to bemiegės kelios valandos - toks buvo mano susikurtos moters gyvenimas. Nepatinka - eik lauk nors ir tuoj pat, gi jokios darbo sutartys nevaržo. Pasiskųsi - greit apie tavo maištingą būdą sužinos visas kaimas ir niekas į darbą nebepriims O jei triukšmą kelčiau tikroji aš, scenarijus nepalankiai susiklostytų abiems pusėms. Darbdaviui - solidi bauda, o man - spyris šiknon, be teisės Turkijos sieną kirsti kokiems penkeriems metams.

Indų plovėjos pareigas atlikinėjau prastai, mat mano išplauti indai, virtuvės valdovių teigimu, dvokė kiaušiniais. Joms dvokė, o man ne. Kad ir kiek jos po nosimi man kišo išplautus puodelius, aš užuosdavau tik vandens kvapą.

Indus mane jos greitai 'išmokė" plauti. kai viena stiklinaitė buvo jau pasinešusi nuo arbatos, šeimininkė tik šliūkšt ir pripylė į ją chloro iki pusės. Grynų gryniausio, neatskiesto nė lašeliu vandens. Kempine prasuko, vandeniu praskalavo, prieš šviesą atsuko ir pasidžiaugė - nai nai nai, kaip gražiai blizga. Kiaušiniais stiklinaitė nebedvokė, nuo jos sklido ką tik dezinfekuoto tūliko kvapas. Kitiems indams plauti chloro, indų ploviklio ir vandens mišinys buvo sumiksuotas "tazike". Pradėjau nebylų karą ir joms nematant tuoj tą mišinį šliūkšteldavau kriauklei praryti, o pati susitaisydavau paprastesnį, be chloro.

Jos kariavo lygiai taip pat tyliai ir man nematant 'tazike" greit atstatydavo savo teisybę. Dėl to mano delnus išbėrė mažais vandeningais spuogiukais, kurie žiauriai niežėdavo.

Kad nedykinėčiau tuo metu, kai indai jau suplauti, o naujos stirtos dar nesusikrovė, pasiųsdavo valyti apartamentų. O ten manęs laukdavo naujas iššūkis - šeimininkų vaikai, trys 7, 9 ir 11 metų išlepę padaužos. Jie savo pėdsakus palikdavo visur. Ant stalų mėtydavosi išgramdytų ledų dėžutės, ant lovų, grindų ir apskritai kur tik papuolė - jų murzini apatiniai, kojinės, palaidinės. Kad pasinaudojus tualetu jį reiktų palikti tokį, kad kitam užėjus nereikėtų žiaukčiot nuo šleikštulio, panašu, niekas jiems nepasakojo - vanduo nenuleidžiamas net ir tirštesnį turinį klozete palikus.

Tai dar ne viskas. Kad vaikučiams pabiručiams nebūtų nuobodu, jiems nupirko žąsytį. Gyvą. Pramogai. Tąsė jį tą vargšą neapsiplunksnavusį kankinį visur, kur tik panorėjo. O tas klykdavo tarsi prieš giljotiną, savo baimę iliustruodamas žąsiniško šūdo bombomis - čia pat, tiesiai restorano salės vidury.

Jie turėjo dar ir blusomis apėjusį auskaruotą šunį, kurį irgi gainiodavo tarp stalų.

Žodžiu, dienos slinko einant pareigas be pareigų. Buvau ir indų plovėja, ir apartamentų bei tūlikų valytoja ir vaikų prižiūrėtoja be teisės juos auklėti. Nors nė karto daugiau nebeapsivilkau baltų marškinių ir juodo sijono, bet buvau įpareigota ir svečius su maisto pilnomis lėkštėmis aptarnauti. Tiesa, be teisės pateikti sąskaitą ir pasiimti arbatpinigius, čia jau spėriu žingsniu mane robokopas Taneras aplenkdavo. Visus aplenkdavo, nes patiekalus svečiams pristatydavo ir šeimininkas, ir jo žmona - va taip, tiesiai iš virtuvės, kurioje tvyrojo neapsakomas karštis, o ji visais įmanomais kvapais persisunkusi keliaudavo prie klientų.

Tų klientų prisirinkdavo dažniausiai tik vakare, kuomet grodavo gyva muzika. Po vidurnakčio, kai garso stiprintuvus tekdavo išjungt, muzika nesiliaudavo. Nesvarbu, kad buvo ramadanas, bet bedieviai ramiai sau siurbdavo rakę ir choru išraiškingai virpindami balso stygas bliaudavo turkiškas daineles. Kai vėl persikėliau gyvent į apartamentus, man tas prasigėręs choras neleisdavo miegot iki paryčių. Vos jam nutilus, dar prieš aušrą iš mečečių pasklisdavo pirmasis kvietimas maldai, o po jo jau ateidavo eilė gaidžiams.

"Skambink 155", - patarė jau daug metų Turkijoje gyvenanti bičiulė.
Jau įsivaizduoju, kaip paskambinusi dėl triukšmo priduodu savo šefą, viso kaimo imamą ir kaimynų gaidį 

- Ko tu visą dieną su tais akiniais nuo saulės? Ko akis slepi? - susirūpino robokopas.

Žinokit, žliumbiau. Ir ne kartą. net nežinau, kuri mano asmenybės pusė labiau raudojo. Gal abi po lygiai ašaras braukė, viena, klausdama Alacho ir jo pranašo Mahometo, kita dievo ir jo sūnaus Jėzaus Kristaus - už ką man tokios kančios. Skirtumas buvo tik tas, kad ta mano pusė, kuri meldžiasi Alachui, neturi jokio pasirinkimo, tuo tarpu tikroji aš bet kada gali atbulu spyriu uždaryti duris. Bet savanoriškų kančių pabaigai dar nesuėjo terminas.

Ir kaip nežliumbsi, jei visą parą praleidi darbe, o asmeniniam gyvenimui nelieka laiko.

- Klausyk, o kur diedai? Ką, aš čia visą vasarą ant celibato prasėdėsiu? - klausiu Monikos, tos pačios, kuri man ir pasiūlė tą kančių vietą (pati to nežinodama).
- O tas? - rodo man į robokopą.

Gerai, kad tuo metu nieko negėriau, būčiau tikrai išpurškusi į ją visą skystą turinį iš savo burnos - į nėščią moterį, dar žiurkių man į gyvenamąją vietą priveistų (tfu tfu tfu ir į medį tris kartus).

Tas robokopas būtų tiesiog sau Taneras, jei ne įgimtas ir įgytas įprotis su žmonėmis bendrauti liepiamąja nuosaka. Kai rodė savo buvusios žmonos nuotraukas, laimingai prisiglaudusios prie kito vyro peties, net neklausiau, kodėl jiedu išsiskyrė. Tad vadovaujantis vyras ir man, kilusiai iš matriarchalinės šeimos, kurioje vairą laikė mama, netinka pagal jokius parametrus. Juokas juokais, bet tas robokopas Taneras visas valdingas, šokdinti palei savo dūdą įpratęs, šalia manęs atrodė kaip apgailėtinas sutrauka. Kūdena toks, kad aš jį vienu savo papu uždusinčiau, o jei apsiaučiau solidžius aukštakulnius, drąsiai galėčiau pasikišt jo pliktelėjusią makaulę po pažasčia.

Tik nesupraskite neteisingai, verkiau tikrai ne dėl to, kad į mano teritoriją neužsukdavo joks abipusį dėmesį oro lašeliniu būdu iššaukiantis vyras.

Verkiau dėl to, kad buvo kontroliuojamas net mano virtualus laikas, praleidžiamas su šeima. Visada, kai jausdavausi nukovusi didžiąją dalį darbų, prisėsdavau prie interneto pabendrauti su artimaisiais. Negalima!

Negalima net prisėsti atsipūsti ir tiesiog žiūrėti į dangų. Aha, vadinasi sėdi ir nieko nedirbi?

Tačiau toleruojamas atokvėpis būdavo tik su arbatos puodeliu arba cigarete rankose. Va, tada tai jau viskas čiok iyi, very gut. Todėl vėl pradėjau rūkyti taip, kad net veidas nuo dūmų pilkėjo.

Apartamentuose buvo apsigyvenusi šeima - rusė moteris, jos turkas sutuoktinis ir jų taip vadinamas sūnus (ne biologinis ir net teisiškai neįformintas, tiesiog tokie santykiai susiklostė bendru sutarimu - čia jau atskira istorija). Mes kažkaip su ta moterimi per vėlai susigaudėme, kad galime susišnekėti rusiškai. Tad vieną vakarą mums bebendraujant mūsų mielą pokalbį nutraukė robokopas - negalima.

Bet uždrausti bendrauti su Ekrem bėjumi kažkaip niekas neišdrįso. nors virtuvės moterys ir pavydėjo jo rodomo dėmesio man. Na, pripirko man visokių kremų nuo saulės ir už saulę, o joms, matotės, gyvenime niekas nepirko. Na, atnešė man asmeniškai arbatpinigių, nors aš jo tiesiogiai beveik neaptarnavau, tik šiaip persimesdavom keliais sakiniais.

ir kaip gali uždrausti bendrauti su žmogumi, beveik kiekvieną vakarą jų knaipėje paliekantį po šimtą ir daugiau lirų?

- Žinot, Ekrem bėjau, aš čia nebedirbsiu, - pranešiau vienam gerbiamiausių restoranų klientų, tikėdamasi galimybės išsikalbėti.
- Jei nesijauti laiminga, tai ir nebedirbk. Gyvenimas per trumpas, kad užsiliktume ten ir su tais, kurie trukdo šypsotis.

Ir neklausė jis manęs nieko, tiesiog švystelėjo gyvenimiškąją išmintį ir toliau lūpomis glamonėjo rakės stiklinaitę.

Mano pačios nustatytas septynių dienų terminas jau ėjo link pabaigos, tad vietomis pradėjau rodyt ragus. Kai prie visų plovimų, tvarkymų, patiekalų nešiojimų dar sumąstė mane išmokyt kepti giozleme, o po to dar turbūt ta kepėja karts nuo karto ir paskirti, nukirtau trumpai ir aiškiai - nesimokysiu ir nekepsiu. Kodėl? O todėl, kad man to nereikia, jei labai norėsiu jos paragaut, tai nusipirksiu.

Kai robokopas mane sykį besiilsinčią po indų plovimo maratono užpuolė, baksnodamas į nenurinktus stalus, atsikirtau net šiknos nuo kėdės nepajudindama - o padavėjas pas mus kas, a???

Savo tiksliai apibrėžtų pareigų net nebesivarginau teirautis. Vienas bandymas kalbėtis baigėsi tuo, kad visi išsilakstė, lyg tyčia to pokalbio vengdami. O ir kam švaistyt energiją, jei faktas akivaizdus - moterys manęs iš virtuvės nepaleis, o robokopas prie padavėjos pareigų neprileis.

Tiesa, vieną vakarą šeimininkas prisakė stovėt prie gatvės, mažu koks užsienietis praeis. Nepraėjo.

Tad vieną vakarą šeimininkei pasakiau, kad ryt išvykstu į Bodrumą. Nuvežė Ekrem bėjus, iš vakaro kaip tik buvo negėręs.

Atvažiavau aš į odos prekių parduotuvę, tą pačią, į kurią veždavau savo turistus, kai dirbau gide. Savininkas pasitiko su šypsena, kaip sekasi, ką veikiu paklausė.
- Ieškau darbo Bodrume.
-Pas mane nori dirbti?
- Noriu.

Štai taip, neužtrukusi nė minutės, susiradau naują darbą.
Liko tik grįžti atgal į Oreno kaimą, susirinkti daiktus, pasiskaičiuoti, kiek man jie turi sumokėti ir grįžti į save. To pokalbio bijojo mano draugės, mama (o kas, jei nesumokės), tik ne aš.

Grįžusi jau radau Ekrem bėjų gerai įtempusį. Vaikščiojo aplink stalus ir vos neverkdamas visiems pasakojo - išvažiuoja ji :( Šeimininkas prie stalo sėdi su klientais, man siunčia atsisveikinimo mostus, o prieiti ir pasikalbėti net neketina. Tą vakarą visas kolektyvas mane ignoravo, o aš ramiai gurkšnojau bėjaus nupirktą alutį ir kvėpavau laisvės oru. Jaudulio nejutau jokio, vis tiek turės pasikalbėti, niekur nesidės.

Ir ta akimirka atėjo. Šeimininkas, kuris visos mano vergovės metu manęs nei gyrė, nei peikė, nei priekaištų kokių išsakė, pokalbį pradėjo taip, kaip aš ir tikėjausi - ogi, kad nieko nedirbau :) Va taip va :) Tik aš paskutinėmis dienomis viską fotografavau, tad kritiniu momentu buvau pasirengusi tas nuotraukas parodyti. Dar bambėjo, kad vaikščiojau užrietusi nosį, nesišypsojau ir nebuvau maloni. Bet dėl teisybės gi ir nesiginčysi - kad būtum maloni, turi jaustis maloniai.

Kad pokalbis neperaugtų į spjaudymąsi ugnimi, tėškiau trumpą monologą. Kad tikrai neketinau važiuoti čia plauti indų, kad tikrai dirbau visus darbus, kokius tik man pakišinėjo, kad tikrai kartais prisėsdavau prie interneto, nes turiu teisę ir į privatų gyvenimą, į bendravimą su Lietuvoje likusia šeima. Na, ir galų gale pareiškiau, kad ir man, ir visiems kitiems aišku, kad tokio darbo dirbti aš negaliu, tad prašom man sumokėti 650 lirų ir mes gražiai atsisveikiname.

Prieštaravimų iš jo pusės nebebuvo, tad palikusi savo susikurtą moterį grįžau į save.

Ir išvažiavau. Nuo vilko - prie meškos???

:D